"Aš nenoriu meluot, nenoriu, kad iš manęs darytų ikoną, heroję ar kankinę, aš viso labo sunkiai sergu ir bandau išgyventi. Be jokios patetikos."

Šiuos žodžius vos prieš dvejus metus žinutėje kunigui Juliui Sasnauskui parašė menininkė Jurga Ivanauskaitė. Dabar šis tekstas, kaip ir daugelis J.Ivanauskaitės bičiuliams rašytų laiškų, draugų ir bendraminčių prisiminimų, prisiglaudė knygos "Jurga", kurią išleido leidykla "Tyto alba", puslapiuose. J.Ivanauskaitės gimimo dieną, lapkričio 14-ąją, šis beveik 700 puslapių leidinys pristatytas Vilniaus Rotušėje.

Knygos gairės, sudarytojų teigimu, ėmė brėžtis dar 2007-ųjų sausį, J.Ivanauskaitei esant gyvai. Menininkė žinojo apie sumanymą, tačiau plano drovėjosi.
Apie netrukus pasirodysiantį leidinį "Kauno dienai" pasakoja viena jo sudarytojų – rašytoja Dovilė Zelčiūtė.

– Jurga – savotiškas fenomenas Lietuvos kultūriniame gyvenime. Net tie, kurie neskaitė J.Ivanauskaitės knygų, vertina ar bent domisi ja kaip asmenybe. Koks Jurgos portretas atsiskleidė sudarius knygą?

– Tam, kad atsakytum, koks Jurgos portretas atsiskleidė, reikėtų imti ir papasakoti visą knygą. Lengviausia būtų įvardyti: gilus, įvairiaspalvis, įvairiapusis, netikėtas, dramatiškas, moteriškas – visi šie apibūdinimai tiks ir vis tiek tai tebus sąvokos. Prisiminimų, pokalbių ir laiškų knygoje "Jurga" pagrindinė knygos herojė yra rašytoja, dailininkė, keliautoja. Apie J.Ivanauskaitę prisiminimais dalijasi ir su Jurga dar sykį susitinka apie 70 žmonių. Natūralu, kad kiekvienas kalbėjęs, rašęs ir prisiminęs pirmiausia akcentavo savuosius sąlyčio taškus, beveik visi palietė ne tik profesinę jos veiklos, bet ir asmenybės pusę.

– Ko apskritai reikėtų tikėtis iš šio leidinio? Asmenybės portreto ar gyvenimo, kūrybos ir ieškojimų užkulisių?

– Na, jei mes gyvenimą skirstysime į sceną ir į užkulisius, savaime padalysime jį į viešąjį, paradinį, ir į slaptąjį, kurį maga atskleisti ar paviešinti pramoginių leidinių ar laidų autoriams. Knygos rengėjų tikslas – iš Jurgą supusių, su ja gyvenime ir kūryboje susitikusių žmonių prisiminimų ir pasakojimų surinkti, sulipdyti vienos ryškiausių XX ir XXI a. Lietuvos kultūros asmenybių portretą. Žmogaus, kurio buvimas visąlaik atvirai vėrėsi supančiam pasauliui, gal todėl dažnai atrodydavo itin viešas; moters, kuri peržengdavo įprastines šiandieninei lietuvių moteriai stereotipines mąstymo ir elgesio klišes; asmenybės, padariusios tokią didelę įtaką daugeliui jos skaitytojų, gerbėjų, draugų, pažįstamų, keliautojų ir ieškotojų. Jurgos pamokos išbūti gyvenimą iki dugno, visa patirti ir visa pažinti buvo ir tebėra nepaprastai įkvepiančios, patraukiančios paskui save, uždegančios. Ir svarbiausia – mokančios nebijoti. Todėl atskirti užkulisių knygoje negalėčiau, viskas joje vieša, kiek įmanoma – atvira ir sąžininga.

– Teko girdėti, kad ne visi bičiuliai ryžosi pasidalyti prisiminimais, o kiti jau pasidaliję mintimis apsigalvojo, paprašė neįtraukti jų į leidinį...

