Į prašymą neatsižvelgė

Kovo 11-oji – išskirtinė diena šiuolaikinei Lietuvai. Taip sutapo, kad 1931 m. kovo 11 d. Kaune buvo įregistruota Lietuvos autobusų savininkų sąjunga.

Ji jungė ir gynė privačius autobusų savininkus nuo valdžios noro suteikti valstybinę autobusų koncesiją kuriai nors vienai privačiai bendrovei. Tai, beje, ir buvo padaryta 1938 m., keleivių pervežimo paslaugas perduodant susisiekimo ir transporto bendrovei „Auto“, registruotai Kaune.

Tik susikūrusi Lietuvos autobusų savininkų sąjunga 1931 m. įteikė „memorandumą autobusų koncesijos reikalu“ tuomečiam susisiekimo ministrui Vytautui Vileišiui, kuris pažadėjo atsižvelgti į išdėstytus prašymus. Tačiau jau 1932 m. vasarį išleistu įsakymu susisiekimo ministras nustatė tam tikrus ruožus (leidimų ruožus), kuriuose keleivių pervežimas galimas tik su Susisiekimo ministerijos leidimu.

1935 m. visa Lietuva (be Klaipėdos krašto) buvo padalyta į aštuonis, o 1937 m. – net į dešimt leidimų ruožų.

Išradinga: dažnai kaip autobusai būdavo naudojami sunkvežimiai, dengti neperšlampamu audiniu. / Biržų krašto muziejaus „Sėla“ nuotr.

Valstybės kontrolė

Kodėl Lietuvos Vyriausybė stengėsi kontroliuoti ir reguliuoti keleivių susisiekimą autobusais?

Leidimų ruožai buvo įvesti norint suderinti tolygų viso krašto susisiekimą, atpiginti ir suvienodinti bilietų kainas. Taip pat – nustatyti reikiamą autobusų skaičių maršrutuose, sugriežtinti techninius reikalavimus, suderinti autobusų tvarkaraščius su traukinių judėjimu, parinkti profesionalų personalą ir vystyti autobusų stočių tinklą.

Privačių vežėjų autobusams taip pat buvo galima darbuotis valstybės nustatytuose leidimų ruožuose. Reikėdavo tik įvykdyti Eismo direkcijos nustatytas sąlygas. Beje, neturinčiuose leidimų ruožuose kursuojančių autobusų techniniai reikalavimai ir kontrolė buvo žymiai mažesnė ir paprastesnė.

Dėl didelio muito importuojamai technikai į Lietuvą buvo įvežami nevisiškai surinkti autobusai, o vien tik rėmai su važiuokle ir varikliu.

Dėl šios priežasties dalis autobusų, neatitinkančių leidimų ruožų reikalavimų, pereidavo darbuotis į žemesnį lygį – neturinčių leidimų ruožus.

Gamino stalių dirbtuvėse

Iki 1929 m. autobusų techninius reikalavimus ir jų naudojimo sąlygas nustatydavo vietinės savivaldybės.

Jeigu kurioje nors apskrityje nebūdavo registruota nė vieno tikro autobuso arba jų trūkdavo, vietinės savivaldybės autobusų funkcijas dažnai priskirdavo dengtiems sunkvežimiams ir netgi talpesniems lengviesiems automobiliams.

Tik 1929 m. išleistose „Sauskeliais naudotis įstatymo taisyklėse” pirmą kartą buvo pateiktas teisinis autobuso apibūdinimas su nuoroda: „.Autovežimai, kurie turi ne mažiau kaip 8 vietas keleiviams vežti ir šoferiui, vadinami autobusais...“

Šiomis taisyklėmis buvo nustatyti aiškūs reikalavimai maršrutiniams autobusams: lentelė su vairuotojo vardu ir pavarde, firmos pavadinimu, automobilio technine charakteristika, sėdimų vietų skaičiumi, tvarkaraščiu ir iškaba su maršruto pavadinimu. Kiekvienoje automobilių stotyje ir autobuse turėjo būti pakabinti apmokėjimo tarifai.

