Vienodai svarbūs visi
Šuo ar katė šiandien daugeliui žmonių yra šeimos narys. Jų sveikatai skiriama vis daugiau dėmesio, o veterinarijos klinikose atliekami sudėtingi tyrimai, operacijos, taikomi šiuolaikiniai gydymo metodai. Didžiuosiuose miestuose veterinarijos paslaugų pasirinkimas platus. Tačiau Lietuvos kaimuose situacija kitokia. Čia gyvulininkystės ūkius turintys žmonės vis dažniau susiduria su problema, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo paradoksali: veterinarijos gydytojų tarsi ir yra, tačiau ne visada turime kam patikėti sergantį ūkinį gyvūną.
Visai nesinori priešinti šunų ir kačių laikytojus su ūkinių gyvūnų. Vienodai svarbūs visi. Tačiau kodėl vienai veterinarijos sričiai specialistų ir paslaugų rinkos pakanka, o kitai jų ima stigti? Kas nutiks, jeigu vis mažiau jaunų gydytojų norės dirbti ten, kur jų pagalbos labiausiai reikia?
Ūkyje gyvūnas neserga pagal išankstinį grafiką. Karvė gali sunkiai veršiuotis vidurnaktį, avis – susirgti ėriavimosi metu, o kelių dienų veršelis – staiga nustoti gerti pieną. Tokiais atvejais laikas labai svarbus. Ne kiekvieną problemą įmanoma išspręsti telefonu ar atidėti kitai dienai.
Jeigu artimiausias specialistas užimtas, dirba kitame rajone arba negali atvykti, ūkininkui tenka ieškoti kito gydytojo. Kuo toliau ūkis nuo veterinarijos paslaugų teikėjo, tuo sudėtingesnė gali būti situacija. Prie kelionės laiko prisideda degalų išlaidos, iškvietimo kaina ir tai, kad gydytojas, atvykęs į vieną ūkį, gali nebegalėti laiku pasiekti kito.
Ūkininkas – ne veterinaras
Kartais ūkininkai kai kurias procedūras mokosi atlikti patys. Daugelis ūkinių gyvulių augintojų per ilgus darbo metus įgyja nemažai praktinių žinių. Jie išmoksta atpažinti pirmuosius ligų požymius, prižiūrėti gyvūnus veršiavimosi ar ėriavimosi metu, atlikti kasdienes procedūras ir suprasti, kada situacija tampa pavojinga.
Tačiau savarankiškas gydymas neturėtų tapti įprasta išeitimi vien todėl, kad nėra kam paskambinti. Netinkamai parinktas vaistas, pavėluota diagnozė ar neteisingai atlikta procedūra gali pakenkti gyvūnui. Maistiniams gyvūnams svarbūs ir vaistų naudojimo reikalavimai, privalomi išlaukos laikotarpiai, kad pienas ar mėsa būtų saugūs vartoti.
Todėl ūkininkų noras išmokti daugiau yra sveikintinas, tačiau jis neturėtų būti valstybės ar veterinarijos paslaugų sistemos spragų pakaitalas.
Lietuvos veterinarijos gydytojų asociacijos (LVGA) prezidentė Vilma Zigmantaitė sako, kad kai kurie gydytojai stengiasi dalyvauti net įvairiuose veterinarijos gydytojams rengiamuose profesiniuose seminaruose, kad tik gautų kuo daugiau veterinarijos žinių, tačiau patys gydytojai tai vadina labai prasta praktika. „Veterinarijos gydytojas mokosi šešerius metus, tačiau net tų metų neužtenka, kad turėtum pakankamai žinių, dar reikia tobulinimosi, praktikos, o čia manoma, kad ateis, pasiklausys ir to užteks, – stebisi LVGA vadovė. – Kad ūkininkai patys bando gydyti gyvūnus, vertiname labai blogai.“ Ji papasakojo atvejį, kai teko gydyti dieglius kenčiantį arklį, kuriam pats ūkininkas jau buvo suleidęs antibiotikų. Jie numalšino dalį simptomų, tad diagnuozuoti ligą buvo kur kas sunkiau.
V. Zigmantaitė sako, kad kartą arklių augintojai paprašė jos patarimo: ką verta turėti arklių augintojui skubiosios pagalbos vaistinėlėje? V. Zigmantaitė atsakė: lapelį su veterinarijos gydytojo telefono numeriu.
Kodėl nenori į kaimą?
Veterinarijos studijas baigęs žmogus turi teisę rinktis, kur ir su kokiais gyvūnais dirbti. Vieni svajoja apie smulkiųjų gyvūnų klinikas, kiti – apie arklius, galvijus ar darbą mokslinių tyrimų srityje. Tačiau pasirinkimą lemia ne vien asmeniniai pomėgiai.
„Jaunimas nori gyventi mieste, kur lengvai pasiekiamos pramogos, o ar, pvz., kaime nueisi į kino teatrą? – svarsto LVGA prezidentė. – Kasmet Lietuvos sveikatos mokslų universitetas parengia apie 100 veterinarijos gydytojų. Teko bendrauti su šeštakursiais ir paaiškėjo, kad apie 10 proc. jų rinksis darbą su ūkiniais gyvūnais.“ Iš tiesų tai nedaug.
