Daugiau nei 20 knygų ir scenarijų autorius pristatė savo naujausią romaną "Šengeno istorija", pasakojantį apie trijų jaunų lietuvių porų gyvenimus vienu svarbiausių nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu. Ypatingą vaidmenį romane atlieka ir Kukutis – personažas, pažįstamas iš šviesaus atminimo poeto Marcelijaus Martinaičio kūrybos.

Apie ukrainietiškas keliones po Lietuvą, pašnekesius su M. Martinaičiu, prancūzų meilę Kukučiui ir lietuvius Europoje – pokalbis su A.Kurkovu.

– Neretai mes, lietuviai, jaučiame kompleksą dėl to, kad esame maži, turime niūrią sovietinę praeitį. Todėl knygą apie lietuvius parašęs užsienietis atrodo mažų mažiausiai keista. Kaip kilo tokia idėja? Kiek jūs pats esate susijęs su Lietuva?

– Tai ilga istorija, tad pasistengsiu ją papasakoti trumpai. Kai buvau šešerių, labai susidomėjau poezija, netgi pats pradėjau ją rašyti. Būdamas paauglys, gal keturiolikos ar penkiolikos metų, perskaičiau labai daug poezijos knygų – man labiausiai patiko XIX a. pab. – XX a. pr. poetai. Daugiausia skaičiau rusų poeziją, sukurtą prieš pat revoliuciją ir po jos, pavyzdžiui, Oskaro Mandelštamo kūrinius. Tuo metu nusprendžiau, kad geriausia poezija buvo parašyta poetų, kurių jau nebėra tarp gyvųjų. Kartą viename Kijevo knygynų atsitiktinai pamačiau Marcelijaus Martinaičio poezijos knygą "Kukučio baladės". Nebuvau nieko girdėjęs apie šį poetą, tad perskaičiau keletą poemų. Jos man patiko. Kadangi grojau pianinu ir kurdavau muziką, pagalvojau, kad pagal šias eiles galiu sukurti dainas. Nieko nežinodamas apie M.Martinaitį, nusprendžiau, kad jis tikriausiai priklauso mano mylimų poetų kartai ir yra miręs prieš daugelį metų. Labai pamėgau šio kūrėjo poemas net nežinodamas, kad jis yra gyvas.

Kukučio biografiją paėmiau iš M.Martinaičio poemų, tačiau pakeičiau šio herojaus misiją – mano knygoje jis su savo medine koja keliauja po visą Europą ir bando gelbėti lietuvius, pakliuvusius į pavojingas situacijas kitose šalyse.

Daugmaž 2006 m. susipažinau su tuomečiu Lietuvos ambasadoriumi Ukrainoje Algirdu Kumža. Mes tapome draugais. A.Kumža ambasadai nupirko fortepijoną, tad vieną vakarą ta proga mes šventėme ir aš prasitariau, kad esu sukomponavęs muziką pagal vieno mirusio lietuvių poeto M.Martinaičio eiles. Ambasadorius nustebo ir atsakė, kad poetas gyvas, jis kūrėją puikiai pažįsta ir gali čia pat jam paskambinti. Jis taip ir padarė, o aš sugrojau ir padainavau dvi dainas, kurių telefonu klausėsi M.Martinaitis su žmona Gražina, įsitaisę savo namuose Vilniuje. Aišku, dainavau rusiškai, kadangi sukūriau muziką iš lietuvių kalbos verstiems eilėraščiams. Neilgai trukus ir pats apsilankiau Lietuvoje, atvykdavau vis dažniau, susiradau daug draugų. Esu apsilankęs beveik visuose Lietuvos regionuose – Dzūkijoje, Aukštaitijoje, Žemaitijoje. Jūsų šalis man labai patiko, kadangi nepriminė jokios kitos, pasirodė labai savita.

– M.Martinaičio personažą Kukutį netgi nusprendėte padaryti vienu pagrindinių romano herojų. Kodėl pasirinkote jį įtraukti į veiksmo sūkurį?

– Susipažinęs su M. Martinaičiu nuolatos su juo kalbėdavausi telefonu. Norėjau su juo susitikti, tačiau vis nepavykdavo. Maždaug 2010 m. supratau, kad apie Lietuvą žinau tiek daug, jog galėčiau parašyti apie ją romaną. Juolab kad Europa užmiršo šios šalies istoriją, nebeprisimena, kad Lietuva XIV a. buvo didžiausia valstybė žemyne. Tad pradėjau rašyti knygą apie tris jaunas poras, kurios susipažįsta muzikos festivalyje "Be2gether" ir vėliau, Lietuvai tapus Šengeno zonos nare, nusprendžia išvykti ieškoti laimės į kitas ES šalis. Tačiau pradėjęs rašyti supratau, kad romanui trūksta dar vieno veikėjo, kadangi jauni herojai negali man padėti atskleisti Europos ir Lietuvos istorijos. Paskambinau M.Martinaičiui ir paklausiau, ar galėčiau panaudoti Kukutį, kaip vieną savo romano veikėjų. Jis sutiko. Tad Kukučio biografiją paėmiau iš M.Martinaičio poemų, tačiau pakeičiau šio herojaus misiją – mano knygoje jis su savo medine koja keliauja po visą Europą ir bando gelbėti lietuvius, pakliuvusius į pavojingas situacijas kitose šalyse. Jis turi ypatingą širdį – tarsi gaublį. Jeigu jam suskausta viršuje, jis žino, kad lietuvaičiai pakliuvo į nelaimę Didžiojoje Britanijoje, jeigu šone – teks keliauti į Prancūziją. Vis dėlto Kukutis turi vieną medinę koją ir bijo skristi lėktuvu, todėl nuolat vėluoja. Romanas buvo baigtas rašyti tik po M.Martinaičio mirties. Tik tada susitikau su jo žmona Gražina, ji mane pakvietė į savo namus. Įėjęs pajutau, kad tai yra Kukučio namai – romane šis veikėjas užsimena, kad jo tėvas yra Marcelijus.

– Jūsų romanas jau pasirodė rusų, ukrainiečių, prancūzų ir vokiečių kalbomis. Kaip manote, ar jūsų knygai pavyks paskleisti žinią apie Lietuvą pasaulyje?

– Praleidau dvi savaites pristatydamas knygą Prancūzijoje ir Belgijoje – pirmasis diskusijos moderatoriaus klausimas visada būdavo "Kodėl Lietuva?" Gerą pusvalandį skaitydavau paskaitą apie šalies istoriją, o tada jau kalbėdavome apie knygą ir jos veikėjus. Prancūzijoje susidomėjimas romanu buvo didžiulis – beveik kiekvieną dieną šalies spaudoje pasirodydavo po knygos recenziją. Tad manau, kad ji ilgainiui taps tikrai populiari ir papasakos Europai labai daug apie Lietuvą.

