B. DAINYS APIE TRANSPLANTACIJŲ PRADŽIĄ: NAMO GRĮŽDAVOME TIK MIEGOTI

Organų transplantacijos era Lietuvoje prasidėjo 1970 m. vasario 18-ąją. Vilniaus universiteto Bendrosios chirurgijos klinikoje, tuometėje Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje, profesoriaus Algimanto Marcinkevičiaus vadovaujama chirurgų komanda atliko pirmąją Lietuvoje inksto transplantaciją iš mirusio donoro.

Prilygo galvos prisiuvimui

Kai daugiau nei prieš pusę amžiaus Lietuvos medicinos entuziastai ryžosi pirmąkart persodinti inkstą, tai, pasak vieno pagrindinių šios istorinės operacijos dalyvių, medicinos metro profesoriaus habilituoto biomedicinos mokslų daktaro urologo Balio Dainio, prilygo galvos prisiuvimui.

„Jums tikriausiai net sunku įsivaizduoti, kaip tada viskas vyko“, – prisimena žmogus legenda, kuriam priklauso daug Lietuvos medicinos pirmų kartų, tarp jų ir 2000-aisiais atlikta pirmoji kepenų persodinimo operacija.

„Ir apie kepenis, ir apie inkstus visokiausių istorijų galėčiau papasakoti, bet viską darėme ligonių labui. Gal kas galvoja, kad pasakojame nebūtus dalykus, net giriamės, bet stengėmės žmonėms padėti kaip tik galėjome – negailėdami nei savo sveikatos, nei laiko, nei jėgų. Deja, ne visi mus suprato. Esu visko prisiklausęs“, – pasakoja profesorius.

Jautru: inkstų eksplantacija (paėmimas transplantacijai) vadinamuoju en bloc metodu – kai donoras yra vaikas, abu inkstai paimami kartu ir implantuojami vienam recipientui su abiem šlapimtakiais. / NTB archyvo nuotr.

Pasak B. Dainio, dabar transplantacijos srityje viskas veikia kaip gerai suteptas mechanizmas, o tuo metu, kai dar nebuvo Nacionalinio transplantacijos biuro (NTB), viskuo pasirūpinti turėjo patys medikai.

„Pats važiuoji, prašai, o artimieji atsisako pritarti donorystei. Daug donorinių organų gaudavome iš kaimyninių šalių ir patys siųsdavome – į Minską, Rygą, Maskvą. Nuveždavome greitosios pagalbos automobiliu tiesiai į oro uostą ir įduodavome lakūnams... Tie juokdavosi, sakydavo – vėl su savo keistais krepšiais, nusibodote mums. Skambindavome kolegoms, kad įdėjome svarbų krovinį, kad atvažiuotų pasiimti. Patys lėkdavome į oro uostą mums taip atsiųstų donorinių organų. Dabar pabandyk ką nors taip įsiūlyti į lėktuvą…“ – prisimena B. Dainys.

Patys lėkdavome į oro uostą mums taip atsiųstų donorinių organų. Dabar pabandyk ką nors taip įsiūlyti į lėktuvą.

Pirmasis – V. Kuzma

Pirmasis Lietuvos medikas, rimtai domėjęsis inksto transplantacija ir net dalyvavęs eksperimentinėse operacijose buvo akademikas Vladas Kuzma. Apie tai jis ne tik aprašė monografijoje „Inksto ir šlapimo takų atstatymo klausimu“ (Kaunas, 1932), bet ir tais pačiais metais šia tema apsigynė daktaro disertaciją. Deja, 1942-aisiais akademikas mirė, o galimybe persodinti inkstus Lietuvoje buvo rimčiau susidomėta tik po kelių dešimtmečių. 1964-aisiais to ėmėsi profesorius Egidijus Barkauskas. Atliko ne vieną eksperimentą, tačiau vėliau pasuko kraujagyslių chirurgijos keliu.

