"Dangus ar pragaras – man tas pats. Juk vis tiek gyvensiu su kurmiais", – juokauja ketvirtos kartos kalvis, ginklakalys Algirdas Stankus. 65-erių vyras iš Viekšnių – vienas geriausių Rytų Europos kalvių, bene pirmasis šiame regione atgaivino Damasko plieno technologiją.
Darbo visada yra
A.Stankus savo meno mokė suomius, vienam garsiausių pasaulio muziejų Ermitažui darė ginklų kopijas, nukalė sudėtingiausius kūrinius daugeliui bažnyčių, Vilniaus universitetui.
Kalvio ir ginklakalio dirbiniai puošia žinomų verslininkų būstus. Abu A.Stankaus sūnūs – irgi kalviai, jau penktos kartos. Jų klientas buvo ir Rusijos verslininkas Michailas Chodorkovskis, kol dar nebuvo įkalintas.
"Kalvis ir malūnininkas nuo senovės turėjo darbo – ar karas, ar maras", – Mažeikiuose, kalvės kiemelyje tarp medžių, Algirdas išskleidžia pluoštą susegtų savo darbų nuotraukų ir piešinių: Vilniaus universitetas, kuriame dirbo 12 metų, prezidentūra, grafų Tyzenhauzų dvaras Rokiškyje, Šv.Gertrūdos, Šv.Jono ir kitos bažnyčios, kunigų seminarija, Lietuvos ambasada Maskvoje, privatūs namai. Juose – A.Stankaus senovinių ginklų kopijos.
Anglijos karalienė ir Mažeikiai
Tvirtos A.Stankaus rankos skleidžia vieną po kito puslapius, o mintys šokinėja greičiau už pneumatinio kūjo smūgius.
Jis, 37-erių barzdotas jo sūnus Mindaugas, Kaune gyvenantis kitas sūnus Martynas savo išvaizda patvirtina, kad kalviai – tvirti, kresni žmonės, nors vyrai kelis kartus užsiminė, jog šiais laikais būna ir lieknų kalvių.
"Ir moterų. Yra Panevėžyje. O Suomijoje viena garsi kalvė nenusileidžia vyrams ir gerdama, – juokiasi vyrai. – Moteris kalvėje? Na, mes dabar priversti būti viskam tolerantiški."
"Moteris ir ginklas – nesuderinama, ji turi gimdyti vaikus ir sergėti namų židinį, o ne būti tokia kaip Skandinavijoje, – mano Martynas, tvirtas 186 cm ūgio ir 110 kg svorio vyras. Prisiminęs linksmą nutikimą jis nusijuokia: – Kartą Švedijoje moteris sunkiai nešė malkas, pasiūliau padėti, tai pats vos negavau malkų."
Vyrai prisiminė dar vieną linksmą Mažeikiuose plačiai nuskambėjusią istoriją, kai jų mieste apsilankę vienos garsios radijo laidos vedėjai kažkam patarus atvyko ir į kalvę.
Tuo metu Didžiosios Britanijos karalienės Elžbietos II ir princo Philipo atvykimo į mūsų šalį proga A.Stankus su sūnumi ir mokiniais kalė kalavijus Lietuvos garbės sargybos kuopai.
"Tiesioginiame eteryje radijo laidos vedėjai beveik neleido mums kalbėti ir nesupratę paskelbė, kad mes kalame ginklus britų karalienei ir princui Charlesui, – juokiasi Mindaugas. – Netrukus apie tai paskelbė Mažeikių laikraštis, mieste pasklido kalbos, kad į mūsų kalvę atvažiuos pati Anglijos karalienė, o merui pasiūlius buvo sutvarkytos tragiškai duobėtos gatvės prie kalvės, šiukšlynas..."
Ką išduoda kruvini pirštai
"Nesvajojau tapti nei kosmonautu, nei milicininku. Jau nuo mažens mano genuose buvo užkoduota būti kalviu", – pasakoja A.Stankaus sūnus Martynas. Jis, kaip ir brolis Mindaugas, nuo mažens matė dirbantį tėvą, pamena kalvį senelį.
