Psichoterapeutė: tik pats būdamas laimingas žmogus laime gali apdovanoti kitus | KaunoDiena.lt

PSICHOTERAPEUTĖ: TIK PATS BŪDAMAS LAIMINGAS ŽMOGUS LAIME GALI APDOVANOTI KITUS

Septyni vaikai, nuosavas namas, sėkminga karjera, stabilios pajamos ir net amžius prieš penkerius metus nesutrukdė žinomai psichoterapeutei Aurimai Dilienei kartu su šeima emigruoti į Prancūziją. Šiandien ji tikina, kad sprendimas buvo teisingas: net jei bijai, svajonių negalima išduoti – tik tuomet jausies laimingas.

– Kokia svajonė jus, sulaukią 45-erių metų, paskatino galvoti apie emigraciją?

– Šį norą puoselėjau seniai, gal 30 metų. Paauglystėje labai mėgau keliauti – man tai buvo didelė pramoga. Buvau svajoklė, nutrūktgalvė, patiko iššūkiai. Pamenu, draugei pasakojau, kad užaugusi noriu tapti stiuardese ir apskristi visą pasaulį. Daug važinėjau studijuodama sovietiniais metais, aplankiau Lenkiją, Čekiją, puoselėjau mintį baigusi universitetą išvykti gyventi į Ameriką. Sienoms atsidarius keliauti po pasaulį tapo lengviau, tačiau mano svajonė apie stiuardesės darbą niekur nedingo. Galiu pasidžiaugti, kad šiandien tai jau realybė – kad svajonės išsipildytų, kartais turi praeiti nemažai laiko! Pastaruoju metu itin daug keliauju tiek darbo, tiek asmeniniais reikalais, dažniausiai – skrendu lėktuvu. Taigi, galiu jaustis esanti stiuardese.

– Kodėl pasirinkote būtent Bordo miestą Prancūzijoje?

– Iš pradžių galvojau apie Daniją, tačiau neišlaikiau kalbos egzamino. Mokykloje mokiausi prancūzų kalbos, tad pagalvojau: kodėl gi ne Prancūzija? Ši šalis turtinga istorijos, kultūros, gamtos, kulinarinių tradicijų ir pan. Mėgstu šilumą, saulę, tad pasirinkau netoli vandenyno esantį Bordo miestą. Regionas, kuriame gyvenu, labai primena Lietuvą – čia taip pat vyrauja lygumos, arti vandenynas, o pagyvenusi supratau, kad prancūzai savo charakteriu panašūs į lietuvius. Bordo praleidome penkerius metus ir neseniai persikėlėme į netoli žymaus La Rošelio kurorto esantį miestelį Njorą. Jis dar vadinamas žaliąja Venecija.

Vietinių žmonių pagarbą mes pelnėme savo intelektu, profesine veikla, tuo, kad ne tik patys, bet ir vaikus skatiname visapusiškai tobulėti.

– Sakoma, savuose namuose žmogui net sienos padeda: jis jaučiasi jaukiai, pasitiki, yra saugus. Kaip jums pavyko įsikurti svetimoje šalyje?

– Vilniuje turėjome trijų aukštą namą pilną visko nuo–iki, tad pirmas kraustymasis man tapo didžiuliu išbandymu – ką palikti ir ką pasiimti, ko reikės mums su vyru, be ko neapsieis vaikai. Galiausiai lagaminuose atsirado tik būtiniausi asmeniniai daiktai, baldus, techniką įsigijome atvykę. Tuos kelerius metus namą nuomojomės, o dabar statomės nuosavą. Gyventi nuomotame būste Prancūzijoje labai įprasta. Toks gyvenimo būdas žmonių nepririša prie vietovės – prancūzai, kitaip nei lietuviai, mėgsta migruoti, kiek sėslesni – vyresnio amžiaus žmonės.

Spauda, televizija mums suformavo ne visiškai teisingą nuomonę apie prancūzų reiklumą komfortui, stilingą interjerą, apie aktualų Provanso stilių. Realybėje žmonės gyvena labai paprastai ir madų nesivaiko, tiesa, linkę apsikrauti daiktais.

