Kultūros, pramogų ir kino pasaulio žmonės prisideda prie Lietuvos kino centro ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos inicijuotos nacionalinės kampanijos „Po tamsos ateina filmai“ ir kviečia žiūrovus sugrįžti į kino teatrus. Šiandien pasirodo kampanijos vaizdo klipas, kurio esmė – asmeniška žiūrovo patirtis tamsoje – ta trumpa akimirka, kai kino salėje užgęsta šviesa ir nušvinta ekranas, ir yra ypatingiausia.
I. Krupavičius: kino filmo žiūrėjimas kino teatre yra ritualas ar meditacija
Esu ne kartą užmigęs kine. Kino salėje bene pats saldžiausias miegas, nes atsiremi ant brangaus žmogaus peties.
LRT laidų vedėjas I. Krupavičius prisipažįsta, kad filmo žiūrėjimas kino teatre yra ritualas ar meditacija, o užgęsus kino salės šviesoms įsijungia laikas sau. Tiesa, kino salėje jam yra nutikę ir nemažai netikėtų ar kuriozinių situacijų.
„Vienąkart kino salėje filmą žiūrėjome tik dviese, vienui vieni. Kiek pamenu, rodė italų retro kriminalinį trilerį. Visą filmą plepėjome apie vaikystės įsimintiniausius įvykius. Esu ne kartą užmigęs kine. Kino salėje bene pats saldžiausias miegas, nes atsiremi ant brangaus žmogaus peties“, – asmeninėmis kino patirtimis dalijasi I. Krupavičius.
Jis kartu su sūnumi mėgsta eiti į vaikiškus filmus. „Tuomet kaip vaikas per filmą ne kartą garsiai išreiškiu emocijas. Žaviuosi, kaip mažieji kino žiūrovai sugeba tikroviškai priimti filme atskleidžiamą gyvenimą“, – pasakoja LRT laidų vedėjas.
Po karantino atvėrus duris kino teatrams LRT laidų vedėjas I. Krupavičius apsilankė Karolio Kaupinio filme „Nova Lituania“. Jis šypsosi, kad jeigu pakliūtų į atsarginę Lietuvą, ten būtų jūra, smėlis ir kinas – po atviru dangumi.
A. Diržiūtė: akimirką, kai kino salėje užgęsta šviesos, pajaučiu laisvę ir laiką sau
Prieš kelias dienas į Lietuvą grįžusi aktorė Aistė Diržiūtė pirmą kartą kine po karantino apsilankė Malagoje, „Albéniz“ kino teatre, kuriame vyksta ir Malagos kino festivalis. „Žmonių buvo nedaug, tačiau visi buvo labai laimingi. Prieš įeinant į kino salę patikrino mūsų kūno temperatūras, visą laiką turėjome sėdėti su kaukėmis, jokių gėrimų ir kukurūzų spragėsių, bet buvo labai gera“, – patirtimi dalijasi A. Diržiūtė.
Tai yra momentas, kai netikrini telefono, nekalbi su niekuo aplinkui ir tiesiog pasiruoši išnykti istorijoje ir emocijose.
Ji žiūrėjo legendinį italų režisieriaus Giuseppe Tornatore 1988 m. filmą „Naujasis Paradiso kino teatras“ („Cinema Paradiso“). „Tai buvo idealus pasirinkimas pirmajam kino filmui po karantino kino teatre. Priminė meilę kino teatrams, istorijai ir kokia vertybė ir laimė yra turėti galimybę žiūrėti filmus kino teatre. Ten, kur ir yra filmų namai“, – susižavėjimo kinu neslėpė aktorė.
Jai labai patinka ta akimirka, kai kino salėje užgęsta šviesos. Tuomet ji jaučia laisvę ir laiką sau. „Tai yra momentas, kai netikrini telefono, nekalbi su niekuo aplinkui ir tiesiog pasiruoši išnykti istorijoje ir emocijose. Tai yra tobulas laikas sau, kai nereikia galvoti apie nieką kitą, tik apie tai, ką matai ir patiri“, – tikina filmuose „Vyrai juodais drabužiais 4“, „Sangailės vasara“ vaidinusi aktorė.
Pasak A. Diržiūtės, filmo žiūrėjimas kino teatre išskirtinis, nes tik dideliame ekrane su gera garso sistema ir absoliučioje tamsoje gali suvokti ir pamatyti visas detales, gali iki galo patirti kiną, būti sukrėstas ir įkvėptas. „Tai yra potyris, kino seansas yra tikras seansas“, – sako Aistė.
Ji pripažįsta, kad kine emocijas reiškia atvirai, gal net per daug, ir išgyvena viską su herojumi. „Juokiuosi garsiai, verkiu gausiai. Mano bičiulis kino kritikas Londone po seanso su manimi sakė, kad įdomiau žiūrėti mano reakcijas nei patį filmą“, – juokiasi aktorė.
