„Matome labai dinamiškus kainų pokyčius dėl infliacijos. Tie ekonominiai procesai vyksta nepriklausomai. Politiniai sprendimai nedaro jiems įtakos. Konkrečiai dėl to siūlymo apvalinti centus, jau galime žiūrėti ir į patirtį. Tai yra pritaikyta šešiose euro zonos valstybėse. Matėme, kad visuomenė labai lengvai prisitaiko. Žinoma, jei yra informuota ir žino, kas laukia ir apie pokytį išgirsta ne atėję prie kasos. Tam ir yra skirtas laiko intervalas. Manoma, kad bendras efektas – neutralus. Žmonėms, dirbantiems versle, būtų sudėtinga iš karto suprojektuoti tas kainas, kad iš karto numatytų, koks būtų galutinis krepšelis. Ar tas apvalinimas bus naudingas vartotojui ar prekybininkui? Bus ir taip, ir taip. O kaip rodo praktika, viskas išsilygina ant nulio. Vieną kartą apsipirkęs krepšelį pats išloši vieną ar du centus, o kitą kartą išloš prekybininkas. Kai buvo derinamasi su prekybininkais dėl šio įstatymo įgyvendinimo, jie labai norėjo, kad tai nebūtų intervenuojama į kainų nustatymą. Tai nebūtų legalus procesas bet kokiu atveju. Kainos nėra reguliuojamos, negalime turėti tokios įtakos. Jie nori turėti tokias prekybines galimybes, kas sudaro pigesnės prekės iliuziją. Šioje vietoje į tai visiškai nėra kišamasi“, – sakė Seimo biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Mindaugas Lingė.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
– Opozicijai kyla klausimas, kad prieš euro įvedimą visi sakė, kad niekas nebrangs, bet atsitiko kitaip. Dabar ir vėl paliekame patiems verslininkams nuspręsti, galbūt rinka viską sureguliuos. Kyla klausimas, kaip tada reikėtų suvaldyti, sureguliuoti tuos verslininkus, kurie nesilaikytų tų taisyklių? Nors su išmaniais kasos aparatais galimybės bus nedidelės, bet iki 2025 m. gal jie dar galėtų tas kainas pasireguliuoti.
– Kiekvieną dieną nuėjus į parduotuvę galima pamatyti skirtingas kainas. Kainos ne vienu ar dviem centais būna dažnai pabrangusios. Skaičiai kartais nelabai maloniai džiuginantys. Vargiai nutiks, kad patys prekybininkai modeliuotų tas kainas, kad jiems būtų didelė nauda iš vieno ar dviejų centų. Tų pritaikiusių valstybių pavyzdžiai parodė, kad tokio elgsenos pokyčio nėra fiksuojama. Rezultatas yra neutralus. Tu modeliuok nemodeliavęs, vis tiek ta galutinė kaina kontroliuojama paties pirkėjo.
– Natūralu, kad kažkas namų kampuose turi užsilikusių šių centų monetų. Gyventojams kyla klausimas, ką su jomis daryti? Ar geriau iki 2025 m. jas visas išleisti, ar žmogui teks keliauti į banką vėliau?
Tu modeliuok nemodeliavęs, vis tiek ta galutinė kaina kontroliuojama paties pirkėjo.
– Gyventojai gali būti ramūs. Kaip jie elgiasi su tais centais, taip jie galės elgtis ir toliau. Jie niekur nebus išimami. Jais ir toliau bus galima atsiskaityti. Prekybos vietos privalės juos priimti. Čia yra tam, kad nereikėtų gražinti grąžos vieno ar dviejų centų monetomis. Ką tai duoda? Tie centai dažnai yra išmėtomi, jie necirkuliuoja. Dažniausiai jei būna panaudojami vieną ar du kartus ir toliau negrįžta į Centrinį banką. Tai bankas turi vėl užsakyti jų kaldinimą. Tai yra dideli kaštai. Gyventojai praktiškai jais nebesinaudoja. Tai ir tie patys taršos klausimai, skaičiuojamos didelės apimtys. Tokių monetų dėl savo menkumo yra apsčiai, o nuostoliai – patiriami. Gyventojai juos arba išmėto, arba kaupia kur nors.
– Ar bandėte skaičiuoti, kiek Lietuvos bankas sutaupytų, jei Lietuva atsisakytų vieno ir dviejų centų monetų?
– Vien kaldinimo reikmėms metams nebereikėtų skirti 0,5 mln. eurų. Tiek kainuoja užsakyti, pagaminti. Vieno cento monetos pagaminimas kainuoja brangiau nei tas vienas centas yra vertas. Tai bus ne vien Lietuvos banko sutaupymai, bet nauda ir patiems gyventojams. Taip pat ir verslas sutaupys.