Sudėtingais eksperimentais pirmajai inksto transplantacijai, paragintas profesoriaus A. Marcinkevičiaus, ruošėsi ir urologas B. Dainys. „Daug dirbome, eksperimentavome. Tais laikais užsieniuose išminties pasisemti negalėjai, tai visa išmintis buvo iš Maskvos. Važiuodavai ten per pažįstamus, nusiveždavai butelį, prie butelio susėsdavai, klausinėdavai. Buvo ir publikacijų iš užsienio, toks vienas žurnalas bibliotekoje, kurį buvo sunku gauti. Informaciją rinkdavome visokiais būdais – net ką rasdavome laikraštyje, kad kažkas transplantuota Lenkijoje. Buvo kažkokių verstų knygučių jau išleista. Tas schemas jau žinojome iš kažkur, net nežinau iš kur, – prisimena vienas iš transplantacijos Lietuvoje pradininkų. – Galiausiai patys ryžomės daryti. Kas buvo sunkiausia? Viskas vyko pirmą kartą. Imunologija dar buvo primityvi. Reikėjo suderinti visus veiksmus – kada imti ligonį, kada jį migdyti. Buvo iššūkių, kaip dabar sakoma. Dabar visi žino, ką kada daryti, o tada viskas buvo nauja, visi visko klausinėjo.“

Lyderis: vienas iš transplantacijų pradininkų Lietuvoje profesorius B. Dainys (sėdi) išugdė ne vieną gydytojų kartą. / Asmeninio archyvo nuotr.

Transplantavo iš gyvo donoro

Paklaustas, kodėl vienas iš organų transplantacijos pradininkų Lietuvoje apie tai nėra parašęs prisiminimų knygos, B. Dainys atsako, kad tiesiog nebuvo kada: „Džiaugdavomės, kai galėdavome pamiegoti. Anksčiau nei kreipdavai dėmesį į tai, nei manydavai, kad tai kažkam įdomu. Grįždavau į namus miegoti, daugiau niekam jėgų nelikdavo... Už didžiausius pinigus nebūčiau galėjęs dar kažko pasižymėti...“

Dabar visi žino, ką kada daryti, o tada viskas buvo nauja, visi visko klausinėjo.

1974 m. balandžio 25 d. Vilniuje docento Vytauto Kleizos, tuomečio sovietinės Lietuvos sveikatos ministro, vadovaujama chirurgų komanda atliko pirmąją gyvosios donorystės inksto transplantaciją.

„Daug visko užsimiršta, bet pirmi kartai išlieka ilgam. Išsaugojau ir donorės lapą. Jame parašyta, kad į eksplantaciją Kaune parsivežti inkstų vykome dviese su Valerijumi Ostapenka, dabar garsiu mamologu, profesoriumi habilituotu daktaru. Kažkas užrašė, kad tai buvo jau 251 transplantacijos operacija“, – prisimena šią operaciją atlikęs B. Dainys.

Iš inkstų transplantacijos istorijos

1980-ųjų gegužę inkstai Lietuvoje, Vilniuje, pirmą kartą buvo persodinti en bloc metodu – kai donoras yra vaikas iki penkerių–septynerių metų (priklauso nuo svorio), abu inkstai eksplantuojami kartu ir implantuojami vienam recipientui su abiem šlapimtakiais.

Nuo 2000-ųjų gegužės inkstų transplantacijos operacijos pradedamos atlikti ir antrame Lietuvos transplantacijos centre – Kauno klinikose.

2008-aisiais Santaros klinikose atlikta pirmoji Baltijos šalyse kasos ir inksto komplekso transplantacija.

2010-aisiais Santaros klinikose pirmą kartą ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos regione ir Rytų Europoje atlikta gyvosios donorystės inksto transplantacija, kai donoro ir recipiento kraujo grupės skirtingos.

2023 m. lapkritį Santaros klinikose atlikta pirmoji simultaninė kepenų ir inksto transplantacija.

Vien per praėjusius metus Lietuvoje atlikta 100 inksto transplantacijų. Šiuo metu šio organo transplantacijos laukia daugiau nei 130 recipientų, tarp jų – 6 vaikai.