„Žinių radijo“ laidoje „Verslo pozicija“ savo įžvalgomis pasidalijo ekonomistas, matematikas prof. Rimantas Rudzkis.
– Kokia jūsų akimis yra Lietuvos ekonomikos sveikata?
– Manau, kad metai tikrai sėkmingi, ypač kitų Europos Sąjungos šalių kontekste. 2025-aisiais ekonomika augo gerokai sparčiau nei vidurkis, eksporto rodikliai geri. Turiu omenyje tai, kad labai gerą dinamiką demonstruoja paslaugų eksportas, kuris su kaupu kompensuoja prekių prekybos deficitą.
Pastaruosius kelerius metus Lietuvos bendrąjį eksportą, o gal net ir visą ekonomiką, tempia labai sėkmingas paslaugų eksportas. Esame pripratę prie transporto paslaugų augimo, tačiau pastaruosius trejus metus itin sparčiai auga informacinių technologijų ir finansinių paslaugų eksportas.
Be to, jau daug metų sėkmingai plečiasi statybos paslaugų eksportas. Mes vis labiau panašėjame į išsivysčiusią Europos Sąjungos šalį, kur BVP struktūroje paslaugos sudaro didžiąją dalį.
Gyventojų požiūriu atlyginimai augo, nors augimas šiek tiek sulėtėjo, palyginti su ankstesniais metais. Vis dėlto jis buvo įspūdingas – apie septynis–aštuonis procentus per metus. Tai gerokai sparčiau nei augo kainos. Taigi gyvenimas gerėja.
Didelis nedarbo lygis kol kas kelia šiokį tokį nerimą. Tai šaliai labai svarbus veiksnys, be to, jis netgi šiek tiek didesnis nei Europos Sąjungos vidurkis. Statistikos departamento duomenimis, nedarbo lygis siekia apie 7 procentus. Į šį skaičių įeina žmonės, kurie aktyviai ieško darbo.
Labai prastai atrodo demografiniai rodikliai. Vertinant suminį gimstamumo rodiklį, preliminariais duomenimis, jis priartėjo prie vieneto. Palyginimui, 2023-aisiais jis siekė 1,18, 2024-aisiais – 1,11.
Labai prastai atrodo demografiniai rodikliai. Vertinant suminį gimstamumo rodiklį, preliminariais duomenimis, jis priartėjo prie vieneto. Palyginimui, 2023-aisiais jis siekė 1,18, 2024-aisiais – 1,11.
Tam, kad tauta nesitrauktų, šis rodiklis turėtų siekti 2,1. Žinoma, šiuo požiūriu mes labai nesiskiriame nuo kitų išsivysčiusių šalių – ši problema egzistuoja visur.
Tačiau Lietuvoje ypač prasta dinamika: mes smunkame į paskutinę vietą, o iš valdančiųjų negirdžiu kalbų apie priemones, kaip šią situaciją pagerinti.
– Kokiais būdais būtų galima gerinti demografinę situaciją?
– Pasiekti trokštamą rodiklį būtų per daug ambicinga. Jokiais sprendimais žaibiškai to nepasieksime, nes tam turi keistis visos šalies pasaulėžiūra. Net JAV šis rodiklis siekia tik apie 1,6.
Jei pavyktų bent iš dalies pagerinti dabartinį rodiklį, migrantų poreikis nebūtų toks didelis. Jeigu migrantų srautai yra nuosaikūs, ilgainiui galima tikėtis jų asimiliacijos.
Didžiausios problemos kyla tada, kai gyventojų trūkumas kompensuojamas dideliais migrantų srautais – tuomet atsiranda problemos, kurias šiandien matome Švedijoje ar Prancūzijoje.
Didžiausios problemos kyla tada, kai gyventojų trūkumas kompensuojamas dideliais migrantų srautais – tuomet atsiranda problemos, kurias šiandien matome Švedijoje ar Prancūzijoje.
Pirmiausia reikėtų finansinių paskatų. Žinoma, vien jų nepakanka – kartu būtina sudaryti realias sąlygas auginti vaikus.
– Kaip manote, ar pakankamai kalbame apie socialines bei demografines problemas, ar eteris užpiltas politiniais skandalais?
– Nei tarp laidų vedėjų, nei tarp politinio elito nematau bent kiek gilesnės diskusijos apie Lietuvos padėtį, tendencijas ar grėsmes. Tiesa, karinių grėsmių tema yra nuolat akcentuojama, tačiau daugiausia todėl, kad apie ją kalbama visoje Europos Sąjungoje.
Tuo tarpu konkrečios Lietuvos problemos praktiškai neaptarinėjamos. Daug daugiau dėmesio skiriama tam, kas ką pasakė, o ne tam, kokių sprendimų reikia, kokios yra raidos tendencijos Lietuvoje ir ką reikėtų numatyti bent penkerių metų laikotarpiui.
Žinoma, galbūt mes nepajėgūs planuoti taip toli, kaip planuoja kinai – ten kita santvarka ir kitos tradicijos. Tačiau ir mes turime susiimti bei pradėti pertvarkyti neigiamas demografines tendencijas. Paradoksalu tai, kad artimiausius dvejus ar trejus metus Lietuvai didelių bėdų greičiausiai nekils, o politikai ir gyvena būtent tokiame dviejų ar trijų metų horizonte. Čia ir slypi problema.
