Apmokestina ir Bažnyčią: milijonas mokesčio – už aukas bažnyčiai statyti | KaunoDiena.lt

APMOKESTINA IR BAŽNYČIĄ: MILIJONAS MOKESČIO – UŽ AUKAS BAŽNYČIAI STATYTI

Sostinės Pilaitėje jau iškilo Šv. Juozapo bažnyčios pastatas. Tai tik pusė darbo, ją dar reikia įrengti. Pasak šios parapijos klebono Ričardo Doveikos, pinigų tokioms statyboms šiais laikais trūksta, reikia ir skolintis. Iš valstybės pagalbos tikėtis neverta.

Maža to. "Mes turime surinkti dar beveik milijoną eurų sumokėti valstybei PVM", – "Vilniaus dienai" sakė kunigas R.Doveika.

20-metį trunkančią kunigystę pernai minėjęs Vilniaus Šv. Juozapo parapijos klebonas R.Doveika ne tik aukoja šv. Mišias, klauso išpažinčių, "dirba" psichologu bendraudamas su parapijiečiais, bet ir vykdo grandiozinį projektą – padeda pilaitiškių bendruomenei statyti Pilaitėje Šv. Juozapo bažnyčią.

– Visos lėšos, kurios investuotos į bažnyčios statybą, paaukotos žmonių?

– Didžioji dalis – taip, pavienių žmonių, įmonių, organizacijų. Kiek trūko, mums paskolino arkivyskupija – tam, kad darbai nesustotų, nes pradėjęs lieti pamatą negali sustoti, turi išlieti jį iki galo. Ir stogo negali trečdalio uždengti...

– O Vilniaus miesto savivaldybė neprisidėjo? Juk bažnyčia bus sostinėje stovintis statinys.

– Kai anksčiau keletas miesto tarybos narių pirmą kartą balsavimui pateikė sprendimą dėl paramos skyrimo Pilaitės bažnyčios statybai, nemažą dalį politikų tai suerzino. Ponia Aušra Maldeikienė pareiškė, kad tai yra "pinigai, išmesti į balą". Parama bendruomenės namų statyboms 50 tūkst. gyventojų turinčiame mikrorajone, kuriame – didžioji dalis krikščionių, iš kurių kai kurie gal net meldžiasi už A.Maldeikienę, yra "pinigai, išmesti į balą".

Pinigų miesto taryba tada paskyrė, bet mes parapijoje labai rimtai svarstėme, ar tą paramą priimti. Nes didesnio spjūvio į veidą kaip pasakyti, kad šito mikrorajono tikintieji yra "bala, į kurią išmetami pinigai", vargu ar gali būti. Dar reikėtų gerai pagalvoti, kaip galima labiau žmones įžeisti.

Prieš savivaldos rinkimus, be jokio bažnyčios prašymo, vėl gimė kelių miesto tarybos narių iniciatyva šiemet Pilaitės bažnyčią paremti. Tik keista, kad lėšų buvo ieškoma ne miesto biudžete ar kokiuose nors struktūriniuose fonduose, bet iš lėšų, kurias savivaldybė skiria informuoti visuomenę apie nuveiktus darbus. 360 tūkst. eurų buvo paskirti iš reklamai numatytų pinigų – buvo nuspręsta bent dalį jų pinigų paversti konkrečiu darbu. Vyko balsavimas, lėšų skyrimui buvo pritarta, o meras Remigijus Šimašius pareikalavo perbalsuoti, nes kai kam toks sprendimas nepatiko. Antrą kartą balsuojant vėl buvo pritarta, tačiau nepasitenkinimo buvo daug. Tad dabar laukiu, kiek mums teks atkentėti už tuos pinigus, kurių dar net negavome, kokia bus tos miesto savivaldybės "dovanos" kaina, kiek vėl kibirų srutų bus išpilta ant Pilaitės katalikų, klebono, ant pačios bažnyčios. Juk vėl pinigai "išmesti į balą".

Šitoje mažoje Pilaitės bažnytėlėje man kasdien tenka konsultuoti žmones. Vien sausį pavyko apsaugoti kelis žmones nuo savižudybės. Ar tokių erdvių nereikia mieste? Aš nesu psichologas, aš už išpažintis ir konsultacijas pinigų neimu. Ateina šeimos, ištiktos krizės, mes kalbamės, ir jie nusprendžia kartu gyventi toliau. Miestui nereikia tokios aplinkos, kur gali ateiti šeima, kalbėtis su kunigu, kuris yra apsiskaitęs, išsilavinęs, gali pagelbėti ir psichologiniu lygmeniu? Ar blogai, kad į bažnyčią atėjęs vaikas išmoks kalbėti maldą už savo miestą? Nereikia vaikų, laiminančių savo miestą? O kiek vienišų žmonių dienos metu prisiverčia nusiprausti, apsirengti ir išeiti iš savo kelių kvadratinių metrų kambarėlio vien dėl to, kad ateitų į bažnyčią ir praleistų laiką tarp tokių pat kaip jie. To nereikia mūsų miestui?

