Paprasta, visada besišypsanti, išskirtine šukuosena – ši moteris per beveik 65-erius metus trukusią kino karjerą pelnė daugiau nei 60 įvairiausių apdovanojimų: nuo Venecijos „Auksinio liūto“ iki „Oskaro“, o būdama 88-erių tapo vyriausia JAV kino akademijos nominuota režisiere. Tačiau, šlovė jos nesugadino, ir kaip teigė pati A. Varda: „Man svarbiausia buvo dalintis istorijomis su žmonėmis. Aš niekada nekūriau filmų dėl pinigų.“ „Agnès apie Varda“ – režisierės kūrybos testamentas žiūrovams – pačios autorės pasakojimas apie savo daugiau nei 6 dešimtmečius trukusią kūrybą.

Naujosios bangos pradininkė

Dar prieš pasirodant François Truffaut „400 smūgių“ („Les quatre cents coups, 1959) ir Jean-Luc Godardo „Iki paskutinio atodūsio“ („À bout de souffle“, 1960), 1955 metais mažame Prancūzijos jūriniame miestelyje, į pagalbą pasitelkusi vietinius gyventojus ir du profesionalius teatro aktorius, A.Varda nufilmavo savo pirmąjį filmą „Le Pointe Courte“, atnešusį naują kvėpavimą šalies kinui. Ji – vienintelė moteris, priskiriama Naujosios bangos judėjimui, kartu su kitais savo kartos kūrėjais griovusi nusistovėjusias didžiųjų kino studijų taisykles ir išėjusi filmuoti į gatves beveik neturėdama pinigų savo filmams. Negavusi biudžeto iki šių dienų žinomiausiam savo kūriniui „Kleo nuo 5 iki 7“ (Cléo de 5 à 7, 1962), A.Varda sugalvojo filmuoti Paryžiuje – sutrumpindama filmo trukmę iki pusantros valandos, išsisukdama tik su keliomis lokacijomis ir taip sutaupydama kelionės bei apgyvendinimo išlaidas.

Man svarbiausia buvo dalintis istorijomis su žmonėmis. Aš niekada nekūriau filmų dėl pinigų.

Idėjas filmui pašnabžda pati realybė

„Filmus kuri ne sau žiūrėti. O tam, kad parodytum kitiems,“ – taip paskutiniame filme „Agnès apie Varda“ teigia režisierė, kuriai visada rūpėjo jos filmų personažai ir juos matantys žiūrovai. Dokumentiniuose filmuose ji džiaugsmingai pasakojo apie Paryžiaus Daguerre‘o gatvės kepėjus, iš kurių pati kiekvieną rytą pirkdavo duoną, arba kaimelių, išsibarsčiusių po visą Prancūziją.

gyventojus. Vieną dieną kavinėje gerdama kavą, ji pastebėjo biologijos studentą, renkantį po pasibaigusio turgaus likusius vaisius ir daržoves. „Idėjas filmui pašnabžda pati realybė,“ – sako režisierė ir taip 2000-aisiais sukūrė dokumentinį filmą „Rinkikai ir aš“ („Les glaneurs et la glaneuse“, 2000), pasakojantį apie išmetamą maistą renkančius žmones. „Aš niekada nekūriau filmų apie turtuolius, kompanijų vadovus ar bankininkus. Nėra taip, kad jų nemėgstu, tiesiog jie manęs niekada nedomino. Mane traukia žmonės be vietos, neturintys galios. Juos filmuodama, jiems suteikiu ne galią... bet orumą papasakoti istoriją savais žodžiais“, – „Fireflies“ žurnalui pasakojo režisierė.

„Agnès apie Varda“ – jos kūrybos testamentas

Paskutiniame savo filme „Agnès apie Varda“ režisierė apžvelgia visą savo kūrybinę karjerą. Save pristatanti kaip fotografę, kino ir vizualiųjų menų kūrėją, ji filme pasakoja apie pirmąsias dienas teatre, fotografuojant žymiausius to meto aktorius ir režisierius, gyvenimą su mylimuoju režisieriumi Jacques Demy ir Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje pristatytą instaliaciją apie bulves „Patatopia“, po kurios ji dažniau prisistatydavo ir kaip vizualinė menininkė. A.Varda visada žengė kartu su besikeičiančiu pasauliu. Atsiradusios lengvos skaitmeninės kameros jai leido priartėti prie žmonių ir kurti asmeniškesnį kiną, kuriuo ji visada didžiavosi. „Mano filmai rado žiūrovus visame pasaulyje. Aš labai džiaugiuosi, kad mano kūrybą žino Brazilijoje, Pietų Korėjoje. Šie žmonės verčia mane tikėti, kad kurti verta“, – paskutinėje spaudos konferencijoje džiaugėsi A.Varda.