Man namų jaukumą, šilumą kuria ne daiktai, o buvimas kartu su šeima. Svarbiausias mūsų namų akcentas – sienos: persikrausčiusi pirmiausia pakabinu iš Lietuvos atvežtus paveikslus, nuotraukas, meno vertybes – kad priešais akis nuolat būtų tai, kas miela širdžiai. Kad vaikai būtų ramesni, įsigijome tris kates, jos – ir jaukių namų simbolis.

– Kaip idėją emigruoti priėmė vyras, vaikai? Esate ryžtinga moteris – turite net septynias atžalas...

– Vaikai gimė iš profesinio intereso (juokiasi) – esu vaikų pediatrė, vaikų ir paauglių psichiatrė, psichoterapeutė, konsultuoju šeimas. Man patinka ir įdomu auginti vaikus, be to, vyras Vaidotas sutiko, palaikė. Abu mes – puiki komanda. Tiesa, sužinojęs apie mano ketinimą emigruoti Vaidotas neapsidžiaugė – jis aukštos kvalifikacijos IT specialistas, daug keliavo po užsienį, sėslaus būdo, tad mano mintis jam visai nepatiko. O aš tiesiog spirgėjau.

Žmogus neturėtų primesti savo valios kitam, būtų neteisinga iš artimo reikalauti, kažką aukoti, kad tavo noras, asmeninė svajonė išsipildytų – tai egoistiška. Kažin ar tuomet galima jaustis laimingam?.. Tad vyrui pasiūliau kurį laiką pagyventi atskirai – juk taip gyvena daugelis šeimų. Vaidotas suprato, kad manęs neperkalbės likti Lietuvoje, o gyventi atskirai nenorėjo, tad apsisprendė važiuoti kartu.

Didelė ar maža šeima – tai komandinis žaidimas, bet ne vienas prieš kitą, o loginis žaidimas siekiant bendro tikslo.

Išvykimui ruošiausi: sumažinau darbų apimtis, atidariau savo įmonę ir pradėjau konsultuoti internetu, papildomai mokiausi ir kitus raginau mokytis prancūzų kalbos, ruošiau vaikus kelionei – daug kalbėjomės. Dėl vaikų didelių problemų nebuvo – jų reakcija daugeliu atvejų priklauso nuo tėvų pozicijos: jei mato, kad suaugusiems gerai, tai ir jie daugiau ar mažiau ramūs. Be to, vaikai priklausomi nuo tėvų: kai išvažiavome, mažiausiam Teodorui buvo ketveri, Fėjai – šešeri, Pasakai – devyneri, Mėtai – dvylika, Bernardai – penkiolika, Dominykui – devyniolika metų, jis buvo ką tik baigęs Nacionalinę M.K.Čiurlionio menų mokyklą, o vyresnioji dukra Greta, kuriai tuo metu buvo 21-i, jau studijavo Škotijoje. Beje, ji mano sumanymą palaikė ir savo pavyzdžiu įkvėpė: galvojau, jei ji viena susitvarko svetimoje šalyje, tai ir mums turėtų pavykti. Vyresni žmonės turi daugiau patirties, išmanymo, yra atsakingesni, vadinasi, stipresni.

– Kaip sekėsi adaptuotis naujoje vietoje? Kas buvo sunkiausia?

– Visi vaikai gana greitai pramoko kalbėti prancūziškai, pritapo prie aplinkos, turi daug laisvalaikio veiklų, kiekvienas rado draugų – kartais mūsų namai primena klegantį turgų. Sunkiausiai ir daugiausia laiko prisitaikyti prie naujos aplinkos prireikė Bernardai – paauglei nebuvo lengva pereiti mokytis kita kalba.

Vyras pirmus metus dirbo nuotoliniu būdu, vėliau tapo laisvai samdomu darbuotoju, bandė patekti į Prancūzijos rinką. Koją pakišo prancūzų kalbos nemokėjimas, bet šiuo metu tai jau praeitis – jis ją išmoko, turi puikų darbą ir net charakteriu tapo panašus į prancūzus – gerai gyvena, bet mėgsta vis pabumbėti (juokiasi).

