KEDROSTUBURAS

NUX LUX

Self-released

Net ir keliais žodžiais sunku nusakyti, kas skamba ketverto „Kedrostuburas“ naujajame albume „Nux Lux“. Manau, kad tai sektųsi lygiai taip pat, kaip sėkmingai bandyti paaiškinti, ką reiškia grupės pavadinimas, tačiau net ir šis konfūzas gali būti jums įveikiamas, jei nesitikėsite nieko. Arba visko. Kaip jums patogiau, nes „Kedrostuburo“ dainos susipina begaliniame artroko, repo, džiazo, postpanko ir fanko sukūryje, kuriame juos sugauti gali nebent I.V.T.K.Y.G.Y.G. ar koks Frankas Zappa. O tas sūkurys yra tikrai nemažas: grupė ne tik nusprendžia nemadingai pasiūlyti klausytojams visą valandą savosios muzikos, bet ir pristatyti ją lyg nenuspėjamą atrakcioną, kuriame, rodos, ne viskas turi prasmę, logiką ar paklūsta fizikos dėsniams. „Nux Lux“ klausytojų ausys 100 proc. turi būti atviros – tempo, akordų, minčių, tekstų šuoliams ar šuoliams, kai bandysite koncerto metu pataikyti į taktą. Bėda ta, kad kartais viso šio balagano būna šiek tiek per daug, jau norisi vietoj kvapą gniaužiančių amerikietiškų kalnelių pasirinkti saugius pasiplaukiojimus valtele ar tiesiog pasakyti: „Stop, chebra, trumpam pakvėpuojame, nusiraminame, nes dėdę ištiks infarktas.“ O jei rimtai, entuziazmo kupinas stilių mišinys rodo, kad „Kedrostuburas“ turi savyje daug kūrybinės energijos, kuri, kai paklus aiškesnei struktūrai, duos sultingesnių vaisių. Tačiau net ir dabar šis tarp kvailiojimo ir profesionalumo strikinėjantis skambesys gali suteikti malonumo. Gal iki super duper liuks šiek tiek pritrūko, bet tikrai gerai.

77/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Youtube“, „Pakartot“)

TEATRE

PRIEŠISTORĖ

Self-released

Jau antras šiais metais pasirodęs atlikėjo Teatre įrašas parodo, kad į šį jaunuolį verta atkreipti dėmesį, kad jis turi galimybių žengti toliau nei daugeliu atvejų mūsų darže liekantys elektronikos kūrėjai ir kad šiaip... teatre visai smagu. Visgi „Priešistorė“ daugeliu elementų ryškiai skiriasi nuo metų pradžioje išleisto EP „Vociferate“, ir kaip jau išsyk sufleruoja ilgagrojo pavadinimas. Šis LP – tai priešistorė, sujungianti gausybę Viktoro Urbaičio įtakų, įkvėpimų, muzikinių šuolių ir persivertimų. Todėl nenuostabu, kad, be griežtos industrinės technomuzikos, čia nuskamba ir IDM, ir synthwave, ir net muzika, kuri puikiai tiktų tame pačiame teatre kaip garso takelis spektakliui. Spektras nemažas, kaip ir albumo svoris, todėl „Priešistorė“ skamba labiau kaip bestų rinkinys ar unreleased trackų popuri, skirta ne patraukti koncepcija ar emocija, o labiau atspindėti, kas buvo įdomu, traukė, tačiau dabar gal net prarado savo aktualumą ir turi daugiau nostalgišką vertę. Smagu, kad kūrėjas taip atsiskaito ir su savimi, ir su mumis, tačiau kyla klausimas, ar tam reikia skirti tiek dėmesio. Aš manau, kad taip, nes net ir šiokioje tokioje netvarkoje galima rasti įdomių sprendimų ir žavinčių elementų; Teatre yra pakankamai talentingas, kad galėtų išplėsti savo kūrybos spektrą ir pabandyti tai viena, tai kita. Ir nors albumas labiau skamba kaip dovana sau, žmogui, besidominčiam Viktoro kūryba ir keliu, kaip jis tapo toks, koks yra, „Priešistorė“ dar labiau pagilins susidomėjimą šiuo muzikantu. Kartais tokie atsiskaitymai labai padeda, nuo jų galima lengviau atsispirti ir pradėti naują nuotaikingą kelionę.