„Režisierė ir menininkė Agnes Varda naktį iš ketvirtadienio į penktadienį (kovo 29-ąją) mirė savo namuose nuo vėžio komplikacijų. Ji buvo apsupta savo artimųjų ir draugų“, – sakoma šeimos pranešime.

Didelį žinomumą pelniusi A. Varda, lengvai atpažįstama dėl savo pamėgtos trumpos šukuosenos su kirpčiukais, darbavosi iki pat gyvenimo pabaigos. Praeitą mėnesį Berlyno kino festivalyje įvyko jos naujojo autobiografinio dokumentinio filmo premjera.

Ji taip pat daug pasiekė kaip fotografė, scenaristė, aktorė ir vizualiųjų menų veikėja.

1928 metų gegužės 30-ąją gimusi kino kūrėja savo darbe dažnai vaizduodavo savo asmeninio gyvenimo elementus. 2015 metais ji pelnė Kanų kino festivalio garbės „Auksinę palmės šakelę“ ir tapo pirmąja šį prestižinį apdovanojimą gavusia moterimi.

„Jos darbas ir gyvenimas persmelkti laisvės dvasios, veržimosi per sienas meno, įnirtingo ryžto ir apsisprendimo, nepaisančio jokių kliūčių. Paprastai tariant, Varda atrodo sugebanti pasiekti viską, ko nori“, – tąsyk pareiškė Kanų festivalio žiuri.

2017 metų lapkritį, būdama 89-erių, ji gavo garbės „Oskarą“ už savo dokumentinę juostą „Faces Places“. Atsiimdama jį kino režisierė paliko savo lazdelę ir sušoko pergalės šokį ant scenos su Holivudo žvaigžde Angelina Jolie (Andželina Džoli).

Kurti minėtą juostą jai padėjo jaunas – beveik 50 metų už ją jaunesnis – prancūzų gatvės menininkas, fotografas JR. Drauge su juo ji furgonu važinėdavo po Prancūziją ir filmavo kelyje sutiktus įdomius žmones ir vietas.

Ši iš pažiūros nesuderinama kūrėjų pora buvo puikūs partneriai. Susilpnėjus regėjimui, bet tik ne vaizduotei, A. Varda yra pasakiusi: „Jaučiuosi, lyg kiekvienas mano sutiktas naujas žmogus būtų mano paskutinis.“

Šis filmas sugrąžino A. Vardą prie kinematografijos – jos kūrybos ištakų – ir pas jos kolegą, kitą „Naujosios bangos“ atstovą Jeaną-Lucą Godardą (Žaną Luką Godarą), gyvenantį Šveicarijoje, pačiame Prancūzijos pasienyje.

Vyro ir žmonos komanda

A. Varda ir jos velionis vyras režisierius Jacquesas Demy (Žakas Demi) buvo viena įspūdingiausių „Naujosios Bangos“ kūrėjų porų. Jie bendradarbiavo kuriant tokius J. Demy šedevrais laikomus filmus kaip „Panelės iš Rošforo“ (Les Demoiselles de Rochefort), „Šerbūro skėčiai“ (Les Parapluies de Cherbourg) ir „Angelų įlanka“ (La Baie des Anges).

A. Varda išgarsėjo 1962 metais, išleidusi filmą „Kleo nuo 5 iki 7“ (Cleo de 5 a 7).

Tačiau daugiausiai šlovės jai atnešė dokumentinės juostos ir filmai, kuriuose realūs įvykiai apjungiami su išgalvotais dalykais.

Už 1985 metų dramą „Valkata“ (Sans toit ni loi), pasakojančią apie mirtinai sušalusios benamės gyvenimą, A. Varda gavo Venecijos kino festivalio „Auksinį liūtą“.

Dabar jau klasika tapusiose juostose aiškiai atsispindi ir jos socialinės pažiūros. 2000-ųjų filmas „Les glaneurs et la glaneuse“ (The Gleaners & I) pasakoja apie žmones, renkančius grūdus, vaisius ir daržoves iš jau nuimtų laukų, arba apie miesto valkatas, gyvenančius iš atliekų.

