LIETUVA SVETUR IEŠKO SKERDIKŲ IR GRYBŲ AUGINTOJŲ

Verpėjų, rūkyklos darbininkų, medkirčių – iš viso 175 trūkstamų profesijų darbuotojų leista atsivežti iš kitų šalių. Ar negalime jų patys parengti? Gal geriau importuoti prekes nei darbo jėgą?

Kvotos didėja

Prieš 700 metų Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas kvietė riterius, ginklanešius, prekiautojus, gydytojus, kalvius, račius, batsiuvius, kailiadirbius, malūnininkus, valstiečius ir kitus atvykti dirbti į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Dabar, kaip kasmet, Užimtumo tarnyba (UŽT) parengė trūkstamų profesijų sąrašą, pagal kurį kartu su socialinės apsaugos ir darbo, vidaus reikalų ministrais nustatomos kitų metų kvotos darbdaviams kviestis trečiųjų šalių piliečių. Į sąrašą gali patekti tos profesijos, kurių registruota paklausa per metus viršija pasiūlą ne mažiau kaip du kartus, o paslaugų sektoriuje – ne mažiau kaip penkis kartus.

Šiemet sąrašas ilgesnis nei pernai devyniolika profesijų, iš viso jų – 175. Kitiems metams nustatyta kvota – 35 950 darbuotojų iš trečiųjų šalių, 350 daugiau nei buvo šiems. Išnaudojus kvotą, trūkstamas profesijas turinčius užsieniečius darbdaviai gali įdarbinti ir toliau, bet tuomet procedūra sudėtingesnė.

Tiesa, šis sąrašas skirtas kvalifikuotų darbininkiškų profesijų darbuotojams. Aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujančios profesijos įtraukiamos ne į UŽT, o į ekonomikos ir inovacijų ministro įsakymu tvirtinamą aukštą pridėtinę vertę kuriančių profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą. Tokie specialistai Migracijos departamente gauna leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

Švaistomi valstybės pinigai profesiniam mokymui, nes parengiame daug tokių specialistų, kurių nereikia, arba ne tame regione, kur jų trūksta.

Vis dėlto profesijų, kokių darbuotojų atsivežame iš svetur, sąrašas kelia nemažai klausimų. „Liūdžiu žiūrėdamas į šį sąrašą. Didžioji jo dalis – darbininkiškų profesijų, bet nematau tų specialistų, kurių labiausiai trūksta. Valstybės politika turėtų orientuotis į aukštesnę pridėtinę vertę kuriančias darbo vietas. Mums tikrai reikia pradėti kalbėti apie gamybos sektoriaus technologijas, norėčiau šiame sąraše matyti, pavyzdžiui robotų aptarnavimo specialistus, kurių labai reikia. Kodėl užsieniečių nekviečiame į tokias darbo vietas?“ – svarsto darbo rinkos ekspertas, „Alliance for Recruitment“ partneris Andrius Francas.

Be to, jis sugretina du faktus: trūkstamų profesijų sąraše – darbininkų pozicijos, o bedarbių turime santykinai daug. Tai, pasak A. Franco, rodo, kad švaistomi valstybės pinigai profesiniam mokymui, nes parengiame daug tokių specialistų, kurių nereikia, arba ne tame regione, kur jų trūksta.

Konkurencija: pasak A. Franco, reikėtų pripažinti, kad kai kuriose srityse nebegalime konkuruoti su pigesnės darbo jėgos šalimis ir nereikia to daryti. Asmeninio archyvo nuotr.

Importuoti prekes?