Tą patį vaizdą nuo vaikystės matė ir A.Stankus. Kartą, dar būdamas mažas berniukas, tėvo paprašytas Algirdas iš kito Ventos upės kranto turėjo atnešti plaktuką ir vos nepaskendo.
"Šluodavau kalvę, dėdavau plieną prie plieno, geležį prie geležies. Geležis – mano stichija. Kalvystė – tradicijos, tęstinumas. Dirbu tai, ką moku. Tėvas pats nukaldavo noragą, plūgą, kurį laikydavo viena ranka, o ardavo įsikandęs pypkę", – prisimena vienas geriausių Rytų Europos kalvių. Jis kalbėjosi tarsi su savimi ir neretai mintimis keliaudavo į praeitį.
Talentas, darbštumas, tūrio, formos, atstumo jutimas. Ilgai negalvodamas gero kalvio savybes vardija A.Stankus.
"Neretai gerą kalvį nuo šūdkalvio skiria tik kruvini pastarojo pirštai", – juokiasi M.Stankus.
Už spintos – kolekcinis kardas
Į Viekšnius pas kalvį A.Stankų jau daug metų nepraleidžia progos užsukti specialistai iš daugelio pasaulio šalių. Pasitarti ar užsakyti darbų.
Po vieno pasiūlymo lietuvis devynerius metus dėstė Suomijoje. Jis suomius mokė kalti garsiuosius suomiškus peilius.
Į Viekšnius užsukę yra ir Ermitažo atstovai iš Sankt Peterburgo.
1982 m. Algirdas turėjo nukalti kelių paauksuotų tiurkų mameliukų ginklų – jataganų, kuriais jie kovėsi XVI–XVII a., kopijas. Vėliau išvykę rusai vieną originalą paliko.
"Užkrito už šėpos (spintos), – Algirdas retkarčiais žemaičiuoja. – Už tą ginklą buvo galima nupirkti vos ne pusę Mažeikių."
"Žaisdavome su juo, – pamena A.Stankaus sūnūs. – Tačiau tėvas, radęs ginklą, paskambino rusams, kurie negalėjo patikėti, ir pranešė.'
"Kaip jie paliko tokį ginklą? O pats nežinai? Su dainomis išvažiavo. Jūra iki kelių buvo jau", – prisimena A.Stankus.
"Pažįstu labai daug gerų rusų kalvių, – kalba A.Stankus. – Vienas jų, deja, jau miręs – senosios kartos geriausiu rusų kalviu buvęs Viačeslavas Basovas iš Suzdalės. Mėnesį pas jį gyvenau. Dar vienas garsus rusų kalvis turi tokią savybę: jei žmogus jam nepatinka, jaučia blogą energiją, užsakymo nepriima. Kad ir kokius pinigus jam siūlytų."
Liko be akies
A.Stankus nėra giliai tikintis. Bet gal neatsitiktinai teigiama, kad kalviai – arčiausiai pragaro ir per kalvę – tiesiausias kelias pas šėtoną?
"Dzeuso ir Heros sūnus, ugnies dievas, kalvystės globėjas Hefaistas buvo šlubas, o aš – be akies", – garsus kalvis rodo į kairę akį. Apie šį skaudų įvykį jis nelinkęs daug pasakoti.
Likimo ironija: tai įvyko ne kalvėje, ne arčiau pragaro, bet restauruojant Vilniaus šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčią, kai palipus ant bokšto vienas darbininkas, pravarde Velėna, vyniodamas metalinę vielą netyčia pataikė tiesiai į akį.
Kalvis, žiūrėdamas į atsainiai vielą vyniojantį vyrą, tik tik spėjo pagalvoti, kad ši tuoj kam nors durs į akį, ir po akimirkos pajuto skausmą.
"Nežinau, ar tai simboliškai skaudi nelaimė, bet mes bažnyčiai esame velniškai daug darbų padarę ir kryžių nukalę, – sako Martynas, kuris prieš kelerius metus priėmė krikštą ir nenori mistifikuoti kalvio profesijos. – Praėjo ramiai, be jokių stebuklų, nors vienas garsus energetikas man sakė, kad ant kupros juodas gaidys tupi."
