ATMINTIES VIETOS XXI A. NETURI LIKTI SAVIVALEI

Pastarųjų mėnesių įvykiai Vilniuje atskleidė problemas, susijusias su istorinės atminties įamžinimu, o spręsti jas akademinę bendruomenę subūrė prezidentūra. Praėjusią savaitę čia vyko pirmasis Kultūros forumas, kuriame buvo siekiama aptarti istorinės atminties klausimus ir rasti išeitį iš situacijos, sukiršinusios visuomenę.

Subūrė autoritetus

"Susitikome pasitarti, ką būtų galima padaryti, kad skausmingi istorinės atminties klodai netaptų dar viena priežastimi mūsų visuomenei susiskaidyti, kovoti tarpusavio karus ir nuodyti atmosferą visuomenėje, – sakė Prezidentas Gitanas Nausėda. – Jūs, mokslo bendruomenė, esate tie autoritetai, galintys pasiūlyti orientyrus, kuriais galėtume vadovautis kurdami savo santykius su istorine atmintimi. Norėtųsi išvengti jos politizavimo ir atkreipti dėmesį, kad istorinės atminties klausimai – ir mūsų pilietiškumo bei demokratinių vertybių ugdymo mokykla. Šiandieniai įvykiai, susipriešinimas, mitingai, tam tikra sumaištis, kuri šiuo metu tvyro prie Vrublevskių bibliotekos, gal ir nėra labai sveikintina, bet ji parodo, kad visuomenė neabejinga, ir tuo galime pasidžiaugti."

Kultūros forume dalyvavo istorikai, menotyrininkai, paveldosaugininkai, politologai. Jie aptarė istorinės atminties formavimosi Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo aspektus, įvertino dabartinę situaciją, diskutavo, kokias istorinės atminties problemas atskleidė pastarojo laikotarpio įvykiai, susiję su atminties įamžinimu. Specialistai analizavo, kaip istorinės atminties klausimus sprendžia kitos šalys, kokiomis gerosiomis praktikomis būtų galima pasiremti Lietuvoje, kokios priemonės ar veiksmai įgalintų visuomenę veiksmingiau spręsti ateityje iškilsiančius istorinės atminties ir jos įamžinimo klausimus.

Forumo dalyviai sutiko, kad istorinės atminties temai trūksta platesnės diskusijos ir kad valstybės vaidmuo ugdant dialogo kultūrą, įtraukiant įvairias bendruomenes, galėtų būti didesnis. Pabrėžta, kad diskusijos dėl istorinės atminties turėtų vykti prieš rezonansą sukėlusį veiksmą, o ne po jo. Ekspertai pastebėjo viešojo diskurso seklumą, svarstė apie viešų forumų reikalingumą. Aptarė ir tai, kaip istorinės atminties naratyvas reprezentuoja valstybę.

Dalyviai atkreipė dėmesį į sudėtingą edukacijos mokyklose padėtį, taip pat į išsamesnių mokslinių tyrimų ir jų finansavimo poreikį, siūlė stiprinti ekspertinę veiklą, išsakė nuomonę dėl galimų specialių programų istorinės atminties klausimais kūrimo. Mokslo bendruomenė įžvelgė istorinės atminties monitoringo, kuris leistų įvertinti kaitą, prasmę. Istorikai atkreipė dėmesį ir į tai, jog Lietuvoje įpaminklinimo slenkstis galėtų būti aukštesnis.

Išklausiusi mokslininkų teikiamus argumentus ir pasiūlymus, prezidentūra ketina inicijuoti ir moderuoti tolesnius forumus, juose gvildenti istorinės atminties politikos klausimus, siekti aiškumo dėl jos įamžinimo, įtraukti kitas institucijas, kitus kultūros lauko dalyvius, teikti rekomendacijas sprendimų priėmėjams.

Dar tik mokomės

Po forumo "Vilniaus dienos" kalbintas menotyrininkas Ernestas Parulskis teigė, kad, jo manymu, tiek Vilniuje, tiek visoje Lietuvoje istorinės atminties įpaminklinimas – pats procesas – turi nepaprastai žemą slenkstį. Jeigu fizinis asmuo užsinorėtų ką nors įpaminklinti, ypač kalbant apie lenteles, jam tereikėtų gauti namo savininko sutikimą ir savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo leidimą. Taigi, nėra jokio istorinio, estetinio ar dar kokio nors filtro.

