Prasidėjo nuo bunkerio

„Išminuotojas klysta tik vieną kartą“, – visų išminuotojų moto primena vienas jų Andrius Blažauskas. Svajojęs tapti bandelių kepėju, kibęs į šaltkalvystės mokslus, o nuo 16 metų savanoriavęs krašto apsaugos sistemoje, dabar A.Blažauskas – Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono Sprogmenų neutralizavimo kuopos Pirmo sprogmenų neutralizavimo būrio skyriaus vadas.

Apie išminuotojo profesiją A.Blažauskas sužinojo dar jaunystėje. Tuo metu jis gyveno Kauno rajone, netoli Nemuno. Vyresnio amžiaus žmonės pasakojo, jog kažkur toje vietoje buvo Antrojo pasaulinio karo aerodromas bei fronto linija.

Palei Nemuną vandens nuplautame krašte Andriaus klasiokas aptiko bunkerį. „Jame mes radome daug įvairiausių karinių daiktų: šovinių, sprogmenų, kurių paskirties dar nesupratome – buvome apie dvylikos, trylikos metų, – pasakojo A.Blažauskas. – Tas mano klasiokas vieną iš radinių atsinešė prie mokyklos. Ačiū Dievui, kad mus pamatė vienas mokytojas ir suprato, jog ten sprogmuo. Jis mus kaip reikiant išbarė, sudrausmino, iškvietė policiją, o mano draugas paaiškino, kur tą daiktą rado.“

Po šio nuotykio buvo iškviesti išminuotojai ir viską tame bunkeryje susprogdino. A.Blažauskas pats savo akimis stebėjo išminuotojų darbą, kuris jam paliko be galo didelį įspūdį. „Dar iki šiol tas mokytojas susitikus prisimena incidentą, klausia, ar atsimenam, o mes atsakom, kad atsimenam, ir juokiamės“, – pasakojo Andrius.

Adrenalinas išminuotojų darbe yra nuolatinis palydovas. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Savęs pažinimo link

Andrių nuo pat jaunystės žavėjo sprogimo garsas ir domino pats sprogimas. Jis prisipažįsta, jog dar vaikystėje dažnai pats su vaikais iš degtukų konstruodavo įvairius į sprogmenis panašius dalykus. Tai jam buvo lyg hobis.

„Filmuose matytos visos tos scenos, pavyzdžiui, per „Kapitoną Tenkešą“ paraką sukiša į požemius bei kiti panašūs dalykai... Visa tai kėlė žavesio“, – prisiminė A.Blažauskas.

Tačiau paauglystėje minčių apie išminuotojo darbą nebuvo. „Juokaudamas tėvui sakydavau, kad būsiu kulinaras, bandelių kepėjas, bet gyvenimas pasuko mane į karą“, – pasakojo Andrius. Jis mokėsi šaltkalvystės ir turėjo tapti šaltkalviu įrankininku, o tai, pasak jo, taip pat yra ganėtinai kruopštus darbas. Tačiau tuo metu Lietuvoje beveik nebuvo darbo, taigi nuo 16 metų A.Blažauskas, pastūmėtas brolio, tapo savanoriu krašto apsaugos sistemoje.

Sulaukęs 18 metų, A.Blažauskas išvažiavo į užsienį ir vėliau gavo pasiūlymą išvykti į tarptautinę misiją Balkanuose. „Aišku, buvo pačiam smalsu ir įdomu. Be to, atlieki pareigą Tėvynei. Ir finansai viliojo. Pabuvęs misijoje galutinai supratau, kad noriu grįžti į kariuomenę“, – atviravo Andrius.

Gali ne kiekvienas

Pirmiausia A.Blažauskas tapo kariu savanoriu. Tik vėliau atėjo noras tapti išminuotoju. „Išminuotojų nėra labai daug. Jie dirba specifinį darbą ir daug nesireklamuoja. Atvažiuoja, padaro savo darbą ir išvažiuoja ruoštis kitam. Ir pati Lietuva nėra didelė šalis“, – sakė Andrius.

Pasak jo, paruošti išminavimo darbui tinkamą specialistą yra labai sunku. Tai ilgai užtrunka, būna ir žmonių, kurie nenori rizikuoti arba jiems tiesiog nusibosta tam ruoštis. „Pirmiausia reikalaujama mažiausiai vidurinio išsilavinimo. Kitas žingsnis – stojimas į kariuomenę. Po devynių mėnesių privalomosios karinės tarnybos įsidarbini profesionaliosios tarnybos kariu. Tada turi pereiti atranką į mūsų išminavimo kuopą“, – pasakojo A.Blažauskas.

