TYRIMAS: OPTIMISTAI GYVENA ILGIAU

Optimistai gyvena ilgiau nei pesimistai, rodo JAV mokslininkų atliktas tyrimas, anot kurio, optimistiškai į gyvenimą žvelgiantys asmenys turi ypač gerus šansus sulaukti 85 metų ar daugiau.

Lewinos Lee vadovaujama komanda iš Bostono universiteto medicinos klinikos tyrimo metu naudojosi dviem duomenų bankais, kuriuose sukaupta informacija apie beveik 70 tūkst. medicinos seserų ir 1 429 veteranų sveikatos būklę ir gyvenimo būdą. Be to, pasitelkus anketas ir testus, buvo nustatyta, ar jie yra veikiau optimistai, ar pesimistai. Mokslininkai moteris suskirstė į keturias grupes – nuo labai optimisčių iki labai pesimisčių. Vyrai buvo suskirstyti į penkias grupes.

Tyrimas parodė, kad moterys iš ypač didelių optimisčių grupės vidutiniškai gyveno 15 metų ilgiau nei pesimistės. Ekspertai lygino moteris, kurių demografiniai požymiai ir ligos istorijos buvo panašios. Optimistų vyrų gyvenimo trukmės skirtumas buvo 11 proc.

Šansai sulaukti 85 metų ar daugiau didžiausių optimisčių grupėje buvo 50 proc. didesni nei didžiausių pesimisčių. Skirtumas tarp vyrų siekė net 70 proc.

Mokslininkai, be to, norėjo išsiaiškinti, ar didesnė gyvenimo trukmė gali būti susijusi su tuo, kad optimistai iš principo gyvena sveikiau, pavyzdžiui, reguliariai lankosi pas gydytojus, mažiau rūko ar geria ir daugiau sportuoja. Įtraukus į tyrimą šiuos aspektus, rezultatas kito, tačiau optimistai ir toliau buvo akivaizdžiai priekyje. Jie gyveno ilgiau ir esant panašiam kaip pesimistų gyvenimo būdui.

Jau ankstesni tyrimai parodė, kad optimistai geriau tvarkosi su savo emocijomis ir elgesiu. Ir jie lengviau pakelia stresines situacijas bei sunkumus.

Optimizmas iš dalies yra nulemtas genetiškai, tačiau jo įmanoma ir išmokti, teigia mokslininkai. Jie optimistą apibūdina kaip žmogų, tikintį, kad viskas bus gerai. „Optimistai jaučia, kad kontroliuoja situaciją. Ir šio jausmo galima išmokti. Galima užsibrėžti įgyvendinamus tikslus. Įvertinti savo galimybes, žengti aiškius žingsnius, likti realistu. Tai kelias į optimizmą“, – aiškina Ralphas Schliewenzas iš Vokietijos psichologų asociacijos.