Į alpinizmą įsitraukęs dar 1970 metais, dabar jis buria bendraamžius išbandyti laipiojimo sportą, bet taip pat skatina visus juos kilti nuo sofos ir užsiimti jiems patrauklia sportine veikla. Alvydas teigia, kad žmonės, pradėję sportuoti net ir vyresniame amžiuje, šios veiklos nebenori atsisakyti. Daugkartinis Lietuvos čempionas, laipiojimo treneris Kipras Baltrūnas prideda, kad ne tik dėl pagerėjusios fizinės savijautos, bet ir dėl aktyvesnio socialinio gyvenimo senjorai grįžta į sporto sales.

– Kas svarbu sportuojant vyresniame amžiuje?

Alvydas: – Vyresniame amžiuje pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į  apšilimą ir bendro pobūdžio mankštą. Svarbu ugdyti valią ir laikytis treniruočių grafiko, nepraleidinėti treniruočių. Praėjus šiek tiek laiko išsivysto įprotis ir jau be treniruočių kūnas jaučiasi prastai.

Kipras: –  Man svarbu, kad sportuodami bet kokio amžiaus žmonės pirmiausia treneriui pasisakytų apie turimas ar turėtas traumas, kad nepakenktume labiau. Kitas svarbus aspektas, ypač vyresniame amžiuje – žinoti savo jėgų ribas. Sportuoti po truputį, žingsnis po žingsnio darant pažangą ir mėgaujantis judėjimu.

– Ar nevėlu pradėti sportuoti vyresniame amžiuje?

Alvydas: – Nemažai žmonių, prisijungiančių prie vyresnių laipiotojų, niekada gyvenime nebuvo sportavę. Bet jiems užtenka vos pusmečio, per kurį padaro didelę pažangą! Sportuoti pradėję senjorai dažnai pasidžiaugia pagerėjusia savijauta ir prašviesėjusiu gyvenimu. Sunku vyresnius žmones išjudinti nuo sofos, bet jei jau pradeda, dažniausiai ir tęsia, nes greitai pajaučia sporto naudą. 

Kipras: –  Tikrai nevėlu pradėti! Mūsų kūnas yra sukurtas judėjimui, bet šiuo metu vis dažniau dirbdami sėdimą darbą tą pamirštame. Žinoma, geriausių sporto rezultatų pasieksime pradėję sportuoti vaikystėje, bet dėl savo savijautos ir sveikatos pradėti ne tik galima, bet ir reikia bet kada, vos tik randate progą.

– Ar netrūksta galimybių sportuoti vyresniame amžiuje?

Alvydas: – Pasiūlymų sportuoti šiuo metu tikrai gausu – nuo linijinių šokių iki tokių sudėtingų sporto šakų kaip laipiojimas uolomis. 

Kipras: – Dažnai senjorams trūksta ne pasiūlymų sportuoti, o drąsos nusispjauti į jiems pripaišomo „seno“ žmogaus etiketę.

– Alvydai, ar jau seniai laipiojate uolomis ir kopiate į kalnus?

Alvydas: – Pradėjau 1970 metais. Tuomet draugai atvedė į alpinizmą, o kartu ir į laipiojimo treniruotes. Be jų techninis alpinizmas būtų neįmanomas. Prieš tai dar užsiėmiau sportine gimnastika bei parašiutizmu, bet negalėjau tęsti dėl silpnesnės regos – nešioju akinius. Užtat laipiojime jau po metų tapau Lietuvos laipiojimo sporto čempionato prizininku ir sportuoju iki šiol. Kai turiu progą,  slidinėju kalnuose.

– Kiprai, senjorai, laipiojantys sienomis, skamba kiek keistai... kuo šis sportas gali juos traukti?

Kipras Baltrūnas./ „Vertical“ nuotr. 

Kipras: – Pripažinsiu, vyresnio amžiaus žmonių mūsų laipiojimo centre „Vertical“ iki šių metų nebūtų pavykę pamatyti. Bet norėjosi įtraukti senjorus į mūsų jauną bendruomenę, suteikti jiems galimybę pagyvinti socialinį gyvenimą. Be to, laipiojimo sportas išjudina visą kūną, gerina kraujotaką ir fizinę ištvermę. Nemokamomis treniruotėmis, kurias vykdėme bendrai su Sporto rėmimo fondu, administruojamu Šveitimo mainų paramos fondo, pasinaudojo virš 800 žmonių, apie 80 iš jų – senjorai. 

