Kaunas mane pažinojo anksčiau nei atsirado plakatai
Gimiau Kaune. Mokiausi Eigulių vidurinėje mokykloje, vakarais – Gruodžio muzikos mokykloje, paskui – VDU. Čia pradėjau verslą, kai man buvo šešiolika.
Iš čia išvažiavau gyventi į sostinę, vėliau – į Ameriką. Čia gimė ir mano žmona, čia tebegyvena mano tėvas, giminės bei vaikystės draugai. Kaune veikė ir pirmasis mūsų KRS biuras. Esame šio miesto prekybos, pramonės ir amatų rūmų nariai, Kaune turime ne vieną objektą, klientą ir užsakovą.
Todėl, kai pažįstami kauniečiai rašo, kad mato mane kas antroje sankryžoje, ir klausia, kas čia vyksta, esu jiems skolingas atsakymą. Ne pranešimą spaudai, o atsakymą.
Pirmas plakatas: už ką atsakau
Kiekvienoje statybvietėje Lietuvoje kabo stendas. Jame parašyta, kas stato, kas prižiūri ir kas yra atsakingas. Jį mato kiekvienas praeivis. Niekas to nelaiko savireklama. Tai paprasčiausia tvarka: jei kas nors negerai, žinai, kur kreiptis.
Mano pirmasis plakatas jums ir buvo toks pat stendas, tik didesnis. Portretas ir KRS. Klausimų sulaukiau daug: ar čia ego, ar rinkimai, ar pokštas? Atsakymas paprastas. Statybų įmonės darbas išlieka dešimtmečius, o įmonių pavadinimai kartais neišgyvena nė penkerių metų. Kai įmonė neturi veido, atsakomybė ištirpsta tarp juridinių asmenų. Kai veidas yra, ji turi konkretų adresą.
Naujausias KRS darbas Kaune – oro uosto automobilių stovėjimo aikštelė, skirta daugiau nei 900 automobilių. Jei ten kas nors ne taip, klauskite ne logotipo. Klauskite manęs – juk sakiau, kad prisiimu asmeninę atsakomybę.
Antras plakatas: du žodžiai
Dabar plakate – tas pats veidas, bet kiti žodžiai. Dažniausias klausimas: kodėl būtent šie du ir kodėl kartu?
Todėl, kad tai mano svarbiausi žodžiai. Mano moto. Ir atskirai jie neveikia. Patriotizmas be pragmatizmo virsta kalbomis apie vėliavas. Pragmatizmas be patriotizmo virsta verslu, kuriam nerūpi, kas jo klientas. Abu šiuos variantus jau esame sutikę ir nė vienas iš jų mums nebuvo priimtinas.
Vienintelis patriotizmo matas – atsakymas į klausimą: ar šalies ir visuomenės interesai man yra svarbesni už asmeninius – mano ar kitų? Patriotai juk nėra tie, kurie vardija nesutarimus, konstruoja priešus ar remiasi „kraujo ir žemės“ logika. Mūsų patriotizmas turi aiškią pirmumo seką: Lietuva – visuomenė – asmuo. Tai įrodome tuo, ką statome, o ne tuo, ką neigiame.
Pragmatizmą suprantu kaip darbinę taisyklę: jei iškeli problemą, pasiūlyk ir sprendimą. Kokia tai problema, kur ji kyla, kas ją sprendžia, per kiek laiko ir iš kokio biudžeto? Jei atsakymo nežinai, ieškok žmonių, kurie jį žino. O jei neturi sprendimo, negaišink žmonių laiko tuščiomis kalbomis ir patylėk.
Kaunas tai jau kartą padarė
Žaliakalnyje stovi Prisikėlimo bažnyčia. Kauniečiai ją pradėjo statyti kaip padėką už nepriklausomybę. Buvo sudarytas komitetas, surengtas konkursas, parengtas projektas. Didžioji dalis lėšų surinkta iš žmonių aukų. Kertinis akmuo pašventintas 1934 metais. Iki 1940-ųjų pagrindiniai darbai buvo baigti.
Paskui atėjo sovietai ir bažnyčioje įrengė radijo gamyklą. Bažnyčia buvo pašventinta tik 2004 metais, praėjus septyniasdešimčiai metų nuo kertinio akmens pašventinimo.
Šią istoriją pasakoju ne iš nostalgijos. Pasakoju todėl, kad tai tikslus darbo aprašas – būtent jį ir užsirašiau ant plakato. Tikslas buvo patriotinis: ne vieno žmogaus ambicija, o bendras mūsų visų reikalas. Įgyvendinimas buvo pragmatiškas: komitetas, konkursas, projektas, pinigai, statyba. Viena be kito nebūtų buvę. Be kilnaus tikslo niekas nebūtų aukojęs. Be tvarkos aukos būtų išsibarsčiusios tarp projektų ir kalbų.
Tarpukario kauniečiai šių dviejų žodžių ant plakatų nerašė. Jiems to ir nereikėjo, nes jie taip dirbo ir gyveno. Mums šiandien būtina tai priminti, nes vieni tik kalba apie Lietuvą, o kiti tik skaičiuoja savo asmeninę naudą.
Kas toliau
Nesu politikas. Esu verslininkas. Visuomenininkas. Pilietis. Politika man yra tik įrankis, o ne tikslas. Tai, ką dabar darau, vadinu visuomeniniu atstovavimu. Visuomeniniu lobizmu. Paimi problemą iš gatvės. Apibrėži ją taip, kaip versle apibrėžtum projektą. Parengi sprendimo receptą ir darai viską, kad procesas pajudėtų.
Statybvietės stendas nuimamas, kai objektas baigiamas ir perduodamas. Mano plakatai irgi kada nors bus nuimti. Bet tai, kas juose užrašyta, liks: kas ir už ką atsakingas. Nes atsakomybės taip paprastai nenusimesi.
Jūsų,
Paulius Grigas
(be temos)
(be temos)
(be temos)