Už ką moka?
Ūkinių gyvūnų veterinarija reikalauja daug fizinių jėgų, gero pasirengimo ir gebėjimo dirbti sudėtingomis sąlygomis. Gydytojas dažnai vyksta pas klientą, o ne laukia jo klinikoje. Jam tenka dirbti lauke, tvartuose, kartais prastu oru, susidurti su dideliais ir išsigandusiais gyvūnais. Be to, iškvietimai gali būti skubūs, o darbo dienos pabaigos neįmanoma tiksliai numatyti.
Ne mažiau svarbus ir ekonominis klausimas. Specialistas, važiuojantis didelius atstumus dėl pavienių iškvietimų, turi išlaikyti automobilį, įrangą, įsigyti vaistų, nuolat tobulinti kvalifikaciją. Jei paslaugų regione nedaug, iš tokios veiklos gali būti sunku uždirbti tiek, kad ji būtų finansiškai tvari. V. Zigmantaitė pasakoja ir kitokias istorijas: atvažiuoja gydytojas į ūkį, o gyvulys jau nugaišęs. Ūkininkas nenori mokėti, nes paslauga tarsi ir nesuteikta, tačiau gydytojas važiavo gal 100 km pas jį. Kas kompensuos? Būna ir priešingai: atvažiuoja, nustato tikslią diagnozę, suleidžia vieną ampulę ir gyvulys kaipmat pasveiksta. Tada ūkininkas sako: „Negi už tą vieną ampulę turiu mokėti 200 eurų?“
Miestuose yra kitaip. Galima dirbti vienoje vietoje, planuoti pacientų priėmimą, naudotis klinikos įranga ir dirbti kolektyve, kuriame lengviau pasitarti su kolegomis. Tai nereiškia, kad smulkiųjų gyvūnų veterinarija yra lengva ar kad joje nėra didelio emocinio krūvio. Tačiau darbo organizavimo sąlygos skiriasi ir tai gali turėti įtakos jauno specialisto pasirinkimui.
Įdarbinimo paradoksai
Tiesa, kartais stambesnės gyvulininkystės bendrovės ar ūkiai veterinarijos gydytoją įdarbina pagal etatą. Tokie iš pažiūros naudingi įdarbinimai kartais baigiasi paradoksu. V. Zigmantaitė sako, kad gyvuliai neserga nuolat, todėl veterinarijos gydytojo paslaugų nuolat ir nereikia. Vis dėlto atlyginimą mokėti reikia, todėl veterinarijos gydytojai kartais verčiami dirbti kitokius darbus: grėbti ar krauti šieną ir t. t. Koks gi jaunas žmogus pakęs tokį pasityčiojimą?
Reikia permainų
Pasak V. Zigmantaitės, šiuo metu Lietuvoje yra apie 3 tūkst. galiojančių veterinarijos gydytojų licencijų. „Tai labai daug tokiai mažai šaliai kaip Lietuva, – sako LVGA vadovė. – Tačiau reikėtų apgalvoti modelius, kurie užtikrintų veterinarijos gydytojų paslaugų prieinamumą kaimuose.“ Ji kaip išeitį matytų savivaldybių ir pačios valstybės pagalbą pritraukiant jaunimą į kaimus. Yra ES direktyvos, nusakančios veterinarijos gydytojų privalomus vizitus gyvulininystės, paukštininkystės ūkiuose. Skirtingus gyvūnus auginantys ūkiai turėtų skirtingus gydytojų privalomų apsilankymų terminus, tačiau tai reikšmingai keistų situaciją. Deja, pasirodo, čia tik rekomendacinio pobūdžio instrukcijos, kurias vykdyti neprivaloma, tad niekas ir nevyksta.
Kaip gerą pavyzdį V. Zigmantaitė pasakoja apie Skuodo rajoną, kur dirba veterinarijos gydytojas Petras Tamašauskas. Jis turi sudaręs su ūkininkais sutartis, pagal kurias ūkiai moka tarsi abonentinį mokestį, o mainais į jį gauna užtikrinimą, kad veterinaro pagalba juos pasieks laiku, kai reikia. Tada jau pats gydytojas yra atsakingas, kad ta pagalba būtų suteikta. Jeigu pats, pvz., atostogauja, sutaria su kitu gydytoju, kuris jį pavaduotų tokiu atveju.
Svarbu ne tik ūkininkams
Ūkinių gyvūnų veterinarija nėra vien individuali paslauga konkrečiam ūkiui. Veterinarijos gydytojai padeda užtikrinti gyvūnų gerovę, laiku pastebėti užkrečiamąsias ligas, kontroliuoti jų plitimą, atsakingai naudoti vaistus ir išlaikyti saugią maisto gamybos grandinę.