Bažnyčia – ne tik religinės apeigos. Tai yra gyvenimas šalia namų. Tai galimybė žmonėms susitelkti, bendrauti, pabūti kitoje erdvėje. Net projektuojant bažnyčią mūsų tikslas buvo kuo mažiau žmogaus ūgyje esančių langų, kad įėjęs jis nematytų pilkų aplinkinių statinių, o pakeltų akis. Kad žmogus patikėtų, jog jo gyvenime yra viltis. Mūsų bažnyčios grindyse turėtų dominuoti žalia spalva, nes tai yra vilties spalva. Čia pinigai, "išmesti į balą", kad žmogus ateis į erdvę, kuri jam suteiks vilties? Visa tai yra nusikaltimas miestui?

– Gal bent nuo kokių nors mokesčių miestas atleidžia, jei kitaip padėti negali ar nenori?

– Turėjome kuriozinę situaciją, kai Vilniuje prasidėjo "šiukšlių reforma". Nors esame sudarę sutartį su statybinių atliekų vežėjais ir statybų teritorijoje stovi atliekų konteineriai, nors tai – to paties adreso pastatas kaip parapijos namai, kurie moka už buitinių atliekų išvežimą, statoma bažnyčia buvo apmokestinta buitinių atliekų išvežimo mokesčiu. Iš kur statybose gali atsirasti buitinių atliekų – bulvių lupenos, svogūnų lukštai ir visi kiti dalykai? Negana to – apmokestinti apmokestino, tačiau prie statomos bažnyčios konteinerių buitinėms atliekoms taip ir nepastatė.

Tad kurį laiką į Smolensko gatvę kasdien vaikščiojau kaip į darbą. Reikėjo visokius raštus rašyti, važiavo komisijos. Pasakiau – tikrai nemokėsim. Kai bus pastatyta bažnyčia, kai ji bus pašventinta, kai bus pirma nuvytusi gėlė, kuri gali tapti buitinių atliekų objektu, nuo tos akimirkos parapija mokės tiek, kiek reikia ir laiku. O kodėl reikia apmokestinti visiems metams nebaigtą statyti pastatą buitinių atliekų mokesčiais, man iki šiol nesuprantama. Belieka tik gūžčioti pečiais.

Ten, kur yra stipri religinė bendruomenė, ten yra stipri ir pasaulietinė valstybė.

Bažnyčios statybos sąmata – 3,5 mln. eurų be PVM, 4,2 mln. eurų – su PVM, nuo kurio Bažnyčia nėra atleista. Kitaip sakant, mes turime surinkti dar beveik milijoną eurų sumokėti valstybei, nors yra įstatymas, leidžiantis nevyriausybinėms organizacijoms susigrąžinti PVM. Tačiau tam tu turi vystyti kokį nors verslą. O mes nei žvakių liejame, nei kalėdaičių kepame. Tad yra įstatymas, kuriuo mes negalime pasinaudoti. Ir niekas nedrįsta suteikti leidimo pasinaudoti galiojančiu teisės aktu – visi bijo: kritikos, dar ko nors. Ne ką nors naujo sukurti, bijo leisti pasinaudoti esamu teisės aktu arba praplėsti galinčiųjų pasinaudoti ta galimybe ratą. Tad galiausiai žmonės, statydami savo bendruomenės namus, kurie niekad nebus nugriauti, nepakeis savo krypties ir savo veiklos pobūdžio, turi prisiimti visą finansinę naštą ir dar surinkti beveik milijoną eurų mokesčių valstybei.

– Kaip einasi bažnyčios statybos?

– Įpusėjo. Šiandien mes turime visiškai pastatytą pastatą, įrengtą geoterminį šildymą, įstiklintą pagrindinį langą ir užbaigtą varpinę, kurią vainikuoja 51 m aukštyje atsirasiantis 3,5 m aukščio balto plieno kryžius kaip pergalės ženklas, gyvenimo ir didybės ženklas, prisikėlimo simbolis. Nebus ant jo Kristaus kančios figūros, nes tas gyvenimas, kuris iš kančios kyla, mums tampa šviesa. Ir aš labai džiaugiuosi, kad ir virš miesto, ir virš Pilaitės mikrorajono bus aukštai iškeltas dar vienas pergalės simbolis, gyvenimo simbolis.