Vienas iš radikalesnių sprendimų, kuris vargu ar bus priimtas, galėtų būti rinkimų sistemos pakeitimas.
Vienas iš radikalesnių sprendimų, kuris vargu ar bus priimtas, galėtų būti rinkimų sistemos pakeitimas. Jei turėtume Jungtinės Karalystės modelį, politinė valdžia būtų gerokai stabilesnė.
Ten rinkimų sistema dažniausiai leidžia vienai partijai laimėti rinkimus su didele persvara, o koalicijos formuojamos itin retai. Dažnai ta pati partija laimi ir kitus rinkimus.
Tokiu atveju atsiranda galimybė planuoti ilgesnėje perspektyvoje ir kartu sunkiau išvengti atsakomybės. Kai valdo viena partija, ji tiesiogiai atsako už Vyriausybės programos įgyvendinimą. Lietuvoje gi jau daugelį metų valdžioje nuolat varžosi trys ar keturios partijos.
– Kam Donaldui Trumpui prireikė Grenlandijos? Kokia jo logika?
– Dar per pirmąją kadenciją D. Trumpas kalbėjo apie norą perimti Grenlandijos valdymą, tačiau tuomet į tai niekas rimtai nežiūrėjo. Šiuo metu Europa jaučia tikrą nerimą. Kokie argumentai skatina D. Trumpą dėti pastangas perimti Grenlandiją, nors tai galėtų sukelti rimtų sukrėtimų santykiuose su Europos Sąjunga?
Pirmiausia – geografinis aspektas. Grenlandija yra gerokai arčiau JAV nei Europos. Antra, JAV, ryšium su klimato atšilimu ir Arkties šelfe esančiomis naudingosiomis iškasenomis, pradėjo skirti didelį dėmesį šio regiono įsisavinimui.
Grenlandija šiuo atveju yra itin viliojantis kąsnis. Niekas neabejoja, kad apie tai buvo kalbėta ir su V. Putinu Aliaskoje – tikėtina, jog tai buvo neoficialūs užkulisiniai susitarimai dėl bendro įsisavinimo ar pasidalijimo.
Trečias argumentas – ten esanti JAV karinė bazė, todėl Grenlandija svarbi saugumo požiūriu. Be to, tai labai tinkama vieta dideliems duomenų centrams. Serveriai naudoja daug energijos ir smarkiai kaista, todėl jų vėsinimui reikalingi didžiuliai resursai. Dėl šių priežasčių Grenlandija itin vilioja JAV. Manau, kad D. Trumpas dės visas pastangas perimti šios salos valdymą.
– Metų pradžia Lietuvoje pažymėta antrosios pensijų reformos atgarsiais. Koks bus galutinis šios reformos rezultatas?
– Jeigu paprastas žmogus manęs paklaustų patarimo, aš, žinoma, pasitraukčiau iš antrosios pakopos ir likčiau tik „Sodroje“. Priežastis paprasta: kol atlyginimai ir pensijos auga pakankamai sparčiai, o santykis tarp vidutinio atlyginimo ir vidutinės pensijos yra vienas žymiausių Europos Sąjungoje ir dar siekiama jį didinti, galima tikėtis, kad artimiausius kelerius metus, o gal ir ilgiau, Lietuvoje pensijos augs sparčiau nei atlyginimai. O šie, savo ruožtu, augs sparčiau nei atlyginimai Europos Sąjungoje.
Tai reiškia, kad „Sodros“ išmokos kasmet didės greičiau nei pensijų fondų pelningumas. Pensijų fondai yra labai mažos rizikos ir neturi teisės investuoti į rizikingus vertybinius popierius, todėl jie objektyviai negali generuoti didelės grąžos.
– Ar nėra taip, kad pasitraukę žmonės neturės orios pensijos?
– Tai ne visai tiesa. Dalyvaudamas antrojoje pensijų pakopoje žmogus automatiškai mažina savo „Sodros“ pensiją. Galutinė bendra suma gali būti mažesnė nei tuo atveju, jei jis būtų likęs tik „Sodroje“, jeigu pasitvirtins prielaida, kad pensijų fondų grąža bus mažesnė nei Lietuvos pensijų augimas.
Juk nėra taip, kad galima dalyvauti pensijų fonde ir kartu gauti visą „Sodros“ numatytą pensiją – dalyvavimas antrojoje pakopoje reiškia dalies „Sodros“ pensijos atsisakymą.
Juk nėra taip, kad galima dalyvauti pensijų fonde ir kartu gauti visą „Sodros“ numatytą pensiją – dalyvavimas antrojoje pakopoje reiškia dalies „Sodros“ pensijos atsisakymą.
Jeigu žmogus nesiekia maksimalios išmokos, bet nori kuo mažesnės rizikos, galbūt verta išskaidyti – juk niekas nežino, gal Lietuva vis dėlto susidurs su rimta ekonomine krize, ekonomika kris, o pensijos nebeaugs, o ims mažėti. Toks scenarijus teoriškai galimas, tačiau jo tikimybė yra nedidelė.
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:
Naujausi komentarai