GYVENIMĄ PRATĘSĖ KETURI SĄNARIŲ PROTEZAI IR DONORO INKSTAS

Šią moterį galima vadinti šventąja. Ji gyvena medikų, transplantavusių dirbtinius ir donorinius organus, dėka. Kenčia skausmą, bet jaučiasi esanti laiminga, neretai guodžia kitus, daug stipresnius už save.

Šią moterį galima vadinti šventąja. Ji gyvena medikų, transplantavusių dirbtinius ir donorinius organus, dėka. Kenčia skausmą, bet jaučiasi esanti laiminga, neretai guodžia kitus, daug stipresnius už save.

Po penktos operacijos

"Gyvenimas yra gražus. Kai žmonės pradeda dejuoti, verkti vos ką suskaudus, man darosi ir pikta, ir juokinga", – sako Stasė Irena Kaleckienė, gulėdama lovoje ir negalėdama iš jos savarankiškai išlipti.

Mėlynės ant rankų ir kojų, nuslinkę plaukai, sulysęs kūnas – tai, anot moters, jokia priežastis dejuoti ir verkti. Per ketverius metus patyrusi penkias itin sudėtingas operacijas, S.I.Kaleckienė sakė esanti laiminga, ypač dabar, po penktosios, kurios metu jai buvo įsodintas donorinis inkstas. Prigimtinis nustojo veikti prieš šešerius metus.

"Nuo to laiko man buvo atliekamos dializės procedūros, kurios vietoj neveikiančių inkstų valo kraują. Kas antrą dieną turėjau važinėti į Šiaulius, nes Radviliškyje dializių centrą uždarė", – pasakoja radviliškietė S.I.Kaleckienė, operuota Kauno klinikose.

Tiko iš pirmo karto

Tai, kad prigimtiniai inkstai veikia prastai, įtarė šios ligoninės reumatologai.

S.I.Kaleckienei prieš dvidešimt metų diagnozuotas reumatoidinis artritas. Dėl šios sunkios ligos moteris taip pat dažnai atvažiuodavo į Kauną.

"Gulėjau Reumatologijos klinikoje. Nustatė, kad kraujo rodikliai prastėja, todėl ištyrė inkstus ir perspėjo, kad reikės dializių", – vien apie inkstų ligą, nuo kurios ką tik išsivadavo, šneka S.I.Kaleckienė.

Ji negali atsidžiaugti, kad dabar galės gyventi be šių procedūrų. Į jas važiuodavo trylika ligonių – tiek radviliškiečių šiuo metu serga inkstų nepakankamumu. S.I.Kaleckienei pasisekė labiausiai: jai donoro inkstas tiko pirmu kvietimu.

"Vienas mano likimo draugas transplantacijai važiavo keturis kartus, kitas – penkis kartus, o donoro inkstas vis netiko", – dėl kitų apgailestauja S.I.Kaleckienė.

Vos pakviesta transplantacijai radviliškietė atskubėjo į Kauną. Sužinojo, kad ji – tinkamiausia kandidatė pagal visus rodiklius su donoru. Be to, buvo pirma eilėje.

"Labai apsidžiaugiau, nieko nebijojau, – pasakoja S.I.Kaleckienė. – Gal todėl inkstas iš karto prigijo. Gydytoja, kuri čia dirba penkiolika metų, sakė nemačiusi, kad donoro organas taip tiktų, iš karto puikiai veiktų. Pabeldė į medį, rodė kolegoms mane, kai darė ultragarsinį tyrimą."

Kentė didžiulį skausmą

Inksto transplantacija – ne vienintelė, kurią patyrė 68-erių radviliškietė. Jos kūne – net keturi implantai. Tai klubų ir kelio sąnarių endoprotezai. Jie persodinti per dvejus metus, kas pusmetį. Tuomet, kai ji jau buvo dializuojama.

"Man visus keturis sąnarius keitęs gydytojas Arūnas Vertelis sakė nerimavęs dėl manęs, tai aš jam prieš operaciją anekdotus pasakodavau, nes nejutau jokios baimės. Aš esu optimistė", – sako S.I.Kaleckienė, kuriai paskutinė, ketvirtoji sąnario endoprotezavimo operacija buvo atlikta prieš dvejus metus.

Moteris prisikentėjo skausmo ne tik dėl klubų ir kelių. Akivaizdžios ir kitų sąnarių deformacijos. Kol dėl sunkios ligos vyksta šis procesas, skausmas sunkiai pakeliamas net ir labai ištvermingam žmogui, tokiam kaip Stasė Irena.