Švariau nei operacinėje
Mitas, kad apie 160 cm ūgio Vytauto Didžiojo kalavijas svėrė 70 ar bent 40 kilogramų. Kartą ginčijęsis su vienu žmogumi Martynas pasiūlė paimti į rankas 15 kg svorio strypą. Po to pamojuoti viena ranka. Ir taip – bent 10 minučių.
"Vis dėlto faktas, kad kalvė – labai švari vieta. Galite paklausti chirurgo. Seniau kalvėse ir gimdymus priimdavo. Dalyvavau gimstant sūnui, tad jei reikėtų, galėčiau priimti ir vaiką", – juokiasi Martynas.
"Kartą vienas garsus žurnalistas buvo atėjęs su baltomis pančiakomis mūvinčia mergužėle. Nupūčiau suodžius ir pasiūliau prisėsti, tačiau ji sako: nešvaru, – nusijuokia Algirdas. – Tamsta, sakau jai, čia švariau nei pas chirurgus. Adatos kaitinamos 100 laipsnių temperatūroje, o pas mane 1000 laipsnių – dešimt kartų švariau."
Kalavijas – kaltos vijos
Garsus kalvis ir jo pėdomis nuo mažumės sekantys sūnūs – dideli lietuviškų ginklų kokybės gerbėjai.
Prakalbus apie garsaus Damasko plieno technologiją, kurią bene pirmas Rytų Europoje prieš kelias dešimtis metų vėl atgaivino Algirdas, sūnus neabejoja: "Mes turėjome savo Damasko plieno pavadinimą – kalavijas. Ką reiškia šis žodis? Kaltos vijos!"
A.Stankus ilgai vartė įvairius senus raštus, kalbininko Dominyko Urbos padedamas išsivertė kai kuriuos žodžius.
"Hors – šilkas, san – šventas, – persiškus žodžius aiškina kalvis. – Damasko plieno šilko juostas uždėdavo kaip garbės ženklą. Damasko plienas – nėra mitas, tačiau kalavijas – daug senesnis žodis."
Nei sūnūs, nei tėvas neabejoja, kad geriausio ginklo jie dar nėra nukalę.
"Vos snarglį nusišluostęs, ar gali sakyti, kad esi labai geras meistras?" – kuklinasi Martynas.
Su atvykusiaisiais į sukiužusią trobą Viekšniuose ar į kalvę Mažeikiuose ieškoti garsaus kalvio, apie kurį gandas pasklido po visą Europą, A.Stankus juokauja: "Ar aš tas meistras? Nežinau. Bet kai nukalu karvei meitą, on apsidžiaugia."
Ne blogesnį ir ne geresnį
Pats A.Stankus mano, kad geriausi pasaulio kalviai nuo seno buvo indai ir japonai. Stankai laikė ir savo rankose nukaltą nuostabaus grožio ir kokybės kataną – vienašmenį samurajų kalaviją.
"Rusai kartą prašė nukalti kataną. Atsisakiau ir pasiūliau japonų kalvį. Manau, kad aukščiausios kokybės kataną gali nukalti tik japonas. Jis turi su tuo dirbiniu gyventi, medituoti, – mano A.Stankus. – Pagal profesiją esu restauratorius, tad negaliu nukalti nei blogesnio, nei geresnio ginklo."
"Kartą išgalandau už 12 litų pirktą brazilišką peilį ir perkirtau plastikinį bambalį. Barzdą nusiskusti galiu ir su gerai išgaląsta konservų skardine. Tokius triukus daro ir su katanomis. Svarbiausia tai, kad su katana gali kirsti ir naudoti ją labai ilgai, – lygina Martynas. – Beje, tėvo mokinys ir iš dalies mano mokytojas, Talino dailės akademijos katedros vadovas, kuris domisi Rytų filosofija, aikido, buvo nukalęs puikią skandinaviško-japoniško stiliaus kataną."
