Žinome tiek, kad sapnai – būdas smegenims perdirbti dieną gautus dirgiklius. Nėra miego be sapnų: mes visi sapnuojame, tačiau vieni atsibudę prisimena kiekvieną detalę, kiti – tik jausmą, kad sapnavo, o dar kiti mano, jog apskritai nesapnavo.
Sapnai kyla iš elektrinių iškrovų arba impulsų, kurie suaktyvina smegenų žievės ląsteles ir sukelia nakties vaizdinių scenas.
Kas lemia gebėjimą prisiminti sapnus?
Šį klausimą anksčiau nagrinėjo daugybė tyrėjų, o dabar jį dar kartą analizavo 2020–2024 m. vykdytas IMT „Alti Studi Lucca“ mokyklos tyrimas. Jo rezultatai paskelbti žurnale „Communications Psychology“.
Tyrime dalyvavo daugiau nei 200 dalyvių nuo 18 iki 70 metų, kurių buvo prašoma penkiolika dienų kasdien užrašyti savo sapnus, tuo pat metu dėvint išmanųjį įrenginį, fiksuojantį kognityvinius ir su miegu susijusius duomenis. Tyrėjai taip pat įvertino įvairius veiksnius, tokius kaip nerimo lygis, domėjimasis sapnais, polinkis klajoti mintimis, dalyvių atmintis ir selektyvus dėmesys.
Rezultatai parodė, kad geriausiai nakties vaizdinius prisimena jaunesni žmonės, turintys teigiamą požiūrį į sapnus, linkę klajoti mintimis, o jų miegui būdingos ilgos ir lengvos fazės. Vyresni dalyviai dažniau atsibudę jaučia, kad sapnavo, tačiau sapnų neprisimena.
Pasirodo, svarbus ir metų laikas: pavasarį sapnus prisimename geriau nei žiemą. Tikriausiai tam įtakos turi cirkadinis ritmas, veikiantis viso organizmo elgesį.
Be to, sapnai prisimenami rečiau, jei pabudus smegenys yra labiau linkusios į trikdžius, pavyzdžiui, pokalbį, dienos įvykių apmąstymus ar tiesiog žadintuvo garsą.
(be temos)