"Oi, koks siaubingas tai skausmas, kiek vaistų nuo jo esu prisigėrusi! Man atrodo, nuo jų inkstai atsisakė. Dėl sąnarių skausmo tik ant nugaros galėjau gulėti. Dabar irgi skauda, išskyrus protezuotus sąnarius, ypač naktį, kai kaulai sustingsta ir norisi pakeisti kūno padėtį", – apie savo ligą daug žino prekybininke dirbusi S.I.Kaleckenė.

Vyras – geriausias globėjas

Moteris kartoja esanti ištverminga optimistė. Džiaugiasi, kad gali pati pavalgyti, nors rankos per alkūnes nejudrios. Batų apsiauti negali. Jos globėjas yra su didžiausia meile ją aptarnaujantis jos vyras Antanas.

"Aš niekada gyvenime nedejavau ir nesiskundžiau. Jei būčiau dejavusi, vyrui būčiau įkyrėjusi", – Stasė Irena taip pat stengiasi dėl sutuoktinio.

O jis ir namus tvarko, ir gėles, daržus sodina ir ravi, sodą prižiūri. Tik maistą gaminasi abu kartu, pasitardami. Ar judviejų meilė buvo pirmutinė, kad taip gražiai sutaria?

"Man tai ne..." – svajingai nusišypso 68-erių moteris, turinti sūnų ir dukrą, anūkų.

Dėl savo sveikatos ji niekada nesiguodžia ir vaikams – nenori, kad jie dėl to išgyventų. Sako, kad dukra labai jautri – pradėtų verkti, o tema apie skausmą niekam neįdomi.

"Jei skauda, tai žinok, kad gyveni. Rask žmogų, kuriam nieko neskaudėtų, – tokia filosofija vadovaujasi ir savo skausmą malšina S.I.Kaleckienė. – Nešk savo naštelę, ir viskas."

Kai labai skauda, o taip būna keičiantis orams, prieš lietų, moteris išgeria skausmo malšinamųjų vaistų. Tiki pasąmonės galia, todėl nuolat sau ir kitiems kartoja, kad viskas yra gerai. Paklausta, kodėl ji su peruku, prisipažįsta, kad nuo vaistų jau antrą kartą nuslinko plaukai.

"Tik dėl plaukų truputį išgyvenau. Bet greitai persigalvojau: nei aš pirma, nei paskutinė plika, juolab kad plaukai atauga", – pesimizmo gaidą Stasė Irenos balse vėl pakeičia optimizmas.

Labiausiai S.I.Kaleckienė džiaugiasi, kad nebereikia važinėti į dializes – lyg į darbą. Dabar ji pradeda naują gyvenimo etapą.

Arūnas Vertelis

Kauno klinikų Ortopedijos traumatologijos skyriaus vadovas

Pacientų, kuriems reikėjo persodinti kelių ir klubų sąnarius, turėjau ne vieną. Jaunesnio amžiaus žmonėms galima pakeisti du sąnarius vienos operacijos metu. Endoprotezavimo prireikia dėl lėtinių ligų: reumatoidinio poliartrito, sisteminių jungiamojo audinio ligų, sąnarių displazijos ir kitų.

Inga Arūnė Bumblytė

Kauno klinikų Nefrologijos klinikos vadovė

Inkstų pažeidimą neretai sukelia daug metų vartojami vaistai nuo skausmo. Šiuo atveju pacientė daug metų sirgo reumatoidiniu artritu – lėtine uždegimine sąnarių liga. Dėl sąnarių skausmo nuolat vartojo vaistus, kurie palaipsniui žalojo inkstus. Kai inkstai sklerozavosi ir nustojo veikti, buvo pradėtos dializės. Gyvenimas tęsėsi tik dėl dializių. Siekiant padėti pacientei, kad ji galėtų laisviau judėti ir mažiau skaudėtų, per dvejus metus buvo endoprotezuoti abu klubo ir kelio sąnariai. Praėjus dar dvejiems metams įsodintas donorinis inkstas. Ir taip po šešerių metų, kai nustojo veikti prigimtiniai inkstai, pacientė jaučiasi gerai, gali judėti, nebereikia dializių. Tai rodo didelę medicinos pažangą, nes prieš dešimt–penkiolika metų kažin ar medikai būtų ryžęsi dializuojamai pacientei endoprotezuoti keturis sąnarius, o po to dar transplantuoti ir inkstą.