78/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“)

AKLI

REFLEKSIJA

Half-Delay

Vos prieš metus savo debiutinį albumą išleidę „Akli“ sukėlė nemažą furorą tarp žmonių, kurie domisi muzika, ir tapo naujo, šviežio vėjo pūtikais šiek tiek savyje užsimėgavusioje lietuviškai miesčioniškos muzikos scenoje. Metai prabėgo – ir, štai, naujas albumas. Klausyti baisu? Baisu, antro albumo prakeiksmas lyg Damoklo kardas švytuoja visos perklausos metu, tačiau džiugu, kad visgi nenusileidžia ir ausų nenukerta. Ir nors „Refleksijos“ efektas ne toks aštrus kaip „Taikos“, reikia turėti omeny, kokį bagažą „Refleksija“ tempia. Pirmiausia, reikia pasakyti, kad „Akli“ tolsta nuo postpanko ir vis labiau atranda save industriniame bei alternatyviajame roke. Apskritai, 10-ojo dešimtmečio agresijos aidų girdėti nemažai ir nors atrodo, kad bumbsinti bosą grupė galėjo dar ilgai, smagu, kad ieško, kad randa, kad nestovi vietoje. Šie pokyčiai ir vis labiau dominuojantis whatever-core‘inis vokalas sukuria dar sunkesnę, dar depresyvesnę, dar purvinesnę atmosferą, kuri nors kartais šiek tiek per daug dominuoja, visgi išlaiko vientisą veidą. Vientisą tamsų veidą. Niekada negalvojau, kad tai pasakysiu, bet norisi šiek tiek pozityvumo. Jei ne pozityvumo, tai įvairumo, spalvingumo. Dabar spalviniame spektre dominuoja juoda, pilka ir balta, ir 50 šio trejeto atspalvių, o taip norėtųsi kokios... raudonos. O jei rimtai, „Akli“ per šiuos metus nestovėjo apakę nuo sėkmės ir nebandė aklai pakartoti debiuto pasisekimo. Atradę kelią jie juo intensyviai nuskubėjo, kaupdami ir transliuodami visus negatyvius dalykus, kurių nepagailėjo pandemija. Visgi ne viskas šiame pasaulyje yra juoda ir balta, todėl linkiu atrasti dar daugiau spalvų. Kad ir... raudoną.

80/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Youtube“)

EGOMAŠINA

ATAKA (Self-released)

Dar viena gitarų grupė, lygiai prieš metus išleidusi sėkmingą albumą ir nusprendusi nieko nelaukti, o kalti geležį, kol karšta. Juk jeigu jau radai sėkmės receptą, kodėl gi jos neišnaudojus 100 proc. Taip „Egomašina“ ir padarė. Pasunkinusi ir pagreitinusi savo skambesį ji pasileido šuoliais per dainas ir surengė tokią ataką, kad naujojo albumo pavadinimas vargu ar galėjo būti tikslesnis. Gitaros aštrios, vokalai tylūs, energija taškos, ir gyvai tikriausiai nieko geriau klausyti ir neįmanoma. Visgi įraše nuolatinis atakavimas atbukina, atšipina ir atkala, todėl nori nenori, tiksliau, labai nori sulaukti kokios nors pauzės, kokio nors perekūro ar ko nors kito tave pastabdančio, kol galiausiai netapai abejinga daržove. Nors albumo energingumas, tempas ir intensyvumas kabina, bijau, kad dėl to buvo prarastos subtilios detalės ir melodinės struktūros. Dabar žadamas nesustabdomas vakarėlis, tačiau net jo metu būna pakilimų ir nusileidimų, galų gale – tualeto pertraukėlių. Iš kitos pusės, akivaizdu, kad „Egomašina“ nori išbombarduoti viską, ištransliuoti susikaupusią energiją, išsisunkti patys kaip citrinos, nes pandeminis ramybės laikotarpis užkniso juodai. Jei energijos perteklius vargina ir jus, tuomet „Ataka“ tiks ir patiks, tačiau man šis darbas labiau skamba lyg antroji „Spąstų“ dalis, pasakojanti, kas nutinka išsilaisvinus iš spąstų ir truputį pametus nuo tos laisvės galvą. Todėl ir kūriniai iš dalies vienodėja, susijungia į vientisą... ataką, kuri kartais neša, o kartais ir vargina. Dabar gal reikėtų šiek tiek stabdžių, apsidairymo ir pamąstymo, ką toliau daryti.

