Dabartinė situacija šalyje mūsų gyvenime iki šiol nepatirta, tad natūralu, kad daug ko mokomės. Specialistų įsitikinimu, šis laikotarpis – ne tik išbandymų, bet ir galimybių laikas. Galime tobulėti, atrasti bendrų su vaikais veiklų, geriau pažinti save ir atžalas.

Naujoves priimti sunku

Vilniaus universiteto Santaros klinikų Medicinos genetikos centro vaikų ir paauglių psichologės Valerijos Norkūnienės teigimu, visi dabar esame patekę į tam tikrą krizinę situaciją – ir suaugusieji, ir vaikai.

Šis laikotarpis į mūsų gyvenimą atnešė nemažai pokyčių, o kiekvieną pokytį žmogaus psichika vertina kaip tam tikrą netektį, taigi kiekvienam iš mūsų tenka jį išgedėti. Net ir prabėgus kelioms savaitėms, galima sakyti, kad mes vis dar esame šoko, pasimetimo ar neigimo fazėje. Visa tai – natūralios reakcijos, kurias paaštrina dar ir nežinia, kas bus toliau.

Pasikeitė mūsų kasdienybė: dauguma šeimų vieni su kitais praleidžia daug daugiau laiko, nei buvo įpratę. Anksčiau su namiškiais susitikdavome tik po darbo dienos, dabar visas dienas praleidžiame kartu.

Anot V.Norkūnienės, svarbu pripažinti, kad mūsų poreikiai gali būti skirtingi, tad būtina atvirai kalbėtis ir išsakyti šeimai savo lūkesčius bei poreikius. Ne mažiau svarbu priimti kito žmogaus nuomonę ir suteikti jam laisvės bei galimybę turėti savo rutiną. Tik nuoširdžiai ir atvirai pasikalbėjus, galima priimti sprendimus, kurie tenkina visus šeimos narius.

Kalbėtis būtina ir apie jausmus, ir apie tą patį virusą – paaiškinti vaikui, kas tas virusas yra, kodėl mes turime jo saugotis ir negalime beveik niekur eiti. Jei trūksta žinių, galime pasiieškoti informacijos ir pateikti vaikui jam suprantama kalba. Jeigu su vaikais kalbėsimės, jie turėtų suprasti – bent jau mokyklinukai tikrai.

Tiesa, per daug gąsdinti vaikų irgi nereikėtų. Reikia paaiškinti, kad kuo mes labiau saugosimės, tuo greičiau, tikėtina, iš tos mums pavojų keliančios situacijos galėsime išsivaduoti.

Jeigu vaiko baimės per didelės, V.Norkūnienės teigimu, dažnai užtenka ramiai su vaiku pasikalbėti, paklausinėti, ko vaikas bijo, pasistengti jam suprantamai paaiškinti, kaip galima nuo viruso apsisaugoti.

Atsikratyti perdėtų baimių padeda pasakų skaitymas, vaidmenų žaidimai, rutininė veikla. Jeigu tėvai mato, kad patys negali paaiškinti vaikui situacijos jo per daug neišgąsdinami arba ta situacija juos ir pačius smarkiai gąsdina, galima kreiptis ir į specialistą – dabar daugelis konsultuoja nuotoliniu būdu.

Reikia vidinės motyvacijos

Daug įtampos, nežinios ir naujovių į daugelio šeimų gyvenimą įneša dar ir nuotolinis mokymasis. Karantino metu mokykliniam ugdymui persikėlus į namus, tėvystė tapo ne tik kasdiene, bet ir kasvalandine rutina. Dirbantiems namuose kyla iššūkių, kaip paskatinti vaikus savarankiškai užsiimti veiklomis, kad nuotolinis darbas išliktų produktyvus, o jam pasibaigus – būtų galima kokybiškai praleisti laiką su savo atžala.

"Daugelis tėvų, manau, net nenumanė, kad jiems teks visą dieną būti su vaikais, – sako psichologė. – Galvojo – pusę dienos vyks nuotolinės pamokos, tad nereikės viso dėmesio skirti vaikams. Tačiau paaiškėjo, kad tėvai vos ne visą laiką turi būti šalia mažųjų, kurie su technologijomis ne taip ir gerai draugauja. Man pačiai atrodė, kad pamokose vaikas užtruks panašiai tiek pat, kiek mokykloje, dar prireiks šiek tiek laiko namų darbams ruošti. Kadangi mano dukra pirmokė, tai didžiąją su mokslu susijusių darbų dalį – diegti programas, prisijungti, padėti mokantis – tenka daryti man. Tad tai iš tiesų užtrunka. Ir visai tikėtina, kad tėvų kompiuterinis raštingumas šiuo metu didėja labiausiai."