A. Francas atkreipia dėmesį į dar vieną aspektą: „Pavyzdžiui, trūkstamų profesijų sąraše ir užsieniečių iš trečiųjų šalių kvotose – ir mezgėjai, verpalų verpėjai, siuvėjai ar sukirpėjai. Tačiau reikėtų pripažinti, kad kai kuriose srityse nebegalime konkuruoti su pigesnės darbo jėgos šalimis ir gal mums nereikia to daryti. Jei tavo produktas konkurencingas pasaulyje, gali mokėti gerą atlyginimą, ir darbuotojų neturėtų trūkti. Tačiau jei bandai tik išgyventi, matyt, reikia užsakyti atlikti tą paslaugą kur kitur, pavyzdžiui, Bangladeše, kur siuvėjo darbas keturiskart pigesnis nei Lietuvoje. Nebesame pigių kaštų šalis, tad turime persiorientuoti. Valstybė bando gelbėti visus, tačiau negali visų gelbėti.“

Darbo rinkos eksperto įsitikinimu, tos įmonės, kurios atlyginimais nepritraukia darbuotojų, skundžiasi, kad jų trūksta, kreipiasi į UŽT ir reikalauja jų staigiai suorganizuoti. Tačiau didesnių algų mokėti nenori. Kurios moka daugiau, tos pritraukia darbuotojų.

Tos pačios profesijos žmonėms skirtingos Lietuvos įmonės moka labai skirtingus atlyginimus. A. Francas paanalizavo cvbankas.lt skelbiamas siūlomų algų žirkles. Pavyzdžiui, šaltkalviui įmonių siūlomo atlygio minimumas ir maksimumas skiriasi 60 proc., o kartais ir 100 proc. Vieni šaltkalviui moka, atskaičiavus mokesčius, 750–1 500 eurų, kiti – 900–2 200. Tai, pasak jo, rodo, kad rinkoje yra nekonkurencingų įmonių, kurios negali pagaminti gaminio už tokią kainą, kiek reikėtų mokėti darbuotojui, ir jie ateityje neišgyvens.

„Jei įmonė moka mažesnius atlyginimus nei kiti rinkos žaidėjai, vadinasi, ji nekuria aukštesnės vertės darbo vietų. Jei darbuotojams moka 700 eurų, gal tokių darbo vietų mums nereikia, gal geriau pirkime paslaugas iš tų, kurie moka tai geriau padaryti, kad ir iš Lenkijos – tegu atvažiuoja, čia deda langus ar mūrija. Mums trūksta efektyvumo. Važiuodamas automobiliu matau, kaip remontuojami keliai: vienas dirba, devyni stovi. Įmonės turėtų veikti efektyviai, taip jos galėtų darbuotojams mokėti konkurencingus atlyginimus“, – sako darbo rinkos ekspertas.

Vis dėlto mūsų algos daug kur žymiai atsilieka nuo kitų Europos šalių. A. Francas lygina: santechnikui Nyderlanduose siūloma nuo 2 300 eurų, Vilniuje 1 200–1 700. Vis dėlto ir tai ne pats mažiausias atlyginimas, tad klausimas, kodėl jų turime nepakankamai. Gal per mažai ruošiame?

„Pažiūrėjus, kokių specialybių didžiausias poreikis darbo rinkoje ir ką rengia profesinio mokymo centrai, akivaizdu, kad sąrašai prasilenkia. Daug jų rengia vadybininkus, grožio specialistus, bet mažai tų, ko tikrai reikia darbo rinkai. Atrodo, orientuojamasi į tai, kas kam įdomu ar gali praversti asmeniniams poreikiams, pavyzdžiui, išmokti pačiam susitvarkyti plaukus ar draugę apkirpti“, – konstatuoja ekspertas. Pasak jo, yra tik vienetai profesinio rengimo centrų, kuriuos darbdaviai vertina gerai, pavyzdžiui, Visagino technologijos ir verslo profesinio mokymo centrą, nes jis parengia tai, ko reikia darbo rinkai.

A. Franco manymu, ir pačios įmonės per asociacijas turėtų spausti profesines mokyklas rengti, ko reikia darbo rinkai. Kai kurios trūkstamos profesijos sąraše – specifinės, pavyzdžiui, laivo vamzdynininkas ar laivų korpusų dažytojas. Pasak jo, jei tai tik kokios vienos įmonės problema, ji pati turėtų rūpintis specialistų rengimu, iš dalies prisidėti finansuojant jų rengimą, o absolventams užtikrinti darbo vietas.

