Nebuvo įsigilinęs?

Seimui pateiktas svarstyti numanomo sutikimo organų donorystės modelis. Jei būtų priimtos Seimo narės konservatorės Jurgitos Sejonienės pateiktos Žmogaus audinių, ląstelių, organų donorystės ir transplantacijos įstatymo pataisos, numanomo sutikimo modelis pakeistų šiuo metu Lietuvoje galiojantį informuoto sutikimo modelį. Numanomo sutikimo modelis nuo dabar galiojančio skiriasi tuo, kad žmonėms nereikėtų pasirašyti jokio sutikimo, norint po mirties tapti organų donoru. Pagal numanomo sutikimo modelį visi žmonės laikomi potencialiais donorais, išskyrus tuos, kurie raštu pareiškia to nenorintys.

Lapkričio 25 d. LRT radijo laidoje „Radijo ringas“ kunigas prof. A. Narbekovas išsakė aistrų sukėlusią savo ir Katalikų bažnyčios poziciją apie numanomo sutikimo modelį.

Andrius Narbekovas (V. Skaraičio/BNS nuotr.)

„Donorystė su numanomu sutikimu ne tokia pati (kaip dabar). Mes (dabar) donorų organus paimam, kai žmonės juos dovanoja kaip dovaną. Toliau yra numanomas sutikimas. Čia jau yra didelė slinktis nuo donorystės iki numanomo sutikimo. Ir trečias dalykas, kai yra prekyba organais“, – kalbėjo kunigas.

Toks numanomo sutikimo modelio sugretinimas su prekyba organais, teiginiai, kad, įteisinus šį donorystės modelį, įsijungs „prievartinis mechanizmas“, ir laidoje nuskambėjusi A. Narbekovo mintis, kad „dabar sveikatos priežiūra yra mokama, ir mes visi tą žinome – čia ne paslaptis“, iššaukė medikų ir visuomenės reakciją.

Bus skandalingų situacijų, o juk užtenka vieno skandalo, kad būtų pakirstas pasitikėjimas visa donorystės sistema.

Įstatymo pataisas pateikusios J. Sejonienės teigimu, kunigas A. Narbekovas greičiausiai nebuvo įsigilinęs į tai, kas iš tiesų siūloma numanomo sutikimo modeliu.

„Nesuprantu, kur mato grėsmių Lietuvos katalikų bažnyčia. Juk mes siekiame išsaugoti kuo daugiau žmonių gyvybių, kuo daugiau sveikų žmonių, tarp jų – ir vaikų. Lietuvoje per 300 žmonių vienu metu laukia donorų organų, dažniausiai – inkstų, kepenų. Įteisinus numanomo sutikimo modelį, organų transplantacijos jie sulauktų greičiau. Tai pagerintų jų gyvenimo kokybę“, – įsitikinusi Seimo narė.

Pasak jos, jokios prievartos naujasis modelis neįteisina: žmogus pats arba jo artimieji spręstų, paaukoti organus, ar ne.

„Pagal organų transplantacijų skaičių Lietuva ES yra per viduriuką. Tačiau pagal tai, kad naudojame santykinai daug gyvų donorų organų, atrodome nekaip. Dažniausiai gyvi artimieji aukoja vieną savo inkstą sergančiam giminaičiui“, – J. Sejonienės teigimu, artimųjų sveikata, paaukojus organą sergančiam giminaičiui, taip pat suprastėja. Todėl reikia siekti, kad gyviesiems kuo mažiau tektų aukoti savo organus.

„Kur galioja numanomo sutikimo modelis, paprastai donorysčių yra daugiau, o atvejų, kai organai paimami iš gyvo donoro – mažiau“, – palygino ji.

Numanomo sutikimo modelis šiuo metu galioja daugelyje Europos šalių.

Eilė: organų transplantacijos Lietuvoje dažniausiai laukiama kelerius metus, ne vieno žmogaus gyvybės siūlas nutrūko belaukiant tinkamo donoro organo. (Asociatyvi Elijaus Kniežausko nuotr.)