– Romanui pasirinkote vieną svarbiausių laikotarpių nepriklausomos Lietuvos istorijoje – tapsmą Šengeno zonos nare 2007 m. Tačiau šis žingsnis lėmė ir vis didėjančią emigraciją. Kaip jūs, žvelgdamas iš savo perspektyvos, matote šį aspektą?

– Tai yra problema, su kuria susidūrė daugybė šalių. Tačiau Lietuvai emigracija yra ypač skausminga, kadangi ji yra nedidelė šalis. 30 proc. populiacijos praradimas tikrai gali būti pavojingas, bet matau, kad Lietuva sprendžia situaciją ir bando atgal pritraukti tuos, kurie išvyko. Rugpjūtį dalyvavau pasaulio lietuvių jaunimo susitikime Prienuose. Jo metu buvo pristatomos laisvos darbo vietos, kurios laukia sugrįžtančių lietuvių – buvau nustebęs, kai pamačiau, kiek daug pozicijų yra siūloma. Taigi, manau, kad Lietuva tikrai išgyvens šį laikotarpį, bet laukia dar keletas sunkesnių metų. Daugelis žmonių tikrai sugrįš ir su nauja energija bei patirtimi, įgyta svetur, kurs gerovę čia. Esu tikrai optimistiškas šiuo klausimu. Pažiūrėkite į Lenkiją – beveik milijonas lenkų šiuo metu dirba Didžiojoje Britanijoje. Tačiau jų pakeisti atvyko milijonas ukrainiečių. Ukrainoje šiuo metu nėra itin gera ekonominė situacija, tad niekas neatvyksta į šią šalį pakeisti išvykusių gyventojų, bet ši situacija verčia valdžią ieškoti naujų sprendimų. Manau, kad jie tikrai atsiras.

Kai mano lietuviai draugai išgirdo, kad rašau apie emigraciją, šiek tiek nuliūdo. Visi Lietuvoje nori, kad būtų rašoma apie didingą šalies praeitį, Didžiąją Lietuvos Kunigaikštystę. Tačiau aš norėjau rašyti tokia tema, kurią lengvai galėtų suprasti visoje Europoje. Juk čia visi migruoja – ispanų emigracija į Didžiąją Britaniją yra didžiulė, daugelis portugalų keliauja į Vokietiją, žmonės iš Ukrainos keliasi į Portugaliją, ir taip ratas sukasi. Tad migracija yra normalus Europoje reiškinys – jis moko žemyną būti tolerantišką, suprasti, kad jis nėra homogeniškas – visa ES nėra viena didelė Lietuva ar Lenkija. Priešingai, ją sudaro beveik 30 šalių su daugiau nei 30 kalbų, kultūrų ir politinių subjektų. Manau, kad šis kultūrinis kokteilis sukurs naują Europą, kuri, tikiuosi, bus moderni, tačiau nepraras savo šaknų, istorijos ir tradicijų. Lietuvai jos kultūros ir kalbos šaknys bei tradicijos yra tikrai svarbesnės nei, pavyzdžiui, Prancūzijai, kuri jau tapo migrantų šalimi. Juk Paryžiuje daugiau pamatysime žmonių iš Magribo šalių nei paryžiečių. O tie, kurie atvyksta į Prancūziją, tikrai nesimoko prancūzų istorijos – jie išmoksta prancūzų kalbos pagrindus, ir viskas. Čia, Lietuvoje, emigrantai neišgyvens, jeigu neišmoks ne tik kalbos, bet ir kultūros bei istorijos.

– Lietuviai su ukrainiečiais dalijasi bendra istorija – tikriausiai rašydamas romaną nemažai galvojote apie Ukrainą, jos kelią į Europą?

– Knygoje specialiai neminėjau nei Ukrainos, nei ukrainiečių, tačiau valstybių sienų ir laisvo keliavimo klausimas yra svarbesnis šioje šalyje. Romanas Ukrainoje pasirodė prieš šešis mėnesius, kai ukrainiečiams buvo suteikta viza laisvai keliauti po Šengeno zoną, tad šis įvykis faktiškai pristatė knygą mano gimtinėje. Sulaukiau nemažai atsiliepimų iš vyresnių skaitytojų, kurie sakė, kad nupirko knygą savo vaikams ar anūkams – tam, kad jie suprastų, kas yra Europa, ir kaip reikia elgtis su laisve. Jeigu esi laisvas, bet nežinai, ką su ta laisve daryti, esi užprogramuotas suklysti.

– Manote, kad lietuviai žino, kaip elgtis su laisve?

– Žinote, kadangi esate ją apgynę ne vieną kartą. Tačiau egzistuoja kitas aspektas, dažniausiai pasitaikantis tarp mažiau keliaujančių ir siauriau pasaulį suvokiančių žmonių. Jie nesupranta Europos kompleksiškumo, jie galvoja, kad jei jau Lietuva įstojo į ES, vadinasi, visa sąjunga yra didelė Lietuva. Turiu omenyje, kad tai yra elgesio kitoje šalyje klausimas, juk ne visos kultūros yra vienodos, tad privalai laikytis ten egzistuojančių žaidimo taisyklių. Jeigu tu nori gyventi svetur, privalai integruotis ir asimiliuotis, kartu stengdamasis išlaikyti savo kultūrinį kodą. Šie klausimai yra svarbūs, jie gali geriau psichologiškai ir kultūriškai paruošti keliauti ir migruoti.

– Jūsų nuomone, kokie didžiausi skirtumai ir panašumai tarp ukrainiečių ir lietuvių? Tarp lietuvių ir kitų europiečių?

– Manau, kad lietuviai su ukrainiečiais labai panašiai supranta ir vertina laisvę. Tačiau lietuviai kur kas labiau gina savo kultūrą, kalbą ir istoriją. Jūs neturite keturių ar penkių savo istorijos versijų, o Ukrainoje tautos istorija pasakojama įvairiai ir žmonės šiais klausimais nėra vieningi. Taip pat panašus ir meilės gamtai jausmas, tačiau vis dėlto Ukrainoje jis labiau deklaruojamas, trūksta realių veiksmų, kadangi miškų naikinimas ten yra industrinio lygio. Žinoma, politiškai yra korektiška deklaruoti rūpinimąsi gamta, bet tam iš tikrųjų neskiriama daug dėmesio. Lietuva labai maža, tad galbūt dėl to gamtos vertė yra didesnė ir jaučiama didesnė atsakomybė. Sakyčiau, kad didžiulis skirtumas egzistuoja tarp šių dviejų šalių politinių struktūrų – jūsų politinės partijos reprezentuoja tam tikrą ideologiją ir tuo primena Vakarų Europos tradicijas. To Ukrainoje trūksta – Teisingumo ministerijoje užregistruota per 300 partijų, bet jos teturi vardą, kitaip sakant, net nesistengia atstovauti kuriai nors ideologijai. Tad žmonės tiesiog balsuoja už žinomus veidus ir žarstomus pažadus.

