Ar ir jūsų namuose vis trūksta kepurių, šalikų, nes jie nuolat kur nors dingsta, o pirštinių dažnai lieka tik po vieną? Dauguma tėvų, ko gero, atsakytų teigiamai. Ar tai reiškia, kad vaikai per daug išlepinti ir nemoka ar nemato reikalo saugoti savo daiktų? Ne visada. Juk nė vienas mūsų nėra tobulas.

Nuolatinio daiktų pametimo problemą savo šeimoje, kurioje auga trys vaikai, analizavo finansinio švietimo projekto „Raising free kids“ įkūrėja, finansinio raštingumo mokytoja Lina Banytė-Surplienė. Ji atskleidžia keturis paprastus žingsniukus, kurie leis šią situaciją pažiūrėti naujomis akimis.

1. Nerėkime

Pas mus darbo dienų rytais viskas vyksta maždaug taip – atsikeliame, susiruošiame, pavalgome pusryčius, susišukuojame plaukus, tuomet visi trys vaikai susirikiuoja prie durų autis batų ir vilktis striukių. Ir tada paaiškėja, kad vienas neranda kepurės, kitas – šaliko, o trečias turi tik vieną pirštinę. O juk reikia skubėti, nes pavėluosime! Ar esu tokiose situacijose rėkusi? Turiu pripažinti, kad taip. Ar tuo didžiuojuosi? Ne. Tikiu, kad yra šeimų, kuriose visų pirštinės, kepurės ir šalikai visada padėti vienoje vietoje ir juos lengva rasti. Tačiau ne visiems taip pavyksta. Tačiau juk mes, suaugusieji, irgi ne tobuli... Tad, jei mes netobuli, leiskime ir savo vaikams būti netobuliems.

2. Suvokime: vaikai – skirtingi

Vieni vaikai – labai tvarkingi (ir niekada nieko nepameta), o kiti – tikri nutrūktgalviai, pametantys po daiktą per dieną. Ir su tuo viskas gerai. Tiesiog priimkime, kad vaikai – skirtingi. Ir mylėkime juos tokius, kokie jie yra.

Nuo 7–8 metų amžiaus, kai pradedame duoti vaikams kišenpinigių, galima sutarti, kad už pamestus daiktus jie sumokėtų savais pinigais.

3. Mokykime atlyginti nuostolius

Nuo 7–8 metų amžiaus, kai pradedame duoti vaikams kišenpinigių, galima sutarti, kad už pamestus daiktus jie sumokėtų savais pinigais. Kai šią taisyklę įvedžiau savo atžaloms – buvau labai stipriai nustebinta rezultatu. Dukra, pametusi striukę, už savo pinigus nusipirko naują, o kai netyčia ją suplėšė – dar nebuvau mačiusi tokio nuliūdusio vaiko. Anksčiau sakydavo „ai, nieko tokio“, o dabar ašarų upelių sustabdyti negalėjau. Taigi ši taisyklė – jei pameti daiktą, naują perki už savo pinigus – tikrai veikia!

4. Neperlenkime lazdos

Kartais, prisiskaitę protingų žmonių patarimų, tėvai perlenkia lazdą. Viena mama pasakojo, kaip jos sūnus vieną rytą namie pamiršo kuprinę. Kadangi teoriškai tokiose situacijoje reikėtų leisti vaikui eiti į mokyklą be kuprinės ir patirti padarinius, mama nusprendė taip ir padaryti. Rezultatas – vaikas sėdi automobilyje, isterija, kad net stogas kilnojasi. Mama sprendžia dilemą: ar vaiką jėga iš automobilio iškrapštyti ir palikti gatvėje, kol nusiramins, o gal laukti valandą? Ar grįžti namo ir atvežti kuprinę? Teisingo atsakymo nežinau. Žinau tik tiek, kad reikėtų kiekvienoje situacijoje elgtis praktiškai, t.y. pažįstant savo vaiką arba nusileisti, arba ne. Bet svarbiausia – nebūti kvailai užsispyrusiam. Reikėtų nepamiršti – pakalbėti apie situaciją, kai vaikas nurimsta.