Beprotiška sąmokslo teorija

Viešojoje erdvėje pasirodžius numanomo sutikimo modelio sugretinimų su nesąžininga medicina, prekyba organais, Kauno klinikų Intensyviosios terapijos klinikos vadovas, Organų donorų programos vadovas doc. Tomas Tamošuitis paaiškino, kodėl prekyba organais XXI a. Europoje yra neįmanoma.

„Jei kas įsivaizduoja, kad tai įmanoma, pirmiausia turėtų pagalvoti, kiek žmonių į tai reikėtų įtraukti. Vienu metu operacinėje būna penkiolika žmonių. Identifikuojant, ruošiant donorą, Intensyviosios terapijos skyriuje dalyvauja bent dešimt nesusijusių žmonių. Tai tik iki išimant organą. Tačiau jį dar reikia išimti, paskui – išsaugoti, pervežti, o kontrolė labai griežta. Kiekvieną minutę yra žinoma, kur yra organas. Į dėžes, kuriose keliauja organai, yra įdėti GPS siųstuvai“, – pasakojo daugiau kaip 20 metų donorystės srityje dirbantis T. Tamošuitis.

Pasak jo, organai keliauja pagal bendrą recipientų sąrašą, kontroliuojamą Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM), Nacionalinio transplantacijos biuro (NTB), transplantacijos centrų Kaune ir Vilniuje. Tikrinami pacientų sąrašai, žiūrima, Kauno ar Vilniaus centro pacientas turi pirmumą.

„Be to, neįmanoma, kad organą būtų galima paimti ar persodinti kažkur rūsyje. Po organo persodinimo tam žmogui reikia vaistų, medikų priežiūros. Norint sukurti beprotišką sąmokslo teoriją, galima ją sukurti, bet realiai tai įgyvendinti neįmanoma“, – pabrėžė docentas.

Jis antrino J. Sejonienei, kad donorystė išliktų savanoriška ir patvirtinus numanomo sutikimo modelį: „Prievartos tapti organų donoru nėra ir nebūtų pagal numanomo sutikimo modelį. Net keli saugikliai veikia: žmogus gali bet kada atsisakyti tapti organų donoru arba artimieji gali atsisakyti, kai jų paklaus. Jei žmogus nebus užpildęs atsisakymo formos, artimųjų pritarimas bus būtinas.“

Tačiau, skirtingai nei Seimo narė, T. Tamošuitis teigė, kad numanomo sutikimo modelis situacijos nepakeis.

Tomas Tamošuitis/Justinos Lasauskaitės nuotr.

„Nėra jokių mokslinių įrodymų, kad šis modelis galėtų iš esmės pakeisti situaciją. Pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose, kuriose yra informuoto sutikimo modelis, donorų 1 mln. gyventojų yra gerokai daugiau nei daugumoje Europos šalių. Pavyzdžiui, Graikijoje, kur yra numanomo sutikimo modelis, yra apie šešis kartus mažiau donorų už Lietuvą, – palygino gydytojas. – Taigi, ne sutikimo donorystei modelis lemia donorų skaičių, o taikomos kompleksinės priemonės. Daugybę metų kalbame, kad reikia keisti donorystės organizavimo ir koordinavimo sistemą. Tik pakeitus šią sistemą, ėmus ją finansuoti, turint profesionalių darbuotojų įmanoma pasiekti, kad organų donorų padaugėtų.“

Jis priminė Ispanijos pavyzdį. Šioje šalyje taikomas numanomo sutikimo modelis ir 1 mln. gyventojų tenka didžiausias efektyvių donorų skaičius pasaulyje. Ten donorystės sėkmę lėmė sistemos kūrimas, kompleksinių priemonių taikymas. „Beje, tarp devynių punktų, kuriuos jie įvardija kaip lėmusius sėkmę, neįvardintas numanomo sutikimo donorystės modelis“, – atkreipė dėmesį T. Tamošuitis.