Kalbant apie Lietuvą ir kitas Europos šalis, manau, kad didelių valstybių gyventojai, pavyzdžiui, vokiečiai ar prancūzai, niekada nejaučia pareigos daug pasakoti apie savo tėvynę. Jie įsitikinę, kad jų šalis ir taip yra žinoma, tad jie kiekvienam užsieniečiui neskaito paskaitų apie savo kultūrą ar virtuvę. Lietuviai elgiasi priešingai – jie numano, kad apie Lietuvą yra žinoma mažai, todėl išsilavinę žmonės automatiškai tampa tam tikrais šalies ambasadoriais. Jie yra pasiruošę papasakoti apie tautos kultūrą ir istoriją, net jeigu niekas neprašo. Taip pat, kiek teko bendrauti su emigrantų bendruomenėmis Anglijoje ir Škotijoje, pastebėjau, kad lietuviai mėgsta laikytis nuošaly, yra linkę į vienatvę. Kiti emigrantai: lenkai, serbai, kroatai, bosniai, rumunai, artimai bendrauja tarpusavyje, tačiau lietuviai neprisijungia net ir kviečiami. Kitų emigrantų jie būdavo apibūdinami kaip uždari ir vertinantys privatumą.

– Jūsų knygos leidžiamos daugelyje pasaulio šalių, esate daugiausia į užsienio kalbas verčiamas šiuolaikinis Ukrainos rašytojas, daugiau nei 20 knygų ir scenarijų autorius, žurnalistas. Esate sakęs, kad poeziją pradėjote rašyti septynerių, kai nugaišo du iš trijų jūsų auginamų žiurkėnų. Kokie vėlesni gyvenimo įvykiai turėjo įtakos jūsų kūrybai?

– Kai pradėjau rašyti poeziją, buvau įsitikinęs, kad žmonės ją kuria tik tada, kai išgyvena dramas, jaučiasi blogai ir nori pasidalyti savo skausmu su kitais, o aš įsimylėjęs sukūriau nemažai linksmų ir nuotaikingų kūrinių. Vis dėlto vėliau pagalvojau, kad jeigu rašysiu labai linksmai, žmonės gali imti pavydėti tavo laimės, tad nusprendžiau ieškoti neutralių temų ir pradėjau rašyti filosofiškiau. Iš tikrųjų, buvau labai įkvėptas savo vyresniojo brolio – jis buvo disidentas ir jo draugai į mūsų namus atgabendavo begalę uždraustos literatūros. Man tai atrodė be galo keista, kadangi dauguma autorių net nerašė politiniais klausimais. Pavyzdžiui, mano mylimi rusų poetai – O. Mandelštamas, Ana Achmatova, Marina Cvetajeva, K.Balmontas – jie buvo uždrausti ir nepublikuojami Sovietų Sąjungoje, bet jų kūriniuose aš nemačiau nieko politiško. Kadangi skaičiau knygas, atneštas mano septyneriais metais vyresniam broliui, ne visas jas supratau. Kai kurias skaičiau po kelis kartus, kadangi jos man buvo per sudėtingos. Tačiau visa ši situacija ir suvokimas, kad yra leidžiama literatūra ir ta, kuri yra uždrausta, mane įkvėpė. Suvokiau, kad yra skirtingi laisvės lygiai, skirtingos galimybės gauti informacijos, knygų, žinių, kultūros. Brolio dėka netgi perskaičiau A.Solženicyno "Gulago archipelagą" – ši knyga buvo uždrausta, galėjai atsidurti kalėjime vien už tai, kad ją perskaitei. Paauglystėje man taip pat pasisekė skaityti O.Weiningerio, Sigismundo Freudo, Karlo Jungo, Arthuro Schopenhauerio, S.Kierkegaardo knygas. Manau, kad daugiausia ir buvau įkvėptas knygų, kurios buvo uždraustos Sovietų Sąjungoje, bet jas skaitė disidentai ir pogrindžio žmonės.

– Kokius kūrybinius planus puoselėjate šiuo metu? Galbūt ateityje pristatysite ir dar vieną romaną apie Lietuvą?

– Juokaudamas sakau, kad rinkdamas informaciją šiam romanui siurbiau į save Lietuvą, kaip dulkių siurblys siurbia dulkes. Visas šis procesas užtruko daugiau nei dvylika metų, tad ,"Šengeno isorijoje" panaudojau gal tik 5–10 proc. surinktos informacijos. Dabar tiek daug žinau apie Lietuvą, kad tikriausiai teks parašyti dar vieną knygą apie šią šalį. Pristatęs ,"Šengeno istorijas", nusprendžiau skirti savo laiką Ukrainos situacijai ir parašiau romaną apie Krymo aneksiją bei karą Donbase. Šiuo metu rašau pjesę teatrui, kuri bus paremta būtent šiuo romanu. Tačiau vėliau pradėsiu naują knygą, tad tikrai gali būti, kad joje figūruos Lietuva.

– Galbūt joje pasirodys ir Kukutis?

– Ne, negalima taip išnaudoti tokio nuostabaus veikėjo. Bet kokiu atveju Kukutis yra gyvas M.Martinaičio poezijoje, jis yra mylimas. Džiaugiuosi, kad man pavyko sukelti tokį didelį susidomėjimą šiuo veikėju. Pristatydamas romaną visada pabrėžiu, kad Kukutis buvo sugalvotas būtent M.Martinaičio – poeto, kuris gyvendamas Sovietų Sąjungoje sugebėjo nešlovinti režimo, o kurti eiles Lietuvai. Ypač didelis susidomėjimas Kukučiu buvo Prancūzijoje – žmonės daug klausinėjo, ieškojo į prancūzų kalbą išverstų M.Martinaičio knygų, tačiau jų nerado. Manau, kad mano romanas paskatins išleisti šio nuostabaus poeto eiles Prancūzijoje, ir Kukutis prabils prancūziškai.

LRT.lt kalbėjosi su žinomu Ukrainos rašytoju, vertėju, publicistu ir visuomenės veikėju Andrejumi Kurkovu.

– Kaip jums atrodo, kas lėmė, kad buvęs Gruzijos prezidentas M. Saakašvilis, praradęs savo tėvynės, o neseniai – ir Ukrainos pilietybę, Kijeve jau renčia naują Maidaną? 

– Mano galva, sprendimas atimti iš jo Ukrainos pilietybę buvo grubi politinė klaida. Dabar jis kovoja prieš Ukrainos prezidentą Petro Porošenką ir dėl to kenčia ne tik pastarasis, bet ir visa Ukraina, nes visa tai, kas šiuo metu vyksta, panašu ir į cirką, ir į farsą.

Sprendimas atimti iš jo Ukrainos pilietybę buvo grubi politinė klaida.

Iš esmės tie, kurie palaiko M. Saakašvilį, juo naudojasi tam, kad būtų pradėtos klibinti Ukrainos valdžios kėdės. Be to, pasirodė, kad pati valdžia silpna. Matyt, tarpusavyje konfliktuoja. Greičiausiai vyriausybei šitas M. Saakašvilio cirkas taip pat labai naudingas.

