Asmeninio archyvo nuotr.

MENININKAS V. STAKUTIS: DAUG GERŲ IDĖJŲ KYLA TADA, KAI NUOBODU

2020-03-30 22:22
Daiva Juonytė, žurnalas „370“

Tapytojas, iliustratorius Vytautas Stakutis-TRAFIK (instagrame – @trafikmoves), naudodamas skirtingas medijas, dažniausiai išlaiko plokščią, geometrinį stilių. Vilniuje kuriantis ir gyvenantis menininkas savo kūriniuose reflektuoja miestietiško gyvenimo temas, sujungdamas ir kartu atskirdamas gamtą ir kultūrą bei prisiliesdamas prie vienodumo ir kasdienės aplinkos motyvų bei žymių.

Spalvinga siena šalia Vilniaus energetikos ir technikos muziejaus, 3 000 kv. m išdažytų garažų juostų Tūkstantmečio gatvėje ar TRANZ-IT kelio ženklas, sukurtas grupinei parodai edukacijos, rezidencijų ir parodų centre „Rupert“, – tai tik keletas visiems gerai žinomų Vytauto darbų. Apie skirtingas išraiškos formas, santykį su aplinka ir visuomene, spalvas ir įkvėpimus kalbamės su pačiu menininku, kuris mums sukūrė vasario numerio viršelio iliustraciją.

– Esate tapytojas, iliustratorius, gatvės meno atstovas, kuriate instaliacijas, kūrinius iš popieriaus, medžio, grojate vakarėliuose. Kaip menas atėjo į jūsų pasaulį ir virto jūsų kasdienybe?

– Kūryba užsiimu nuo pat vaikystės. Visada mėgau piešti, konstruoti ir eksperimentuoti su medžiagomis per daug apie tai negalvodamas: natūraliai kildavo idėjos ir noras būtinai jas išbandyti ir įgyvendinti. Tik daug vėliau, kai supratau, kad be to sunku gyventi, pradėjau rimčiau į tai fokusuotis. Labai didelę įtaką kūrybai darė grafičiai ir piešiniai ant sienų.

– Jūs, kaip kūrėjas, slepiatės ir po TRAFIK arba ADHD vardais. Kaip jie atsirado ir kodėl menininkui kartais reikia arba norisi turėti slapyvardį?

– Slapyvardžiai padeda atskirti veiklas, laikotarpius arba skirtingas koncepcijas kūrėjo darbuose. Žodį TRAFIK pasigavau Čekijoje, kur taip vadinami kioskai ir mažos parduotuvės. Pamaniau, kad tai įdomi sąsaja su eismu (angl. traffic), nes produktai į tokias vietas tai atkeliauja, tai iškeliauja. Kadangi savo kūryboje dažnai nagrinėju su eismu ir judėjimu susijusias temas, priėmiau tai kaip ženklą. ADHD vardą naudoju kaip didžėjus vakarėliuose arba „Palanga Street Radio“ laidose. Skirtingi vardai padeda visko nesuplakti į viena.

– Naudojate ne vieną išraiškos formą. Kuri jums pati artimiausia? Kaip jas jungiate ir derinate?

– Esu išbandęs įvairių medijų ir per ilgą laiką supratau, kad piešimas ir vizuali išraiška man yra artimiausia. Nepaisant to, kuriu chaotiškai ir intuityviai, todėl skiriu laiko skirtingoms veikloms.

– Jūsų darbuose ryškios gyvenimo mieste temos, tačiau taip pat lieka vietos gamtai ir kultūrai. Koks jūsų paties santykis su aplinka ir visuomene?

– Laikau save labiau stebėtoju nei dalyviu ir mėgstu atvaizduoti tam tikras emocijas, akimirkas arba žmogiškumo apraiškas per daiktus, objektus ir mus supančią materialinę aplinką.

Manau, kad kiekvienas menininkas turi ieškoti jam tinkamo priėjimo prie žiūrovo. Taip pat ir kiekvienas kūrinys gali turėti savo auditoriją. Arba, priešingai, neturėti.