SAM stalčiuose jau beveik trejus metai guli Organų donorystės koordinavimo tvarka, tačiau ji vis dar nepatvirtinta.

Laukimas brangiai kainuoja

Pasak docento, numanomo sutikimo modelis galėtų išspręsti gal keletą procentų probleminių situacijų, susijusių su organų donoryste, kai nėra aiškaus giminių atstovo ir nėra ko paklausti dėl sutikimo. Tačiau tokių situacijų pasitaiko labai retai.

Viena problemų, su kuria susiduriama Lietuvoje, – didelis atsisakymo aukoti mirusiojo organus donorystei procentas. Metai iš metų jis beveik nekinta – siekia apie 30 proc.

„Problema Lietuvoje yra ne tik gana didelis artimųjų atsisakymų skaičius aukoti mirusiojo organus donorystei, bet ir pačių potencialių donorų atradimas, jų kokybiškas parengimas, eksploatavimas. Ir esant informuoto sutikimo modeliui, koks yra dabar, tačiau nuosekliai dirbant, atsisakymų paaukoti mirusio artimojo organus donorystei procentas gali smarkiai sumažėti“, – teigė T. Tamošuitis.

Tokių atsisakymų Kauno klinikose pastaruosius keletą metų būna vos 14–15 proc. Pavyzdžiu rodomoje Ispanijoje šis skaičius yra 11 proc. Organų donorų Kauno klinikose paruošiama beveik tiek pat, kiek visoje likusioje Lietuvoje kartu sudėjus. Tokius rezultatus Kauno klinikoms pavyko pasiekti tam skiriant materialinių, techninių resursų, subūrus profesionalų komandą. Čia įdarbinti organų donorų koordinatoriai, kurie, bendradarbiaudami su intensyviosios terapijos gydytojais, suranda galimus organų donorus, kalbasi su jų artimaisiais.

Tačiau, gydytojo žodžiais, tvarka finansuojant vidinėmis lėšomis, įvesta vienoje ligoninėje, visos šalies problemų neišspręs.

„SAM stalčiuose jau beveik trejus metus guli Organų donorystės koordinavimo tvarka, tačiau ji vis dar nepatvirtinta. Tvarkai įgyvendinti reikia lėšų. Kalbama apie bendrą sumą, kuri nesiekia 1 mln. eurų šalies mastu. Visose didžiosiose ligoninėse turi būti įdarbinti organų donorystės koordinatoriai, kurie užsiimtų potencialaus donoro paieška, koordinuotų donoro parengimą ir visą procesą. Dabar prievolė atpažinti potencialius donorus paskirta reanimacijos gydytojams, tačiau jų pastangų neužtenka“, – teigė darbo grupėje minėtai tvarkai parengti dirbęs T. Tamošuitis.

Darbo grupė, kuri rėmėsi Ispanijos pavyzdžiu, pateikė ne tik sąmatą, kiek tokios tvarkos įvedimas kainuotų, bet ir skaičiavimų, kiek dabar valstybei atsieina žmonių, laukiančių organų transplantacijos, gydymas.

Inkstų transplantacijos Lietuvoje paprastai laukiama ne vienus metus. Toks laukimas reiškia ne tik kas antrą dieną vykstančias nemalonias hemodializės procedūras, bet ir dideles lėšas.

„Vieno paciento planinių hemodializių kompensacijai per metus Valstybinė ligonių kasa skiria daugiau nei 20 tūkst. eurų. Tokių pacientų yra beveik 1 500. Taip susidaro daugiau nei 30 mln. eurų per metus. Tinkamo donoro organo žmonės laukia ne vienus metus, tad ir dializių jiems dažnai prireikia kelerius metus iš eilės“, – skaičiavo T. Tamošuitis.

Jo teigimu, parengta Organų donorystės koordinavimo tvarka galėtų funkcionuoti ir nepakeitus sutikimo modelio. Valdžios akcentas turėtų būti dedamas į to proceso koordinavimą ir finansavimą, o ne į sutikimo modelio keitimą.