Viso to rezultatas – lenteles pakabinti, kažką įpaminklinti lengva, ir tas lengvumas, kuris, menotyrininko įsitikinimu, iš tiesų yra nepaprastai šaunus dalykas, demokratiška būsena, iškart išprovokuoja tam tikros visuomenės grupės reakcijas. O tada prasideda tie ginčai, kurie turėjo įvykti prieš įpaminklinant.

Visur yra vienokia arba kitokia komisija ar žmonių grupė, kuri peržiūri įpaminklintojų iniciatyvas, jų turinį.

"Panagrinėjęs kai kurių šalių patirtį galiu pasakyti, kad Lenkijoje, Vokietijoje, Anglijoje tas filtras egzistuoja. Visur yra vienokia arba kitokia komisija ar žmonių grupė, kuri peržiūri įpaminklintojų iniciatyvas, jų turinį, – teigė E. Parulskis. – Ir tai nėra cenzūrinis požiūris. Tos grupės tiesiog įvertina galimas būsimas reakcijas, apsvarsto kartu su iniciatoriais, ar viskas yra tikslu, ar atliepia lūkesčius ir panašiai. Negana to, visose tose šalyse, kurias nagrinėjau, gal tik išskyrus Lenkiją, tai yra visiškai depolitizuota sritis. Ji palikta susitarimo, o ne politinio sprendimo laukui."

Specialisto įsitikinimu, puiki sistema yra sukurta Anglijoje. Atrodytų, tereikia imti ir mechaniškai perkelti į Lietuvą. Tačiau… Anglijos sistema buvo sukurta ir tobulinama 150 metų – buvo ilgas procesas, kol viskas susidėliojo ir tapo taip, kaip yra dabar.

"Lietuvos įpaminklinimas yra labai jaunas, vos trisdešimties metų, kol kas mes tik treniruojamės, kaip visa tai reikėtų daryti. Ir aš esu įsitikinęs, kad po 150 metų ir pas mus viskas bus pakankamai gerai", – sakė E.Parulskis.

Jo manymu, norint išvengti tokių konfliktinių situacijų, kurios kilo pastaruoju metu Vilniuje, turi būti sukurta sistema, kurioje liberaliai ir demokratiškai, bet kartu labai atsakingai, dalyvautų bendruomenės – tokia turi būti siekiamybė. Ką reiškia bendruomenių dalyvavimas? Tai reiškia tarimąsi. Ne jėgos veiksmą, o tarimąsi. Įpaminklinimas tampa viešu objektu, kuris liečia ne vien tik tą bendruomenę, kuri jį inicijavo, bet ir visas kitas bendruomenes, ir galiausiai – visą visuomenę. Vadinasi, bet kokiu atveju tarimasis yra būtinas. Ne cenzūra, bet tarimasis.

Istorijos spąstuose

– Kodėl pastaruoju metu atsidūrėme tokioje konfliktinėje situacijoje? Nesame išsianalizavę savo istorijos, apsisprendę, kas "geras", o kas "blogas"? Ar tiesiog susiduriame su elementariomis "ūkinėmis" problemomis, kai nėra aiškios tvarkos, sistemos, ir kas ką nori, tas tą daro? – "Vilniaus diena" teiravosi Lietuvos istorijos instituto direktoriaus pavaduotojo, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docento Aurimo Švedo.

– Mes atsidūrėme istorijos spąstuose, kuriuose paprastai kyla atminčių karai. Kodėl taip teigiu? Svarstybos apie dramatiškus įvykius XX a. Lietuvos valstybės visuomenės istorijoje yra sudėtinga užduotis intelektualine prasme, nes šiuo atveju bene svarbiausias klausimas "kas gi nutiko iš tikrųjų?" labai dažnai lieka be vienareikšmiško atsakymo.

Tai, beje, nėra vien tik naujausios Lietuvos istorijos specifika. Kruvinų žemių (taip amerikiečių istorikas Timothy Snyderis yra pavadinęs teritoriją tarp Vidurio Lenkijos iki Vakarų Rusijos) istoriją dengianti pilka migla sklaidosi lėtai, nes kai kurie mokslininkų tyrinėjami objektai – įvykiai, procesai, reiškiniai, asmenybės biografijos – neišsitenka binarinėse "gera"–"bloga", "teisinga"–"klaidinga", "herojiška"–"niekšiška" schemose.

Naujų atminties vietų steigimas arba senų naikinimas XXI a. neturėtų būti paliktas privačiai savivalei.

Tai ir yra mano minėti istorijos spąstai, kurie užsitrenkė, kai XX a. 10 dešimtmetyje, šalia sovietinių paminklų griovimo proceso, imtasi paskubomis ir chaotiškai steigti įvairias naujas atminties vietas, pasakojančias apie personalijas, kurių biografijose, šalia baltos spalvos, būta ir pilkų zonų.