– Tai, kad šio leidinio bendraautoriai – artimieji: mama, sesuo, mokslo draugai, rašytojai, jos kūrybos vertėjai, žurnalistai, leidyklos, palydėjusios Jurgos knygas į gyvenimą, darbuotojai, profesoriai ir profesorės, budistai ir katalikai, kaip ir tie, kurie save įvardija gyvenimo marginalais, teatralai, kino kūrėjai – sutiko ir sąžiningai, ne bet kaip, ne "šalta nosimi", o, galima sakyti, aistringai būsimam skaitytojui atskleidė savo santykį su J.Ivanauskaite, papasakojo apie tą laiką, kuriuo jie susitiko, – neįkainojama dovana visiems, kurie domisi lietuvių kultūros raida.

Taip tarsi netyčia buvo nuaustas tankus laiko audinys, su ryškiais ir būdingais sovietmečio, atgimimo bruožais bei detalėmis. Audinys originalus, jame kiekvienas savo žodžiais įaudė autentišką raštą. Kalbėjusieji apie Jurgą iš dalies kalbėjo ir apie save, ir atvirkščiai. O juk knygoje – tokia asmenybių paletė! Jurgos portretą papildo interviu su ja, taip pat niekur nepublikuoti laiškai. Leidinys gausiai iliustruotas nuotraukomis, J.Ivanauskaitės dailės darbais, kitų dailininkų kūriniais.

Knygos leidėjų pratarmė skelbia: "Literatūrologiniu požiūriu vertinga vertėjų į kitas kalbas nuomonė – ne tik apie Jurgos romanus, asmenybę, bet ir šio sunkaus darbo specifiką: Jono Öhmano, Talrido Rullio, Marko Rodunerio ir kitų. Knygoje spausdinami svarbūs Jurgos pokalbiai su Solveiga Daugirdaite, Vanda Juknaite, Donaldu Kajoku, Sigitu Parulskiu, skelbti įvairiais metais periodikoje. Šiandien jie įgijo papildomo svorio." Tačiau leidinyje nėra vertų ar vertesnių autorių, ir tekstų autentiškumą ar žodžio įtaigą ne menkiau patvirtina skaitytojams galbūt ne tokios girdėtos pavardės, žmonės, kurie Jurgai buvo svarbūs ir kuriems ji pati neabejotinai daug reiškė. Išvardyti 70 pavardžių turbūt neverta.

Gal stabtelėsiu ties kai kuriomis: bendramoksliai Monika Palietytė-Gineikienė, Ray Bartkus, Olegas Ablažiejus; indologijos ir budizmo studijų profesorius Audrius Beinorius, tibetologas vertėjas Algirdas Kugevičius; vargonininkė Jolanta Antanaitienė, kunigas Salvijus Pranskūnas ir kunigas Julius Sasnauskas; Medininkų tragedijos liudininkas, evangelikų reformatų kunigas Tomas Šernas; dailininkai Aleksandras Kočiarovas, Ona Židonytė, Grytė Pintukaitė, Rasa Rimidytė, Jurga Užkurnytė; Jurgos gydytoja Lina Lauraitienė. Ir dar šešiolika knygoje pasakojančių rašytojų, dvi literatūrologės, penki režisieriai, keturios aktorės, architektas, žurnalistai. Žinoma, išvardijau ne visus.

Taip, keletas su Jurga bendravusių žmonių galbūt neišdrįso ar tiesiog nepanoro kalbėti, arba susilaikė, pasilikdami savąjį santykį sau. Galbūt šitaip labiau išsaugojo asmeninį ryšį. Įvardydamas savo mintis ir emocijas apie artimą žmogų, tam tikra prasme jį prarandi, atiduodi kitiems.

– Gal yra dalykų, kurių žmonės niekuomet neišdrįso pasakyti pačiai J.Ivanauskaitei, tačiau išsipasakojo knygoje?

– Mes daug ko gyvenime nedrįstame padaryti ar pasakyti. Tai natūralu, žmogiška. Jeigu taip buvo (o atvirai reikšti jausmus žmogus gali tada, kai tam pribręsta ir ateina laikas), vadinasi, knygai atsirasti dabartinis laikas yra pats parankiausias: net neabejoju, kad pasibaigus Jurgos žemiškajam buvimui, tikrai nepasibaigė Jos sielos kelionė.
Vakaro, skirto Jurgai atminti, metu, iš vieno budisto išgirdome ir tokią žinią: Jurga jau įsikūnijusi.

