– Kokį laikmetį dabar išgyvena Baltijos šalių aludariai?

– Kaip ir kitos pramonės šakos, mes džiaugiamės augančia ekonomika. Tuo, kad didėja vartotojų pajamos. Todėl visose Baltijos šalyse sustiprėjo aukščiausios klasės „Premium“ alaus segmentas, o mes jame dar labiau pagerinom savo pozicijas. Kaip gamintojas laimime ne tik „Premium“ segmente, bet ir bendrose alaus rinkose. Lietuvoje savo rinkos dalį padidinome apie 1 proc., Latvijoje – maždaug 0,5 proc., o Estijoje išliekame stabilūs.

Mažiau patenkinti esame, kad dėl įvairių suvaržymų pastaraisiais metais gėrimų rinkos traukėsi. Latvijoje buvo suvaržytas gėrimo pakuotės dydis, Estijoje dar labiau sugriežtinti reklamos draudimai. Na, o Lietuvoje veikiame taip vadinamoje „juodojoje“ rinka, kurioje uždrausta bet kokia reklama.

Lietuvoje matome Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenis, kad už degtinę surenkamos akcizo pajamos pastaruoju metu augo stipriai, o už vyną ir alų – labai nedaug. Mums mažai palanki ir susiklosčiusi mokestinė aplinka Estijoje ir Latvijoje. Į nepavydėtiną situaciją, sumažinę akcizą stipriajam alkoholiui, mus įstūmė Latvijos lobistai. Neišlošėme ir Estijoje vykusiame akcizų kare, kur, lyginant su visomis Baltijos šalimis, akcizai alui yra neproporcingai didesni nei degtinei. Mus stebina Estijos Vyriausybės pozicija dėti lygybės ženklą tarp stipriojo ir silpnojo alkoholio gamintojų, nors jų indėlis į šalies ekonomiką labai skiriasi. Alaus gamyba visada buvo daug didesnė pramonė, į vertės grandinę įtraukianti daugybę darbuotojų ir įmonių – nuo ūkininkų iki taros ir stiklo gamintojų, vežėjų. Stipriojo alkoholio produktams pagaminti reikia iki dešimt kartų mažiau sąnaudų. Dėti tarp jų lygybės ženklą reiškia smarkiai proteguoti stiprųjį alkoholį.

– Palietėte akcizų karus, kai apie 25 proc. sumažintą akcizą alkoholiui pranešė Estija ir iškart sureagavo Latvija, sumažinusi akcizą stipriesiems gėrimams 15 proc. Kaip manote, kur galiausiai nuves šios varžybos?

– Teigiamai vertinu estų žingsnį mažinti akcizą ir susigrąžinti vartotojus į savo šalies prekybos centrus. Iki šiol egzistavusi situacija, švelniai tariant, buvo nelogiška. Galiojantys dideli akcizo mokesčiai trečdalį Estijos gyventojų išginė pirkti alkoholį pas kaimynus – kas trečias estas važiavo pirkti alkoholinių gėrimų į Latviją. Natūralu, kad Estijos Vyriausybė greitai pajuto prarastus pinigus.

Nežinau, kuo grindžiamas ir kur nuves Latvijos sprendimas mažinti akcizą stipriesiems gėrimams, bet ne alui. Iki šiol trijose šalyse šioje srityje turėjome iš esmės vienodą mokestinę situaciją. Įdomiausia, kad latviams ji ir taip buvo palanki – latvių akcizas stipriajam alkoholiui buvo 40 eurų už hektolitrą mažesnis net estams sumažinus savuosius akcizus. Mano nuomone, Latvijos Vyriausybės sprendimą galėjo lemti lobistų įtaka naujajam šios šalies ministrų kabinetui.

– O kaip šių pasikeitimų kontekste vertinate mūsų Vyriausybės veiksmus? Ar jie pakankami?