1932 m. Vyriausybės išleistose taisyklėse autobuso techniniai reikalavimai buvo išvardyti dar smulkiau. Įdomiausias ir keisčiausias reikalavimas buvo toks: „Autobuso paviršiaus kampai ir langai mažiausia viršutinieji kampai turi būti apvalūs…“

Žinant, kad dauguma tuometės Lietuvos keliais riedėjusių autobusų buvo pagaminti ne firminėse gamyklose, o stalių dirbtuvėse, ši taisyklė nė kiek nestebina.

Progresas: tų laikų kelių tiesimo technika savo darbą atliko gana neprastai. / Biržų krašto muziejaus „Sėla“ nuotr.

Keleiviams – radijas

Dėl didelio muito importuojamai technikai, tuo metu į Lietuvą buvo įvežami nevisiškai surinkti ir sukomplektuoti autobusai, o vien tik rėmai su važiuokle ir varikliu. Ant tokios važiuoklės ir buvo montuojami autobusų korpusai.

Dar vienas racionalus reikalavimas buvo taikomas užmiesčio autobusams, vežantiems keleivius už atlygį, – draudimas vežti keleivių daugiau, negu yra sėdimų vietų, t. y. stovimos vietos buvo išvis neleidžiamos.

Dar griežtesni autobusų techniniai reikalavimai buvo išdėstyti 1936 m. Šios taisyklės atitiko tarptautinius vežėjų standartus: pradedant privaloma autobusų spalva ir baigiant pirmosios pagalbos vaistinėlėmis. Beje, tarpmiestinių autobusų spalvą lemdavo Kelių valdybos sprendimai, o miesto autobusų – esamo miesto burmistro potvarkiai.

Nuo 1937 m. rudens visi Lietuvos tarpmiestiniai autobusai privalėjo būti apšildomi. Per šalčius autobusuose turėjo būti ne mažiau kaip 8–10 °C šilumos. Beje, nuo tų pačių 1937 m. autobusuose, vykstančiuose į Palangą, buvo įdiegti radijo aparatai.

Techninė patikra

Automobilius, motociklus, sunkvežimius, autobusus ir netgi arklių vežimus savivaldos valdžia ne tik registruodavo, bet ir kontroliuodavo jų techninę būklę.

Pirmoji užuomina apie krovinių ir keleivių vežėjų patikrą randama 1925 m. išleistose taisyklėse. Nuo 1932 m. stacionarią transporto priemonių patikrą atlikdavo komisija, sudaryta iš apskrities ar miesto inžinieriaus, policijos vado ir savivaldybės atstovo. Motociklus ir lengvuosius automobilius tikrindavo kartą per metus, o taksi automobilius, sunkvežimius ir autobusus – du kartus per metus.

Eisme dalyvaujančias transporto priemones tikrindavo Vidaus reikalų ministro, vietinės savivaldybės ir Susisiekimo ministerijos direktoriaus paskirti asmenys.

Nuo 1936 m. vietinių reisų autobusus ir toliau inspektuodavo savivaldybės atstovai, o tarpmiestinių autobusų patikrą atlikdavo Kelių valdybos paskirtas ekspertas-žinovas.

1936 m. taisyklėse buvo numatyti reikalavimai ne tik keleivinei technikai, bet ir ją vairuojančiam ir aptarnaujančiam personalui: laikytis tvarkaraščio, dėvėti spec. uniforma ir mokėti valstybinę kalbą!

Spalvos: raudonos šoferio knygutės buvo skirtos profesionalams, žalios – mėgėjams. / Trakų istorijos muziejaus nuotr.

Naktį – lėčiau

1929 m. patvirtintose „Sauskeliais naudotis įstatymo taisyklėse“ pirmą kartą buvo nustatytas ir autovežimių greičio limitas.

Miestuose ir gyvenvietėse keleivinių automobilių, taksi ir motociklų greitis buvo ribojamas iki 35 km/val., dienos metu užmiestyje – 70 km/val., o naktį – 50 km/val.