Jeigu regionuose mažėja specialistų, ilgainiui gali nukentėti ne tik pavieniai ūkiai. Vėliau nustatyta liga gali reikšti didesnius nuostolius, o laiku nepastebėta užkrečiamoji liga – kelti grėsmę ir kitiems gyvūnams. Be to, nuolatinis neapibrėžtumas dėl veterinarinės pagalbos gali atgrasyti žmones nuo sprendimo kurti ar plėsti gyvulininkystės ūkius.
Vien raginimų nepakanka
Viena galimybė – tikslinga finansinė parama pradedantiems ūkinių gyvūnų veterinarijos gydytojams, ypač įsikuriantiems regionuose, kuriuose paslaugų trūksta labiausiai. Kita – geriau organizuotos budėjimo ir skubių iškvietimų sistemos, kai keli specialistai dalijasi atsakomybe už didesnę teritoriją. Svarbu ir studijų metu suteikti studentams daugiau galimybių dirbti ūkiuose, susipažinti su šia profesija ne vien teoriškai ir gauti patyrusių veterinarų mentorystę.
Gydytojas dažnai vyksta pas klientą, o ne laukia jo klinikoje. Jam tenka dirbti lauke, tvartuose, kartais prastu oru, susidurti su dideliais ir išsigandusiais gyvūnais.
Taip pat verta svarstyti, ar kai kuriose retai apgyvendintose vietovėse dalį paslaugų galėtų užtikrinti regioniniai veterinarijos centrai arba mobiliosios komandos. Tačiau bet kokios priemonės turi būti paremtos realiais duomenimis: kur specialistų labiausiai trūksta, kiek kainuoja iškvietimai, kokios paslaugos sunkiausiai prieinamos ir kokios paskatos iš tiesų paskatintų gydytojus dirbti kaime.
Galiausiai svarbu kalbėti ir apie profesijos prestižą. Ūkinių gyvūnų veterinarija reikalauja ne mažesnių žinių ar atsakomybės nei kitų sričių veterinarija. Tai sudėtingas, fiziškai sunkus ir visuomenei itin reikalingas darbas, kurio vertė neturėtų būti matuojama vien tuo, kiek pacientų per dieną galima priimti klinikoje.
Lietuvoje reikėtų sukurti sąlygas, kad jaunieji veterinarai turėtų iš ko rinktis, o kaimo ūkininkai – į ką kreiptis. Kai ūkyje sunkiai serga karvė ar į pasaulį negali ateiti veršelis, veterinaro pagalba – ne prabanga. Tai būtina sąlyga, kad gyvulininkystė apskritai galėtų gyvuoti.
Susidomėjimas auga?
Paradoksas, kad veterinarijos gydytojų Lietuvoje yra, tačiau jų skaičius savaime dar negarantuoja, kad reikiamas specialistas bus pasiekiamas ten, kur jo reikia. Nėra labai tikslių žinių, kiek praktikuojančių veterinarijos gydytojų apskritai yra Lietuvoje, tad, aišku, nėra ir statistikos, kiek jų dirba su ūkiniais gyvūnais.
Veterinarijos gydytojus Lietuvoje rengia Lietuvos sveikatos mokslų universitetas (LSMU). Tačiau kiek absolventų pasirinks gydyti ūkinius gyvūnus, kiek jų liks dirbti Lietuvoje ir kiek apsigyvens regionuose, kuriuose veterinarijos pagalbos trūksta labiausiai?
Gera žinia nebent ta, kad ne visi jauni specialistai nori dirbti miestuose. Universiteto atstovai pastebėjo augantį studentų susidomėjimą darbu regionuose. Tai rodo, kad problemą galima spręsti ne tik didinant studijų vietų skaičių, bet ir sudarant sąlygas jauniems žmonėms įsitvirtinti kaime. Tai, pasak V. Zigmantaitės, galėtų būti ir lengvatinės paskolos butams, kiti jaunam žmogui dalykai patrauklūs. Ji užsiminė, kad pokalbyje su žemės ūkio ministru Kęstučiu Mažeika taip pat buvo kalbama apie tai. Ministras sutiko, kad įvairių lengvatų paketas reikalingas.
Ką rodo skaičiai?
LSMU 2025 m. veiklos ataskaitoje nurodoma, kad universiteto Veterinarijos fakulteto klinikose buvo registruota beveik 43 tūkst. gyvūnų – 48,35 proc. daugiau nei 2024 m. Stambiųjų gyvūnų klinikoje registruotų galvijų skaičius išaugo nuo 13 219 iki 24 387.
Šie duomenys rodo didelį universiteto klinikų darbo mastą ir augusį registruotų galvijų skaičių. Tačiau tai tik vienos institucijos klinikų veiklos rodikliai, o ne visų šalyje gydomų gyvūnų ar veterinarijos gydytojų pasiskirstymo duomenys.
Ši statistika primena ir kitą svarbų dalyką – ūkinių gyvūnų veterinarija niekur nedingo. Jai reikia specialistų, įrangos, praktinių žinių ir galimybių teikti pagalbą ne tik universiteto klinikoje, bet ir pačiame ūkyje.
Naujausi komentarai