– Galvoje netelpa, kas atsitiko M. Saakašviliui, atrodytų, dar visai neseniai laikytam rimtu politiku, kad jis grasino net nušokti nuo stogo? Kažin, ar pasaulio politikos istorijoje yra buvę panašių atvejų?

– Ko gero, jis prarado realybės suvokimo jausmą. O tokią būseną galėjo lemti neviltis dėl savo esamos situacijos. Juk jis tik Ukrainoje dar gali jaustis kam nors reikalingas.

Šiuo metu M. Saakašvilis – žmogus be jokio paso. Bijo, kad nebūtų deportuotas į Gruziją, nors drįsčiau manyti, kad jam duris atvertų ir JAV, ir Europos Sąjunga.

– Tačiau juk jis neseniai iš Lenkijos nelegaliai veržte įsiveržė į Ukrainą.

– Tada jį palaikė buvusi premjerė Julija Tymošenko. Jis buvo jai reikalingas kaip taranas nustumiant iš posto P. Porošenką, išprovokuojant priešlaikinius parlamento rinkimus, o po to – ir prezidento rinkimus.

Bet pamačiusi, kad M. Saakašvilis – nevaldomas, J. Tymošenko atsitraukė. Ir dabar tas nevaldomas M. Saakašvilis siekia destabilizuoti situaciją Ukrainoje. Jo renčiamas Maidanas prie parlamento nežinia už kieno pinigus kenkia ir tarptautiniam Ukrainos įvaizdžiui, ir jos vidaus gyvenimui.

– M. Saakašviliui mesti kaltinimai, esą jis gavęs iš Rusijos pusę milijono JAV dolerių ir dabar tuos pinigus naudoja savo revoliucijai. Ar tai, jūsų manymu, galėtų būti tiesa?

– Sunku būtų tuo patikėti, tačiau iš kažkur jis pinigų gauna. Kita vertus, kai jis vakar žurnalistams aiškino, esą jį šelpia vis dar dirbančios mama ir močiutė, tai tik sustiprino įtarimus, kad jį galėtų finansuoti Maskvos milijonierius Sergejus Kurčenka.

Kai jis vakar žurnalistams aiškino, esą jį šelpia vis dar dirbančios mama ir močiutė, tai tik sustiprino įtarimus, kad jį galėtų finansuoti Maskvos milijonierius Sergejus Kurčenka.

– Kas tie žmonės, kurie jį palaiko ir globoja Kijeve? Jų gi – tikrai nemažai.

– Tie, kurie buriasi Maidane – profesionalūs revoliucionieriai, dalyvaujantys tokiose akcijose už pinigus. Tačiau neabejotinai toje minioje yra žmonių iš įvairių Ukrainos regionų, kurie nepatenkinti ir vietine, ir šalies valdžiomis. Yra ir tokių, kurie galvoja, kad kartu su M. Saakašviliu ateis į politiką, o sykiu – ir į parlamentą. Bet tokių neturėtų būti daug. Jie – tiesiog revoliucionieriai oportunistai.

– Ar tarp M. Saakašvilio šalininkų galėtų būti P. Porošenkos priešų, dirbančių vyriausybėje bei kitose valstybės institucijoje?

– Ir tokių turėtų būti nemažai – bet koks P. Porošenkos priešas gali tapti potencialiu M. Saakašvilio sąjungininku. Tačiau šiandien visoje žiniasklaidoje pagrindinis P. Porošenkos priešas – M. Saakašvilis.

– Sunku būtų patikėti tuo, kad panorėjęs P. Porošenka negalėtų M. Saakašvilio išlydėti pro Ukrainos sieną nebegrįžtamai.

– Taip. Kita vertus, situacija Ukrainos vyriausybėje – ne visai naudinga P. Porošenkai. Akivaizdu, kad tarp jo ir vidaus reikalų ministro Arseno Avakovo yra kažkoks rimtas konfliktas.

Ministro valdžioje – šalies policija, o jo sūnaus atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas. Kai kurie apžvalgininkai mano, kad būtent A. Avakovo dėka policija nesiima griežtų veiksmų prieš M. Saakašvilį, kuriam irgi pradėtas ikiteisminis tyrimas, nes juk jis kartu su šimtais savo šalininkų pažeidė įstatymus, neteisėtai kirsdamas Ukrainos sieną.

Už tai M. Saakašviliui buvo skirta juokinga 100 eurų bauda. Tai tik įrodo, kad arba valdžia nežino, kaip jį pažaboti, arba bijo su juo kovoti.

A. Kurkovas, V. Radžiūno (lrt.lt) nuotr.

– Tai gal jis turi kokios nors kompromituojančios Ukrainos valdžią informacijos?

– Nemanau. Jis gi, būdamas Odesos gubernatoriumi, kovojo su miesto meru Henadijum Truchanovu, kuris yra P. Porošenkos  priešininkas, nes pateko į valdžią su Regionų partija. O jos lyderiu buvo iš Ukrainos į Rusiją pabėgęs buvęs prezidentas Viktoras Janukovyčius.

Kovojo Odesoje M. Saakašvilis ir su buvusiu Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininku Sergejumi Kivalovu, kuris kažkada rinkėjų balsus suskaičiavo V. Janukovyčiaus naudai.

Jeigu M. Saakašvilis iš tikrųjų būtų turėjęs kokios nors P. Porošenką ar jo aplinką kompromituojančios informacijos, jis jau seniai būtų ją paviešinęs.

– Tai kokios gi juodos katės perbėgo tarp M. Saakašvilio ir P. Porošenkos, kad jie dabar – mirtini priešai?

– Nesantaika tarp jų prasidėjo, kai M. Saakašvilis dirbo Odesos gubernatoriumi.

– Bet juk į šį postą jį paskyrė būtent P. Porošenka.

– Tik nežinia, ar savo noru? O gal taip pasielgti jam rekomendavo politiniai ir finansiniai Ukrainos rėmėjai iš Vakarų?

Tačiau M. Saakašvilis galėjo pradėti prieš P. Porošenką maištauti dėl to, kad jo planai Odesoje ir jos srityje buvo milžiniški, o pinigų iš vyriausybės jis gaudavo labai nedaug.

M. Saakašvilis žmonėms žadėjo beveik akimirksniu sutvarkyti Odesos srities kelius, kurie neremontuoti nuo 1991 m., bet pinigų tam vis negaudavo. Todėl gyventojų akyse jis pradėjo rodytis kaip populistas, o ne kaip žmogus, kuris iš tikrųjų kažką realaus galėtų nuveikti.

Populistu jis buvo ir tapęs Gruzijos prezidentu, bet tada jis turėjo stiprią komandą, o Odesoje jis savo komandos neturėjo, neskaitant kelių iš Gruzijos prisikviestų žmonių. Tačiau ir jie nesugebėjo Odesos srities problemų išjudinti iš mirties taško.