Anot Andriaus, atrankos metu kandidatas yra kalbinamas, norima perprasti jo požiūrį į gyvenimą, tikslus. Didelis privalumas – užsienio kalbų mokėjimas. Praėjus atranką tenka nemažai pasimokyti, gilintis į bendras kariuomenės temas ir, jei žmogus yra pakankamai imlus žinioms, aukštesnieji vadai sprendžia, ar jis gali tapti išminuotoju ir būti siunčiamas į kursus.

Dar vienas svarbus aspektas – karštakošiškumas. Kadangi šiame darbe karštakošiški sprendimai negalimi, tokio būdo žmogus į tokį darbą negali būti priimtas. „O tapti savarankišku išminuotoju užtrunka maždaug trejus metus, kartu su visais mokslais, kursais bei praktika“, – savo patirtimi dalijosi patyręs išminuotojas.

Kelias buvo nelengvas

Savo pareigas A.Blažauskas pasiekė per 13 metų. Pasak jo, viskas vyko palaipsniui. Pirmais metais, tarnaudamas kuopoje, jis baigė pirmąjį mokslų etapą ir tapo išminuotojo padėjėju.

Po dvejų metų A.Blažauskas baigė išminuotojo kursus ir pradėjo dirbti savarankiškai. Po kelerių metų laikinai tapo vyresniuoju specialistu, tada – vyriausiuoju specialistu, o prieš maždaug porą metų jam buvo patikėta vadovauti skyriui.

„Tai nėra trumpas kelias, – teigė A.Blažauskas. – Tapti skyriaus vadu yra labai sunku, kadangi geri specialistai visada laikomi, o kol jie neišeina į aukštesnes pareigas, galimybės šioje specialybėje gauti paaukštinimą nėra. Aš daug metų dirbau, stengiausi, buvau pastebėtas, ir vadovybė nusprendė, kad esu pakankamai tam subrendęs“.

Pavojus išlieka visada

„Mes turime tokį posakį: išminuotojas klysta tik vieną kartą. O jei tiksliau, tai du kartus – pirma klaida yra šios profesijos pasirinkimas, o antra – lemtinga ir neatitaisoma klaida, kai išminuotojas tiesiog išgaruoja“, – sakė A.Blažauskas.

Tačiau A.Blažauskas nepripažįsta, jog išminavimas yra pavojingiausia profesija iš visų. Pasak jo, kiekvienas darbas yra pavojingas, bet jei žinai, ką darai, ir neleki stačia galva į pavojų, tai viskas būna gerai. Andrius teigia, jog tiek policininko, tiek ugniagesio, tiek ir jo darbas yra pavojingas, tik išminuotojai tiesiogiai lenda į pavojų, kad nenukentėtų kiti žmonės.

„Įdomiausia šioje profesijoje yra tai, kad nėra rutinos. Kiekvieną kartą – vis kita vieta, vis kitas daiktas, kita aplinka, kurią turi išsaugoti. Skirtingi ir sprendimai – kaskart reikia mąstyti kitaip, nes vienodų situacijų nebūna“, – pasakojo A.Blažauskas.

Vyras pripažįsta, jog jam įdomiausia – ruoštis vykti į iškvietimą tam tikru adresu, būna labai smalsu, ką nuvažiavęs ten ras: „Jei randi didelį sprogmenį, tai galvoji, kaip stipriai jis yra pavojingas, kaip reikės su juo elgtis, ką išsaugoti – juk visą informaciją sužinai tik atvažiavęs prie paties daikto. Kai gauni signalą, kad esi reikalingas tokiu adresu, turi reaguoti greitai ir vykti į iškvietimą“, – apie savo darbo specifiką kalbėjo Andrius.

Robotukai – išminuotojai

Nuo pat vaikystės A.Blažauską tėvas mokė remontuoti mašinas bei traktorius, todėl jį iki šiol traukia įvairios darbo technologijos. Kadangi išminavimui skirta įranga nėra standartinė, ne bet kas gali tuos daiktus pačiupinėti, juo labiau – juos valdyti.