Kad vaikai dirbtų patys, pasak V.Norkūnienės, dažnai reikia tėvų išorinės motyvacijos, nes vidinės motyvacijos toli gražu ne visi turi. Vidinė motyvacija – kai vaikas pats žino, kad reikia, pats nori mokytis, nes jį skatina ir pasiekimai, ir kažkokie užsibrėžti tikslai. Išorinė motyvacija – tai tėvai, mokytojai. Vidinės motyvacijos daugiau turi vyresni vaikai, kurie suvokia, kam jiems tos pamokos reikalingos, bet ir jie neretai bando nusimuilinti. O mažieji vidinės motyvacijos turi tada, kai jiems patinka tai, ką daro, kai juos sudomina, kai ta veikla jų per daug neapsunkina, kai jie supranta, ką daro.

Tad ir mokytojai, ir tėvai turi galvoti, kaip pateikti mokymosi procesą taip, kad vaikams jis patiktų. Jeigu kalbama maloniu, žaismingu tonu, su kalbą pagyvinančiomis intonacijomis, daromos realios pertraukos, nes matome, kai vaikas pavargsta, tada mažyliui pamokos tampa ne darbu, o malonia veikla. Daugumai vaikų juk patinka piešti, bet kai tai tampa mokslu ir namų darbais, kuriuos būtina atlikti, staiga piešti nebepatinka.

"Kai tėvai sugeba ir pagirti už atliktą darbą, ir paskatinti – tada viskas einasi geriau, bet tam reikia tikrai daug emocinių jėgų, išminties ir kūrybiškumo. O jeigu tėvai nerimauja, pritrūksta kantrybės, tada situacija tampa dar sudėtingesnė – juk vaikai puikiai jaučia ir tėvų nerimą, ir nepasitenkinimą. Tad tėvams reikia nusiraminti ir tikėtis, kad šitas laikotarpis nebus labai ilgas", – sako psichologė.

Laiką reikia dalytis

Kaip sugebėti priimti visa tai, kas vyksta kasdieniame gyvenime, ir dar rasti laiko sau? Juk toli gražu ne visi tėvai šiuo laikotarpiu gali nedirbti. V.Norkūnienės teigimu, svarbu susikurti naują savo dienos rutiną, kaip kas vyksta, ir tada situacija pradeda atrodyti valdoma.

Šiuo laikotarpiu vienas didžiausių iššūkių – sugriuvęs įprastas dienos ritmas. Tad svarbu susikurti naują rutiną – ji gali suteikti mums kontrolės ir ramybės jausmą.

"Kai mes susidėliojame, kas kada bus daroma, kiek tai truks, kai kiekvieną dieną išlieka pastovumas, yra šiek tiek lengviau, nei tada, kai viskas išsibarstę, net neaišku, kada vaikas turi prisėsti prie kompiuterio ar pamokų ruošos, kiek ir ko padaryti, – sako V.Norkūnienė. – Antras labai svarbus dalykas – susidėlioti erdves, kur dirba vaikai, kur tėvai. Ir trečias dalykas – tėvai turi aiškiai pasakyti mažiesiems, kad ir jiems reikia laiko netrukdomai atlikti darbus. Tiesiog paaiškinkite, kad tėvai turi padirbėti prie kompiuterio ir vaikams laiko tuo metu skirti negali. Tėvai su atžalomis turėtų iš anksto susitarti, ką mažieji veiks tą valandą ar daugiau, kai tėvai dirbs."

Toks dienos planavimas, anot specialistės, moko vaikus kantrybės, skatina juos išlaukti. Jeigu sutarta, kad tokia rutina – darome tavo darbus, po to tėvai tam tikrą laiką dirba savo darbus, o tada užsiimsime smagia veikla kartu, jeigu taip susiplanuojame dieną, to plano reikėtų ir laikytis.

Jeigu vaikas neturi įpročio būti vienas, nemoka žaisti vienas, tėvai dažnai pasitelkia išmanųjį telefoną ar planšetę kaip užsiėmimo priemonę. Pasak V.Norkūnienės, jei vaikui leidžiama ja žaisti tik tam tikrą laiką – nieko blogo. Tačiau jeigu tai yra daug laiko užimanti veikla – tai jau negerai.

"Tėvai įpratę rūpintis, kad vaikai būtų visą laiką užimti. Tačiau reikėtų nebijoti vaikams leisti šiek tiek panuobodžiauti. Tai irgi turi šiokių tokių pranašumų – vaikai tampa kūrybiškesni. Nes jeigu mes, vos vaikui zyztelėjus, kad jam nuobodu, iškart kišame jam planšetę, tai jis ir neišbūna to laiko, kada imtųsi kažką pats galvoti ir susirasti kokį užsiėmimą, – paaiškina V.Norkūnienė. – Nereikia bijoti vaikui pasakyti – šiuo metu aš esu užsiėmusi, dirbu, susigalvok pats, kuo galėtum užsiimti. Išlauk, o tada aš ateisiu pas tave. Naujagimis nelabai gali palaukti, bet darželinukas jau tikrai gali savo poreikius kažkurį laiką atidėti ir suprasti, kad ir kitas yra užsiėmęs, o mokyklinukai ir dar ilgiau gali išlaukti."