Vietos užpildytos

Kauno technologijų mokymo centro (KTMC), kurio rengiamų profesijų nemaža dalis įtraukta į trūkstamų sąrašą, direktoriaus pavaduotojas ugdymui Tomas Paulius aiškina, kad galutinis sprendimas, kiek priimti mokinių, – Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM). Tiesa, neseniai atsirado galimybė profesinėms mokykloms bendradarbiaujant su socialiniais partneriais – kolegialiu valdymo organu ir pačioms koreguoti, kiek kokių specialistų reikėtų rengti.

Tad ar nėra pakankamai norinčių įgyti trūkstamas profesijas ar joms įgyti per mažai vietų profesinio mokymo mokyklose?

T. Paulius pasakoja, kad KTMC, į kurį po reformos nuo šio rudens sujungti Kauno technikos profesinio ir Kauno statybos ir paslaugų mokymo centrai, taip pat Vilkijos žemės ūkio mokykla, siūlomos programos sulaukia skirtingo populiarumo. Pavyzdžiui, automobilių remonto programas renkasi žymiai daugiau jaunuolių nei medienos apdirbimo. Skiriasi statybos srities programų populiarumas: apdailininkų grupėje daugiau kaip 20 mokinių, o mūrininkų ar betonuotojų – po šešis. Tačiau visos vietos, kurioms buvo skirtos finansuojamos priėmimo kvotos, užimtos.

Gal kvotos neadekvačios darbo rinkos poreikiams? Gal rengiame paklausių profesijų žmones užsienio šalims ar šešėlinei darbo rinkai Lietuvoje?

Pasak T. Pauliaus, specialistų, pavyzdžiui, metalo apdirbimo, galėtų rengti ir daugiau. Tačiau tokiu atveju iškiltų didesnis žmogiškųjų išteklių poreikis, o mokytojo atlyginimas kur kas mažesnis nei šios srities specialistų pramonės įmonėse. Tad klausimas, kaip juos būtų galima pritraukti dirbti mokytojais.

T. Paulius tikina, kad KTMC bendrauja su darbdaviais, bando suderinti darbo rinkos paklausą ir specialistų pasiūlą. Tačiau poreikį planuoti sunku, nes, pavyzdžiui, statybų sektoriuje jis tai padidėja, tai sumažėja.

Be to, ne paslaptis, nemažai absolventų išvažiuoja dirbti į užsienį, juolab aukščiausio – ketvirto lygmens kvalifikacijos diplomai pripažįstami visoje ES. Pasak T. Pauliaus, pavyzdžiui, inžinerinio profilio programų absolventų pagal įgytą kvalifikaciją Lietuvoje įsidarbindavo apie 65 proc. Kai kurių profesijų darbuotojai – metalo suvirintojai ar jo apdirbėjai gana dideles algas gauna ir Lietuvoje, tad jiems verta dirbti ir čia. Vis dėlto dažnas profesinio mokymo mokyklos absolventas, įgijęs aukščiausią kvalifikacijos kategoriją, siekia didesnio atlyginimo nei pragyvenimo vidurkis.

Klausimas, ką rengia mūsų profesinio mokymo įstaigos ar kur dingsta jų absolventai, jei net 175 profesijų darbuotojų tenka ieškoti svetur.

Be imigrantų neapsieisime

„Pramonei labai reikia darbininkiškų profesijų, nes čia darbuotojų santykis toks – vienas inžinierius ir penki darbininkai. Profesinės mokyklos galėtų jų rengti žymiai daugiau, tačiau nėra iš ko, nes Lietuvoje visi vaikai stumiami į aukštąsias mokyklas, gabus ar ne, svarbu gauti diplomą. Kai rinkos paklausos ir specialistų proporcija atvirkščia, trūksta darbininkiškų profesijų darbuotojų, ir tai didžiulė problema“, – konstatuoja Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) viceprezidentas Gintautas Kvietkauskas. Pasak jo, verslas su mokyklomis turėtų daugiau dėmesio skirti profesiniam orientavimui, aiškinti, kad profesinis mokymas – gyvenimo pradžia, o ne pasaulio pabaiga. Jo vertinimu, profesinės mokyklos dabar tikrai modernios, turi puikios įrangos mokyti paklausių profesijų, per pastaruosius porą metų padaryta nemažai teigiamų žingsnių. Profesinių mokyklų mokinių rezervas dar galėtų plėstis, jei atsirastų ukrainiečių integracijos programų.