– Sakoma, kad kiekvienas kūrėjas kuria šiek tiek sau ir apie save. Koks šiandien turi būti menininkas, kad rastų ryšį su meno vartotoju ir atvertų duris dialogui?

– Tai viena esminių kūrybos problemų. Manau, kad kiekvienas menininkas turi ieškoti jam tinkamo priėjimo prie žiūrovo. Taip pat ir kiekvienas kūrinys gali turėti savo auditoriją. Arba, priešingai, neturėti. Jokių taisyklių nėra, svarbiausia – intencija.

– Kiek jums, kaip menininkui, svarbus žiūrovas? Kaip apskritai publika veikia kūrėją ir jo sprendimus?

– Man žiūrovas svarbus kaip dialogo ar pažinties pradžia. Mėgstu kai kuriuos savo darbus pakabinti tiesiog gatvėje ant sienų ir tokiu būdu pasiekti žmones, kurių greičiausiai net nepažįstu. Taip užsimezga ryšys. Kūrybos procese man svarbiau idėja ir intuicija.

– Sakoma, kad kasdienybė pilna spalvų. Savo darbuose taip pat jų nevengiate: jūsų iliustracijos yra ryškios, 3 000 kv. m išdažytų garažų juostų Vilniaus Tūkstantmečio gatvėje matomos iš tolo, sienų piešiniai džiugina akį spalvų įvairove. Kaip spalviškumas ir gebėjimas žongliruoti spalvomis daro įtaką jūsų kūrybai?

– Spalvos yra tai, ko akis pasigenda gyvenant Lietuvoje, todėl turbūt natūraliai norisi jas naudoti ir ieškoti derinių. Spalvomis man lengviausia sukurti tam tikrą atmosferą, rasti pusiausvyrą.

– Kokios žmogaus, kūrėjo vertybės jums imponuoja?

– Turbūt labiausiai – savitas stilius ir braižas, drąsa daryti tai, kas neįprasta. Dar malonu, kai į kūrybą nežiūrima per daug rimtai, kai joje yra žaismingumo, netikėtumo.

– Kuris jūsų kūrinys jums pačiam kelia daugiausia įspūdžių, prisiminimų, emocijų? Kodėl?

– Vienas įsimintinesnių darbų buvo piešinys ant apleisto pastato fasado šalia Energetikos ir technikos muziejaus (Rinktinės gatvėje). Įdomu tai, kad dar prieš keletą metų tame pastate su draugais buvome įkūrę skvotą, kuris gyvavo apie trejus metus. Taip jau sutapo, kad, praėjus keletui metų po skvoto uždarymo, būtent man pasiūlė jį ištapyti. Žinoma, kad negalėjau atsisakyti.

– Kaip nuolat kintantis, skubantis pasaulis formuoja jus ir jūsų kūrybą? Kaip pavyksta sustoti, įsiklausyti ir išgirsti save? O gal, priešingai, mėgstate ir neriate į įvykių sūkurį, ten ieškodamas inspiracijų ir dirgiklių, skatinančių kurti?

– Dažniausiai šios dvi pusės viena kitą papildo: greitas, judantis ir besikeičiantis gyvenimas sukelia daug idėjų, o pats kūrimo procesas priverčia sugrįžti į save. Nors nepatarčiau per ilgai užsibūti savyje – tai irgi gali būti žalinga.

– Kas jus įkvepia? Iš kur semiatės idėjų savo projektams ir kūriniams? Kaip fiksuojate kilusias mintis ir kūrybinius proveržius?

– Pastebėjau, kad nemažai gerų idėjų kyla tada, kai yra nuobodu. Žinoma, tam, kad jos susiformuotų, reikia turinio, ir tai gali būti bet kas: muzika, filmai, parodos, tekstai, bendravimas, aplinkos stebėjimas. Dažnai padeda tiesiog pasivaikščiojimas. Tai paprastai būna mano planas B.