Ši juosta yra BBC geriausių šio amžiaus filmų sąraše.

A. Varda niekada neslėpė besidominti politika. Ji yra sukūrusi virtinę dokumentinių filmų JAV ir Kuboje po politinių ir socialinių perversmų tose šalyse, įskaitant juostas „Juodosios panteros“ (Black Panthers (1968), „Sveiki, kubiečiai“ (Hi, Cubans (1971) ir „Toli nuo Vietnamo“ (Far From Vietnam (1967).

A. Varda gimė 1928 metais Belgijoje prancūzės ir iš Turkijos pabėgusio graiko šeimoje. Sulaukusi pilnametystės ji pasikeitė savo vardą iš Arlette (Arletės) į Agnes ir pradėjo fotografės karjerą.

Jos darbuose kinas ir menas dažnai pynėsi su jos asmeninio gyvenimo istorija. Vienas tokių pavyzdžių yra dokumentinė juosta „Dėdė Janko“ (Oncle Yanco (1967) apie San Francisko menininką, A. Vardos dėdę Jeaną Vardą (Džiną Vardą).

Didelį įspūdį palieka jos darbai, pasakojantys apie tris dešimtmečius, praleistus su J. Demy iki jo mirties 1990 metais. Tai - „Žakas iš Nanto“ (Jacquot de Nantes), „Anjes paplūdimiai“ (Les plages d'Agnès) ir „Žako Demi pasaulis“ (The World of Jacques Demy).

Kanų tarptautinis kino festivalis trečiadienį savo atidarymo vakarui pasirinko ne labiau įprastą komercinį filmą, o nepagražintos tikrovės prancūzų kino juostą, tik antrąkart suteikdamas moteriai garbę pradėti peržiūrų maratoną.

Paprastai per festivalio atidarymą rodomi plačiai išreklamuoti kino hitai, tokie kaip „Mulen Ružas“ (Moulin Rouge) arba „Penktasis elementas“ (The Fifth Element), bet šiemet buvo nuspręsta, kad peržiūros prasidės nuo filmo „Aukštai iškelta galva“ (La Tete haute), kuriame vaidina prancūzų didžiojo ekrano superžvaigždė Catherine Deneuve (Katrin Denev).

Šios juostos režisierė Emmanuelle Bercot (Emanuel Berko), mažai žinoma už gimtosios Prancūzijos ribų, bus pirmoji moteris, atidariusi garsiausią pasaulyje kino festivalį nuo 1987 metų, kai šis garbė buvo suteikta režisierei Diane Kurys (Dianai Kiuri) ir jos filmui „Įsimylėjęs vyras“ (Un homme amoureux).

Festivalio atmosferas greitai įkais per ateinančias 12 dienų, kai bus pristatytos kelios įtempto veiksmo juostos, tokios kaip „Pašelęs Maksas: Įtūžio kelias“ (Mad Max: Fury Road), kurioje vaidina Tomas Hardy (Tomas Hardis) ir Charlize Theron (Šarliz Teron), Kinijos „Žudikė“ (The Assassin, Nie yin niang) ir Japonijos „Jakudzos apokalipsė (Yakuza Apocalypse, Gokudo daisenso).

Kanų festivalis pastaraisiais metais buvo kritikuojamas dėl nepakankamo dėmesio moterims, o šiemet dėl „Auksinės palmės šakelės“ tarp 19 pretendentų vėl varžysis tik dvi dailiosios lyties atstovės – tos pačios kaip pernai.

Konkursinėje programoje dalyvaus filmai sukurti prancūzų aktorių, tapusių režisierėmis – Valerie Donzelli (Valeri Donzeli) ir Maiwenn (Maiven). Prancūzijos kino kūrėjų pajėgos Kanuose šiemet bus itin stiprios – dėl pagrindinio apdovanojimo varžysis penki šios šalies filmai.

Tačiau panašu, kad moterims bus skirtas svarbesnis vaidmuo kitose šių metų festivalio dalyse.

Iškili režisierė Agnes Varda (Anjes Varda), kurios žvaigždė sužibo prancūzų „Naujosios bangos“ kinematografijoje 7-ame dešimtmetyje, taps pirmąja moterimi, kuriai bus įteikta garbės „Auksinė palmės šakelė“.