LPK viceprezidento vertinimu, dabar yra susišnekėjimas tarp darbdavių ir profesinių mokyklų. Tiesa, vieni pavyzdžiai geresni, kiti – blogesni, bet geresnių daugiau nei prieš kokius penkerius metus. ŠMSM, imdamasi profesinio ugdymo pertvarkos, taip pat nepalieka verslo nuošalyje, pavyzdžiui, atsižvelgta į maždaug 90 proc. LPK siūlymų.

Uždari: G. Kvietkausko įsitikinimu, kai Lietuvoje gimstamumas toks mažas, darbo rinka neapsieis be imigrantų. Žinoma, imigracija turi būti reguliuojama. Tačiau mūsų migracijos politika tokia, kad esame kaip uždara valstybė. Asmeninio arch.nuotr.

Vis dėlto, G. Kvietkausko įsitikinimu, kai Lietuvoje gimstamumas toks mažas, darbo rinka neapsieis be imigrantų. „Žinoma, imigracija turi būti reguliuojama. Tačiau mūsų migracijos politika tokia, kad esame kaip uždara valstybė. Profesinės mokyklos puikiai galėtų apmokyti ir imigrantus, ir čia ne profesinių mokyklų, o valstybės imigracijos politikos problema“, – mano LPK viceprezidentas.

Jis primena, kad imigracijos politika užveriame kelius ir specialistams, turintiems aukštąjį išsilavinimą: studentai iš trečiųjų šalių įstoja į Lietuvos universitetus, gauna diplomą, bet paskui čia likti ir įsidarbinti yra trukdžių. Tikslas turėtų būti, kad jie čia ne tik atvyktų, pasimokytų ir išvažiuotų, bet ir liktų dirbti, nes specialistų Lietuvai trūksta.

Daug nekvalifikuotų

UŽT atlikta darbdavių apklausa rodo, kad šiais metais su darbuotojų trūkumu susidūrė 43,7 proc. šalies įmonių. Akivaizdu, kad darbo jėgos stygiaus problemos sprendimas kur kas gilesnis, nei kasmet surašyti trūkstamų profesijų sąrašą ir ieškoti svetur skerdikų ar grybų augintojų.

UŽT skelbiamais duomenimis, gruodžio 1 d. šalyje buvo registruota 145,8 tūkst. oficialų bedarbio statusą turinčių asmenų, o ieškoma beveik 36 tūkst. darbuotojų iš trečiųjų šalių. Klausimas, kiek efektyvios bedarbių perkvalifikavimo programos – juk daugelis sąraše skelbiamų profesijų, pavyzdžiui, vidaus patalpų valytojo statybose ar mėsos rūkyklos darbininko, nėra raketų mokslas.

Klausimas, ką rengia mūsų profesinio mokymo įstaigos ar kur dingsta jų absolventai, jei net 175 profesijų darbuotojų tenka ieškoti svetur. Nacionalinės švietimo agentūros skelbiamais duomenimis, 2018–2022 m. profesinio mokymo įstaigų mokinių sumažėjo žymiai – net 20,1 proc., o aukštųjų mokyklų studentų – 7,5 proc. Ekspertų vertinimu, studentų atveju tai lėmė atitinkamo amžiaus gyventojų skaičiaus mažėjimas, o profesinio mokymo mokinių – ir nedidelis jo populiarumas. Žymiai skiriasi ir įsidarbinusių absolventų dalis: po studijų aukštosiose mokyklose tokių 92,2, o baigusių profesinio mokymo įstaigas – 69,8 proc.

