– Tai ar teismas stipresnis už ūkininkų traktorius? Kitaip tariant, ką dar galima pakeisti? Seimas nubalsavo, prezidentas pasirašė.

– Na, aš negaliu tiksliai atsakyti – tikriausiai pamatysime tik po sprendimo. Bet ką mes matome – formuojasi tam tikra ydinga teisėkūros praktika, kai argumentų kalba tiesiog nėra girdima. Ir vienintelė kalba, kuri veikia – tai arba tu esi politikas, t. y. turi savo atstovus politinėse partijose, kurie sėdi prie sprendimų priėmimo stalo, arba, grubiai tariant, streikuoji ir darai tiesioginį spaudimą. Traktoriai tampa viena iš tokių priemonių. Mes nepropaguojame nei politikavimo, nei streikavimo – mes pasisakome už argumentus. Bet, deja, tada supranti, kad galbūt vienintelė institucija, kuri dar išgirsta argumentus, yra teismas. Žinoma, bendruomenės nuomonės skiriasi: kai kurie yra nusivylę ir, liaudiškai tariant, jaučiasi apgauti, ypač todėl, kad tam tikros grupės gavo išimtis, o deklaracijos apie socialinę lygybę ir teisingumą buvo išmestos į šiukšlių dėžę. Kiti vis dar nusiteikę kovoti – viena iš kovos formų yra kreiptis į teismines institucijas: siekti Konstitucinio Teismo išaiškinimo ar kreiptis į bendrosios kompetencijos teismus, ginant protingumo ir proporcingumo principus.

– Tačiau norint eiti į teismą, reikia tiksliai žinoti, ką nori ginčyti – kitaip tariant, koks yra teisinis pagrindas skųsti priimtus mokesčius?

– Taip, ir būtent apie tai jau buvo kalbėta. Pats dalyvavau Lietuvos advokatūros renginyje, kurio metu advokatūra aiškiai pasakė Teisingumo ministerijai ir visuomenei, kad kai kurios priimtos pozicijos akivaizdžiai prieštarauja Konstitucijai. Mano klausimas – kodėl vienos ekonominės grupės turi vienokį mokestinį režimą, o kitos – visai kitokį? Štai, ūkininkai paskutinę minutę gavo, galima sakyti, „laimės bilietą“ ir mokės 15 arba 20 proc. mokesčių, tuo tarpu kiti verslininkai – net iki 32 proc. Matome ir kitų nelogiškų sprendimų, pavyzdžiui, taip vadinamą draudimo akcizą ar saugumo įnašą mokės daugelis verslų, bet kažkodėl žemės ūkio technikai, pasėlių ir gyvūnų draudimui jis nebus taikomas. Galima toliau eiti per atskiras pozicijas, bet bendrai žiūrint – vidinės logikos trūksta, o lygiateisiškumo prieš įstatymą principas mokesčių prasme tiesiog nėra užtikrintas. Ir tai vienas iš pagrindinių aspektų, kuris galėtų būti ginčijamas. Jau nekalbant apie patį priėmimo procesą. Noriu priminti, kad Seimas, gavęs daugybės asociacijų pasiūlymus raštu, jų net nesvarstė. Dėl jų nevyko jokio balsavimo. Prisidengta formaliais argumentais, o svarstyti buvo tik Seimo narių registruoti pasiūlymai. Tai pirmas kartas mano patirtyje, kai Seimas visiškai nebalsuoja dėl suinteresuotų grupių pateiktų pasiūlymų.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Tik klausimas, kiek visa tai gali užtrukti ir kiek toli gali nueiti?

– Na, man sunku atsakyti. Matysime, ar apskritai kas nors išdrįs žengti tokį žingsnį. Šiandien vienas žurnalistas manęs klausė: galbūt viena ar kita įmonė galėtų tiesiogiai pakomentuoti, kokį poveikį patiria dėl mokesčių pakeitimų? Ir aš matau, kad dalis įmonių, veikiančių verslo bendruomenėje, bijo tai daryti. Bijoma atsidurti konflikte. Kartais pasirenkamas kitas kelias – „balsavimas kojomis“, t. y. tyliai pasitraukti, rasti kitą veiklos formą. Tai irgi tampa pasirinkimu. Bet aš labiau kalbu apie emocijas, kurios šiuo metu vyrauja. O didžiausia emocija – nusivylimas. Toks jausmas, kad žmonės jaučiasi tiesiog apgauti.

– Tikriausiai esate pagalvoję ir apie skirtingus scenarijus – teismo sprendimai gali būti įvairūs. Ar turite planų, ką darysite toliau, jei sprendimas bus vienoks ar kitoks?

Mano klausimas – kodėl vienos ekonominės grupės turi vienokį mokestinį režimą, o kitos – visai kitokį?

– Reikia suprasti, kad verslo bendruomenė – kaip ir politikai ar visuomenė apskritai – yra labai įvairi. Žinau, kad kai kurie nesiims jokių veiksmų, bet paprasčiausiai ieškos palankesnės jurisdikcijos, kaip tai daro ir gyventojai. Kiti verslininkai susiverš diržus ir mokės mokesčius, galbūt neskirs lėšų investicijoms, nedidins atlyginimų, o tiesiog susitaikys. Trečioji grupė – tie, kurie pasirinks kovoti teisinėmis priemonėmis. Ir čia nėra kažkokių variantų – tu arba laimėsi, arba pralaimėsi. Gali būti, kad pralaimėsi aštuonis kartus, bet devintą kartą – lemiamą – gali laimėti. Turime ne vieną pavyzdį, kai Konstitucinis Teismas pripažino tam tikrų sprendimų neteisėtumą. Tikriausiai dabar pasiekta tam tikra „virimo temperatūra“, kai nebėra jokio dialogo, jokios pagarbos. Ir tada supranti, kad nebeturi nieko – lieka tik argumentai, kurių niekas nebegirdi. O kai kitoje pusėje – pavyzdžiui, žemdirbiai – turi savo politinį atstovą, deleguotą sprendimų priėmimo lygiu, tampa aišku, kad, galbūt, tuometinė verslininkų pozicija – nesikišti į politiką – buvo klaida.

– Ar jums teko girdėti apie panašias situacijas kitose valstybėse, kai verslininkai skundžia, pavyzdžiui, padidintus mokesčius?

– Man neteko girdėti. Daugelyje Vakarų valstybių, net ir socialdemokratų valdomose šalyse, tokios situacijos nekyla. Ten egzistuoja socialinis kontraktas – susitarimas tarp visuomenės ir valdžios, kurio pagrindu pasiekiami valstybės strateginiai tikslai.