– Ką darytų M. Saakašvilis, jei jo Maidanas Ukrainoje patirs nesėkmę? Kur jis dėtųsi, neturėdamas jokio paso?

– Greičiausiai jį priglaustų JAV. Bet šiandien jau aišku viena – Ukraina yra jo politinės karjeros pabaiga. Kitaip tariant, peržengęs Ukrainos sieną, jis nustos būti politiku. Nebent galės skaityti paskaitas, tačiau kažin, ar jos domins Amerikos arba Europos publiką.

Kiek žinau, JAV pilietybės M. Saakašvilis neturi, bet aukštuose politikos sluoksniuose ten turi daug pažįstamų, kurie greičiausiai parūpintų reikiamus dokumentus, leidžiančius apsigyventi Amerikoje.

– Šalia M. Saakašvilio nuolatos matoma jo žmona Sandra Elisabeth Roelofs, kuri yra Nyderlandų pilietė. Ar jis ja galėtų naudotis kaip skydu? Juk ji Ukrainoje – užsienietė.

– Tuo net neabejoju. Pažįstu ją asmeniškai. Ji – tikra europietė ir krištolinės sąžinės žmogus. Nenorėčiau šiuo atveju komentuoti jų tarpusavio santykių. Manau, kad jos gyvenimas nebuvo lengvas nuo pat pirmos santuokos su M. Saakašviliu dienos, tačiau tikiu, kad Sandra jam nuoširdžiai nori padėti.

Taip pat manyčiau, kad jos nuolatinį buvimą šalia vyro lemia ir tai, kad ji, kaip užsienietė, gali tiesiog būti tvirtu skydu. Juk kažin, ar teisėsaugininkai išdrįstų imtis prieš ją kokių nors veiksmų.

Lietuvos ambasados Ukrainoje surengtame vakarėlyje buvo galima sutikti ir garsų Ukrainos rašytoją Andrejų Kurkovą, nacionalinės atrankos finale pasirodžiusią Krymo totorę Lenarą, o palaikyti grupės į Kijevą atvyko ir LRT generalinis direktorius Audrius Siaurusevičius.

Į šventę ambasadoje susirinko bene du šimtai svečių ir visi žadėjo palaikyti grupę „Fusedmarc“, o, kaip sakė ambasadorius Marius Janukonis, lietuvių šioje šalyje yra daugiau nei 7 tūkst., tad jei visi palaikytų Lietuvos atstovus – eurovizinių balų šalis sulauktų tikrai nemažai.

Ukrainos lietuvių bendruomenės pirmininkės Dalios Makarovos teigimu, daugiausiai lietuvių bendruomenių yra Rytų Ukrainoje.

„Lietuvių bendruomenė yra gana aktyvi, veikiame įvairiose Ukrainos vietose. Kijevas, kaip įvykių centras, turi didžiausią visoje Ukrainoje veikiančią lietuvių bendruomenę“, – sako D. Makarova.

Moteris skaičiuoja, kad vieną lietuvių bendruomenę Ukrainoje sudaro apie penki šimtai narių. Todėl nenuostabu, kad Lietuvos atstovų vizitas čia – labai lauktas. Tai matyti buvo galima jau oro uoste, kuriame grupę „Fusedmarc“ pasitiko gausus būrys vietos lietuvių.

„Labai laukėme jų oro uoste, kas tik galėjo, turėjo savo transportą, atvyko, nes Boryspilio tarptautinis oro uostas yra trisdešimt kilometrų nuo Kijevo“, – pasakojo moteris. Ji žadėjo, kad lietuvių bendruomenė būtinai palaikys Lietuvos atstovus konkurse.

Palaikyti grupės „Fusedmarc“ bei pabendrauti su vietos lietuviais atvyko ir generalinis LRT direktorius Audrius Siaurusevičius. „Ukraina – viena mylimiausių mano šalių. Esu čia buvęs ne kartą. Kai buvo oranžinė revoliucija, dirbau žurnalistu ir atvykdavau čia dažnai. Gaila, kad Ukrainoje tiek daug tų revoliucijų, rodos, užtektų vienos“, – kalbėjo A. Siaurusevičius.

Jo teigimu, atvykti į Ukrainą visuomet malonu, tačiau šį kartą tai – ne tik malonumas, bet ir darbo reikalai. Visuomeninę televiziją bekurianti Ukraina generalinį LRT direktorių kviečia atvykti patarti.

Pasak A. Siaurusevičiaus, Lietuva Ukrainoje yra kokybės ženklas. „Jei pasakai, kad esi iš Lietuvos, uždaros durys tau prasiveria. Yra dvi šalys, Gruzija ir Ukraina, kur būti lietuviu yra didelė garbė“, – tikina A. Siaurusevičius. 

Generaliniam LRT direktoriui daug „Eurovizijos“ konkursų gyvai stebėti neteko, tačiau tai – jau antras kartais, kai tai darys Ukrainoje. „Manau, kad labai teisinga, jog „Eurovizija“ – Ukrainoje. To labai reikia ukrainiečiams, kad jie įgautų daugiau pasitikėjimo savimi, tačiau, žinoma, esama labai daug problemų. Esu, kur širdis liepia, ne tik todėl, kad tai – darbas“, – kalbėjo jis.

Jo teigimu, Lietuva – viena iš retų eurovizinių šalių, kur konkursas toks populiarus, todėl ir šalies atstovai sulaukia daug dėmesio, o nacionalinė konkurso atranka rengiama pagal aukščiausius standartus.

„Tik keliose šalyse „Eurovizija“ yra tokia pat populiari, kaip Lietuvoje. Be to, šalies vardas niekur kitur negauna tiek reklamos, kiek „Eurovizijoje“. Dabar konkursą pradėjo transliuoti Australija, yra transliavusi ir Kinija, čia papasakojama apie šalį, dainininkus, kurie atstovauja, tai – be galo didelė auditorija. Lietuva tampa labiau žinoma, jau vien dalyvavimas šaliai duoda labai daug“, – tikino pašnekovas.

Palinkėti „Fusedmarc“ sėkmės atėjo ir Ukrainos rašytojas A. Kurkovas, kuris neslepia, kad jaučia ypatingų simpatijų Lietuvai.

„Apie Lietuvą visų pirma turėjau gilų emocinį supratimą, vėliau jį pildžiau istorinėmis žiniomis“, – sakė rašytojas, kurio paskutinis romanas skirtas būtent mūsų šaliai.

„Šis romanas – mano didelė padėka Lietuvai už tai, kad palaikė Ukrainą oranžinės revoliucijos metu, ir vėliau, ir dabar, ir niekada neatsakė, visuomet išliko svarbiausiu Ukrainos advokatu Europoje“, – kalbėjo A. Kurkovas.

Rašytojui, kuris pats moka groti pianinu ir nevengia padainuoti, patiko „Fusedmarc“ daina. „Pirmiausiai man patiko pavadinimas, tikiuosi, kad Lietuva savo paskutinę revoliucija jau „perėjo“, tikiuosi, kad „perėjome“ ir mes“, – vylėsi A. Kurkovas.