Bažnyčios pastatas yra 38 m aukščio, varpinė – 48 m. Varpinės viduje bus sumontuotas keltuvas žmones pakelti iki vargonų, iki choro repeticijų kambarių, kad visa bendruomenė – net ir senyvo amžiaus žmonės ar žmonės su negalia – galėtų patogiai pasiekti tas patalpas ir realizuoti savo giedojimo talentą. Varpinėje ateityje bus sumontuoti ir 3 varpai, kurie bus naudojami apeigų metu.

Pagamintas ir atvežtas didysis stogo langas, kadangi pagal projektą bažnyčia, įėjus į vidų, atrodys atsiverianti Dievo karalystei, nes per visą bažnyčios viršų eis 54 m ilgio "Triumfo" vitražas, kuris simbolizuoja visą žmogaus gyvenimo kelionės sėkmę. Žmogus tą grožį matys pakėlęs galvą aukštyn – nes dabar dažnai esame verčiami visad būti nuleidę galvas, būti "bunkerių visuomenės" žmonėmis, niekad neišlipančiais iš klumpių ir "bunkerinio" mąstymo. Net laisvės simbolis mums labiau asocijuojasi ne su pakelta galva – ar tai būtų Vytis, ar Gediminaičių stulpai, ar kokia nors kita laisvės skulptūra, bet su bunkeriu, tarsi lietuvis pasmerktas būti bunkerio ir klumpių kultūros žmogumi. Bunkeriuose partizanai negyveno – jie ten susirinkdavo apsitarti, pasidalyti informacija, kartais pasislėpti nuo priešo. Bet bunkeris nebuvo partizaninio judėjimo ir laisvės esmė. Mūsų išsilaisvinimo kelias buvo tai, kad sugebėjome išeiti iš bunkerių, iš savo uždarų namų, kad pradėjome drąsiai kalbėti lietuvių kalba, nešioti lietuviškas knygas, už tai sumokėdami savo gyvybę, kad išdrįsome iškelti trispalvę ir už tai nukentėti, kad kai kurie, galbūt net ir peržengdami krikščionišką moralę, susideginome dėl laisvės idėjos, tačiau net ir ta liepsna kilo aukštyn – ji nebuvo bunkerio liepsna.

Todėl bažnyčios, kurią statome, pagrindinė mintis – kad žmogus, įėjęs į šventovę, galėtų pakėlęs galvą aukštyn matyti siekiamybę, matyti savo gyvenimo prasmę, suvokti, kad jis nėra skruzdėliukas, kažkaip nugyvenantis savo gyvenimą, kurį paskui tiesiog palaidoja ir padeda tašką jo egzistencijai.

Dar lieka vidaus darbai, aplinkos sutvarkymas. Bendruomenei yra pažadėta, kad nebus jokių tvorų aplink bažnyčią, nes nėra ką nuo ko tverti. Bus įrengta 120 automobilių stovėjimo vietų, kuriomis galės pasinaudoti tiek atvykstantieji į šv. Mišias, tiek ir aplinkinių namų gyventojai. Numatyta įrengti sporto aikštelę jaunimui, kad po pamokų grįžę į savo gyvenamąją aplinką jaunuoliai kuo mažiau sėdėtų įnikę į kompiuterius, užsidarę. Norime parodyti jaunam žmogui, kad tai, kas yra technologiškai labai gilu, naudinga, nėra šiandien esminė konstanta, nulemianti visavertiško gyvenimo kokybę, kad reikia atsiplėšti nuo kompiuterio, išeiti iš namų, susitikti su kitais žmonėmis, pažaisti krepšinį ar dar ką nors. Suplanuota pastatyti lauko sporto įrenginių, kad žmonės, turėdami laiko ar noro, galėtų ateiti pasportuoti.

– Pas mus neįprasta, kad žmonės ateitų praleisti laisvalaikio prie bažnyčios.

– Tiek Pilaitėje, tiek kituose Vilniaus mikrorajonuose trūksta tokių akcentų – telkiančių židinių, prie kurių žmonės galėtų tiesiog gerai jaustis. Tarp dabar jau esančių parapijos namų ir bažnyčios bus įrengtas parkas, kuriame turėtų atsirasti ir fontanas. Vandens kultūra lietuviui yra artima, esame ežerų, upių kraštas, mūsų santykis su vandeniu labai stiprus.