Prieš 45-erius metus, 1977 m., broliai Eugenijus ir Romualdas Bajorai, Kęstutis Virbalis ir latvis Valdis Kikanas Pietvakarių Pamyre užkopė į tris bevardes viršūnes, vieną kurių pavadino Kauno vardu. Tadžikijoje esanti 5400 metrų aukščio viršukalnė, Kaunui švenčiant Europos kultūros sostinės metus, vėl sulaukė svečių iš Lietuvos.

„Kauno dienos“ studijoje vieši ekspedicijos organizatorius, patyręs alpinistas A. Peištaras ir vienos iš kopusių komandų kapitonas K. Taločka. Jie papasakos ir apie svilinantį 47 laipsnių karštį, ir apie sunkumus, kuriuos teko patirti, tačiau svarbiausia – apie neapsakomą jausmą, kuris aplankė, užkopus į Kauno viršukalnę.

„Kauno diena“ jau rašė apie kitais metais planuojamą ekspediciją į beveik pusšešto kilometro aukščio Kauno viršūnę, esančią Pietvakarių Pamyre, Tadžikijoje.

Bevardį kalną „Kaunu“ tolimais 1973-iais metais pavadinusiam Kęstučiui Virbaliui dabar jau 70-t, tačiau amžius jo nestabdo nuo minties dar kartą užkopti į šią viršūnę. Kaip ir jo bendraminčio bei bendražygio, 68-erių Alvydo Peištaro.

Abu šie vyrai vadovauja Lietuvos alpinizmo veteranų klubui „Senjoras“, turi sukaupę milžinišką patirtį ir išsaugoję dar pakankamai jėgų bei energijos, kad ryžtųsi žygiui, įkandamam ne kiekvienam jaunam.

Vien žvyrkeliais iki kalno teks belstis virš tūkstančio kilometrų, paskutinę atkarpą reikės įveikti su asilais, tad iššūkis laukia rimtas. Kartu su patyrusiais alpinizmo vilkais į šią ekspediciją vyks dar apie 40-t žmonių, kurie iš tolimosios Tadžikijos pasveikins Europos kultūros sostinę Kauną ir viršūnėje paliks miesto herbą. Kaip simbolį drąsių ir veiklių žmonių, kurių nestabdo nei amžius, nei iššūkiai.

Kviečiame žiūrėti pokalbį su K.Virbaliu ir A.Peištaru „Kauno dienos“ studijoje.

Atkartos ekspediciją

1977 m. į geologų ekspediciją Pamyre išvyko trys Kauno alpinistai ir vienas latvis. Ten broliai Eugenijus ir Romualdas Bajorai, Kęstutis Virbalis ir Valdis Kikanas užkopė į tris bevardes viršūnes, o vieną jų pavadino savo gimtojo miesto Kauno vardu.

„Kiek pamenu bičiulių įspūdžius, ekspedicija buvo sklandi. Maršrutą jie įvertino kaip 4A kategorijos sunkumo. Ryte pradėję, vakare finišavo“, – Lietuvos alpinizmo veteranų klubo „Senjoras“ viceprezidentas Alvydas Peištaras pasakojo bendražygių ekspediciją, kurioje nedalyvavo, nes kopė į kitus kalnus, vėl prisiminęs šių metų gegužę, kai kartu su Kauno technologijos universiteto bendruomene sodino ąžuoliukus žuvusiems alpinistams atminti.

A.Peištaro teigimu, iš kelių dalių surinktas ženklas papuoš Kauno viršūnę. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Tąkart pagerbimo ceremonijoje dalyvavę Kauno miesto savivaldybės atstovai senjorams alpinistams pasiūlė kaip nors prisidėti prie 2022-ųjų renginių, kai Kaunas neš Europos kultūros sostinės vėliavą. A.Peištaras su kitais veteranais pagalvojo, kad atkartoti 1977-ųjų ekspediciją ir užkopti į Kauno viršūnę būtų puiki mintis. Pristatę ją miesto valdžios atstovams, jau po trijų dienų klubo nariai sulaukė skambučio ir kvietimo atvykti į savivaldybę.