Pasak psichologės, būtent tada, kai tėvai galvoja, kad negalima pasakyti vaikui "palauk", tada jis tampa tokiu visa ko centru. "Mes jau ir taip esame labai vaikocentriška visuomenė, bet kai tėvai kiekvieną minutę rūpinasi vaiko užimtumu, jis tampa toks karaliukas, nesugebantis suprasti kito poreikių, – primena V.Norkūnienė. – Tik, žinoma, labai svarbu tonas, kuriuo vaikui pasakoma, kad jis turi palaukti, pats sugalvoti, kuo kurį laiką užsiimti, svarbu laikytis žodžio – jeigu pasakai, kad ateisi po dešimties minučių, tai po tų dešimties minučių reikia ir ateiti, su juo kažką nuveikti. Jeigu pažadame – svarbu ištesėti.

Apsišarvuokite kantrybe

Dar viena bėda – tėvams neretai baigiasi kantrybė ir jie imasi daryti namų darbus už vaiką, kad tik greičiau nusiųstų mokytojai ir atsiskaitytų. Bet tai, V.Norkūnienės teigimu, – blogas sprendimas. Vaikai turi mokytis dėl savęs, o ne dėl atsiskaitymo mokytojai.

Jeigu namų darbus darys tėvai, vaiko žiniose liks spragų ir grįžus po karantino mokytis bus sunkiau. Tad jau geriau padaryti šiek tiek mažiau, bet leisti vaikui – su tėvų pagalba, jeigu tai reikalinga – darbus daryti pačiam. Galbūt vieną dieną vaikas padarys mažiau, bet kitą dieną pasivys. Darydami viską už juos, mes darome vaikams meškos paslaugą.

"Tėvams reikia daug kantrybės, daug išminties, pozityvaus požiūrio padedant vaikams mokytis nuotoliniu būdu, – sako psichologė. – Dabar verta atsiminti visus nusiraminimo būdus, apie kokius kada nors tik esate girdėję: ir skaičiavimas iki dešimties, ir kvėpavimo pratimai labai padeda – giliai įkvėpti, sulaikyti, iškvėpti, vėl įkvėpti, ir taip bent porą minučių. Nors skamba gal ir banaliai, bet kvėpavimo pratimai padeda nusiraminti ir su didesne kantrybe vėl sugrįžti prie darbų. Ilgainiui ir vaikas pradeda suprasti, kad tėvelis ar mamytė kantrybės pritrūko, bet padarė pauzę, susiėmė ir dirba toliau. Taip ir vaiką mokome, kad susinervinus nereikia rėkti, šaukti, bartis – reikia šiek tiek atsitraukti nuo situacijos, pakvėpuoti, paskaičiuoti, pagalvoti apie kažką kitą, o nusiraminus grįžti prie darbo ir jį tęsti."

Specialistė pabrėžia – jokiu būdu negalima šaukti ant vaiko, jo žeminti, menkinti jo pasiekimų, nes taip elgdamiesi vaiką psichologiškai traumuojame. Nereikia lyginti jo su kitais, kai išgirstame, kad kažkuris vaikas gerai skaito, o mūsiškiui dar nepavyksta, arba kad kitas labai greitai suskaičiavo, o mūsiškis dar kažkur klaidžioja. Geriau orientuotis į savo vaiko progresą ir pasiekimus, pozityviai jį paskatinti, nuraminti – vaikams to labai reikia. Būtina stebėti savo kalbėjimo toną – jis turi būti empatiškas, suprantantis, o ne pakeltas ar pašaipus.

"Šis laikotarpis, kuriame gyvename, suteikia galimybių mums patiems tobulėti, atrasti įvairių veiklų kartu su vaikais, geriau pažinti tiek save, tiek savo vaikus. Tai ne tik išbandymų, bet ir galimybių, laikas", – mano V.Norkūnienė.

Šeima karantine: kaip padėti sau ir kitiems

Susidarykite karantino dienos grafiką ir stenkitės jo laikytis.

Pasidalykite namų fizines erdves, nes sava erdvė kiekvienam reikalinga.

Kalbėkitės su šeimos nariais apie tai, kas vyksta, kokius jausmus patiriate.

Ypač svarbu su vaikais kalbėtis apie jų patiriamą nerimą, pasistengti tas nerimo mintis išblaškyti, atsakyti į kylančius klausimus.

Apsišarvuokite kantrybe, o jeigu nepavyksta ar ir jus pačius kankina nerimas, kreipkitės į specialistą.

Leiskite vaikams ir panuobodžiauti – tai skatina jų kūrybiškumą.

Dažniau telefonu pasikalbėkite su seneliais, nes ne tik vaikams, bet ir vyresniems žmonėms gali būti neramu.