Manau, mes turime kiek įmanoma labiau išlaisvinti mikrorajonus nuo termino "miegamieji rajonai". Juk tūkstančiai čia gyvenančių žmonių nėra vergai, kurie grįžta į narvelius pamiegoti, o laisvu laiku, kaip "vieno stogo prekybos centro kultūros" aukos, nueina apsipirkti, pažiūrėti filmą. Jie nėra tik tie, kurie važiuoja į centrą "atitarnauti ponams" ar vežioja vaikus per visą miestą į vieną ar kitą mokyklą, o vakare grįžta išsunkti kaip skudurėliai. Taip, tada šios teritorijos pavirsta miegamaisiais rajonais, nes žmogui grįžus namo belieka tik išsimiegoti.

Juk mikrorajonai, kurie toliau nuo senamiesčio ar centro, irgi yra Vilniaus miesto dalis. Miestui reikalingas vadovas, kuris matys Vilnių kaip visumą, kuriame vienodai vertingas tiek senamiestis, tiek ir mikrorajonai. Ir turime padaryti, kad kiekvienas miegamasis rajonas taptų gyvenamuoju, kad jame būtų ir baseinas, ir sporto aikštynas, ir biblioteka, ir geri restoranai, ir kino teatras, ir saugi aplinka, ir parkas.

Mūsų projektas – būti tuo mažu židinėliu, kur žmonės turėtų galimybę praleisti savo laisvalaikį, bendrauti su kitais. Paprasčiau sakant, būti bendruomene.

Dabar esame sau išsikėlę tikslą, ką reikia artimiausiu laiku padaryti maksimaliai, kad būtų galima gauti darbo inspekcijos leidimą pastatą bent sekmadieniais jau naudoti apeigoms.

– Kada Pilaitės bažnyčioje bus aukojamos pirmosios šv. Mišios?

– Jos jau buvo. Tiesa, smarkiai dėl to nukentėjome, nes Pilaitės bendruomenėje turime žmonių, kuriems nepatinka viskas, kas vyksta mikrorajone, po truputį tampančiame ne miegamuoju, o gyvenamuoju. Tai žmonės sužeistu vidumi. Jiems trukdo net ir Užgavėnių laužas, prie kurio per lietų ir vėją susirinko bendruomenė ir kuris, pats mačiau, degė nuostabiai vos porą valandų. Tačiau nuo pat ryto skambėjo kai kurių nepatenkintųjų balsai, kad "pusė Pilaitės užtroško nuo Užgavėnių laužo, kuris uždegtas vakare, dūmų". Kažkoks piktdžiugiškas kenkimas bendruomenės gyvenimui.

Bendruomenė gali tarpusavyje kalbėtis tokiomis temomis, kurios yra labai nepatogios valdžioje esantiems žmonėms. Todėl, matyt, mes ir esame nepatogūs politikams.

Galbūt kai kurie iš tų žmonių yra tiesiog sužeisti iš vidaus, gal tokiu būdu jie sprendžia kažkokias savo problemas. Gal tas buvimas kartu, bendruomenėje daug kam nebėra vertybė. Arba kažkas bijo, kad Pilaitėje susiburs stipri katalikiška bendruomenė, nes stipri religinė bendruomenė yra stiprios ir klestinčios civilinės pasaulietinės bendruomenės pamatas. Ten, kur yra stipri religinė bendruomenė, ten yra stipri pasaulietinė valstybė.

To, ką aš galiu pasakyti kaip kunigas, negali pasakyti dažnas politikas, jam tai gali būti politinė katastrofa. Bendruomenė gali tarpusavyje kalbėtis tokiomis temomis, kurios yra labai nepatogios valdžioje esantiems žmonėms. Todėl, matyt, mes ir esame nepatogūs politikams.

Tačiau bažnyčia vienija žmones. Žiūrėkite, daugiau nei milijoną eurų sunešė žmonės, įmonės, verslas. Tai buvo atiduota ne kažkam, o investuota į bendrąjį gėrį. Tad kas šiandien turi vykti tavo viduje, kad piktintų bendruomenės namai? Kokios tavyje dar turi būti užslėptos, tavo paties užtušuotos žaizdos, kad tave erzintų pagyvenęs kaimynas, atėjęs į bažnyčią, sukalbėjęs maldą, kad tiems patiems jo kaimynams šiandien sektųsi? Kokie vidiniai sužeidimai dar taip tavyje kraujuoja, kad tave nervina bendruomenė, susirinkusi palinkėti vieni kitiems ramybės?

