– Pirmiausia kyla klausimas – ar mūsų įpročius labiau lemia aplinka, kurioje gyvename, ar vis dėlto netvarka yra mūsų vidinių išgyvenimų išdava? Kas čia pirmiau – višta ar kiaušinis?

– Greičiausiai niekas negalėtų tiksliai atsakyti. Tačiau jei aplinka mums tiek trukdo, kad nebegalime susikoncentruoti į kitus dalykus, tai jau galima vadinti stresu. Stresorių gyvenime yra daug – tai ir aplinka, kurioje gyvename, dirbame, ilsimės. Svarbiausia – kaip mes į ją reaguojame. Ar būtina, kad visos spintelės būtų idealiai sutvarkytos, viskas sterilu ir švaru? Matyt, ne, nes tai jau kitas kraštutinumas. Bet jei aplinka mums kelia jaukumą, malonų komforto jausmą – tai, tikėtina, yra svarbu.

– Pastebėta, kad žmonės, kurie jaučiasi nejaukiai namuose, yra netvarkingi, dažniau susiduria ir su antsvorio problemomis?

– Galima matyti dvipusį ryšį tarp mūsų gyvenamos aplinkos ir mūsų savijautos. Viena vertus, jei aplinka mus erzina, atsiranda stresas. O su stresu kažką reikia daryti – vieni žmonės ima valgyti, nes valgymas neretai yra savotiška emocinio ilgesio išraiška. Kitiems tas pats stimulas gali visiškai nesuveikti. Kitas svarbus momentas – dėmesingumas valgant. Jei valgome nedėmesingai, o aplinkoje yra bet kaip padėto maisto – jis tampa stimulu. Maistas visada yra stimulas: jis matomas, kvepia, kartais skleidžia garsą – tarkime, atidaromas traškučių pakelis ar išvyniojamas saldainis. Tokie dalykai skatina norą valgyti. Jei nuolat gyvename tokioje aplinkoje, tikėtina, kad valgysime daugiau. Taigi, čia išryškėja du aspektai: stresas bei dėmesingumo trūkumas valgant. Juk dėmesingi būname tik kelias minutes per dieną, o jei aplinka mus nuolat bombarduoja stimulais, labai lengva nevalingai suvalgyti kažką, kas tiesiog guli ant stalo.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Iš esmės, galima sakyti, kad kūno svoris šiek tiek koreliuoja su tvarka namuose. Viena vertus, pašalinus nereikalingus stimulus – sutvarkius aplinką, padėjus daiktus į vietas – ne tik mažėja pagundų, bet ir atsiranda fizinis judesys.

– Taip. Taip pat svarbus ir baigtumo pojūtis – žmonėms svarbu dienos eigoje bent kažką užbaigti. Yra net toks posakis: „Jei negali pabaigti nė vieno darbo, bent jau pasiklok lovą arba išplauk lėkštes.“ Tai mažas, bet greitas pasiekimas. Be to, reikėtų nepamiršti, kad valgymo elgesys dažnai yra priemonė reguliuoti emocinę savijautą. Dauguma mūsų tai daro – vieni dažniau, kiti rečiau. Jei pastebime, kad dažniau valgome tada, kai maisto yra „po ranka“ ir jis tarsi pats „siūlosi“, galime įtarti ryšį tarp netvarkingos aplinkos ir polinkio persivalgyti. Tačiau jei žmogus yra dėmesingas, jis stebi save, atpažįsta alkio jausmą, girdi savo kūno pojūčius – tikėtina, kad net ir netvarkingoje aplinkoje jis bus labiau susitelkęs į save, o ne į išorinius dirgiklius. Apibendrinant, negalima sakyti, kad egzistuoja tiesioginis ryšys tarp aplinkos ir valgymo elgesio, tačiau aišku, kad šie dalykai koreliuoja ir kai kuriems žmonėms turi didesnę reikšmę nei kitiems.

Jei aplinka mums tiek trukdo, kad nebegalime susikoncentruoti į kitus dalykus, tai jau galima vadinti stresu. 

– O kas yra impulsų kontrolės iššūkiai, su kuriais žmonės dažnai susiduria?

– Impulsų kontrolė reiškia gebėjimą atidėti momentinį malonumą. Pavyzdžiui, matau maistą ir negaliu jo nepaimti. Noras tuoj pat virsta veiksmu: noriu – turiu, pamatau – paimu, išgirstu – darau, užuodžiu – suvalgau. Žmonės, gebantys atidėti malonumą, elgiasi kitaip. Tarkime, pamatau šokoladą, bet pasvarstau: gal nesu labai alkana? Gal tai ne tas šokoladas, kuris man tikrai patinka? Nusprendžiu palaukti – gal rytoj nusipirksiu tokį, kokio iš tikrųjų noriu. Tačiau kai kyla sunkumų su stimulų kontrole – o taip nutinka daug kam, nes tų stimulų aplink labai daug – dažnai net nespėjame susivokti, o jau esame kažką padarę. Paskui pagalvojame, kad net neskanu buvo.

– Svarbu suprasti, kad čia ne visada kalbame apie valios buvimą ar nebuvimą. Tarkime, jei žmogus neturi valios susitvarkyti namų, gali būti, kad jos stinga ir kitose gyvenimo srityse – pradėti sportuoti, sąmoningai rinktis sveikesnį maistą ir pan.

– Tačiau, man atrodo, kad šioje vietoje labiau tiktų kalbėti ne apie valią, o apie motyvaciją. Mes negalime turėti motyvacijos viskam. Dažniausiai galime susikoncentruoti tik į 5–6 prioritetus savo gyvenime. Jei sportas ar sveikas maistas nėra tarp jų – neskirsime tam nei laiko, nei energijos. Kartais sakome, kad neturime laiko, bet laiko yra tiek pat visada, kasdien.

– O jei namai netvarkingi ir valgymo įpročiai chaotiški – nuo ko pradėti? Nuo tvarkos ar nuo mitybos?

– Manau, kad abu dalykai svarbūs, bet gal net svarbiausia – dėmesingumas. Dėmesingas valgymas reiškia gebėjimą klausytis savo kūno. Mokytis atpažinti alkio ir sotumo signalus – ne mintyse, o per kūno pojūčius. Ar vis dėlto labiausiai akcentuoju tai, ką galvoju apie maistą? Namų tvarkyti nebūtina obsesyviai – nereikia aukoti miego, kad viskas būtų idealiai švaru. Bet svarbu, kad aplinka netaptų dirgikliu, dėl kurio nuolat nesąmoningai valgome. 

Taip pat verta skirti laiko pačiam valgymo procesui – sąmoningai pasirinkti, ką valgysiu, įsidėti maistą į lėkštę, atsisėsti prie stalo, pajusti skonį, tekstūrą: ar trašku, minkšta, švelnu, kieta. Būtent tai – vienas svarbiausių dalykų. Juk nė vienas iš mūsų negyvena tobulomis sąlygomis. Ir nereikia jų – užtenka, kad aplinka būtų priimtina. Beje, tikriausiai ir patys pastebėjote, kad karantino metu žmonės, kurie dirbo virtuvėje, priaugo daugiau svorio nei tie, kurie turėjo atskirą darbo kambarį. Kodėl? Nes viskas labai šalia.