KOMERCINIS BANKAS „DEUTSCHE BANK“ SVARSTO APIE LIETUVĄ: KOKS BŪTŲ JO PASLAUGŲ CENTRO VAIDMUO?

Vieno didžiausių Vokietijos komercinio banko „Deutsche Bank“ atstovai lankėsi Lietuvoje. Jie, kaip teigiama, svarsto galimybę čia atidaryti paslaugų centrą. Anot naujienų agentūros BNS, bankas paslaugų centrui rinkosi kelias valstybes ir Lietuva gali būti patraukliausia. Šios naujienos paskelbtos praėjus maždaug mėnesiui po Lietuvos banko pranešimo, kad artimiausiu metu į Lietuvą turėtų ateiti naujas užsienio bankas. Apie tai LNK žurnalistas kalbėjosi su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nariu Kęstučiu Kupšiu.

– Kas yra paslaugų centras?

– Mes jų turime ne vieną jau Lietuvoje ir ne tik bankų sektoriuje, bet ir dirbančius kitose sferose. Tai jei paprastai, buitiškai, labai lengvai galima įsivaizduoti eiles gražių biurų, kuriuose sėdi išsilavinę daugiakalbiai darbuotojai, teikiantys, dažniausiai nuotoliniu būdu, paslaugas tų stambių korporacijų klientams. Tie paslaugų centrai kuriasi dažnai pigesnių kaštų šalyse ir Lietuva ne išimtis. Mes esame suvokiami kaip su gerai išsilavinusia ir dar nebrangia darbo jėga. Vakariečių korporacijos mielai steigia tokius centrus ir jų nemažai yra ir Vilniuje, ir Kaune. Turbūt ryškiausias pavyzdys buvo „Barclays“, dar prieš gerą dešimtmetį tokie paslaugų centrai atsirado. Tai su šiuo vardu daugeliui turbūt siejasi paslaugų centrų pradžia.

– Taigi, „Barclays“ taip pat buvo iš finansų sektoriaus „Deutsche Bank“ yra iš finansų sektoriaus. Bet tai nėra tas bankas ir tai neatneš tos konkurencijos, apie kurią nuolat kalbama ir kurios lūkestis buvo sukeltas, Lietuvos bankui pranešus, kad ateis naujas žaidėjas į Lietuvos rinką. Tas paslaugų centras netarnauja klientui Lietuvoje, neteikia paskolų, neleidžia išsiimt pinigų.

– Žinoma. Jeigu jūs nesate to paslaugų centro darbuotojas, tai ten nėra ko eiti ir ta iškaba gali skelbti, kad ten įsikūręs neva „Deutsche Bank“ ar  „Danske Bank“, bet tai neturi jokios prasmės, nes tai nėra vieta, kur aptarnaujami klientai. Gali būti toks paslaugų centras tiesiog aptarnavimui klientų, kurie yra kažkur toli, jie gali būti kitose šalyse, bet nebūtinai turi būti čia, Lietuvoje, teikiamos paslaugos. Kaip pavyzdys, gali būti koks nors klientas toli, ne Europoje, turintis problemų su kokia nors bankine paslauga, skambina tam tikru telefonu ir jį skambučių skirstymo sistema nukreipia operatoriui Lietuvoje. Ir tas Lietuvos patarėjas tam klientui suteikia visą reikiamą pagalbą anglų kalba. Tai Lietuvos piliečiui, net jei ant jo dega graži užsienio banko iškaba, nėra ko eiti, nes jis ten jokių tokių paslaugų, kokias įpratęs gauti banke, negaus.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Mes esam daug kartų kalbėję apie būtiną konkurenciją Lietuvos bankiniame sektoriuje. Bet dabar aš skaičiuoju, trys skandinavų bankai, yra „Citadele“, „Šiaulių bankas“, „Medicinos bankas“ – jau šeši. Neskaitant startuolių ar internetinių bankų, kuriais taip pat galima naudotis. Tai kiek čia dar tų bankų reikėtų?