Martyno brolis Mindaugas pabrėžė ir lietuviškų ginklų kokybę. Jis parodė unikalius gluosnio formos peilių piešinius.
Net ir NATO kariškiai neslėpė, kad šie lietuviški XII–XIV a. durklai ir dabar puikiai gali būti naudojami kovoje.
"Patinka kalti lietuviškus ginklus, todėl ir neišvažiavome į Norvegiją", – juokiasi Kaune ginklus restauruojantis ir Kariuomėnes vado riterių turnyrui pagrindinius apdovanojimus – ginklus gaminantis Martynas.
Mėgstamiausi M.Stankaus ginklai – elitiniams kariams senovėje priklausę vėduokliniai kirviai, kuriuos padaryti reikia aukščiausio meistriškumo.
Už peilį – 6000 litų
Stankai yra nukalę ginklų garsiems verslininkams, viešumos vengiantiems kolekcininkams.
Mindaugas, dar būdamas maždaug 20 metų, nukalė 30 cm ilgio medžioklinį peilį dabar įkalintam garsiam Rusijos verslininkui M.Chodorkovskiui.
"Tai buvo iššūkis. Tėtis norėjo, kad išlįsčiau iš po jo sparno, todėl darbą skyrė man, – juokiasi barzdočius Mindaugas, prisimindamas, kaip M.Chodorkovskis su keliais apsaugininkais atvyko į kalvę Mažeikiuose. – Dirbau du mėnesius. Už durklą Chodorkovskis sumokėjo 6000 litų."
Kalviai Stankai neprietaringi. Jie netiki, kad daug kraujo prisigėręs ginklas skleidžia tam tikrą energiją. Nors galvos dėl to neguldytų – gal tokio ginklo savo rankose jie tiesiog dar nelaikė?
Neprietaringieji kalviai Stankai vis dėlto žino, kad būna dienų, kai geriau nieko nedaryti. O kitą dieną darbas kalvėje vyksta tarsi sviestu pateptas.
Iš kūno šviesos
A.Stankus parodė ir iš motociklo "Harley Davidson" grandinės padarytą unikalų peilį. Jis prisiminė buvusį "Mažeikių naftos" vadovą Gedeminą Kiesų. Žiauriai nužudytas G.Kiesus buvo gavęs A.Stonkui kokybiško plieno kalavijams.
Garsusis kalvis mena įspūdingą Vokietijos profesoriaus Eizenheime, Tiuringijoje, jam rodytą kolekcinį ginklą, nori pasikviesti pas save dabar garsų rusų kalvį Aleksandrą Archangelską ir pasikeisti patirtimi.
"Eime, parodysiu geležinį vilką, – parodėo nukaltą unikalų dirbinį iš metalo. – O čia pelkių rūda, čia – švariausia geležis iš Prancūzijos – iš jos buvo pagamintas A.Hitlerio geležinis kryžius."
Po akimirkos A.Stankus prisiminė, kaip norėjo išversti, ką reiškia ant metro ilgio mameliukų kardo iškalti senoviniai rašmenys. Ir kaip Turkijos ambasadorius pasiūlė kardą nusiųsti į Turkiją, bet Algirdas to nepadarė.
Kalvis papasakojo istoriją, kaip XVIII a. vienas anglų jūreivis mokėsi kalvystės Turkijoje. Norėdamas patikrinti temperatūrą statinėje, įkišo ranką, o meistras akimirksniu tą ranką jam nukirto.
Pokalbiui su garsiu kalviu, juokiasi sūnūs, neužtektų mėnesio.
Algirdas palinguoja galvą ir, pagarbiai žiūrint sūnui Mindaugui, nutyla, susimąsto. Po to lėtai padeklamuoja savo kūrybos eiles: "Nepjauk minčių nuo kaklo, aštriais begėdžių ašmenimis. Verčiau atnešk vaistų nuo sielos maro ir po to varpinėje pabūkime išvien. Aš kalvis iš kūno šviesos. Duos varpui sielos vos. Ir žmogaus veido liūtą sparnuotą šokdinkim visi iš klausos."