XXI a. prasidėjus svarstymams, ką su įvairiomis lentelėmis, biustais ir gatvių pavadinimais daryti, greitai paaiškėjo, kad gerų sprendimų – palikti, nuimti, pakeisti atminties vietos turinį – nebėra, nes kuri nors atminties bendruomenė jausis įskaudinta.

– Ar kai kurie politikai, imdamiesi veiksmų be diskusijų su visuomene, nestato vežimo prieš arklį?

– Procedūrų prasme Vilniaus savivaldybė iš tiesų padarė klaidų. Naujų atminties vietų steigimas arba senų naikinimas XXI a. neturėtų būti paliktas privačiai savivalei. Tačiau akivaizdu, kad administracinės valios ir iniciatyvos dažnai nepakanka, kai kalbame apie istorijos ir atminties prasme sudėtingus atvejus. O J.Noreikos-Generolo Vėtros atminimui skirta lentelė yra būtent iš tokių atvejų kategorijos, kai dėl atminties vietos turinio koregavimo arba atminties vietos naikinimo derėtų tartis su ekspertais, rengti profesionalų diskusijas.

Žinoma, skeptikas šiuo atveju gali sakyti: "O kam tos diskusijos, jeigu ekspertai sako, kad jie dažnai negali duoti vienareikšmiško atsakymo – "juoda" ar "balta"?"

Nepaisant to, aš vis dėlto laikausi nuomonės, kad mums reikalingos diskusijos, nes visuomenė privalo išmokti gyventi situacijoje, kurioje sutariame tik dėl to, kad nesutariame. O tai, savo ruožtu, reikalauja mokytis kompromiso tarp skirtingų atminčių bendruomenių meno. Kompromisas yra situacija, kurioje abi pusės lieka nepatenkintos.

– Prezidentūra pranešė ketinanti inicijuoti tolesnius forumus, kuriuose bus gvildenami istorinės atminties politikos klausimai. Gal čia ir yra didžiausia problema – Lietuvoje iki šiol nėra suformuotos istorinės atminties politikos?

– Nė viena valstybė neegzistuoja be istorijos politikos. Šiuo atveju Lietuva nėra išimtis. Paprastai istorijos politika yra iniciatyvų ir kompromisų derinys, kurį sukuria įvairių politinių institucijų, partijų bei visuomeninių organizacijų, pavienių kūrybiškų ir veiklių asmenų veikla. Jeigu konkrečioje valstybėje ar visuomenėje nuskamba raginimas formuoti vieningą, vienakryptę, ne dialogo, bet direktyvinių sprendimų principais paremtą istorijos politiką – lauk bėdos.

Prezidento iniciatyva organizuoti Kultūros forumus – savalaikė ir prasminga. Ji gali prisidėti prie diskusijų kultūros lygio kėlimo, konstruktyvių receptų, kaip elgtis atminties gaisrams įsiliepsnojus, paieškos, ir pagaliau – empatijos politikos, nukreiptos į visuomenę, formavimosi. Pastaruoju metu mūsų viešąją erdvę siaubę atminčių konfliktai, be kita ko, signalizuoja vieną dalyką – mums stinga empatijos vienas kitam.

– Kokiu keliu, siekiant išspręsti visas šias kilusias problemas, reikėtų eiti? Ką ir kas turėtų daryti?

– Sudėtingos istorijos ir atminties temos yra svarstomos trimis lygmenimis. Tai pažinimo, hermeneutinis ir egzistencinis lygmuo. Todėl šiuo atveju yra svarbus ne tik istorikų, bet ir filosofų, psichologų, menininkų balsas.

Mąstant apie sudėtingus istorijos ir atminties klausimus derėtų laikytis keleto principų. Mūsų pareiga pasirūpinti, kad praeitis liktų atvira naujiems klausimams ir interpretacijoms, mėginant suprasti žmones bei jų poelgius ribinėse situacijose. Kalbėdami apie sudėtingas temas turime kreipti dėmesį ne tik į tai, ką sakome, bet ir į tai, kaip sakome.

Na ir dar vienas dalykas: istorijos teorijos požiūriu daug svarbiau yra ne tai, kokius sprendimus konkreti istorinė asmenybė priėmė ir kokias pasekmes šis sprendimas sukėlė, bet tai, ką mes ruošiamės daryti su istorine patirtimi šiandien. Taigi, svarbu suprasti, kad kalbėdami apie J.Noreiką-Generolą Vėtrą mes tuo pat metu kalbame apie save.