– Po didžiulio akcizų pakėlimo 2017 metais stebėjome, kaip pirkėjų krepšeliuose įsigalėjo degtinė – šalyje stiprusis alkoholis buvo privilegijuojamas. Todėl Vyriausybė pernai žengė labai logišką žingsnį, pakeldama akcizus stipriesiems gėrimams. Tuo pačiu iš Finansų ministerijos ir premjero lūpų išgirdome, kad Vyriausybė nesivels į kaimynių pradėtą akcizų karą. Tai yra labai gerai, nes po ilgo laiko mes, verslo atstovai, vėl galime planuoti savo ateitį. Išvengdami spontaninių ir neprognozuojamų sprendimų, auginame pasitikėjimą šia Vyriausybe. Manau, kad Lietuvos žingsniai teisingi ir logiški. Matyt, nėra prasmės veltis į akcizų karą, kurio pasekmės – stipriųjų gėrimų privilegijavimas, taip perkeliant visuomenei gerokai skaudesnes socialines pasekmes.

– Kaip pramonės šakos atstovas, ką galite pasakyti apie šios Vyriausybės politiką verslų ir valstybės įmonių atžvilgiu?

– Stebiu pokyčius didžiosiose šalies valstybės įmonėse ir matau informaciją, kad dividendų yra išmokama daugiau nei ankstesniais metais. Ši Vyriausybė daro daug veiksmų visose srityse, gal ne visi pasiseka, tačiau, kalbant apie valstybės įmonių reorganizavimą, akivaizdu, kad tai yra teisingas kelias. Mano nuomone, teisinga ir įgyvendinta mokesčių reforma. Premjero pasiryžimą atlikti reformas iki galo laikau geru pavyzdžiu. Kalbant apie trūkumus, esu įsitikinęs, kad vis dar reikia ieškoti kelių, kaip šalyje mažinti šešėlį.

– Plačiau žvelgiant į Lietuvą, kaip iš alaus pramonės pusės vertinate dabartinį verslo klimatą? Kokie iššūkiai šiandien didžiausi?

– Žvelgiu gana teigiamai. Taip, turime daug apribojimų ir suvaržymų, bet išmokome su jais gyventi. Ateityje bręsta prekybos alkoholiu draudimas nestacionariose lauko kavinėse paplūdimiuose. Manau, taip jau perlenkiama lazda ir vedama ne į kultūringą vartojimą, bet į priešingą pusę. Tiesa, planuojama šiuos suvaržymus peržiūrėti. Tikiuosi, nugalės sveikas protas. Antraip – lengva įsivaizduoti, kas nutiks: kavinės pajūryje užsidarys, tačiau matysime daugiau atsineštinio alkoholio butelių paplūdimiuose.

– Kai alaus pramonei metai nėra palankūs ir rinkos traukiasi, koks vaidmuo tenka eksportui?

– Eksportą vadiname sėkmės raktu, leidusiu mums pasiekti gerų rezultatų. „Utenos alaus“ darykla, didžiausia Baltijos šalyse, praėjusiais metais eksportavo 36 mln. litrų – tai 13 proc. augimas, lyginant su 2017 metais. Šiemet per pirmąjį pusmetį augimas siekia 26,6 proc., net lyginant su nemažais praėjusių metų skaičiais.

Eksportas šiuo metu sudaro jau trečdalį visos mūsų fermentuotų produktų gamybos apimčių ir pasiekia tokias šalis kaip Rusija, Baltarusija, Afrikos šalys, Jungtinė Karalystė, Vokietija ir Kinija. Iš viso – beveik 30 valstybių.

– Apie kokias eksporto plėtros galimybes galvojate ateityje?

– Šiemet per pirmąjį pusmetį labiausiai – dvigubai – eksportas augo į Afrikos valstybes, į Baltarusiją – 80 proc., į Didžiąją Britaniją – 70 proc. Kaliningrado srityje esame pagrindinis importuojamas ženklas. Šiose šalyse turime puikius partnerius ir norime augti toliau. Į Afriką mums gerai sekasi eksportuoti sidro gėrimus. Matyt, pataikėme į vietinių gyventojų skonį. Žinoma, toliau dalyvaujame parodose ir prisistatome kitoms rinkoms. Rudenį esame laukiami Singapūre vyksiančioje parodoje. Mūsų akys krypsta į Aziją.

– Kalbame apie besitraukiančias rinkas, tačiau šių metų pradžioje pranešėte, kad gėrimų pardavėte daugiau. Kas dar be eksporto turėjo įtakos augimui?

– Esame patenkinti, kaip auga mūsų lietuviškieji prekės ženklai. Mūsų stiprybės – „Švyturio“, „Utenos“, „Raudonų plytų“ ir importuojami alūs stipriai augo, užnugaryje palikdami pigesnius ženklus. Pajautėme kokybinį šuolį iš vartotojų pusės ir sugebėjome atliepti jų poreikį. Pasiūlėme naujovių, pavyzdžiui, natūralius iš miežių išvirtus gaiviuosius gėrimus „Barley Bros“. Žmonėms naujovės įdomios.

– Jau daugiau nei keletą metų vadovaujate trims „Carlsberg“ Baltijos šalių įmonėms. Kokį verslo efektyvumą leido pasiekti įmonių sujungimas?

Tokiose mažose rinkose kaip Lietuva, Latvija ir Estija, kurios yra tarsi vienas Niujorko rajonas, sinergija ir efektyvumas būtini. Logiškas žingsnis buvo tris šalis ir mūsų verslą apjungti. Anksčiau ginčydavomės, kurios valstybės gyventojai kokį gėrimą labiau mėgsta. Kiekvienas tempėme paklodę į savo pusę. Dabar atsirado kompromisai ir sutarimas. Pasakėme sau, kad Baltijos šalių rezultatai svarbesni nei individualūs pasiekimai. Tai mums leido dirbti daug efektyviau. Pradedant nuo gamybos ir technologijų optimizavimo, baigiant tuo, kad tarp šalių dalijamės aludarystės patirtimi. Dirbame kaip vieninga komanda.

– Sukurti vieningą Baltijos šalių rinką buvo Jūsų idėja ar „Carlsberg“ grupės matymas?

– Įmonėje „Švyturys-Utenos alus“ iš viso dirbu 15 metų. Jutau, kad trijų nedidelių įmonių sujungimas brendo jau kurį laiką. Trims Baltijos šalims iš pradžių vadovavau laikinai, o pasiekus gerų rezultatų, buvau pakviestas užimti nuolatines vadovo pareigas. Nenorėjau kurti kontroliuojančiosios bendrovės. Nors tai būtų buvę daug paprasčiau, tačiau – brangi struktūra. Turėjau viziją, kad visoms šalims vadovautų po vieną funkcinį vadovą – gamybos, logistikos ar rinkodaros. Anksčiau kiekviena šalis turėjome po tokį žmogų. Dabar pasilikome tik po vieną funkcinį vadovą kiekvienai šaliai.

– Būdamas Lietuvoje galite suprasti, matyti, ragauti, kokį alų gaminate. O kaip sužinote, kokiu oru kvėpuoja latviai ir estai?

– Kad suprasčiau, kas vyksta, privalau būti ir ten. Dvi arba tris dienas per savaitę aš dirbu Lietuvoje, likusias – Latvijoje ir Estijoje. Gyvenimas tapo sudėtingesnis, bet įdomesnis, visas operacijas galiu prižiūrėti tiesiogiai, esu arčiau žmonių. Manau, kad tokia Baltijos šalių verslo struktūra tapo sėkminga.

Visose įmonėse nuolat tiriame darbuotojų įsitraukimo lygį. Šių metų Latvijos tyrimas parodė, kad darbuotojų įsitraukimas siekia 87 proc. Tai labai aukštas rodiklis alaus darykloje, kuri dar visai neseniai sparčiu tempu leidosi žemyn.

– Sėkmės epochą Lietuvoje išgyvena nealkoholinis alus. Jo pardavimas pernai augo 102 proc. Kokią ateitį numatote šiam alaus segmentui?

– Tai, kas vyksta nealkoholinio alus segmente, galima vadinti stebuklu. Gegužę nealkoholinio alaus pardavimas verte viršijo 7,3 proc. visos Lietuvos alaus rinkos. Tai neregėtas rezultatas šalyje, kurioje dar prieš 5 metus nealkoholinio alaus pardavimas siekė vos 0,8 proc. visos alaus rinkos.

Manau, kad čia situaciją pakeitė mūsų pastangos sukurti naujas šios gėrimo rūšis, eksperimentuoti, suteikti vartotojams tai, ko jie laukė – kvietinį, juodą ar APA stiliaus nealkoholinį alų. Pagal tyrimus mūsų nealkoholinis alus GO yra mėgstamiausias Lietuvoje. Svarbiausia turėti skaniausią alų. Kai jis geras, lengva laimėti.

Iš savo pusės visą reikiamą darbą atlikome. Sukūrėme nealkoholinio alaus skonius ir gamybos technologiją. Dabar šį alų atranda įvairiausių kategorijų pirkėjai, net sportininkai. Ne veltui teigiama, kad toks alus gali būti prilyginamas ir izotoniniams gėrimams, tinkamiems sportuojantiems.

Beje, nealkoholinio alaus pardavimas yra vienas įdomiausių sinergijos pavyzdžių Baltijos šalių mastu. Anksčiau virėme „Saku“, „Aldaris“ ir „Švyturys“ nealkoholinį alų. Tada atsirado „Saku Go“, „Aldaris Go“ ir „Švyturys Go“. Šiandien visi mūsų produktai pavirto GO ženklu.

– Vienas didžiausių ir naujausių įmonės ir investuotojų projektų – darykla „Švyturys Brewery“. Tai buvo netradicinis sprendimas ne tik Lietuvoje, bet ir Europos mastu. Ar jis pasiteisino? Kaip sekasi daryklai?

– Projektas pasiteisino ne procentais, o kartais. Lankytojų srautai šiandien yra dvigubai didesni nei buvome numatę verslo plane. Pasiteisino, kad tai – atvira alaus darykla, kur žmonės gali ateiti, stebėti, domėtis ir degustuoti. Pristatėme įdomių alaus rūšių, kurių sudėtyje galima aptikti vaisių, uogų, net daržovių. Atsirišome sau rankas, galime gaminti begalę alaus rūšių ir girdime labai gerus vartotojų atsiliepimus. Taip siekiame naujo svarbaus uždavinio – stiprinti „Craft“ alaus segmentą.

– Ko reikia, kad nauja alaus rūšis nepranyktų gausoje, atrastų savo pirkėją?

– Kai atėjau dirbti į įmonę, virėme trijų rūšių alų: lagerį, tamsųjį ir kvietinį. Puikiai prisimenu, kaip sunku buvo įtvirtinti „Švyturio Baltą“ alų. Prieš 15 metų niekas Lietuvoje nenorėjo kvietinio alaus. Vienai kolegei, kuri tokį dievino, pasakiau, kad per metus mums reikia „pastatyti jį ant kojų“ arba išimti iš gamybos ir pamiršti. Ji ėmėsi šio uždavinio ir jai pavyko. Tačiau dėjo labai daug pastangų: važinėjo į barus, kiekviename pristatydavo šį alų, pasakodavo apie neįprastą jo skonį, surado naujus jo ragavimo būdus: panaudoti citriną, sirupus, vežė barmenus į „Švyturio“ daryklą supažindinti su kvietinio alaus gamyba, jos unikalumu. „Švyturio Baltas“ šiandien yra viena geriausiai parduodamų mūsų alaus rūšių. Taigi kažkada turėjome tris alaus rūšis ir sunkiai jas išlaikėme, o šiandien sėkmingai dirbame su daugybe – eksperimentuojame, kuriame ir gaminame naujas rūšis.

– Kas išrankesni alui: estai, lietuviai ar latviai?

„Craft“ alui išrankesni lietuviai. Šis segmentas augantis – matome mūsų šalyje besikuriančias įvairiausias daryklėles ir pasikeitusį gamintojų požiūrį. Tokia konkurencija ir mus skatina pasitempti, būti geresniais. Visgi tokios alaus rūšių, stilių ir skonių įvairovės, kokią esame sukūrę Lietuvoje, neturi kitos Baltijos šalys.