Sunkvežimiams ir didesniems autobusams, priklausomai nuo jų keliamosios galios (svorio), greitis buvo nustatytas nuo 20 iki 40 km/val. Beje, sunkvežimių ir autobusų greičio limitas priklausydavo ne tik nuo transporto priemonės svorio, bet ir nuo padangų rūšies (pneumatinės ar senesnių sunkvežimių naudotos „pilnos gumos“).

1932 m. taisyklėmis leistinas autovežimių greitis buvo šiek tiek padidintas: mietuose ir gyvenvietėse automobilių ir motociklų – iki 35 km/val., užmiestyje – iki 80 km/val. Autobusams greičio ribojimas liko toks pat: autobusui su bendrąja mase iki 4 tūkst. kg – 30 km/val. miestuose ir 40 km/val. užmiestyje. Autobusams, sveriantiems daugiau nei 6 tūkst. kg – 20 km/val. miestuose ir 30 km/val. užmiestyje.

Pagrindiniai dokumentai, reikalingi egzaminams, – apskrities gydytojo pažyma ir policijos išduotas „ištikimybės pažymėjimas“.

Gerėjant Lietuvos keliams ir atsiradus naujų plentų, buvo galima judėti saugiau ir greičiau. 1936 m. taisyklėmis miestuose ir gyvenvietėse automobilių ir motociklų greitis buvo padidintas iki 40 km/val., o užmiestyje visai neribojamas. Autobusų ir sunkvežimių leistinas greitis gyvenvietėse buvo suvienodintas su automobilių – 40 km/val., o užmiestyje padidintas iki 50 km/val.

Prie vairo – nuo aštuoniolikos metų

Asmenys, atitinkantys nustatytus reikalavimus ir išlaikę egzaminus, gaudavo „šoferio liudymą“.

Iki 1929 m. „šoferių liudymus“ išduodavo ir jų gavimo taisykles nustatydavo atskirų miestų ir apskričių valdybos, arba jų viršininkai.

1929 m. priimtu „Sauskeliais naudotis įstatymu“ ne tik buvo pradėtas centralizuotas vairuotojų pažymėjimų išdavimas, bet ir įstatymiškai įvardytas būsimo „šoferio“ amžiaus cenzas ir vairuotojo leidimų skirstymas į dvi atskiras kategorijas. Teisė vairuoti automobilius, naudojamus asmeniniams reikalams, galėjo būti suteikiama tik ne jaunesniems kaip aštuoniolikos metų asmenims.

Verslo reikalams naudojamų autovežimių vairuotojais galėjo tapti tik Lietuvos piliečiai ir tik sulaukę 20 metų amžiaus.

Būsimus šoferius egzaminuodavo jau ne vietinės savivaldos, bet vidaus reikalų ministerio sudaryta komisija. Sėkmės atveju raudonos spalvos šoferio knygutę gaudavo profesionalūs vairuotojai, galintys vairuoti visų rūšių autovežimius. Antrosios kategorijos vairuotojo pažymėjimas būdavo žalias ir jis suteikdavo teisę vairuoti tik „asmens reikalų“ automobilį.

Kaina – 25 litai

Pagrindiniai dokumentai, reikalingi egzaminams, – apskrities gydytojo pažyma ir policijos išduotas „ištikimybės pažymėjimas“. Be jų, dar reikėdavo pristatyti dvi nuotraukas ir sumokėto 25 litų mokesčio kvitą.

Asmenys, neišlaikę vairuotojo egzaminų, pakartotinai galėdavo juos laikyti tik po dviejų mėnesių.

Įdomiausia, kad šis įstatymas ir jo vykdymo taisyklės buvo taikomas ne tik naujiems vairuotojams, bet ir tiems, kurie jau turėjo galiojančius vairavimo leidimus.

1936 m. buvo pakeistas Lietuvos vairuotojų amžiaus cenzas – asmens reikalams skirtą automobilį buvo leidžiama vairuoti jau nuo septyniolikos metų, bet tik su tėvų, globėjų, valsčiaus viršaičio arba burmistro laidavimu, kuris garantuotų visų nuostolių atlyginimą. Automobilį, skirtą verslo reikalams, galėjo vairuoti asmuo, sulaukęs 21 metų ir turintis Lietuvos pilietybę.