Jei norime būti stiprūs, turime orientuotis į bendruomenę. Būtina išeiti iš to ego mąstymo "aš ir pasaulis aplink mane" į bendruomeninį gyvenimą. Nes žmogus iš esmės yra santykio su kitu būtybė. Pabūti vienam yra gerai, bet vienišumas yra prieš žmogaus prigimtį.

Reikia atsikratyti tos vienišumo kultūros, kuri dabar propaguojama: nelįsk, nesikišk, ne tavo reikalas, pats susitvarkys, čia jo karma. Mes, krikščionys, turime eiti prieš šitą antižmogišką kultūrą, ir turime tam vienintelį ginklą – tiesą. O čia tėra vienintelis žodis – tu. Tu esi tiesa.

– Gal šios bažnyčios statybas galima pavadinti jūsų gyvenimo projektu?

– Bendruomenė yra šventovės statytojai, aš, kaip klebonas, esu tik bendruomenės padėjėjas. Tai nėra nei mano bažnyčia, nei mano nuosavybė. Šiandien aš esu čia, rytoj vietoj manęs jau galbūt tarnaus kas nors kitas, o šie bendruomenės namai liks.

Man labai džiugu, kad, nežiūrint visų įvykių, nežiūrint bendruomenėje esančių viskuo nepatenkintų žmonių, statybos vyksta. Ir nesvarbu, kaip ilgai tos statybos truks. Jeigu man aplinkybės leis padėti bendruomenei pabaigti tos bažnyčios statybą ir dalyvauti jos pašventinimo iškilmėse, galbūt vienus kitus metus būtų labai džiugu tarnauti tame naujame pastate, kad sukurtume tradicijas.

Bažnyčios statyba – ne tik finansai, mūras, įstatymai, reikalavimai, protokolai ir darbo posėdžiai. Jie parodo visai kitus dalykus. Tai yra labai puikus mūsų šiandienos veidrodis – pasižiūrėti, kas esame mes patys ir kokie mūsų tarpusavio santykiai. Aš tikrai tikiu, kad, nežiūrint nieko, gėris visada laimi, nežiūrint nieko visuomet šviesos yra daugiau. Man tiesiog širdyje įstrigę poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiai, įrašyti mano mokytojo monsinjoro Kazimiero Vasiliausko antkapinėje plokštėje: "Yra šviesos ir tamsoje".

Tai nėra žodžiai, apibūdinantys vieną žmogų. Mes visi tokie turime būti – kiekvienas savo aplinkoje. Jeigu patikėsi, kad tu esi šviesa tamsoje, tu ir būsi šviesa. Jeigu visada būsi viskuo nepatenkintas surūgėlis, tai nepyk, kad ir liksi surūgėliu. Tavo pasirinkimas. Bet mano pareiga pasiūlyti kitą galimybę: gal tu nusivalyk kojas, nusiprausk veidą, sugrįžk į bendruomenę, pradėk kvėpuoti abiem plaučiais ir gyvenk.

GALERIJA

  • Apmokestina ir Bažnyčią: milijonas mokesčio – už aukas bažnyčiai statyti
  • Apmokestina ir Bažnyčią: milijonas mokesčio – už aukas bažnyčiai statyti
  • Apmokestina ir Bažnyčią: milijonas mokesčio – už aukas bažnyčiai statyti
Rašyti komentarą
Komentarai (107)

VILNIEČIŲ LYGIS

Štai todėl vilniečiai ir pasmerkti į merus rinkti visokius zuokus ir šiknašius, o ne tokius visuomeniškus žmones, kaip Doveika... Juk vilniačiams reikia, kad Vilnius ne bendruomeniniu, klestinčiu ir žaliu miestu būtų, bet Šimašiaus G tašku. Šimašius, kaip žinia, vaginos neturi, todėl jo G taškas yra š...oje, pridengtoje vaivorykštiniu skuduru.

Šventa Močia

Šventieji dykaduoniai ir taip atleisti nuo visų įmanomo mokesčių, nors finansuojami per visus galus, matai, pravirko, kad PVM lengvata jiems nesuteikta... LOL.

Zofija

Baikit jūs tas nesąmones, kad yra tarifas, kiek už kokius patarnavimus reikia mokėti PASAKYSIU, pas mus aukoji kiek gali. Mirė sunkiai gyvenantis žmogus, kunigas palaidojo veltui. Aš galvoju, jei gali vestuves atšvęsti su vestuvių planuotojais bei vedėjais, tai gali paaukoti ir bažnyčiai kelis šimtelius už santuokos sakramentą.
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS