A.Dapkevičiaus kūrybinis palikimas – gausus ir įvairialypis. Jis nuolat eksperimentavo, kūrė montažus, koliažus, ieškojo naujų vaizdų prasmių daugkartinėje ekspozicijoje. Tačiau ką bepasirinktų, kokias priemones naudotų, jo kūryboje visuomet išliko ryškios pastangos prasilaužti pro anuometinius ideologinius barjerus ir nusistovėjusius mąstymo standartus. Išlaikydamas pagarbą tradicijai, jis kartu ieškojo naujų raiškos galimybių, net ir neįsitenkančių fotografijos rėmuose.

2018 m. A.Dapkevičiaus fotografija po daugiau kaip dešimties metų pertraukos buvo pristatyta retrospektyvinėje parodoje "Ant realaus pasaulio pagrindo". Pasibaigus parodai, leidybai parengtas pirmasis jo albumas, apimantis 1960–2007 m. kūrybą nuo ankstyvųjų fotografijų iki paskutinių kūrinių – koliažų, sukurtų prieš pat mirtį.

Albume publikuojami ne tik paties autoriaus spausdinti ir tuometinėse parodose eksponuoti kūriniai.

Paskutinieji autoriaus kūriniai žymi radikalų kūrybos posūkį po beveik 30 metų darbo tradicinės fotografijos ribose.

Menotyrininkė Danguolė Ruškienė, daugiau kaip metus tyrinėjusi A.Dapkevičiaus fotografijų archyvą, saugomą Klaipėdos apskrities I.Simonaitytės viešojoje bibliotekoje, iš gausios negatyvų kolekcijos atrinko vertingiausius kadrus, kurie pirmą kartą pristatomi visuomenei. Leidinyje taip pat publikuojamos ištraukos iš aktyviuoju kūrybos periodu spausdintų straipsnių, paties fotomenininko pasisakymai.

Daugiausia diskusijų sukėlusią A.Dapkevičiaus kūrinių seriją "Fotografika" (2002–2007 m.), kartu su kitais jo eksperimentiniais darbais, ketinta pristatyta kuratorės parengtoje parodoje "Iš(va)duota tikrovė". Paskutinieji autoriaus kūriniai žymi radikalų kūrybos posūkį po beveik 30 metų darbo tradicinės fotografijos ribose.

Apie 2000-uosius A.Dapkevičius ėmė perkurti savo archyvines fotografijas, tačiau pasirinktos priemonės – flomasteriai, guašas ir džiovinti augalai tapo tikru akibrokštu jo kūrybos žinovams. Iš pradžių autorius gana atsargiai dėliojo spalvotus akcentus, retkarčiais paspalvindamas detales, priklijuodamas augalą. Vėliau padengdavo visą fotografijos paviršių ryškiomis spalvomis, kartais gausiai aplipdydavo džiovintais augalais.

Naudodamas tokias raiškos priemones, A.Dapkevičius netrukus pradėjo ignoruoti realistinį turinį ir tiesiogine žodžio prasme paskandindavo vaizdą ryškių dėmių siautulyje. Taip radosi naujų kūrinių. Sutelkęs dėmesį į naujas formos, spalvos išraiškos priemones, fotomenininkas bandė sukurti savitą kūrybos metodą. Būdingas tapybos eskiziškumas, spontaniškumas neatpažįstamai pakeitė gerai apgalvotą fotografinio vaizdo sąrangą. Tačiau teigti, kad nauji vaizdiniai prarado bet kokį ryšį su fotografija, negalima. Net ir fiktyvų pasaulį A.Dapkevičius kūrė ant realaus pasaulio pagrindo, naudodamasis tikrovės padiktuotomis formomis ir jų tarpusavio ryšiais.

Iš gausaus palikimo

Anot menotyrininkės D. Ruškienės, „A. Dapkevičiaus kūrybinis palikimas – gausus ir įvairialypis. Jis nuolat eksperimentavo, kūrė montažus, koliažus, ieškojo naujų vaizdų prasmių daugkartinėje ekspozicijoje. Tačiau kad ir ką pasirinktų, kokias priemones naudotų, jo kūryboje visuomet ryškios išliko pastangos prasilaužti pro anuometinius ideologinius barjerus ir nusistovėjusius mąstymo standartus. Išlaikydamas pagarbą tradicijai, jis kartu ieškojo naujų raiškos galimybių ir jam jau buvo nesvarbu, kad jos neišsitenka fotografijoje. Šio fotomenininko kūryba turėjo didžiulę įtaką Klaipėdos fotografijai, tai jaučiama iki šiol. Neabejotinai ji įnešė savo indėlį ir į visą Lietuvos fotografijos istoriją“.

Šio fotomenininko kūryba turėjo didžiulę įtaką Klaipėdos fotografijai, tai jaučiama iki šiol.

A. Dapkevičiaus fotografija po daugiau nei dešimties metų pertraukos Klaipėdoje ir kituose šalies miestuose buvo pristatyta 2018 m. retrospektyvinėje parodoje „Ant realaus pasaulio pagrindo“ (kuratorė – D. Ruškienė). Po šios parodos leidybai buvo parengtas pirmasis A. Dapkevičiaus kūrinių albumas, apimantis jo kūrybą nuo ankstyvųjų fotografijų, užfiksuotų 1960 m., iki paskutinių kūrinių – koliažų, sukurtų 2007 m., prieš pat autoriaus mirtį.

Publikuojami pirmą kartą

Albume publikuojami ne tik tie kūriniai, kurie buvo spausdinti paties autoriaus ir eksponuoti tuometėse parodose. Menotyrininkė D. Ruškienė, daugiau nei metus tyrinėjusi A. Dapkevičiaus fotografijų archyvą, saugomą Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės bibliotekoje, iš gausios autoriaus negatyvų kolekcijos atrinko vertingiausius kadrus, kurie publikuojami pirmą kartą.

Šiame leidinyje taip pat naudojamos ištraukos iš anuomet, A. Dapkevičiaus aktyviausio kūrybinio periodo metu, spausdintų straipsnių, paties fotomenininko pasisakymai. Albume siekiama atskleisti platų A. Dapkevičiaus požiūrį į kūrybą ir nuolatines jo naujų raiškos formų paieškas, kūrybinio kelio pabaigoje tam tikru požiūriu paneigusias pačią fotografiją.

A. Dapkevičiaus darbai. (Parodos organizatorių nuotr. / Redakcijos montažas)

Iš(va)duota tikrovė

Daugiausia diskusijų sukėlusi A. Dapkevičiaus kūrinių serija „Fotografika“ (2002–2007) kartu su kitais jo eksperimentiniais darbais bus pristatyta kuratorės suformuotoje parodoje „Iš(va)duota tikrovė“.

Šie paskutiniai autoriaus kūriniai, kaip pastebėjo D. Ruškienė, žymi radikalų posūkį jo kūryboje, įvykusį po beveik trijų dešimtmečių darbo tradicinės fotografijos ribose. Maždaug 2000-aisiais A. Dapkevičius ėmėsi perkurti savo archyvines fotografijas, tik tam pasirinktos priemonės – flomasteriai, guašas ir džiovinti augalai – tapo tikru akibrokštu jo fotografijos žinovams. Iš pradžių autorius gana atsargiai dėliojo spalvotus akcentus, kur ne kur paspalvindamas detales, priklijuodamas kokį nors augalą.

Vėliau visiškai padengdavo fotografijos paviršių ryškiomis spalvomis, kartais gausiai aplipindavo džiovintų augalų žiedais ir lapais. Naudodamasis tokiomis raiškos priemonėmis, A. Dapkevičius netrukus pradėjo visiškai ignoruoti realistinį turinį ir tiesiogine to žodžio prasme paskandindavo vaizdą ryškių dėmių siautulyje. Taip radosi nauji kūriniai.

„Susitelkdamas prie naujų formos, spalvos išraiškos priemonių, fotomenininkas bandė sukurti savitą kūrybinį metodą. Būdingas tapybos eskiziškumas, spontaniškumas neatpažįstamai pakeitė gerai apgalvotą fotografinio vaizdo sąrangą. Tačiau teigti, kad ant fotografijos pagrindo kuriami nauji vaizdiniai praranda bet kokį ryšį su fotografija, taip pat nebūtų tikslu, – mano menotyrininkė. Net savo fiktyvų pasaulį A. Dapkevičius kūrė ant realaus pasaulio pagrindo, naudodamasis realybės siūlomomis formomis ir jų tarpusavio ryšiais.“

Uostamiestyje paroda veiks iki vasario 15 d., po to ji bus eksponuojama Šiauliuose ir Vilniuje. Projektą remia Klaipėdos miesto savivaldybė ir Lietuvos kultūros taryba.

Priskiriamas klasikams

Klaipėdoje A. Dapkevičiaus fotografinis palikimas pristatomas praėjus daugiau nei dešimtmečiui nuo paskutinės autoriaus parodos, kuri buvo surengta iš karto po jo mirties. Dabar bus eksponuojami archyviniai autoriniai atspaudai ir pirmą kartą pristatomi jo darbai – naujai atspaustos fotografijos iš originalių negatyvų. Paroda skiriama artėjančioms jubiliejinėms A. Dapkevičiaus gimimo metinėms. Ta proga kitais metais ruošiama išleisti ir jo fotografijų albumą – pirmą didesnės apimties leidinį, išsamiai pristatysiantį šio fotomenininko kūrybinį palikimą.

A. Dapkevičius – vyresnės kartos Klaipėdos fotomenininkas, šiandien priskirtinas Lietuvos fotografijos klasikams. Jis gimė 1929 m. Sedoje, Mažeikių apskrityje. Nuo 1957 m. apsigyveno Klaipėdoje ir dirbo fotografu. Amatas netrukus peraugo į pomėgį ir jau nuo 1969 m. A. Dapkevičiaus fotografijos vis dažniau buvo eksponuojamos parodose. 1973 m. jis įstojo į Lietuvos fotografijos meno draugiją (nuo 1989 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjunga) ir jo kūrybinė bei parodinė veikla tapo dar aktyvesnė. Per daugiau nei 30 metų šis fotomenininkas surengė daugiau nei 20 autorinių parodų, aktyviai dalyvavo jungtinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje (daugiausia buvusios Tarybų Sąjungos respublikose), pelnė per 50 apdovanojimų. Svarbiausias iš jų – 1999 m. Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) suteiktas fotografo menininko (AFIAP) garbės vardas. Nuo 1999 m. A. Dapkevičius buvo Lietuvos fotomenininkų sąjungos garbės narys, 2005 m. jam suteiktas meno kūrėjo statusas. Autorius mirė 2007 m. Klaipėdoje.

Mėgo dirbti vienas

Svarbiausi A. Dapkevičiaus sukurti fotografijų ciklai – „Žemaitukai“ (1968–1978), „Aktai“ (1969–1991), „Pamario peizažai“ (1972–1982), „Portretai“ (1972–1989) ir „Fotografika“ (2002–2007). Autoriaus kūrybinis palikimas saugomas Lietuvos fotomenininkų sąjungoje, I. Simonaitytės bibliotekoje Klaipėdoje, Lietuvos dailės muziejuje ir privačiose kolekcijose. Yra išleisti trys jo parodų katalogai (2007, 1990, 1985).

Lietuvos fotografijos mokyklos klestėjimo periodu susiformavusi A. Dapkevičiaus fotografija sunkiai galėtų pretenduoti į objektyvų realybės atspindėjimą. Jis niekada nesiveržė į aktualių įvykių sūkurį, mėgo dirbti vienas, susikaupęs, atsiribojęs nuo chaotiško socialinio ir politinio veiksmo. Autorius ne kartą griežtai pasisakė prieš anuomet lietuvių fotografijoje vyravusį reportažinį stilių ir savo kolegas kritikavo už tai, kad jų darbuose per mažai psichologiškumo, filosofijos. Jis buvo išlaukto, gerai apgalvoto, daugiau ar mažiau surežisuoto kadro šalininkas ir atsitiktinumui jame beveik nepalikdavo vietos. Autorius sau artimoje aplinkoje dažniausiai ieškodavo lengvai suvokiamos neanalitinės tiesos, vaizdo autentiškumą paprastai paneigdamas subjektyvizuota jautria pozicija. Tačiau socialinės krypties niekuomet visiškai neišsižadėjo.

Gausus ir įvairialypis

Kūrybinis A. Dapkevičiaus palikimas – gausus ir įvairialypis. Jis nuolat eksperimentavo, kūrė montažus, koliažus, ieškojo naujų vaizdų prasmių daugkartinėje ekspozicijoje ir pan. Tačiau, kad ir ką pasirinktų, kokias priemones naudotų, jo kūryboje visuomet išliko ryškios pastangos prasilaužti pro anuomečius ideologinius barjerus ir nusistovėjusius mąstymo standartus. Išlaikydamas pagarbą tradicijai, jis kartu ieškojo naujų raiškos galimybių ir jam jau buvo visiškai nesvarbu, kad jos neišsitenka fotografijos rėmuose. A. Dapkevičiaus kūryba turėjo didžiulę įtaką Klaipėdos fotografijos raidai, įnešė savo indėlį ir į Lietuvos fotografijos istoriją.

A. Dapkevičiaus retrospektyvinės fotografijų parodos „Ant realaus pasaulio pagrindo“ atidarymas – rugpjūčio 30 d. 17 val. Klaipėdos apskrities viešosios Ievos Simonaitytės bibliotekos galerijoje „13L“ (Herkaus Manto g. 25), kur ji veiks iki rugsėjo 29 d. Parodos kuratorė – menotyrininkė Danguolė Ruškienė. Projektą remia Klaipėdos miesto savivaldybė.