76/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Youtube“, „Soundcloud“)

ANAPILIN

DEZINTEGRACIJA

Kauniečių black metal kolektyvo pilnametražis albumas yra puikus debiuto pavyzdys, kai į darbą norima sudėti daug daug ir nors, rodos, procesą pavyksta suvaldyti, beklausant susidaro įspūdis, kad į nugarą grėsmingai kvėpuoja pavadinime įvardyta dezintegracija. Ko ko iš šito albumo neatimsi, tai didelio noro ir entuziazmo, su kuriuo „anapiliečiai“ groja savo juodmetalį; akivaizdu, kad šiame žanre jie gyvena, juo mėgaujasi ir jį myli, jei tikslu taip įvardyti. Tą pačią akimirką smagu, kad jie juo neapsiriboja, nes, be tradicinio skambesio, staiga išgirsti groove metal, folk metal, noise ir t.t. detalių. Problema tik ta, kad per visas šias įtakas, visus šiuos bandymus, visą šį entuziazmą sunkoka darosi perskaityti, ką gi iš esmės nori „Anapilin“ pasakyti, lyg žinotų, kaip, bet iki galo nežinotų, ką, lyg mes taip ir neišvystame grupės tikrojo veido, neišgirstame jos tikrinio skambesio. O jo nesant, albumas virsta garsiniu kortų nameliu, kuriam kyla pavojus nuo vėjo papūtimo ar grojimo klaidos sugriūti. Be to, koją kiša ir vientisumo nebuvimas, kuris yra nulemtas jau minėtos – iki galo nesuformuluotos koncepcijos – problemos. Tačiau iš esmės „Dezintegracijos“ klausyti malonu: pirmiausia, tai yra šiuolaikiškas albumas, kurį būtų galima kaltinti madų sekimu, tačiau jau geriau taip, negu džyrinti gitaras, remiantis surūdijusiais trafaretais, kuriuos kažkas vadina true metalu. Deja, taip nėra ir visi tikrojo skambesio gerbėjai galiausiai nuplinka, užsiaugina pilvus ir virsta dėdžiais. Progresas visada duoda naudos, ją jis atneš ir Anapilin. Žingsnis po žingsnio iš dezintegracijos bus pereita į puikų konstruktyvizmą.

74/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Youtube“)

Abudu – „Gaisras“, Self-released / Damn Good

Atrodo, kad klonų ataką išgyvenusi Lietuvos indie scena pagaliau transformuojasi, metamorfizuojasi ir gimdo kažką naujo, nors praeities pančiai kabina stipriai, menamas saugumas užtikrina gerbėjų ištikimybę, o ir šiaip – kam nauja, jei yra patikrinta sena. Visgi šių pančių, rodos, sėkmingai atsikratė „Egomašina“, dabar eilė ne dviejų žmonių (kad ir kaip tai būtų keista) grupei „Abudu“. Jų žingsnis nuo ištakų, deja, jau nebėra toks drąsus, nes naujojo LP pavadinimas neprastai atspindi jo skambesį ir struktūrą: jis chaotiškas, besiblaškantis į visas puses, lyg ir daugelio spalvų, nors vyrauja kelios. Viena vertus, tai galėtų skambėti kaip komplimentai jaunatviškumu degančiai grupei, norinčiai kuo greičiau atskleisti visą viduje susikaupusį karštį. Visgi svarbiausio darbo šis gaisras taip ir nepadaro – nepaisant šokinėjimo ir sklaidymosi, jis nesudegina. Ir nesvarbu ko: tiltų, įtakų, bambagyslių. Iš esmės tai yra tarpinis darbas tarp jaunučių „Abudu“ ir to, kokie jie bus, kai galutinai subręs. Dabar jų indie rokas, kaip minėjau, sklaidosi į visas puses (nors ir tai daro gana saugiai), mėtosi, nerasdamas vieno kelio, todėl galiausiai „Gaisro“ geriausia klausyti po vieną kūrinį vienam kartui, nes finalinis pusvalandinis koliažas yra tiek kaleidoskopinis, kad imi norėti pagrindo ir atsakymo į klausimą „Tai apie ką mes čia?“ Smagumas smagumu, bet toks tekstinis ir melodinis lėkimas, kuriam dar tikrai trūksta aštrumo, galiausiai galvoje nepalieka tiek, kiek tu pats pageidautum, o po kelių perklausų belieka tik vienišas užgesusių malkelių kvapas. O aš jau taip tikėjausi, kad reikės gaisrinę kviesti.