Juokaudamas tėvui sakydavau, kad būsiu kulinaras, bandelių kepėjas, bet gyvenimas pasuko mane į karą.

„Visada jaučiu azartą, kai galvoju, kaip viską padaryti kuo tiksliau, kokybiškiau ir geriau, juk nuo mano darbo rezultato priklauso aplinkinių gyvybės bei poveikis aplinkai“, – kalbėjo išminuotojas.

Andrius taip pat papasakojo apie išminuotojų turimus robotukus, kuriuos jie yra pratę vadinti išminuotojų akytėmis, rankytėmis bei kojytėmis. Robotas turi daug kamerų, ranką, pats gali nuvažiuoti iki rasto sprogmens, jį apžiūrėti ir įvertinti situaciją, ar išminuotojui saugu prie to daikto artintis. „Robotuko vardas Motiejus, – pristatė A.Blažauskas. – Nors žmogaus galimybės yra didesnės negu roboto, norint išsaugoti gyvybę, didelę darbo dalį galime padaryti pasitelkę robotuką. Tai mūsų darbo įrankis.“

Nepaliaujamas adrenalinas

Pasak A.Blažausko, adrenalinas šiame darbe yra nuolatinis palydovas. „Vadovaujamės tokiu mąstymu: jeigu bijai per daug – padarysi didelę klaidą, o jeigu visai nebijai – irgi klaidą padarysi. Mes tarpusavyje dažnai juokaujam: jeigu tu visiškai nejauti baimės eidamas prie sprogmens, tai reiškia, jog reikia pagalvoti apie profesijos keitimą, nes tau greičiausiai su galva negerai“, – juokavo Andrius.

Jis pripažįsta, jog kaskart einant sprogmens link, jaudulio būna, tačiau neskubant ir priimant teisingus sprendimus situaciją galima išspręsti gana lengvai. „Kai tarnavau pėstininku, be abejo, tas pavojus atrodė kitaip. O ir tapus išminuotoju iš pradžių nebuvo baisu. Atvirkščiai, buvo smalsu, įdomu, kas kaip veikia, kaip atliekamas tas darbas, kaip vyksta tas sprogimas. Visos tos procedūros buvo įdomios. Pradžioje besimokydamas pats nelabai supranti ir neįsivaizduoji, kas yra tikrasis pavojus, tiesiog viskas tau atrodo smagiai. Kuo didesnis sprogimas, kuo jis galingesnis, tuo įdomiau ir linksmiau. Tik kai paragauji tos duonos, supranti, ką tai reiškia. Pavyzdžiui, jei kulka gali sužeisti vieną žmogų, tai sprogimas gali sužeisti dešimtis ar šimtus žmonių“, – patirtimi dalijosi Andrius.

Jis teigė, jog pavojaus suvokimas ateina tik laikui bėgant ir įgyjant patirties, nes iš pradžių atrodo, kad rizikuoti gali bet kur ir bet kada, ir nieko nenutiks, bet patirtis rodo visai ką kita. „Todėl mūsų mokymas ir yra suskirstytas etapais“, – aiškino A.Blažauskas.

Baigęs kursus ir įgijęs pakankamai žinių apie sprogmenis ir darbą su jais, žmogus vis tiek dar negali priimti savarankiškų sprendimų. Tam reikia įgyti pakankamai daug patirties, kad neutralizuojamas sprogmuo nepadarytų daugiau žalos aplinkai, kad būtų pasirinktas saugiausias būdas jį neutralizuoti ir kad turima technika būtų kuo efektyviau išnaudojama, jog sprogimas kuo mažiau pakenktų aplinkai arba jo išvis neįvyktų.

Kartais tenka ir kasti

Tačiau Andriui šiame darbe sunkiausia yra mokslai. „Mokslus reikia baigti gana aukštu balu. Esam vertinami teigiamai tik kai išlaikome testą 80 proc. Jei gaunam 79 proc., tai esame neišlaikę, o mokslo etapai susideda ne iš vieno testo“, – pasakojo jis.

Testuose viską reikia žinoti tiksliai ir atsakyti teisingai, o viskas priklauso nuo situacijos ir nuo daikto. „Yra daiktų, kurie nėra tokie pavojingi, kuriuos gali pajudinti, pernešti į patogesnę vietą, ir yra kitų daiktų, kurių net negali judinti, o turi padaryti tam tikras operacijas“, – teigė išminuotojas.