UŽT atkreipia dėmesį, kad ryškėja ir dar vienas nerimą keliantis reiškinys: nors darbo neturinčių jaunuolių skaičius mažėja, bet tarp nedirbančių jaunuolių net 50,4 proc. neturi jokios kvalifikacijos. „Darbdaviai ieško darbuotojų, galinčių siekti aukštų kompetencijų. Jų trūkumas darbo rinkoje – akivaizdus“, – pabrėžia UŽT Priemonių įgyvendinimo organizavimo skyriaus vedėja Vaida Kamandulienė.

Kodėl tiek jaunimo iškrito iš švietimo sistemos ir neturi karjeros tikslų? „Mūsų specialistai jau senokai pastebėjo kai kurių jaunuolių abejingumą toliau mokytis ir įgyti kvalifikaciją. Nemažai jų tiesiog pageidauja dirbti nekvalifikuotus darbus“, – sako V. Kamandulienė. Pasak jos, tikėtina, kad ne vieną sustabdo nuo mokymosi mokymo įstaigų prieinamumas, pragyvenimo išlaidos ar mokamos studijos, prasti valstybinių egzaminų įvertinimai, tačiau svarbiausia – nepakankamas profesinis orientavimas. Nuo metų pradžios pradėjo veikti regioniniai karjeros centrai, bandoma keisti situaciją pokyčiais profesinio mokymo sistemoje, bet kokie bus rezultatai – dar neaišku.

Akivaizdu, neapsieisime ir be darbo jėgos imigracijos. Valstybei vertėtų apsispręsti, ar geriau importuoti iš trečiųjų šalių, pavyzdžiui, trūkstamų Lietuvoje profesijų sąraše įrašytus vyriškų drabužių siuvėjus, ar šią paslaugą pirkti iš pigesnės darbo jėgos šalių, ar ieškoti išmanesnių technologijų. Gediminas prieš 700 metų kvietė į Lietuvą iš svetur verslo žmones, kad jie padarytų postūmį mūsų valstybėje. Dabar taip pat turėtume siekti jais ne tik užkamšyti darbo rinkos skyles.

Kokių profesijų Lietuvai trūksta

Trūkstamų profesijų sąraše 2023-iesiems – 175 profesijos. Jame nebeliko 56 profesijų iš 2022 m., tačiau jis pasipildė 75 naujomis. Kitiems metams iš viso nustatyta 35 950 kvota trūkstamų profesijų trečiųjų šalių piliečiams. Didžioji jos dalis – 60,1 proc. tenka paslaugų sektoriui.

Kitąmet Lietuvoje greičiau bus įdarbinami asmenys iš trečiųjų šalių, turintys šias profesijas: plataus profilio statybininko, apdailos mūrininko, staliaus dailidės, pastatų surenkamųjų konstrukcijų montuotojo, stikliaus, vėdinimo vamzdyno montuotojo, metalinių gaminių dažytojo, pastatų vidaus valytojo statybose, skardininko, šaltkalvio, požeminių kabelių klojėjo, ryšių kabelių montuotojo, gręžinių gręžimo įrangos ir betono maišyklės operatorių, staliaus, laivo vamzdynininko, metalo šlifuotojo, metalo poliruotojo, mezgėjo, siūlų ir verpalų verpėjo, betono armatūrininko, betonuotojo, langų ir (arba) durų montuotojo, pastolių statytojo, plytelių klojėjo ir klijuotojo, gipso kartono atitvarų montuotojo-apdailininko, tinkuotojo, santechnikos sistemų ir įrenginių montuotojo, vamzdžių klojėjo, santechniko, buldozerio mašinisto, suvirintojo, mėsininko, skerdiko, mėsos rūkyklos darbininko, kepėjo, siuvėjo, virėjo, grybų augintojo, medkirčio, spausdinimo mašinų operatoriaus, laivų korpusų dažytojo, metalinių laivų korpusų surinkėjo, orlaivių metalinių sklandmenų montuotojo, mechaniko, elektriko, mezgimo mašinų derintojo, operatoriaus – medienos apdailos, farmacijos gaminių gamybos, plastikinių gaminių liejimo, tekstilės pluošto dažymo mašinų ir kt.