Simptomų – labai daug

Šizofrenija – lėtinis psichikos sutrikimas, kuris sutrikdo psichikos vientisumą ir paveikia ligonio santykius su aplinkiniu pasauliu. Iki galo nėra išsiaiškinta, kas sukelia šią ligą.

"Žinome, kad įtakos turi paveldimumas, nepalankūs aplinkos veiksniai, ypač nėščioms moterims: galvos, psichologinės, gimdymo traumos, nėštumo metu persirgtos infekcinės ligos", –  aiškina gydytoja psichiatrė Rasa Tamašauskienė.

Ji išskiria dvi šizofrenijos simptomų grupes – pozityviuosius ir negatyviuosius.

"Pozityvieji simptomai nereiškia, kad yra palankūs ligoniui. Tai simptomai, kuriuos pamato namiškiai, medikai. Jie gali sudaryti slaugos planą, nuspręsti, kokios pagalbos reikia", – komentuoja gydytoja psichiatrė.

Ji pozityviuosius simptomus įvardija kaip kliedesius, kai ligonis jaučiasi persekiojamas ar jam būdingi perdėti didybės, kaltės jausmai. Prie pozityviųjų priskiriami ir suvokimo – klausos, regos, uoslės sutrikimai bei neadekvatus mąstymas: nuklydimai nuo temos, minčių dėstymas tampa padrikas, smulkmeniškas, nelogiškas, simbolinis.

"Kalba tampa dezorganizuota, elgesys – pasikartojantis, neturintis prasmės, kartais agresyvus. Ligonį vargina kasdien vartojami daiktai, girdimi garsai. Jie ima gluminti, gąsdinti, o jaučiantis nesaugiai kyla pyktis", – žino bendrosios praktikos slaugytoja Rita Ribaitienė.

Negatyviesiems simptomams priskiriamas emocijų skurdumas – menkas emocinis atsakas. Ligonis pasidaro viskam abejingas: tiek sau, tiek aplinkai, tiek artimųjų problemoms. Tokį žmogų reikia nuolat raginti, kad jis kažką veiktų, bendrautų su aplinkiniais. Ilgainiui išsivysto apatija, socialinis atsiribojimas. Sutrikimui gilėjant išryškėja mąstymo ir kalbos skurdumas.

Vaistus vartoti būtina

Slaugytojai, gydytojai, psichologai visais įmanomais būdais stengiasi sumažinti ūminius psichozės reiškinius. Siekiama apsaugoti ligonį nuo simptomų pasikartojimo.

Tam svarbu užtikrinti vaistų vartojimą. Didžioji dalis problemų atsiranda dėl to, kad ligoniai jų nenori.

"Pacientai atsisako vartoti vaistus dėl kelių priežasčių. Dažniausiai – ekonominių, nes ne visi vaistai yra kompensuojami. Be to, visi jie turi labai daug šalutinių poveikių", – pastebi gydytoja R. Tamašauskienė.

Nutraukus vaistų vartojimą, būklė pablogėja, iškyla naujų  psichikos problemų. Dažnai nustatoma agresija. Medikams tenka įvertinti gresiantį pavojų, atpažinti manipuliuojantį elgesį dėl ligonio asmeninių problemų. Kylant grėsmei svarbu minimizuoti aplinką – pašalinti įvairius dirgiklius, kurie ligonį trikdo.

"Naktį miegamajame reikia palikti blausų apšvietimą, dienos metu sumažinti lankytojų skaičių palatoje iki vieno ar dviejų", – aiškina bendrosios praktikos slaugytoja R. Ribaitienė.

Ji pataria iš aplinkos pašalinti pavojingus daiktus – aštrius, dūžtančius, kad ligonis nepakenktų pats sau. Agresyvų sergantįjį rekomenduojama guldyti į atskirą palatą arba namuose suteikti atskirą kambarį.

Slauga – tikras iššūkis

Dažnai psichikos ligonį vargina regos ar klausos haliucinacijos. Jis būna labai įsitempęs, jaučiasi neramus, kartais pritupia, nusisukęs į sieną su kažkuo kalba, kažkam replikuoja, atlieka tam tikrus judesius. Tai suvokimo sutrikimai.

"Mūsų tikslas – ligonį nuraminti, orientuoti į tikrovę, nesiginčyti dėl psichozinių teiginių, neįrodinėti tiesos, tačiau paaiškinti, kad palatoje ar kambaryje nėra bauginančių dalykų, gyvūnų, žmonių", – pataria R. Ribaitienė.

Esant suvokimo sutrikimams, iškyla asmens higienos problemų. Slaugytojai ir artimieji neturėtų už ligonį atlikti higienos procedūrų, nebent jam tai pernelyg sudėtinga.

"Priminkite ligoniui, kad reikia nusimaudyti, susišukuoti, apsirengti pagal sezoniškumą. Padėkite jam tai padaryti, bet  vertinkite kaip lygiavertį partnerį, suteikite jam orumo", – moko slaugytoja.