Išminuotojams kartais net pusę dienos tenka su kastuvais atkasinėti rastą daiktą, nes būna matoma tik nedidelė jo dalis, o gruntas būna visoks. Kartais reikia įrengti apsaugines konstrukcijas, dėl kurių tenka prikasti net 3 tūkst. maišų smėlio ir padaryti specialias sieneles, kad nenukentėtų aplinka.

Pasak Andriaus, sustatyti tą sienelę būna penkių žmonių geros dienos darbas, ir tik tada pradedamas vykdyti pats neutralizavimas. Viskas priklauso ir nuo to, kur randamas sprogmuo – mieste ar miške. „Dar juokaujame kartais, kai paklausia: „Ką tu gali?“, o tu atsakai: „Gali kasti, gali ir nekasti“. Kartais būna, jog tenka pakasti nuo ryto iki vakaro“, – juokavo A.Blažauskas.

Išminavimas Lietuvoje

Sprogmenų Lietuvoje randama gana dažnai. A.Blažauskas pasakoja, jog kartais būna dienų, kai iškvietimų nėra visai, bet būna dienų, kai budėdamas važiuoji į keturis ar penkis iškvietimus per dieną.

„Tam daug įtakos turi ir metų laikas bei darbai, kurie vyksta. Pavyzdžiui, pavasariniai ir rudeniniai žemės ūkio darbai, statybos, kurių metu randama įvairių sprogmenų. Mūsų darbo krūvis labiau sezoniškas. Kuo daugiau žmonės liečiasi prie žemės, tuo daugiau darbo mes turim“, – teigė jis.

Pasak A.Blažausko, yra buvę akimirkų, kai norėjosi nusispjauti. „Būna visko per tiek metų, ištarnautų kariuomenėje. Ir paprastame darbe žmogus pavargsta, jam reikia atostogų, ir jis tikisi, jog pailsės, tačiau gauna papildomų užduočių ir tuo momentu kyla noras nusispjauti. Bet nusispjauni per vieną petį, per kitą ir eini toliau dirbti savo darbą“, – savo patirtimi dalijosi Andrius.

Tačiau konkrečių minčių apie išėjimą ar darbo pakeitimą A.Blažauskui nebuvo niekada: sako, būna, jog paburbi po nosimi, bet vis tiek atlieki viską, ką reikia. „Pasirinkęs šią specialybę niekada nesigailėjau“, – pripažino Andrius.

Asmeninio archyvo nuotr.

A.Blažauskui šiame darbe smagiausia, kai žino, jog užsilikusį nuo karo sprogmenį sunaikino saugiai, niekas nenukentėjo ir ateityje jau niekas nuo jo nebenukentės. „Žinau, kad jo neras koks vaikas, ūkininkas ar kitas žmogus, nežinantis, koks tas daiktas, ir nepasidarys žalos. Šis darbas yra pareiga Tėvynei. Pareiga žmonėms. Turi atlikti savo darbą gerai, kad nenukentėtų žmonės, aplinka. Ir didelis džiaugsmas apima širdį po sėkmingos, pavykusios operacijos“, – užtikrintai kalbėjo jis.

Šeima ir draugai

Paklaustas apie šeimą ir draugus, Andrius šypsosi: „Dauguma draugų yra jau pratę, jog dirbu tokį darbą, ir klausimų nekyla. Bet pačioje pradžioje, be abejo, būdavo visokių reakcijų. Dažniausiai sulaukiu klausimo: „Tai dar vis dirbi tą darbą?“ „Taip“, – atsakau. „Na, tai pasakyk, kurį laidą kirpti – mėlyną ar raudoną?“ – juokaudami paklausia. O šeima turbūt jau pripratusi, kad tenka negrįžti naktimis ar būti prikeltam vidury nakties ir važiuoti vykdyti išminavimo operacijos“, – teigė A.Blažauskas.

Būna ir taip, kad esi suplanavęs kažką daryti, ruošiesi kažkur išvykti su šeima, bet staiga paskambina ir pasako, kad esi reikalingas darbe, ir tenka važiuoti – nieko nepadarysi.

Būsimiems išminuotojams Andrius linki kantrybės bei žinių. „Ir daugiau meilės! Daugiau meilės dirbant šį specifinį darbą“, – pridūrė patyręs išminuotojas.