Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonaparte'as (Napoleonas Bonapartas) 1815 metų birželio 18-osios vakarą triumfuodamas apžvelgia Vaterlo mūšio lauką po iškovotos pergalės, planuodamas naują užkariavimą.
Per kelerius metus jo imperija nusidriekia iki Kinijos, prancūzų kalba vartojama visame Senajame Žemyne, o jo sukurtas stabilumas XX amžiuje leis išvengti pasaulinių karų tarp didžiųjų valstybių.
Tai tėra vienas iš ekspertų ir rašytojų sukurtų alternatyvių istorijos scenarijų, pagrįstų prielaida, kad Napoleonas galėjo laimėti prieš 200 metų įvykusį mūšį, kuris iš tikrųjų jam baigėsi žeminančiu sutriuškinimu ir tremtimi, patekus į Britanijos ir Prūsijos pajėgų nelaisvę.
Istorikas Helmutas Stubbe-da Luzas (Helmutas Štubė-da Luzas) sakė, jog tuo atveju, jeigu Napoleonas būtų įveikęs savo priešininkus – Britanijos kunigaikštį Wellingtoną (Velingtoną) ir prūsų maršalą Bluecherį (Bliucherį) Vaterlo lygumoje, imperatorius būtų galėjęs tęsti savo žygį iki pat Vokietijos šiaurės.
„Brėmenas, Hamburgas ir Liubekas vėl būtų tapę prancūziškais“, – H.Stubbe-da Luzas sakė naujienų agentūrai AFP.
Tačiau jis pridūrė, kad tokį scenarijų galbūt reikėtų vertinti atsargiai, nes tuometės Europos monarchijos veikiausiai nebūtų sėdėjusios rankas sudėjusios po pralaimėjimo Vaterlo kautynėse.
Belgų istorikas Philippe'as Raxhonas (Filipas Raksonas), Vaterlo mūšio žinovas, laikosi nuomonės, kad „Vaterlo buvo visiška pergalė sąjungininkams, bet jis nebūtų suteikęs visiškos pergalės Napoleonui“
Pirmiausia Rusija, vėliau – Kinija
Vis dėlto tuo atveju, jeigu Bonaparte'ui būtų pavykę nugalėti savo priešus Europoje, jo vėlesnės ambicijos būtų gerokai padidėjusios, sako istorikai.
„Jeigu Napoleonas laikytųsi savo pirminių planų, kurtų 1810 metais, jis vėl būtų įsiveržęs į Rusiją ir potencialiai išplėtęs savo imperiją net iki Kinijos“, – sako H.Stubbe-da Luzas.
Dar radikalesnę viziją iškėlė XIX a. prancūzų rašytojas Louis Geoffroy (Luji Žofrua), savo romane „Visuotinės monarchijos istorija: Napoleonas ir pasaulio užkariavimas (1812–1832)“ (Histoire de la Monarchie universelle: Napoléon et la conquete du monde (1812–1832) jis vaizduoja imperatorių, sugebėjusį užimti Kiniją ir paversti ją paprasta „Azijos provincija“.
Tas 1836 metų alternatyviosios istorijos romanas tapo vienu iš pirmųjų žanre, prie kurio priskiriami dalis literatūros klasika tapusių kūrinių, tokių kaip Philipo K.Dickso (Filipo K.Dikso) romanas „Žmogus aukštoje pilyje“ (The Man in the High Castle), vaizduojančiame Jungtines Valstijas, užkariautas Japonijos ir Vokietijos. L.Geoffroy savo pasakojimą pradeda nuo įvykių, likus trejiems metams iki Vaterlo mūšio.
„Parašiau Napoleono istoriją nuo 1812-ųjų iki 1832-ųjų, nuo liepsnojančios Maskvos iki visuotinės monarchijos ir jo mirties, 20 nepaliaujamai didėjančios šlovės metų, kurie iškėlė jį aukščiau visų iki visagalybės, virš kurios yra tik Dievas“, – autorius sako savo romano įžangoje.
Tačiau koks būtų gyvenimas visagalio Napoleono valdymo laikais?
H.Stubbe-da Luzo nuomone, „Napoleonas buvo diktatorius, bet ne reakcingas diktatorius kaip Rusijos caras“.
Napoleono valdymas Europos žemyne, atsvertas išliekančio Britanijos pranašumo jūroje, vargu ar būtų tapęs blogu scenarijumi pasauliui, sako istorikas.
„Diktatūra, kurią Napoleonas eksportavo į kitas jo užvaldytas šalis, buvo regresas lyginant su Prancūzijos revoliucijos pažanga, bet nebūtinai bloga jo naujiesiems pavaldiniams Vokietijoje, Olandijoje, Italijoje ir Ispanijoje“, – pažymėjo jis.
H.Stubbe-da Luzas priminė, kad Napoleonas savo valdytose teritorijose užtikrino „teisių lygybę religinėms mažumoms ir kaimų gyventojams, balso teisę vyrams, naują teisinę sistemą ir išplėstą ekonominę erdvę“.
Mažesnė Vokietijos galia
Atsargiai žvelgdamas toliau į ateitį, istorikas įsivaizduoja „Prancūzijos dominuojamą žemyninę Europą“, kuri būtų gyvavusi visą XIX šimtmetį.
Jeigu taip būtų nutikę, Vokietija nebūtų per tą laikotarpį smarkiai sustiprėjusi, prognozuoja H.Stubbe-da Luzas.
„Taigi Vokietija tikriausiai nebūtų gebėjusi išprovokuoti Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų“, – sakė jis.
Kita vertus, įsivaizduoti alternatyvias istorijas istorikams gana rizikinga.
„Įvykio priežastys yra nesuskaičiuojamos“, – sako Ph.Raxhonas, dėstantis Lježo universitete.
Jis apsiriboja scenarijais, tiesiogiai susijusiais su pagrindinių veikėjų likimais. Pavyzdžiui, jis spėja, kad sutriuškintas Wellingtonas būtų neabejotinai grįžęs į Angliją per Ostendą, nes pats kunigaikštis „spėjo pralaimėsiąs mūšį“.
Be abejo, rašytojai gali labiau kliautis vaizduote. Pavyzdžiui, 1992 metų populiariame romane „Faterlandas“ (Fatherland) britų rašytojas Robertas Harrisas (Robertas Harisas) vaizduoja, kaip 1964 metais Vokietija ruošiasi Amerikos prezidento Josepho Peterio Kennedy (Džozefo Piterio Kenedžio), Johno F.Kennedy (Džono F.Kenedžio) tėvo, vizitui pas Adolfą Hitlerį, laimėjusį Antrąjį pasaulinį karą.
Aišku, kaip prognozuojama kai kuriuose scenarijuose, to karo nebūtų buvę, jeigu Napoleonas būtų laimėjęs prie Vaterlo.