68/100 („Spotify“, „Deezer“, „Bandcamp“, „iTunes“)

OG Version – „Motyvacijos tikslai“, OG Entertainment

Prisipažinsiu, nieko per daug ir nesitikėjau, bet... Na, nesitikėjau, kad bus taip nuobodu, tačiau įvykdyti tikslą, t.y. perklausyti albumą, reikėjo nemažai motyvacijos. Kokia išvada? Jeigu panelė Meschino tikrai yra lietuviška Kim Kardashian, tai jos dabartiniam partneriui iki Kanye Westo tolokai (bent jau Karbauskį, kaip tas – Trumpą, galėtų palaikyti). „Motyvacijos tikslai“ (ir ne, jokių kirčių nedėsiu, nors tikriausiai edukaciniais tikslais pagrįstas jų naudojimas – sveikintinas) yra nykus albumas, kuriame muzikos vidutiniškai užtenka 2 min. (ir nereikia paskaitų apie „Spotify“ ypatybes, klausymosi įpročius ir pan.), tekstai rimuojami dažniausiai per galūnę -u, jie dažniausiai apie nieką, nors nepabėgama ir nuo lietuvio kasdienybei taip artimos sudaužytos, oi, atsiprašau, suplėšytos širdies realijų ir tradicinių skundų, kaip visa tai, ką jūs dabar klausote, buvo sunku parašyti. Tikrai? Šitai buvo sunku? Na, muzikinė dalis apsiriboja vienam kūriniui vienu semplu, kuris sukasi kas 10 sek., vokaliniams sugebėjimams „atskleisti“ yra naudojamas visagalis autotune‘as, o tekstai – kaip minėjau... IR ŠTAI TOKS YRA NAUJASIS OG VERSION ALBUMAS (didžiosios raidės čia tyčia, nes tikriausiai taip kiečiau), kurio net Free Finga pasirodymas negali išgelbėti. Brangieji, jei tai yra kartos balsas, tuomet šioji karta absoliučiai neturi ką pasakyti. ABSOLIUČIAI. O tai taip sumautai demotyvuoja, kad norisi lyg Houmeriui Simpsonui tiesiog atsikimšti alaus ir tuščiai spoksoti į televizorių. Naudos tiek pat. 

23/100  („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

Bleach Cult – „Summertime Whiteout“, Partyzanai Pop

Kadaise labai seniai gyvavusios smagios grupės „Soy Farm“ narys Vytis Puronas bene po 10 metų pertraukos grįžta (santykinai, niekur jis nedingo) su debiutiniu darbu, kuris dar kartą parodo, kad „Partyzanai Pop“ leidybos kompaniją yra verta sekti. „Summertime Whiteout“ yra nauja, originalu, šviežia, avangardiška ir kartu popsiška geriausia to žodžio prasme. „Bleach Cult“ pavyko sukurti lengvai malonų konceptualų albumą, kuris, bent jau paties kūrėjo teigimu, atspindi surf roko laikus, saldoką nostalgiją ir sacharininius sentimentus. Su tuo, be abejo, galėčiau sutikti, nes beklausant EP taip ir norisi pleventi ambientiniame svaigulyje apie senus gerus laikus, kurių, mano manymu, net nebuvo. Ir šis „nebuvo“ man yra ypač svarbus, nes susidaro įspūdis, kad sapniškas albumo skambesys nukelia klausytoją į ne šiaip praeitį, bet į konkretaus žmogaus prisiminimą, kuriame nemažai netikslumų, tuščių lapų, lyg tas žmogus nebūtų patikimas praėjusių įvykių atpasakotojas. Dar daugiau – rodos, kad jis su laiku ima pamiršti buvusius įvykius ir tą akimirką „Bleach Cult“ man šiek tiek priminė britą The Caretaker (pasidomėkite juo), kurio visos kūrybos dar nesiryžtu perklausyti. Todėl fasadinis „Summertime Whiteout“ linksmumas ir žaismingumas įgyja makabriškų atspalvių, kurie ima vis mažiau linksminti. Smagu, kad Vytis liūdesiui nesuteikia daug laisvės ir LP visgi lieka pleventi nors ir šiek tiek apdegintais sparnais. Po šių netikėtų atradimų belieka tik paploti kūrėjui, kuris sugebėjo lengvabūdėje formoje pasiūlyti gilumų, kurios retai sutinkamos šiuolaikinėje populiariojoje ar ja paremtoje muzikoje.

