Nuo sandėlio iki gamybos

Bendrovės „Vilniaus degtinė“ istorija prasidėjo dar 1894–1898 m., kai daugelyje Rusijos imperijos gubernijų, tarp jų ir Vilniaus, įvestas valstybinis alkoholio monopolis. Privatūs gamintojai spiritą, degtinę ir vyną privalėjo parduoti tik valstybei ir tik jos nustatytomis kainomis. Iki vartotojo alkoholiniai gėrimai turėjo keliauti tik per valstybines įmones.

  Kaip rašoma Dariaus Pocevičiaus knygoje „100 istorinių Vilniaus reliktų“, 1898-ųjų Vilniaus plane tarp 112-uoju numeriu pažymėtos gyvulių skerdyklos ir 111-ojo numerio – jų apžiūros gardo – atsirado užrašas „Valstybinis vyno sandėlis Nr. 21“. Taigi jis Vilniuje atsirado 1897-aisiais.

Pavadinimas neturėtų klaidinti – tai iš tikrųjų buvo ne tik sandėlis privatininkų spiritui ir alkoholiniams gėrimams laikyti, bet ir gamykla. Valstybiniuose vyno sandėliuose, kurių visoje imperijoje pastatyta apie 500, dideliais kiekiais gamintos kelios degtinės ir vyno rūšys.

Anot D. Pocevičiaus, 1904 m. Vilniaus plane jau matoma neseniai nutiesta Smolensko gatvė ir prie sankryžos prigludęs mūrinis namas, kurio L raidės forma daugmaž atitinka dabartinio pastato su dekoratyvinėmis grotomis formą. Iki karo vyno sandėlis pasipildė šalia išaugusiu administraciniu pastatu.

Vėliau įmonė pavadinta pirmuoju valstybiniu Vilniaus gubernijos vyno sandėliu. Kaip teigia istoriniai šaltiniai, 1912 m. jame dirbo 150 žmonių, o metinė apyvarta siekė 1,3 mln. rublių ir pagal šį rodiklį beveik trigubai lenkė didžiausius Vilniaus alkoholinių gėrimų gamintojus – „Šopeno“ akcinę bendrovę ir I. Lipskio gamyklą.

Simbolis: „Vilniaus degtinės“ ženklą su dviem taurelėmis, išlikusį ir ant langų grotų, sukūrė Gediminas Žilys – vienas pirmųjų pramoninės grafikos specialistų pokario Lietuvoje. D. Pocevičiaus nuotr.

Gamyba nuolat plėtėsi

Antrojo pasaulinio karo negandos neaplenkė ir Vilniaus spirito ir degtinės gamyklos – pastatai buvo gerokai apgriauti. Tačiau gamykla skubiai atstatyta, mat kariuomenei reikėjo milžiniško kiekio degtinės. Į Vakarus vis tolstantį frontą tų metų rudenį kasdien pasiekdavo 15 tūkst. litrų Vilniuje pagamintos degtinės, o valdžia reikalavo dvigubai daugiau. Degtinės reikėjo ir civilių reikalams. Vilniečiai svaigalų galėdavo įsigyti, jei atnešdavo tuščios taros – gamykla supirkdavo iš pavienių piliečių tuščius, švarius ir sveikus monopolinio tipo butelius.

1946 m. įmonėje dirbo 96 darbuotojai, buvo gaminama kelių rūšių degtinė, taip pat denatūruotas ir rektifikuotas spiritas. Žaliavas gamyklai tiekė Šalčininkų spirito varykla.

1949 m. gaminamos produkcijos asortimentas smarkiai išplėstas, pradėti gaminti likeriai, trauktinės, o gamykla pervardyta į Vilniaus likerių ir degtinės gamyklą.

Procesai: turėdama savo spirito varyklą, „Vilniaus degtinė“ kontroliuoja procesus ir užtikrina geriausią kokybę nuo grūdo iki paskutinio lašo. UAB „Vilniaus degtinė“ archyvo nuotr.

1950-aisiais gaminta trijų rūšių degtinė, 12 rūšių likeriai, 8 karčiosios trauktinės, 5 saldžiosios trauktinės. Įdomu, kad degtinės buteliai tuo metu buvo ne užsukami aliumininiais kamšteliais, o uždengiami apskritais kartoniniais dangteliais ir užlydomi vašku.

1959 m. gamykloje baigtas įrengti vyno pilstymo cechas, įdarbintas vyriausiasis vyndarys ir dar 19 darbuotojų, tad asortimentas pasipildė sausais, stipriais ir kitokiais vynais. Jie ėmė sudaryti trečdalį gamybos apimties, tad 1960-ųjų pabaigoje gamykla pervardyta Vilniaus vyno ir degtinės gamykla. Joje dirbo 300 žmonių, iš jų 229 darbininkai.

1970 m. pradėtas gaminti „Vilniaus“ džinas ir 1982 m. debiutavusi „Čepkelių“ trauktinė net įtraukti į ES saugomų geografinių nuorodų sąrašą.

Žingsniai link tobulėjimo

1961–1962 m. gamykla smarkiai modernizuota: įrengtos dvi automatinės išpilstymo linijos, butelių plovimo agregatas, sumontuotos aliumininių kamštelių gamybos ir užkimšimo mašinos. Atkimšę degtinės butelį, kitoje kamštelio pusėje vilniečiai rasdavo užrašą „Vilniaus VDG“, t. y. „Vilniaus vyno ir degtinės gamykla“. Didelis dėmesys pradėtas skirti įvaizdžiui: sukurtos originalios gėrimų etiketės, pradėti leisti reklaminiai bukletai, suvenyriniai gėrimų rinkiniai, maži 250 ml talpos buteliukai. Sukurtas ir gamyklos ženklas su dviem taurelėmis. Logotipą sukūrė dailininkas Gediminas Žilys – vienas pirmųjų pramoninės grafikos specialistų pokario Lietuvoje.

Nuo to laiko gamyklos asortimentas plėtėsi kasmet, nors ir ne visi gaminiai įsitvirtindavo ilgam. Vis dėlto buvo ir nemažai ypač sėkmingų. Štai 1970 m. pradėtas gaminti „Vilniaus“ džinas ir 1982 m. debiutavusi „Čepkelių“ trauktinė net įtraukti į ES saugomų geografinių nuorodų sąrašą. Negana to, 1984 m. už savitą komponentų kompoziciją „Čepkelių“ trauktinės receptūra pripažinta išradimu.

1975 m., pagal įmonių stambinimo madą, prie gamyklos prijungti du padaliniai: Šalčininkų spirito varykla ir Obelių spirito varykla, kurią grafas Janas Pšezdeckis įkūrė 1907-aisiais. Kiek vėliau prisijungė ir Jašiūnų dvaro teritorijoje nuo 1904 m. veikusi spirito varykla, pertvarkyta į acto cechą. Obelių spirito varykla šiandien yra vienintelė veikianti spirito gamykla Lietuvoje.

Šiandien UAB „Vilniaus degtinė“ yra didžiausia etilo alkoholio gamintoja, turinti savo spirito varyklą, tad įmonė kontroliuoja procesus ir užtikrina geriausią kokybę nuo grūdo iki paskutinio lašo.