Kartais dėl sutrikusios psichikos ligonis nesutinka maudytis. Tada reikia aktyviai, empatiškai bendrauti, sukurti gerą tarpusavio ryšį ir prikalbinti imtis reikalingų veiksmų tampa lengviau.

Kyla ir mitybos problemų. Dažnai ligoniai dėl kliedesių, regos haliucinacijų nustoja valgyti ir išsenka. Reikia išsiaiškinti nevalgymo priežastis: ar maistas neskanus, ar šaltas, galbūt jis nemėgsta to patiekalo. Reikia padrąsinti valgyti, ligoniui matant paragauti jam duodamo maisto, kad jaustųsi saugus.

Sutrikus verbaliniam bendravimui, komunikavimas būna apsunkintas dėl mąstymo, emocijų, valios ir kitų psichinės sferos pažeidimų. Ligonis atsiriboja, gyvena savame pasaulyje, bet mes turime skatinti kalbėtis apie tikrovėje vykstančius įvykius.

"Reikia stengtis ligonį pacientą grąžinti į tikrovę, mažinti įtampą, ieškoti kontakto, padrąsinti", – beria patarimus slaugytoja R. Ribaitienė.

Užuojautos nenori

Dažnai pagalbos reikia ne tik šizofrenija sergančiam žmogui, bet ir jo artimiesiems.

Psichologė Loreta Zajanč̌kauskaitė-Staskevič̌ienė teigia, kad artimo žmogaus susirgimas psichikos liga, ypač ūmia, yra trauma, kurią įveikti turi padėti specialistai. Neefektyvi strategija yra problemos neigimas, atsiribojimas, pastangos užsimiršti ir negalvoti.

"Artimieji jaučia poreikį supykti – tai yra natūralu, tačiau reikia rasti būdą, kaip tai tinkamai išreikšti, kad pyktis netaptų  destruktyvus. To išvengti padeda kalbėjimasis apie pyktį, leidimas žmogui pykti – pripažinta ir išsakyta emocija palaipsniui mažėja", – priduria psichologė L. Zajančkauskaitė-Staskevičienė.

Dažnai artimiesiems atrodo, kad negalima pykti ant sergančiojo, todėl šiuos jausmus jie linkę slopinti. Iš tiesų pyktis kyla nepriklausomai nuo to, ar mes jį leidžiame sau jausti, ar ne – jis tiesiog kyla.

Psichologė pabrėžia, kad svarbu pasilikti veiklos, nesusijusios su globa, nes tai padeda išsaugoti jėgas ir ilgiau išlikti darbingiems, galintiems padėti savo artimiesiems.

Ir vyrams reikia pagalbos

Kitas etapas – depresija supratus, kad liga taip greitai nepraeina ir teks gyventi su sergančiu žmogumi. Tokiu atveju psichologė L. Zajančkauskaitė-Staskevičienė pataria kreiptis į Psichikos sveikatos centrą, kur galima išsikalbėti, gauti patarimų.

"Kuo daugiau žmogus pasakoja, dėl ko jam sunku, ko baiminasi, liūdi, tuo labiau jam palengvėja. Net jeigu leidžia sau pasijusti silpnam ir apsiverkti yra gerai, nes tai taip pat teikia palengvėjimą, žmogus vėl mobilizuojasi ir tampa stipresnis", – sako psichologė.

Paskutinis etapas yra susitaikymas, kai, išreiškus pyktį, liūdesį, situacija tampa aiškesnė ir ją galima įvertinti racionaliai.

Psichologė išskiria kelis susitaikymo požymius. Tai įvairiapusis situacijos matymas, ne toks intensyvus emocinis reagavimas, prisitaikymo elgesio planavimas – naudojimasis visa prieinama pagalba, gydymo priėmimas. Šis modelis dažniausiai taikomas padėti ūmiai susirgusiųjų artimiesiems. Ilgiau sergančiųjų artimiesiems padėti taikomi kiti konsultavimo modeliai.

"Pagalbos dažniau kreipiasi moterys. Jos lengviau kalba apie savo jausmus, pripažįsta bejėgiškumą. Vyrai pagalbą supranta kaip silpnumą ir dėl to jos nepriima", – teigia psichologė L.Zajančkauskaitė-Staskevičienė.

Nerimo lygį mažina informacija. Žinojimas, kokia pagalba yra, kalbėjimas apie savo įsivaizdavimus gali sumažinti nerimą ir padrąsinti kreiptis.

"Pacientai dažnai nenori mūsų gailesčio, guodimo, dirbtinio optimizmo skatinimo, nori sunkumų pripažinimo ir supratimo, kad jų išgyvenimai teisėti", – žino L. Zajančkauskaitė-Staskevičienė.

Apie visa tai buvo kalbėta Ambulatorinių psichikos sveikatos centrų asociacijos surengtoje konferencijoje "Pagalba sergančiųjų psichoziniais susirgimais artimiesiems".