„Ši knygelė – tikras malonumas ir ausims, ir akims. Evelinos eilėraščiai – tokie gyvenimiški, o drauge ir stebuklingi, artimi vaikų pasaulėjautai. Autorė gerai supranta vaikų kalbą, žino jų aktualijas“, – taip naujieną įvertino literatūros apžvalgininkė Jurgita Mandrijauskaitė.

Keturis vaikus auginanti Evelina juokauja: „Norėčiau, kad vaikai diktuotų man temas. Liktų tik jas užrašyti. Sakyčiau: stop, stop, nespėju truputį. Jei rimtai, vaikai pamėtėja idėjų, o aš juos verčiu klausytis, ką parašiau. Dabar mano svarbiausia klausytoja ir kritikė yra mažoji“.

Klasika yra labai gerai, bet galiausiai juk vaikai pradeda kalbėti apie tai, ko nesuvokia.

Naujausioje jos knygelėje yra itin daug jos asmeninės, mamiškos bendravimo su vaikais patirties. „Eilėraščius vaikams rašau, nes vaikai įkvepia rimams ir ritmams. Iš kitos pusės, man atrodo, kad nedaug yra lietuviškų šiuolaikinių eilėraščių vaikams. Klasika yra labai gerai, bet galiausiai juk vaikai pradeda kalbėti apie tai, ko nesuvokia. Aplink juos dangoraižiai, o deklamuoja jie apie vieversius ir arimus. Aš ne apie tai, kad to nereikia. Apie tai, kad atėjo laikas ir kitoms temoms vaikų poezijoje“, – sako rašytoja.

Ir vis dėlto, vaikų poezijoje Evelina jaučiasi debiutante. Kažkada išleidusi eiliuotą poemą „Kaip šuo ir banginis išgelbėjo Vilnių“, sako anuomet paskubėjusi. Užtat „Paslapčiausia paslaptis“, kurią iliustravo Agnė Nananai, yra per penkerius metus parašyti, glostyti išglostyti eilėraščiai mažiausiems – 3–8 metų poezijos mylėtojams.

Knygos iliustruotojai Agnei Nananai ši knyga yra jau trečioji jos iliustruota poezijos rinktinė. „Po pirmosios sakiau, kad daugiau su eilėraščiais – niekada, tačiau šiandien man atrodo, kad anuomet tiesiog nebuvau subrendusi tokiam darbui“, – sako Agnė ir priduria, kad poezijos knygoje didžiausias uždavinys yra sujungti nesujungiama. Juk kiekvienas eilėraštis čia – vis kita istorija, iš kai kurių galima ir visą knygą nupiešti, o turi tik atvartą, o kartais – vieną puslapį, taigi, istoriją turi papasakoti glaustai. Ir dar – nesikartoti, rasti jungiamąjį elementą.

Evelinos eilėraščiai menininkei jau seniai buvo kritę į širdį – dar tuomet, kai autorė juos publikuodavo socialiniuose tinkluose. „Visada paskaitydavau ir galvodavau, kad jie – labai apie mano gyvenimą. Tuo metu namuose buvo ir ūgtelėjęs kūdikis, ir darželinukė. Aprašytos emocijos, kasdieninės situacijos mums buvo tiesiog realybė“.

Agnė sako, kad labiausiai jos darbus inspiravo Evelinos tekstai. O rašytoja juose kalba apie tai, kas svarbu ir knygos dailininkei – apie vaiko kasdienybę, apie jausmus. Ne tik džiaugsmą, laimę, bet ir tuos kitus, ne tokius patogius – pyktį, nusivylimą. „Rašydama vaikams aš sumažėju, bent jau ūgiu tai tikrai. Stovėdamas didelis ir žvelgdamas iš viršus – taip ir rašysi. O man taip nesinori. Žinau, kad vaikai labai mėgsta juoktis. Jei skaitydami mano eilėraščius nusikvatos ne kartą ir ne du, jausiuosi labai gerai. Prajuokinti vaiką, išmokyti jį juokauti yra svarbi šalia esančio suaugusiojo užduotis. Išmokęs juoktis ir juokauti – turi ginklą savo gyvenime“, – sako savo eilėraščių knygą į pasaulį paleidusi Evelina.