Lietuvos atstovai iš vietos bendruomenės sulaukė daug dėmesio, buvo nuolat kalbinami ir prašomi papozuoti nuotraukoms. V. Ivanovskaja iš susitikimo išėjo pakylėta. „Kai kalbama apie kovą konkurse, pergale, tai negali nepatikti“, – tikino dainininkė.

Vasarai persiritus į antrą pusę, liepos 17 dieną, Ukrainos Donbaso danguje raketa „žemė–oras“ nutraukė veik trijų šimtų žmonių gyvybes ir prikaustė viso pasaulio dėmesį prie „Boeing-777“ nuolaužomis bei žuvusių žmonių kūnais nusėto lauko.

Į nuolaužų ir kūnų kritimo vietą iškart išvyko susijaudinę prorusiški kovotojai, kuriems buvo įsakyta sulaikyti arba nukauti ukrainiečių lakūnus. Bet kai pirmoji separatistų grupė pasiekė Grabovo gyvenvietę ir įvažiavo į kūnais bei lagaminais nusėta lauką, jos nariai nustebo pamatę, kad numuštas „ne tas lėktuvas“. „O ko jie skraido virš mūsų, juk mes čia kariaujame!“ – tarė vienas kovotojų, apžiūrinėdamas lavonus, kol kitas kovotojas telefonu filmavo tragedijos padarinius. Taip ši frazė atsidūrė „Youtube“.

Netrukus atvyko daugiau kovotojų. Juos sudomino besimėtančių lagaminų turinys, žuvusių keleivių auksiniai žiedai ir auskarai. Pradėjo nuiminėti žiedus nuo pirštų ir kaišioti juos į kišenes.

„Manėme, kad tai – Ukrainos transportinis lėktuvas“, – prisipažino vienas kovotojų italų žurnalistui, „Corriere della Sera“ laikraščio korespondentui. Šioje kovotoju tapusio buvusio šachtininko iš Torezo miestelio frazėje glūdi pagrindinė tragedijos priežastis.

Rusijos vadovybė aprūpino Donbaso separatistus tankais, zenitinėmis sistemomis, patrankomis ir kitokiais ginklais, kad šie galėtų sėkmingai kovoti prieš Ukrainos kariuomenę žemėje. Tačiau Rusija nedavė separatistams lėktuvų, nes, nepaisant didelių pastangų, kovotojams nepavyko užimti nei Donecko, nei Luhansko oro uosto. Net mažą karinį oro uostą Kramatorsko miestelyje Ukrainos kariuomenei ir savanoriams pavyko apginti, patiriant didžiulių nuostolių. Tad oro erdvė virš Donbaso išliko kontroliuojama Ukrainos oro pajėgų, kurios padėjo Ukrainos kariuomenės sausumos pajėgoms atsiimti iš separatistų anksčiau užgrobtas teritorijas.

Būtent dėl Ukrainos aviacijos veiksmų kovotojai paprašė Rusijos ir labai greitai gavo iš jos zenitinius-raketinius kompleksus, galinčius numušti lėktuvus ir sraigtasparnius bet kokiame aukštyje. Tačiau šachtininkai ir kiti „kariais“ tapę civiliai nesugeba valdyti tokios technikos. Todėl iš Rusijos į Donbasą neoficialiai „komandiruojami“ kadriniai rusų armijos karininkai, karo reikalų specialistai. Kaip tik su jų pagalba buvo numušta 16 Ukrainos oro pajėgų lėktuvų ir sraigtasparnių, du iš kurių buvo numušti liepos 23 dieną.

Manau, kad specialistai, atsakingi už beveik trijų šimtų Malaizijos avialinijų orlaivio „Boeing-777“ keleivių žūtį, jau yra skubiai sugrąžinti į tėvynę Rusiją. Ten pat išvežė „Buk“ sistemą, iš kurios buvo paleista lemtingoji raketa. Šią sistemą, turėjusią iki „Boeing“ kritimo keturias raketas, o vėliau – tik tris, gabenamą į sienos su Rusija pusę nufilmavo atsitiktiniai arba neatsitiktiniai liudininkai, įkėlę video į internetą. Abejoju, ar šią sistemą apskritai suras – net ir pasibaigus karo veiksmams Ukrainos Rytuose.

Keturias dienas keleivių kūnais ir lėktuvo nuolaužomis nusėtą lauką saugojo beveik tūkstantis ginkluotų kovotojų. Tarp jų buvo ir kamufliažinėmis uniformomis, ir civiliniais drabužiais apsirengusių asmenų. Civiliniais drabužiais vilkintys asmenys atidžiai apžiūrinėjo žuvusiųjų kūnus ir nurodinėjo, kuriuos reikia krauti į transporto priemones ir išvežti.

Kažkas atsivežė metalo pjaustymui skirtą prietaisą, ir dalį lėktuvo korpuso imta pjaustyti. Vėliau kovotojai aiškino, kad pjaustė išorinės dangos metalą, norėdami ištraukti žuvusiųjų kūnus. Tačiau ukrainiečių karo specialistai, išnagrinėję vaizdo įrašus iš įvykio vietos, spėjo, jog civiliais apsirengę asmenys buvo rusų karo specialistai, tikrinę žmonių palaikus ir fiuzeliažo liekanas, ieškodami lėktuvą numušusios raketos skeveldrų. Galbūt kaip tik tai paaiškina, kodėl Ukrainos ir tarptautiniams ekspertams beveik keturias dienas nebuvo leidžiama prieiti prie lėktuvo nuolaužų.

Dabar visa tai – jau praeitis. Kūnai ir jų fragmentai nugabenti į Nyderlandus. Hagos tarptautiniame teisme pradėta baudžiamoji byla pagal straipsnį „karo nusikaltimai“. Įvykį atskirai tiria Ukraina, o JAV jau pateikė savo išvadas, kuriose vis dėlto nenurodoma į tiesioginį Rusijos dalyvavimą tragedijoje. Pasakyta tik tiek, kad Rusija sukūrė sąlygas nusikaltimui įvykdyti. Yra žinoma, kad raketa buvo paleista į lėktuvą iš teritorijos, kurią kontroliuoja prorusiški separatistai ir jų bendrininkai iš Rusijos. Tačiau nežinoma, kas paspaudė raketos paleidimo mygtuką.

Likus dienai iki tragedijos Rusijos Federacijos prezidentas Vladimiras Putinas pažadėjo adekvačiai atsakyti į naujas JAV ir ES sankcijas, ir dabar šis pažadas skamba kaip niūri tragedijos pranašystė. Sąsajas tarp V. Putino pažado ir keleivių žūties įžvelgė tiek viso pasaulio žmonių, kad Rusijos prezidentui teko pirmą kartą per visą jo politinę karjerą naktį įrašinėti kreipimąsi per televiziją. Tiesa, jokio atsiprašymo ar apgailestavimo pasaulis neišgirdo.