„Meras su mumis kalbėjo pusantros valandos. Visi stebėjosi, kad skyrė tiek laiko, nes įprastai to nedaro“, – alpinistas, gelbėjimo būrio narys, alpinizmo instruktorius, kandidatas į sporto meistrus A.Peištaras džiaugėsi sulaukęs miesto valdžios palaikymo ir didelio bendraminčių susidomėjimo.

Sužinoję apie kitų metų planus, kopti į Kauno viršukalnę panoro kelios dešimtys alpinizmo entuziastų iš Lietuvos. Tikėtina, kad prie būrio prisijungs alpinistai iš Latvijos, galbūt ir Estijos.

„Panašu, kad gali susirinkti ir apie pusšimtį žmonių!“ – maždaug penktadalį jų, anot pašnekovo, sudarys alpinistai veteranai.

Aiškinsis klaidas

Ekspedicija planuojama kitų metų liepą arba rugpjūtį. Tokį metų laiką organizatoriai pasirinko neatsitiktinai. Žiemą kopti sunkiau dėl sniego ir ledo, be to, pakeliui į viršukalnes tyko įvairių pavojų. Tarkim, užsnigti plyšiai, į kuriuos galima įsmukti.

„Kitu metų laiku kopiame susirišę, per tam tikrą saugų atstumą. Jei kas įkrenta, pakimba ant virvės – ištraukiame“, – vasarą, kaip pasakojo patyręs alpinistas, kopimo sąlygos kur kas geresnės.

Kopimas į 5 400 m Kauno viršūnę, esančią Pietvakarių Pamyre, Šugnano kalnagūbryje, Tadžikijoje, priskiriamas vidutinio sunkumo kategorijai. Tiesa, kopti į ją galima dviem pusėmis. 1977-aisiais alpinistų ketvertas įkopė viena, o nusileido kita, patogesne, puse.

„Norime, kad į viršūnę koptų kuo daugiau žmonių. Tie, kurie neturi daug patirties, kops tuo paprastesniu maršrutu“, – kalbėjo alpinistų veteranų klubo viceprezidentas.

Įvertinę tai, kad komandose bus ne tik patyrusių alpinistų, bet ir pradedančiųjų, idėjos sumanytojai ekspedicijos metu surengs mokymus. Jie vyks atkeliavus į vietą ir pakeliui į Kauno viršūnę, įveikus tam tikrą maršruto atkarpą.

Patikėkite, ant viršūnių galima rasti pačių įvairiausių daiktų, ne tik kryžių ar statulėlių.

„Mūsų tikslas – analizuoti, ką, kaip ir kodėl padarėme. Kalbėti apie tai viešai, kad visi girdėtų, nes net ir labai sklandžiai kopiant neišvengiama klaidų“, – tam, kad klaidos nesikartotų, analizuoti jas, pasak A.Peištaro, yra būtina.

Palaiko formą

„Po nepriklausomybės įvyko daug daugiau nelaimingų atsitikimų nei iki tol. Dabar per mažai kalbama apie nelaimingus atsitikimus ir rizikos faktorių. Be to, alpinistai mažiau treniruojasi. Mes tai darėme septynis kartus per savaitę“, – nors ir rečiau, kaunietis tikino besitreniruojantis dar ir dabar.

Bent kelis kartus per savaitę 68-erių vyras ant pečių dedasi maždaug 10 kg sveriančią kuprinę ir su šiaurietiškomis lazdomis kulniuoja apie 7 km.

„Treniruotis būtina!“ – alpinistų fizinę formą akcentavo A.Peištaras, domėtis alpinizmu pradėjęs septyniolikos.

Beje, norintys dalyvauti ekspedicijoje turės įrodyti esantys verti jos. Jau kitų metų pradžioje bus surengti trys kopimai, kuriuose turės dalyvauti visi norintys vykti į Pietvakarių Pamyrą. Susidorojusieji su užduotimis gaus dar ir specialius alpinisto ženkliukus.