85/100  („Bandcamp“)

Akli – „Taika“, Half-Delay

„Akli“ – tai, be jokios abejonės, metų proveržis ir didžiausia Lietuvos viltis, sėkmingai pradedanti taip ilgai lauktą naują etapą tautinėje scenoje. Taip, Vakaruose post punko atgimimo banga jau nuėjo ir jau senokai, taip, mūsų krašte veikiausiai ji yra paskatinta daugelio grupių iš Rusijos ir viso to flango, kuris niekaip neatsikrato sovietizmo bacilos (visi tikimės, kad kiek įmanoma greičiau atsisakys), bet bent jau man tokios muzikos, kurią groja „Akli“, jau seniai norėjosi. Neturėdami kontaktų su kažkiek panašiais dar 10-ajame dešimtmetyje garsiausiai skambėjusiais „sielininkais“ ir „citrinų džiugintojais“, šie jaunuoliai iš Kauno jau kuria naują minimalistiniškai nihilistišką muziką, kurią veda boso gitara ir retai Lietuvos scenoje vyraujanti frustracija. „Taika“ yra klasikinis pavyzdys to, ką groja kolegos iš Rytų, pvz. „Molchat Doma“ ar „Ploho“, tačiau vien galimybė pajusti tą tamsą savame kontekste džiugina. Trafaretinis trio: per ausis einantis gitaros motyvas – paradui vadovaujantis bosas – neišsimušantis būgnas, nė akimirką nesukelia nuobodulio, o jaunatviškas vokalas, kartais virstantis hiperbolizuotu klyksmu, neskamba nei teatrališkai, nei pretenzingai. Ir nelietuviškai, lyg „Akli“ būtų praleidę ir „Naktines Personas“, ir „Foje“, ir visa kita, ką minėjau, ir ko ne. Šis trio – tai šioks toks dabartinės postpankinės metamorfozės standartas, kurio Lietuvoje beveik nebūta arba būta labai palengvinto, papopsinto ar pataikaujančio masei. Jiems šalia, lyg vyresni broliai, galėtų stovėti nebent „Solo Ansamblis“, o ten, kur du, trečias... tikrai atsiras, nes tai bus ant bangos. O jei nesutinkate su manimi, tuomet paklausykite tikrojo jaunimo influencerio Beno Aleksandravičiaus, kuris „Taiką“ pavadino metų debiutu. Manau, jums, kaip išsilavinusiems žmonėms, jo rekomendacijų pakanka.  

91/100 („Spotify“, „Bandcamp“)

Ten Walls – „Lights for the dream“, Runemark Records

Kažkada savo karjeros vos nesužlugdęs Marijus Adomaitis, rodos, grįžo visu 120 proc. į trasą, nes per pastaruosius metus tai jau trečias jo įrašas (šįkart – visas albumas), ir kiek galima išgirsti viešojoje erdvėje (joje kurį laiką dėl mums visiems žinomų priežasčių Marijaus buvo labai mažai), laukia dar ne vienas ir ne du. O laukti yra ko, nes Ten Walls, nepaisant ilgos karjeros, vis dar auga, vis dar plečiasi ir naujasis „Lights For The Dream“ yra bene labiausiai traukiantis ausį per jo, kaip dešimtsienininko, karjerą. Žaidimui „Moonray“ „kurta“ muzika (išties ten viskas truputį sudėtingiau, pasidomėkit), rodos, užkietėjusiam geimeriui atidarė naujas muzikines erdves, kuriose ne tik pasigirsta klasikiniai Marijaus motyvai, tačiau jie dar tampa maksimaliai konkrečiais, turinčiais tikslią kryptį ir labiausiai brandžiais. Susidaro įspūdis, kad Ten Walls iki šio albumo turėjo priaugti, privalėjo nueiti ilgą kelią, kad galų gale ne tik įrašytų šį albumą, bet ir įgyvendintų svajonę – sukurtų kompiuterinio žaidimo garso takelį. Ir šįkart į ausis kažkaip nesikėsina ir tai, kad kažko ultra naujo albume nėra pasiūloma; tradicinis monumentalumas, švara ir šįsyk ypač minimalizuotas melodiškumas nepakenkia, o kaip tik kuria karkasą, erdvę, net vietą, kurioje ta muzika turi egzistuoti. Nepaisant visko, kas nutiko, „Lights For The Dream“ tikrai gali ir turi nuskambėti elektroninės muzikos kuluaruose, buduaruose ir bulvaruose. Jis paprasčiausiai to vertas. O ar jo vertė sugebės atitaisyti padarytą žalą, manau, sužinosime netrukus.

79/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)