V. Putinas pakartojo savo pastarojo meto ideaa fixe apie tai, kad Rusija ir toliau visais įmanomais būdais gins rusus visame pasaulyje – rusakalbius ir „rusų kultūros žmones“. Ši frazė, matyt, buvo skirta prorusiškiems Donbaso separatistams bei jų „ginklo broliams“ iš Rusijos ir Serbijos kaip įrodymas, kad kovotojai Ukrainos teritorijoje bus ir toliau remiami. Savo ruožtu Rusijos gyventojams V. Putinas pranešė, kad šiuo metu „niekas negresia Rusijos Federacijos suverenitetui“. Kitaip tariant, nuramino savo šalies piliečius žinia, kad NATO Rusijos nepuls.

O kokiam karui tokiu atveju ruošiasi Rusija, sutelkusi jau apie 50 tūkst. karių prie Ukrainos sienos? Pastarosiomis dienomis į pasienį su Ukraina atvyko kariniai daliniai iš Sibiro, Uralo ir Tatarstano. Sprendimas dėl jų perkėlimo prie Ukrainos sienos buvo priimtas iki „Boeing-777“ žūties. Tačiau tragedija danguje virš Donbaso, regis, nesužlugdė V. Putino planų Ukrainos atžvilgiu. Skirtumas tik tas, kad po to, kai buvo numuštas lėktuvas, per sieną iš Rusijos į separatistų kontroliuojamą Ukrainos teritoriją pervežama mažiau ginklų, šaudmenų ir naujų rusų savanorių. Tiesa, šis srautas gali bet kuriuo momentu atsinaujinti visu pajėgumu.

Ukrainos kariuomenei kol kas nepavyksta perimti nuosavos sienos kontrolės. Tai padaryti yra nepaprastai sunku, nes separatistai drauge su Rusijos kariuomene naudoja specifinę taktiką: separatistai apšaudo iš pabūklų ir minosvaidžių Rusijos teritoriją, o rusų artilerija, atsakydama, šaudo ne į separatistų ugnies taškus, o į Ukrainos pasieniečius ir ukrainiečių karių dislokacijos vietas. Deja, šis keistas, „hibridiniu“ pavadintas karas tęsiasi. Tik dabar visas pasaulis pagaliau suprato, jog tai, kas vyksta Rytų Ukrainoje, yra ne „vidaus konfliktas“, vykstantis kažin kur toli ir neliečiantis Europos, bet globalus konfliktas, kurio aukomis tapo ir dar gali tapti bet kurios pasaulio valstybės piliečiai.

Kovo 17 dieną, pirmadienį, Vladimiras Putinas pripažino Krymo nepriklausomybę, prorusiški Krymo gyventojai pradėjo „šventę“ ir „pažymėjo“ ją nužudydami ukrainiečių kareivį Simferopolyje.

Tą patį vakarą Rusijos televizija vakarinėse žiniose parodė Ukrainos žemėlapį be Krymo pusiasalio. Prieš kelias dienas Europos ir JAV paskelbtos sankcijos prieš 21 asmenį iš Krymo ir Rusijos iššaukė ne vieno mano aplinkos žmogaus nesupratimą ir kartų juoką. Tačiau kiti pasakė: tai tik sankcijų pradžia. Pažiūrėsim. Kol kas įvykiai Kryme vystosi labai greitai, o Europoje – labai lėtai. Atrodo, kad naujienos ten patenka ne internetu, o pašto kurjerio, kuris joja arkliu, pagalba.

Kryme kovo 16–17 dienomis dalino ginklus. Procedūra paprasta, o ginklų daug. Reikia tik būti Krymo gyventoju, tai yra parodyti pasą, kuriame nurodytas gyvenamasis adresas, reikia gauti „Savigynos“ nario pažymą – tai yra ateiti į vieną iš daugelio adresų ir prisiekti meilę Rusijai ir neapykantą Ukrainai. Tada su naujutelaite „Savigynos“ pažyma reikia eiti į miesto arba rajono šauktinių punktą ir gauti Kalašnikovo automatą. Pastebėjau, kad kuo daugiau žmonių Kryme gauna ginklus, tuo mažiau veikiančių bankomatų. Daugybė žmonių pasimetę. Parduotuvės nepriima bankų kortelių, tik grynuosius. Bankai nedirba. Krymo valdžia praneša apie bankų filialų nacionalizaciją. Valdžia žada greitą perėjimą prie rublių ir finansinę Rusijos pagalbą. O Rusija jau tyli apie Krymui pažadėtus pinigus.

„Savigynos“ būriai visame Kryme stabdo autobusus ir automobilius, tikrina keleivių ir vairuotojų pasus. Kas neturi paso – išveda ir sulaiko. Ko jie ieško? Galbūt „šnipų“ iš Kijevo? Pati „Savigyna“ sudaryta iš Krymo savanorių ir iš Rusijos atvažiavusių kazokų ir rusų aktyvistų. Dar truputį ir skirtingi „Savigynos“ būriai ims tikrinti vienas kito pasus.

Kijevo „Savigynos“ nariams ir kitoms revoliucinėms grupėms, dalyvavusioms Viktoro Janukovyčiaus nuvertime, taip pat netrūksta ginkluotės. Bet jiems ginklų nedalino. Todėl dešimčiai žmonių tenka tik vienas automatas ar du pistoletai. Ir vaikšto po Kijevą šie revoliucionieriai, ieško: kur nukreipti savo energiją. Praeitą savaitgalį vienas Kijevo verslininkas atvedė būrį „Dešiniojo sektoriaus“ saugoti rūsio gyvenamajame name, kur jis seniai svajojo įkurti parduotuvę. Namo gyventojai, seniai kariavę su tuo verslininku, kuris neturi jokių teisių į tą rūsį, iškvietė „Savigynos“ būrį. Kol dvi revoliucinės grupės aiškinosi santykius, prie Chalturino gatvės 23 namo privažiavo ginkluotoji milicija, kuri anksčiau nesikišo į namo gyventojų ir verslininko konfliktą. Keli revoliucionieriai pašaudė į orą, siekdami taip įrodyti savo teisumą. Tačiau galų gale, viskas baigėsi taikiai. Verslininką privertė atsistoti ant kelių prieš namo gyventojus ir pažadėti, kad jis daugiau niekada nebandys užgrobti svetimą nuosavybę. Po to milicija paprašė užbaigti konfliktą ir abi revoliucionierių grupės išsiskirstė. Ginklų iš jų neatėmė, į miliciją niekas nekvietė. Tiesiog tapo tylu. Tačiau, kai pasigirdo pirmieji šūviai vaikų darželio, esančio gretimame kieme, auklėtojos pradėjo nervingai skambinėti tėvams ir prašyti atvažiuoti pasiimti vaikus namo. Paskambino ir mano draugams, ir jie, drebėdami iš susijaudinimo ir baimės dėl vaiko, bėgo į vaikų darželį ir vedė iš ten savo berniuką Artiomką.