„Visi norintys dalyvauti ekspedicijoje turės pateikti ir sveikatos pažymas. Nenorime, kad, nuvažiavus tokį kelią, kam nors sustotų širdis“, – kalbėjo patyręs alpinistas.

Kelias išties bus ilgas. Pirmiausia laukia skrydis lėktuvu, vėliau komandos persės į visureigius, kuriais važiuos apie 1 tūkst. km. Atvykę į vietą, alpinistai sės ant asilų ir taip keliaus dar apie 20 km iki vietos, nuo kurios startuos.

Vardo suteikimo procedūra

Tradiciškai užkopę į viršūnes, kurios neturi pavadinimų, alpinistai jas gali pavadinti pačiais įvairiausiais vardais. Skaičiuojama, kad pasaulyje yra apie 30 viršukalnių, turinčių lietuviškus pavadinimus. Daugiausia jų yra Tian Šanio ir Pamyro kalnuose.

„Užkopus į kalno viršūnę, iš akmenų pastatomas akmenų turas. Į jį dedamas raštelis, kuriame pažymimi metai, kas lipo, kokie orai buvo“, – trumpai apie vardų suteikimo viršukalnėms procedūrą pasakojo A.Peištaras.

Taip atsirado profesionalaus lietuvių alpinizmo pradininko Gedimino Akstino, kino režisieriaus Algimanto Vidugirio, lietuvių literatūros pradininko Martyno Mažvydo, Žalgirio, Nemuno, Lietuvos tūkstantmečio, kompozitoriaus ir dailininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno, rašytojų Kristijono Donelaičio, Vilniaus, Kauno politechnikos instituto, brolių Bajorų viršūnės.

„Turime ir Bangelės viršūnę“, – tokiu pat vardu, anot pašnekovo, pavadinta spaustuvė, kuriai jis vadovauja jau bemaž 30 metų.

Deja, bet viršūnės su lietuviškais vardais nėra oficialiai įteisintos. Anot A.Peištaro, su Kirgizijos valdžia dėl to deramasi jau apie dešimt metų, tačiau procesas stringa dėl esamos tvarkos. Pirmiausia tam turi pritarti vietos bendruomenė, vėliau – rajono, apskrities vadovai ir tik galiausiai įsaką dėl pavadinimų suteikimo pasirašo šalies prezidentas.

„Ne kartą važiavome ten. Vežėme kompiuterių ir kitų dovanėlių, bet valdžios keičiasi ir viskas tęsiasi apie dešimt metų“, – geriausio scenarijaus vylėsi klubo „Senjoras“ viceprezidentas.

Papildys kalnų muziejų

Alpinistas veteranas pasakojo, kad lapelis, žymintis viršūnei suteiktą vardą, čia būna iki kitos ekspedicijos – tikslą pasiekę kiti alpinistai palieka naują.

„Būtų nerealu, jei užkopus į Kauno viršūnę rastume raštelį, kurį 1977 m. paliko broliai Bajorai, K.Virbalis ir V.Kikanas“, – nors daug vilčių nedėjo, alpinistas tokios galimybės neatmetė.

Užkopę į bevardes viršūnes, alpinistai jas mielai pavadintų naujais, miestui svarbiais, vardais. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Užkopusios į Kauno viršūnę, kitąmet entuziastų grupės paliks ne tik raštelį, bet ir dar vieną itin svarbų simbolį – Kauno herbą. Keturias metalines detales, kurios vėliau bus sujungtos į vieną, kuprinėse neš ekspedicijos dalyviai. Kažkam teks gabenti ir akumuliatorinį perforatorių, kuriuo bus pjaunamas akmuo figūrai pritvirtinti.

„Patikėkite, ant viršūnių galima rasti pačių įvairiausių daiktų, ne tik kryžių ar statulėlių. Tarkim, ant Elbruso kalno mačiau motociklą, – A.Peištaras džiaugėsi, kad viršukalnių muziejų kitąmet papildys Kauno didybę menantis metalinis tauras, o jų ekspediciją galbūt vainikuos dar viena viršūnė su nauju, Kaunui svarbiu, pavadinimu. – Ten, kur kopsime, bus bevardžių viršūnių. Pasakėme Kauno miesto savivaldybei, kad jei tik turi kokių nors pageidavimų, sakytų ir mes juos išpildysime.“