Kas laukia pažeidėjų ir ką jiems reikės daryti, plačiau pakomentavo LTSA Transporto veiklos skyriaus patarėjas Simonas Mažionis.
– Ar vairuotojai drąsiai į techninę patikrą atvairuoja automobilį, kurio rida yra mažesnė nei praėjusį kartą?
– Taip, ta tendencija yra matoma, žmonės vis dar atvyksta. Žiūrint į bendrą statistiką, kada visas tas ridos klastotojų, atsukinėtojų klausimas pajudėjo, kada pradėjome teisės aktų pokyčius inicijuoti, statistika krito. Ir jeigu žiūrėti jau konkrečius skaičius, tai 2022 metais turėjome apie 6700 atvejų, o per 2024 metus – netoli 2,5 tūkst. Tai šuolis dvigubas – į teigiamą pusę.
– Toks reiškinys yra didelis trūkumas, bet ne nusikaltimas?
– Čia irgi yra svarbi detalė – atskirti klastojimą nuo ridos sumažėjimo. Mes nesame ikiteisminius tyrimus atliekanti institucija. Kaip žinia, ridos klastojimas yra baudžiamasis nusižengimas. Mes šiuo atveju vertiname tik ridos sumažėjimą, kuris yra nepagrįstas. Policijai neperduosime, bet jeigu kas nors mano ir turi įrodymų, kad kažkas tyčia suklastojo, pateikė neteisingai, tai jie turi teisę kreiptis į policiją. Esame turėję ne vieną tokį atvejį – gavome iš policijos prašymą padėti narpliojant vienokią ar kitokią situaciją.
– Kaip tą realią ridą pačiam savininkui įrodyti?
– Kažkokių smarkiai ginčytinų situacijų mūsų praktikoje nebuvo. Čia labiau reikėtų jau pačių kontrolierių paklausti, kaip jie reaguoja į faktą, kad rida sumažėjusi. Anksčiau apžiūrų įmonė stebėdavo ridą ir kai kuriais atvejais užfiksuodavo trūkumą, kuris jau siejamas su klastojimu. Tai, ką mes dabar padarėme – atskyrėme nuo klastojimo, bet tas fiksavimo trūkumo įrankis buvo ir anksčiau. Įdomiai pasirodydavo, kai buvo fiksuotas klastojimas, kažkokiu būdu po valandos ar dviejų tie patys automobilių savininkai atvykdavo su ta rida, kokia ji turėtų būti.
– Vadinasi, patys savininkai taip elgiasi?
– Tai galima susieti su tuo, kas yra savininkas – ar tai verslininkas, pardavinėjantis tuos automobilius, ar pirkėjas, nusipirkęs naudotą automobilį, kuriam galbūt iš tiesų tai buvo naujiena ir nežinotas faktas.
– Kokią paraišką vairuotojams reikia pildyti, norint išvengti ginčų techninės apžiūros metu?
– Tai yra elementarus dokumentas, kuris turėtų būti kiekvieną kartą išduodamas apsilankius automobilių servise. Paprastai kalbant, tai tiesiog sutartis tarp paslaugos gavėjo ir serviso: kokie darbai bus atliekami, kokia darbų apimtis ir pan. Šio dokumento kontrolieriui šiuo atveju nereikės teikti, gavus didelį trūkumą už ridos sumažėjimą, bet jis gali būti kaip svarus argumentas bylinėjantis su pardavėju dėl automobilio.
– Kaip iki šiol buvo traktuojama šį problema?
– 2023 metais buvome numatę pereinamąjį laikotarpį – fiksavome nedidelį trūkumą. Nedidelis trūkumas reiškė, kad transporto priemonės savininkas įsipareigojo jį pašalinti, bet tai neapribojo dalyvavimo eisme. Dviejus metus turėjome tokį pereinamąjį laikotarpį, o iki tų 2023 metų tai buvo toks abstraktus ir praktikoje vengtinas taikyti trūkumas, nes tai jau aiškiai įvardijama kaip klastojimas.
Tad kontrolieriai ir apžiūrų įmonės nenorėdavo to trūkumo vienareikšmiškai įrašyti į automobilio istoriją su tuo žodžiu „klastojimas“. Tai mes šiek tiek pakoregavome – įvardijome kaip „nepagrįstą ridos sumažėjimą“. Ar tai klastojimas, ar ne – tai jau yra ikiteisminio tyrimo klausimas ir atitinkamos sankcijos, kurios netgi gali baigtis pasodinimu už grotų.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
– Kokiais atvejais rida nenaujame automobilyje gali būti nulinė?
– Jeigu automobilis pasiekė ribą – tiek, kiek jo odometras gali atvaizduoti. Įprastai standartiniame automobilyje tai yra iki milijono. Jei pasiekia 999 tūkst. – praktikoje lengvieji automobiliai tiek retai privažiuoja, bet būna. Dažniau – krovininiai automobiliai, kurie naudojami darbui ir kasdien intensyviai eksploatuojami. Pasiekimas maksimalios ribos nebus vertinamas kaip trūkumas, nes tai – gamintojo numatytas dydis ir skaičiavimas turės prasidėti nuo nulio.
– Kiek realiai tai padės sumažinti šešėlį automobilių versle?
– Žiūrint į statistiką, atvejų tikrai mažėja. Šių metų statistika iki gegužės mėnesio, berods, – apie 700 atvejų. Reikėtų dar atmesti tą skaičių, kuris pagrįstai sumažėjo ir nebus laikomas trūkumu. Bet žiūrint į visą ateities perspektyvą, į raginimą, ką ir dabar darome – skatinti žmones domėtis automobilio istorija, kad nepirktų ir net nepristatinėtų apžiūrai tokio automobilio – tikime, kad statistika artės link nulio. Laukiame taip pat ir europinių institucijų įsitraukimo, mat yra minčių visas nacionalines duomenų bazes apjungti į vieną Europos Sąjungos šalių sistemą ir stebėti netgi įvežamų automobilių ridą bei jų galbūt neregistruoti, jeigu yra nesutapimų.
(be temos)