Tuo tarpu „Oskaro“ laureatė Natalie Portman (Natali Portman) pristatys savo režisūros debiutą – filmą „Pasakojimas apie meilę ir tamsą“ (A Tale of Love and Darkness), vaizduojantį Izraelio valstybės gyvavimo ankstyvuosius metus.

Tvarka kyla iš chaoso

Festivalio žiuri šiemet vadovauja garsūs JAV nepriklausomo kino kūrėjai Joelis ir Ethanas Coenai (Džoelis ir Itanas Koenai), 1991 metais laimėję „Auksinę palmės šakelę“ už filmą „Bartonas Finkas“ (Bartonas Finkas), o prieš dvejus metus – antrąjį pagal svarbą Kanų apdovanojimą, Didįjį prizą, už filmą „Groja Liuinas Deivisas“ (Inside Llewyn Davis)

„Mylime Kanus ir šį festivalį. Atvykdavome čia labai dažnai“, – Ethanas Coenas sakė duodamas interviu, kurį Prancūzijos dienraštis „Le Figaro“ paskelbė trečiadienį.

Broliai Coenai pažadėjo mėginsiantys sugluminti savo žiuri, į kurią taip pat įtrauktos kino žvaigždės Jake'as Gyllenhaalas (Džeikas Džilenholas), Sienna Miller (Siena Miler) ir Sophie Marceau (Sofi Marso).

„Esame visiškai nusiteikę duoti jiems priešingus nurodymus – pažiūrėsim, kas iš to išeis“, – juokavo Ethanas.

„Būtent taip elgiamės savo filmavimo aikštelėse, – pridūrė Joelis. – Iki šiol tai visai neblogai veikė. Tvarka kyla iš chaoso.“

Kaip įprasta, jie vertins itin margą rinkinį: filme „Medžių jūra“ (Sea of Trees) aktorius Matthew McConaughey (Metjus Makonis) sukūrė pagrindinį nusižudyti nusprendusio amerikiečio vaidmenį; Michaelas Fassbenderis (Maiklas Fasbenderis) surizikavo imtis prakeiktojo vaidmens „Makbete“ (Macbeth), o Cate Blanchett (Keit Blanšet) filme „Kerol“ (Carol) vėl suvienijo jėgas su Toddu Haynesu (Todu Heinsu), režisavusiu „Oskarui“ nominuotą juostą „Manęs čia nėra“ (I'm Not There), kuriame aktorė suvaidino vieną iš Amerikos bardo Bob Dylano (Bobo Dilano) įsikūnijimų.

„Carol“ yra dar vienas filmas, kuriame pagrindinis dėmesys skiriamas moterims: jame vaizduojamas dviejų moterų, kurių vaidmenis sukūrė C.Blanchett ir Rooney Mara (Runi Mara), meilės romanas.

Tarp komercinio ir nepriklausomo kino balansuojančius „filmus su moterimis centre keblu finansuoti“, C.Blanchett neseniai sakė žurnalui „Vanity Fair“.

„Esama daug žmonių, klaidingai tebemanančių, kad žmonės nenori jų žiūrėti, nors tai netiesa“, – pridūrė ji.

Tarp įdomiausių filmų, nedalyvausiančių konkursinėje programoje, bus režisieriaus Woody Alleno (Vudžio Aleno) naujausia juosta „Iracionalusis žmogus“ (Irrational Man) ir naujas studijos „Pixar“ animacinis filmas „Išvirkščias pasaulis“ (Inside Out).

Šiemet taip pat bus pristatyta neįprastai daug filmų anglų kalba, sukurtų režisierių, kuriems ta kalba nėra gimtoji.

Italas Paolo Sorrentino (Paulas Sorentinas), anksčiau sukūręs „Oskaru“ apdovanotą juostą „Didis grožis“ („La grande belezza), ir jo tėvynainis Matteo Garrone (Matejas Garonė), kritikų liaupsių sulaukusio filmo apie mafiją „Gomora“ (Gomorrah) režisierius, šiemet pateikė festivaliui filmus anglų kalba.

Tą patį padarė graikų režisierius Jorgas Lantimas (Yorgos Lanthimos), kurio filmas „Omaras“ (The Lobster) tikriausiai bus pati keisčiausia šių metų festivalyje parodyta juosta. Tame distopiniame filme Colinas Farrellas (Kolinas Farelas) ir Rachel Weisz (Reičel Vais) vaidina viešbučio svečius, kurie turi per 45 dienas susirasti mylimąjį arba pavirsti gyvūnais.