Kadangi buvau gavus pasiūlymą dirbti, galėjome oficialiai išsinuomoti būstą, tad apsigyvenimo problemos nebuvo. Didžiausias iššūkis visiems mums buvo prancūzų kalba. Mano siekis – tobulai ją išmokti. Skatina ne tik profesinė veikla, bendravimo džiaugsmas – gavau pasiūlymą į prancūzų kalbą išversti savo knygą "Laiškai iš Bordo", kurioje pasakoju apie kelionę, patyrimus, emocijas, svajones, noriu savo pavyzdžiu įkvėpti žmones drąsiai, be baimės jų siekti. Sprendimas emigruoti buvo teisingas – jaučiu laisvę, pilnatvę, be to, tapau rašytoja: trys knygos jau išleistos, dar dvi baigiu rašyti, viena jų – knygos "Laiškai iš Bordo" tęsinys.

Gyvenime, kaip ir skrendant lėktuvu, galioja ta pati taisyklė: pirma kaukę turi užsidėti suaugusysis, o tik paskui ją uždėti vaikui.

– Ar tokia didelė šeima, kaip jūsų, Prancūzijoje įprastas reiškinys?

– Čia normalu, kad šeimoje auga trys keturi vaikai, pasitaiko ir tokių, kuriose – penkios atžalos. Lietuvoje į mus daug kas atkreipdavo dėmesį, tačiau Prancūzijoje didžiausią įspūdį aplinkiniams kelia ne šeimos narių skaičius, o mūsų išsilavinimas – juk įprasta, kad didelė šeima gyvena vargingiau, tėvai sunkiai dirba, vaikai prastai mokosi. Vietinių žmonių pagarbą mes pelnėme savo intelektu, profesine veikla, tuo, kad ne tik patys, bet ir vaikus skatiname visapusiškai tobulėti, atrasti save. Visi jie lanko įvairius būrelius. Pavyzdžiui, jauniausias Teodoras žaidžia golfą ir domisi dviračių sportu, Fėja šoka baletą ir šiuolaikinius šokius, Mėta labai gražiai dainuoja ir dalyvauja koncertuose su grupe. Išsilavinimas – didelė vertybė, nuo jo labai priklauso žmogaus gyvenimo sėkmė. Tai nereiškia, kad būtinai reikia baigti kelias aukštąsias mokyklas – galima mokytis kalbų, amatų, atrasti naujas veiklas, pavyzdžiui, tapyti, šokti, žaisti futbolą. Nėra labai svarbu, kuo būti, – svarbu būti savo srities profesionalu. Tai nuolat akcentuojame vaikams.

– Lietuvoje būreliai, įvairios užklasinės veiklos nėra pigūs. Kokia politika šiuo klausimu Prancūzijoje?

– Įvairios laisvalaikio veiklos šioje šalyje labai populiarios. Itin didelio dėmesio sulaukia sporto šakos – jų didelis pasirinkimas. Miesto merija žmonėms skiria notacijas, kurios leidžia už simbolinį mokestį pusę metų lankyti kokią nors pasirinktą veiklą – išbandyti ir nuspręsti, ar tau ji įdomi. Tai skatina žmones atrasti pomėgius, realizuoti save. Sekmadieniais visi einame į baseiną, šeštadienį abu su vyru žaidžiame golfą, o vaikai – kas ką, pavyzdžiui, mergaitės anksčiau užsiėmė boksu.

– Didelė šeima – sudėtingas mechanizmas. Kaip sekasi jį suvaldyti?

– Didelė ar maža šeima – tai komandinis žaidimas, bet ne vienas prieš kitą, o loginis žaidimas siekiant bendro tikslo. Kaip ir visose, taip ir mūsų šeimoje, pasitaiko visko – ir pykčio, ir nesutarimų. Kad būtų tvarka, egzistuoja šeimos santykių taisyklės. Šeimą sudaro du posistemiai: pirma – tėvai, antra – vaikai. Pirmi – treneriai, antri – treniruojamieji. Labai svarbu, kad kiekvienas posistemis būtų darnus ir šeimoje nesusidarytų mamos ir dukters ar tėvo ir sūnaus koalicija – šiuo atveju namuose ramybės nebus.

