Dauguma tėvų, kurių vaikams tenka nešioti akinius, tvirtina, kad labiau nei mažieji dėl to dažniausiai nerimauja ir jaudinasi jie patys. Ar judrios ir aktyvios atžalos akinių netyčia nesudaužys ir nesusižalos? Ar sūnus arba dukra bendraamžių nebus vadinami „ačkarikais“. Tačiau ar tikrai šiandien dėl regėjimo sutrikimų iš vaikų vis dar šaipomasi? Galbūt tai  - tik iš senų laikų likęs ir tik tėvų menamas stereotipas?

Anot gydytojų oftalmologų, per pastaruosius 5 metus vaikų regėjimas kaip niekada suprastėjo. Nosis akiniais „pabalnoja“ ne tik mokyklinio amžiaus vaikai, bet ir vis daugiau darželinukų. Tam įtakos turi pasikeitusios gyvenimo sąlygos: vaikai perdaug laiko praleidžia prie kompiuterių ir televizorių, per mažai juda ir būna gryname ore.

„Tai kad mano sūnus nešioja akinius, man nekelia jokio perdėto susirūpinimo. Reikia – tai reikia, ką jau čia padarysi“, – tvirtina verslininkė Inga Budrienė. Anot moters, Mantas akinius nešioja beveik nuo kūdikystės, jo regos sutrikimas – įgimtas.

„Žinoma, yra pasitaikę atvejų, kad, žaisdamas su kitais vaikais darželyje, berniukas akinukus netyčia apgadino. Ir sulaužęs ne per seniausiai buvo, tad reikėjo važiuoti į optiką užsisakyti naujų. Panašių nutikimų gali būti ir mokykloje, mat rugsėjį jis su broliu Kerniumi pradeda eiti į pirmą klasę, – pasakoja pašnekovė. – Naujus akinius visada renkamės kartu. Mantas pats sprendžia, kokio modelio akinių norėtų, aiškiai išsako savo nuomonę. Dabar išsirinko ryškių spalvų rėmelių akinius. Atsižvelgiu į sūnaus pageidavimus, nors man  kur kas svarbiau, kad akiniai būtų kokybiški, tvirti, patogūs, nespaustų“.

I. Budrienei vaikystėje akinių nešioti neteko, tačiau ji puikiai pamena, kaip klasės berniukai pašiepdavo vieną mergaitę, kuriai akinius nešioti reikėjo. Ar Mantas kada nors skundėsi, kad iš jo darželyje dėl to šaipomasi? „Ne, nieko panašaus girdėti neteko, – tikina moteris. – Laikai dabar kiti. Dabar daugiau vaikų su akinukais, o ir patys akiniai žymiai gražesni. Kai kurie paaugliai juos net kaip stiliaus detalę nešioja. Nebėra priežasčių šaipytis.“

Pašnekovės išsakytoms mintims antrina gydytoja oftalmologė Doloresa Margelevičienė. „Šiandieninė situacija, kalbant apie vaikus, nešiojančius akinius, absoliučiai kitokia, jei ją palygintume su ta, kokia buvo prieš kelis dešimtmečius. Pirmiausia nešiojančiųjų akinius dabar kur kas daugiau nei anksčiau. Kodėl? Atsakymas paprastas – pasikeitė vaikų gyvenimo būdas: vaikai valandų valandas spokso į kompiuterių, mobiliųjų telefonų, televizorių ekranus. Be to, žymiai pagerėjo diagnostika.

Anksčiau klasikinė mokyklinė trumparegystė prasidėdavo paauglystėje. O dabar šis regos sutrikimas nustatomas jau pradinėse klasėse ar dar anksčiau. Nemažai diagnozuojama toliaregystės, taip pat astigmatizmo atvejų, kai dėl pastovaus regimo vaizdo iškraipymo vaikams skiriami akinukai nuolatiniam naudojimui“, - pasakoja  D. Margelevičienė.

Tai įdomu:

-    Sparčiausiai vaikų akys keičiasi per pirmuosius trejus jų gyvenimo metus. Iki trejų metų vaiko akys išmoksta dirbti kartu.

-    Paprastai visi vaikai iki septynerių metų yra toliaregiai, žinoma, jų toliaregystė – nedidelė. Toliaregystei viršijant amžiaus normą,  vaikui būtina nešioti akinius, priešingu atveju jis gerai nematys nei tolimų, nei artimų daiktų.

-     Jei kūdikis gimė mėlynomis ar pilkšvomis akimis – tai dar nereiškia, kad akių spalva nepasikeis. Per pirmuosius vaiko gyvenimo metus akys gali tapti vaiskiai žydros, rudos ar žalios.