– Tarsi norėtumėt pasakyti, kad gal mums tų kelių šešių kaip ir pakanka, bet turim realiai įvertinti, kad tarp šešių bus visada kokie du trys didžiausi ir tada jų dominavimas yra neišvengiamas ir visa žlugdantis. Kitose šalyse yra daug daugiau bankų. Vokietijoje priskaičiuojama 1,5 tūkst. bankų. Lenkijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje bankai skaičiuojami šimtais ir tai nė kiek nekliudo ekonomikos veiklai. Nekalbam apie kokį nors optimalų bankų skaičių. Jeigu pasitikim tam tikra rinkos ideologija, tai turbūt tada ir tikim, kad kuo daugiau bankų – tuo didesnė konkurencija. Ir tai vartotojui yra geriau. Kažkuriuo metu, matyt, tų bankų gali pasidaryti per daug ir tada jau nauji nebeateis ar pradės jie tarpusavyje jungtis, stambėti, bet tikrai mes dabar esam ne tam taške, kur turim tuo rūpintis. Mums dabar yra visai priešinga problema. Bankų koncentracija yra tokia didelė ir vartotojai dėl to nukenčia, permoka. Todėl kiekvieno naujo banko atėjimas jau yra didelis įvykis.

– Bet, pažiūrėkit, gal ir tas argumentas girdimas nuolat, kad Lietuva yra maža, žmonių čia nuolat mažėja ir niekas čia nenori eiti, nes tiesiog nėra tai pelninga, neapsimoka.

– Na, bet jeigu pažvelgtume į bankų pelnus šiemet, pernai ir visą praėjusį dešimtmetį, tai jie yra skaičiuojami milijonais per dieną, o dabar jau dviem trim milijonais per dieną. Tai kas pavadins tokią rinką nepelninga? Na, nežinau, čia reikėtų labai smarkiai iškreipti faktus. Faktai kalba patys už save. Lietuvos bankų rinka mažai konkurencinga, bankai nusiima viršpelnius ir kiekvieno naujo banko atėjimas jiems yra gal bloga žinia, bet Lietuvos vartotojams, verslui yra labai gera žinia.

– Ar Lietuvos valstybė turėtų padaryti kažką, kad tų bankų ateitų?

– Mes turime atstovybes daugelyje svarbių šalių, kur tokie bankai įsikūrę ir dirba kompetentingi žmonės, jie gali organizuoti tokius susitikimus. O ta aukštoji diplomatija daroma būtent ministrų, Centrinio banko valdybos narių, prezidento ir jo patarėjų lygyje. Manau, visos pastangos yra geros. Štai, tiesiog pašnekame angliškoje žiniasklaidoje apie tai, kad Lietuvoje kalbama apie bankų trūkumą ir jau už kelių dienų sulaukiu žinučių, klausimų iš savo tarptautinių kolegų, kas ten Lietuvoje vyksta. Tai yra labai malonu. Kiekviena sklaida padeda. Netgi pasakymas pasauliui, kad mes atviri, kad mes norim, kad bankų sektorius pas mus yra pernelyg koncentruotas ir kad čia yra vietos jums. Ilgainiui tokios pastangos duoda vaisių. Ir jos realiai prasidėjo vos prieš dešimtmetį su Vito Vasiliausko atėjimo į Lietuvos centrinio banko valdytojo postą. Bijau, kad iki tol buvo einama priešinga kryptim. Buvo manoma, kad reikia bankų sferą pravalyti ir viskas bus gerai. Bet priėjom prie taško, kur nėra gerai. Ir dabar ta problema yra ant kiekvieno ministrų stalo.

– Ar bent jau turėtų būti, klausantis jūsų…

– Panašu, kad yra. Nes jeigu Lietuvos bankas kartais paskelbia kokią nors žinią apie naujų bankų atėjimą, o ministrai ir prezidentai raportuoja apie savo susitikimus, tai, matyt, skauda ne man vienam, ne vien tik tiems keliems šimtams tūkstančių susirūpinusių Lietuvos vartotojų, bet ir valdžiai.