Gal nuskambės makabriškai, bet tiesiog ž i n a u, kad visa informacija vienaip ar kitaip ją pasiekia, ir niekas nėra per vėlu. Argi gali, tarkime, būti per vėlu melstis? O juk už mirusiuosius meldžiamės, su jais būname, kartais kur kas intensyviau, nei jiems esant šiapusiniame pasaulyje, greta mūsų. Visa yra viena, visa susieta. Knyga – vienas  būdų pratęsti draugystės ar meilės kelionę su Jurga, tik jau kitaip. Žinoma, tiems, kuriems tai svarbu. Vargu ar kas norėjo imti knygoje ir tiesiog "išsipasakoti" arba kaip nors atgailauti.

– Dar labai nedaug laiko prabėgo nuo Jurgos netekties. Kokios prisiminimų nuotaikos ir spalvos?

– Jurga labai mylėjo gyvenimą ir jį brangino. Išnaudodavo kiekvieną minutę: ji gyveno iš visų jėgų. Mylėjo, kūrė, tapė, keliavo, buvo su žmonėmis, sirgo, kentė kančias, mokėsi po truputį išeiti ir nebijoti. Svarbiausia – Jurga visą laiką aistringai ieškojo Dievo, kol Jis ją pasiėmė per kančią. Knygoje daug skausmo, kuris toks natūralus, bet dar daugiau džiaugsmo ir dėkingumo: juk būta šalia, būta kartu. Tekstai alsuoja gyvenimo geismu, nes tie žmonės, kurie apie Jurgą rašė ar pasakojo, patys šviečia.

– Kaip manote, ar Jurgai knyga patiktų? Ar ji ją skaitytų?

– Neabejoju, kad Ji žino, k a s parašyta, ir tai, k a i p buvo rašoma. Nesiplėsiu aiškindama, bet neabejoju. Tuo didesnė atsakomybė buvo šį leidinį ruošiant.

– Jurgos mama padėjo atsekti tikslią jos gyvenimo chronologiją. Ar tai reiškia, kad knyga sudėliota pagal Jurgos gyvenimo įvykius?

– Jurgos mama, garsi menotyrininkė Ingrida Korsakaitė it darbštuolė bitė kruopščiausiai surinko ir užrašė visus jai žinomus svarbiausius Jurgos gyvenimo ir kūrybos faktus. Todėl būtent mamos ir sesers Radvilės atidūs žvilgsniai, tikiuosi, neleido praprūsti bent jau faktinėms klaidoms. Knyga ir prasideda Jurgos mamos ir sesers – artimiausiųjų – tekstais, po to – skyrius "Iki pakalnučių", kur kalba Jurgos mokyklos ir studijų draugai, dėstytojai. Knyga "Jurga" nėra monografija, dažnas autorius perbėga mintimis ir žodžiais visą bendravimo laikotarpį. Šiokios tokios gyvenimo chronologijos vis dėlto laikėmės. Tačiau – skaitykite pačią knygą!

– Kaip pati Jurga prisidėjo prie šios knygos sudarymo?

– J.Ivanauskaitė žinojo, kad apie ją po išėjimo bus rašoma knyga. Ji padėjo vien tuo, kad leido atsirasti tokiam atsiminimų, pokalbių ir laiškų leidiniui.

Mums sudarant knygą, leidyklos posėdžiuose aptariant naujai atsirandančius tekstus, pagrindinis atrankos kriterijus tapo svarstymas: ar Jurga pritartų tokio teksto buvimui knygoje, ar su tuo sutiktų. Knyga tarsi aisbergas: garsios menininkės portretas susidėlioja dažnai iš užuominų, punktyrų, pustonių.

Knygoje yra neskelbtų Jurgos tekstų: tai korespondencija su Jurga ir jos rašyti laiškai, kurie užima nemažą leidinio dalį.