Auklėdami vaikus tėvai turi visapusiškai palaikyti, o kartais net pridengti vienas kitą, net ir tuomet, kai jaučia, kad vienas jų yra neteisus. Susivokti šiuose dalykuose man padėjo emigracija – adaptuotis nebuvo lengva, teko pasitelkti visą savo išradingumą, patirtį, žinias.

Vaikai – atskira komanda. Mūsų šeimoje kiekvienas žino, kad jei kuris prisidirbs, kentės visi – visi negaus picos, nežiūrės televizoriaus. Tai skatina vaikus būti pareigingus ir atsakingus, priešingu atveju taisyklių pažeidėjas kentės ne nuo tėvų, o nuo savo gentainių.

Patys sukūrėme savo šeimos taisykles ir jas iš raidelių sudėliojome ant sienos. "Dalykis viskuo, išskyrus blogas idėjas", "Gebėjimas atleisti yra privalomas", "Klausykis (o ne klausyk) savo tėvų!", "Jokių verkšlenimų!" – tik keturios iš dvylikos esančių sąraše.

Visi tarpusavyje esame pasidaliję namų ruošos darbus – vaikai patys pasiskirstė daryti tai, kas jiems labiausia patinka. Kiekvienas jų moka ir valgyti gaminti, o vyresnieji atsakingi už jaunesnius, tad, kai abu su vyru kažkur išvažiuojame, esame visiškai ramūs.

– Kaip sekasi spręsti ginčus, konfliktines situacijas? Ar patenkinate visus vaikų norus?

– Mūsų šeimoje vyraujanti valdymo forma – respublika, tačiau geriau būtų paskelbus tėvams priklausančią monarchiją. Vaikai visada turi galimybę derėtis, prašyti, bet ar jų norai bus išpildyti, priklauso nuo to, ar kitiems bus gerai, ar visi bus laimingi ir patenkinti. Sprendžiant tokias situacijas su vyru vadovaujamės principu: jei mums, tėvams, gerai, tai ir vaikams – gerai.

Daugelis žmonių sako, kad jie gyvena dėl vaikų, kad jų gyvenimo prasmė – vaikų laimė. Toks požiūris neteisingas: žmogus negali gyventi dėl kito žmogaus, pirmiausia reikia žiūrėti pačiam savęs. Gyvenime, kaip ir skrendant lėktuvu, galioja ta pati taisyklė: pirma kaukę turi užsidėti suaugęs, o paskui ją uždėti vaikui. Šeimą kurti reikia pradėti nuo savęs, pačiam būti laimingam, nes tik tuomet laime galėsi apdovanoti kitus – jei jos neturi, nėra ir kuo dalytis.

Jei nusileidžiu vaiko kaprizui ir pasielgiu prieš savo valią, jaučiuosi blogai, esu nepatenkinta, pykstu. O kam vaikams reikalinga nepatenkinta mama?.. Šis susierzinimas atsiliepia mūsų tarpusavio santykiuose. Vaikui svarbu suprasti, kad jo prašymą ignoruoju ne dėl finansinių apribojimų, o norėdama išlaikyti darną santykiuose.

– Viename interviu sakėte, kad jūsų didžiausia karjera – ne profesijos aukštumos, o septyni vaikai...

– Didelė šeima mane daro laimingą, verčia augti, tobulėti, išradinėti. Buvimas kartu su vyru, vaikais – tai mano meilės kalba, o intelektas – begalinis džiaugsmas.

GALERIJA

  • Psichoterapeutė: tik pats būdamas laimingas žmogus laime gali apdovanoti kitus
A. Dilienės nuotr.
Rašyti komentarą
Komentarai (2)

Kaunas

Žmona matomai energingesni už vyrą visais langais tas tik vaikus drochti specas..

Durnystė

Eilinė psichoterapeutinė kvailystė. Laimingas liūdno nesupras. O jeigu psichoterapeutė dalina laimę - tai pačiai reikia vaistų išgerti.

SUSIJUSIOS NAUJIENOS