Nepaisant visko, kas vyksta, aš pradėjau ramiau miegoti. Vakar gydytojas okulistas man išrašė lašų akims: po beveik trijų mėnesių be normalaus miego pradėjo prastėti regėjimas. Aš jau laikiau rankoje popierių su lašų ir vitaminų pavadinimais, kuriuos turėjau nusipirkti, o gydytojas mane palydėjo išėjimo link, klausdamas: „Kas gi dabar bus? Kaip mes toliau gyvensime?“.

Tos pačios dienos vakarą aš užėjau pas savo leidėją Kijeve ir mes kartu su jo žmona, trise, sėdome prie mažo staliuko, įsipylėme po taurelę degtinės, pastatėme ant jo silkės, keptos žuvies, raugintų agurkų. Už lango siautėjo Kijevui neįprastai stiprus vėjas, mesdamas lietų į langų ir balkono durų stiklus. Taip mes su leidėju susitinkame mažiausiai po kartą per savaitę. „Raminantys susitikimai“ vietoje raminamųjų vaistų jam ir jo žmonai. Ir vis tie patys klausimai: „Ką dabar daryti? Kaip gyventi toliau?“. Spaustuvė nedirba, Ukrainos vyriausybė dar prie V. Janukovyčiaus jam įsiskolino daug pinigų. Ir kiekvieną dieną jis galvoja, kad metas spaustuvę uždaryti išvis. Bet kiekvieną rytą vis tiek eina į darbą.

Aš, kaip ir anksčiau, beveik kiekvieną dieną noriu į Maidaną ir į Gruševskio gatvę, kur vis dar stovi barikados, užverstos gėlėmis žuvusiųjų atminimui. Dabar ta gatve jau galima pravažiuoti automobiliu iki parlamento ir toliau, bet pravažiavimas tarp barikadų padarytas siauras – tik vienam automobiliui. Ir todėl eismas vyksta tai į vieną, tai į kitą pusę. Bet, nepaisant to, kad tai yra viena iš centrinių gatvių, automobilių čia nedaug. Vairuotojai įprato centrą apvažiuoti. Prie barikadų ir toliau ateina žmonės, šalia jų, palapinėse ir toliau gyvena „maidaniečiai“. Dabar jau nebeaišku: kas iš jų čia buvo nuo pat protestų pradžios, o kas prisijungė tik po pergalės prieš V. Janukovyčiaus režimą.

Naktimis Maidane daug jaunimo. Jie čia ateina poromis – jauni vaikinai ir merginos, apsirengę kamufliažiniais drabužiais, kartais su mediniais pagaliais, kartais tiesiog su kaukėmis ir kitokiais revoliuciniais „atributais“. Visai jaunų aktyvistų būriai, kurie atsirado Maidane jau po kruvinojo ketvirtadienio, kartais organizuotai eina kitomis gatvėmis. Kažką su šia revoliucine visuomenine energija reikia daryti. Valdžia pasiūlė organizuoti Nacionalinę Gvardiją iš savanorių Ukrainos sienų apsaugai. Ta prasme Rusijos agresija netgi padeda, kad ir kaip keistai ir baisiai tai beskambėtų! Tūkstančiai „maidaniečių“ ir „savigynos“  narių jau užsirašė į Nacionalinę Gvardiją. Savanoriams jau pradėjo organizuoti karinius apmokymus, specialų pasirengimą. Kada apie tai praneša per radiją, artėjančio karo pojūtis tik sustiprėja. Anksčiau naujienos buvo tiesiog blogos ir apie blogą, o dabar jos karinės ir guvios.

Neseniai Donbaso gubernatorius Sergejus Taruta, verslininkas ir vienas iš per daug turtingų oligarchų, pranešė, kad už savo pinigus palei sieną su Rusija iškasė 4 metrų pločio duobę ir sustūmė 2 metų aukščio žemės volą. Ant volų pastatė betoninius įtvirtinimus prieš Rusijos tankus, o tai nemažiau 120 kilometrų. Jeigu kada nors ir teks šią situaciją aprašyti romane, aš būtinai užpildysiu tą griovį vandeniu ir prileisiu į jį krokodilų, sugebančių prakąsti rusiškų tankų apsaugą.

Vakar man teko „Facebook“ tinkle užblokuoti rusus, kurie man rašė asmenines žinutes su įžeidimais, vadino mane „menkysta“ ir „išdaviku“. Keista, kai žmogus, pasisakantis už savo šalies teritorijos vientisumą ir prieš kaimyninės šalies agresiją, gali būti laikomas „išdaviku“. Kovo 17 dieną pusė Rusijos kartu su Krymu šventė „referendumo“ rezultatus. Protingi Krymo gyventojai spėjo užsipirkti degtinės pačioje Rusijos okupacijos pradžioje, kai dar nebuvo problemų su pinigais ir kreditinėmis kortelėmis, kada veikė visos parduotuvės. Tie, kas nespėjo apsirūpinti degtine, šventė liūdnai arba stengėsi prisijungti prie svetimų vakarėlių. Rusiškoje interneto erdvėje ir tinklaraščiuose taip pat galima sutikti daug girto džiūgavimo dėl Krymo „susigrąžinimo“. Džiūgavimas dar kurį laiką tęsis, tačiau vėliau į situaciją teks pažiūrėti blaiviomis akimis. O blaivioms akims Krymas gali nepatikti, ten dabar ruošiamasi duoną ir kitus pirmo būtinumo produktus pardavinėti pagal korteles, kaip karo ir blokados laikais Leningrade – tik pateikus pasą su registruota gyvenamąja vieta Kryme.

Žinoma, tą Krymo „savigyna“, kuri jau gavo automatus, gali būti rami dėl savo prasimaitinimo. Bet kur kas blogiau bus Krymo gyventojams, kurie ginklų negavo. Jiems jau baisu ir greitai prie to dar prisidės nauja realybė, kurią vargu ar galima bus pavadinti „stabilumu“.

Laikas dabar skaičiuojamas ne dienomis, o minutėmis. Kol aš baigiu rašyti šį tekstą, Kryme taip vadinama „Savigyna“, į priekį pastačiusi moteris šturmuoja Ukrainos karines bazes. Po ukrainiečių kareivio nužudymo ir dar vieno karininko sunkaus sužeidimo, mūsų kariuomenei leista atsakyti ugnimi į priešo agresiją. Visgi nei vienas Ukrainos karys nešaudys į moteris. Kas įvyks toliau, nežino niekas. Viltis konfliktą išspręsti taikiai dingo net ir pas pačius romantiškiausiai nusiteikusius ukrainiečius. Taikos ateityje nematyti ir jos artimiausiu laiku nebus. Tai turi suprasti ir Europa, kurią dabartinė padėtis gali išjudinti taip, kaip Rusijai pavyko išjudinti pietryčių Ukrainą ir Krymą.

A. Kurkovas – labiausiai į užsienio kalbas verčiamas Ukrainos rašytojas ir kinematografininkas.