SAM atstovų pasiteiravome, kodėl sveikatos apsaugos ministras minėtos koordinavimo tvarkos iki šiol nepatvirtino. Ministerijos Spaudos tarnybos vyriausiasis specialistas Julijanas Gališanskis patvirtino, kad Mirusio žmogaus audinių ir organų donorystės paslaugų, paėmimo ir paskirstymo koordinavimo tvarkos aprašas yra parengtas ir suderintas su suinteresuotomis institucijomis, visuomene. „Planuojama, kad jis bus patvirtintas ministro įsakymu artimiausiu metu“, – aptakiai atsakė ministerijos atstovas.

Paimti ne bet kaip

Kunigo A. Narbekovo paprašėme plačiau paaiškinti reakciją sukėlusius radijo eteryje nuskambėjusius žodžius.

„Bažnyčia visuomet pasisakė ir pasisako, kad donorystė yra aukščiausia meilės artimui išraiška, jeigu tai vyksta pagal tam tikrus etinius kriterijus. Tai yra organai ne bet kaip gali būti paimami. Jie turi būti dovanojami iš meilės artimui“, – tvirtino A. Narbekovas.

Pasak jo, Katalikų bažnyčia vadovaujasi trimis visame pasaulyje pripažįstamais donorystės principais: neprivalomumo, neatlygintinumo ir konfidencialumo.

„Neprivalomumas – mes neprivalome tapti donorais, donorystė turi būti savarankiška ir savanoriška. Neatlygintinumas – donorų organai turi būti dovanojami neatlygintinai. Konfidencialumas – informacija apie tai, kas dovanoja organus ir kas juos priima, turėtų būti konfidenciali. Ir jeigu mes nesivadovaujame šiais principais, negalime tikrąja to žodžio prasme kalbėti apie donorystę“, – teigė kunigas.

Jis pabrėžė, kad, kaip ir bet kuriai medicininei procedūrai, taip ir donorystei žmogus turi duoti laisvą informuotą sutikimą. Juk medicinoje nieko negalima daryti be paciento sutikimo. „Čia ir atsiranda pavojų, kai bandoma trūkstamų organų problemą spręsti ne visai tinkamais metodais. Kaip, pavyzdžiui, prekyba organais ir panašiai“, – teigė kunigas.

Pasiteiravus, ar jis teigia, kad, įsigaliojus numanomo sutikimo organų donorystės modeliui, atsiranda tam tikra galimybė prekybai organais, A. Narbekovas atsakė: „Aš taip neteigiu. Aš teigiu, kad donorystė yra vienas iš būdų gauti organų. Kitas kelias yra vadinamas numanomo sutikimo kelias, kuris neatitinka donorystės principų. Ir trečias kelias, tačiau aš negalvoju, kad Lietuvoje taip galėtų būti, yra prekyba organais. Kitaip tariant, jeigu mes darome slinktį nuo donorystės iki numanomo sutikimo, kita slinktis yra prekyba organais. Mes turėtume nenudreifuoti nuo to, kas yra tikroji donorystė. Tuo labiau kad valstybė turi visas galimybes iš gyvo žmogaus sužinoti, ar jis nori tapti organų donoru, ar tam nepritaria. Kito kelio negali būti.“

Kunigas patikslino, kad prekyba organais – kraštutinis dalykas, kuriam sąlygų Lietuvoje atsirasti nėra.

Lietuvoje trūkstant organų donorų korteles užpildžiusių žmonių, sprendimas sutikti, kad mirusio žmogaus organai būtų panaudoti donorystei, paprastai gula ant artimųjų pečių. Todėl tiek siūlomo įstatymo projekto autoriai, tiek medikai teigia: Seime svarstomas modelis iš esmės nesiskiria nuo realiai Lietuvoje veikiančio modelio. Juk abiem atvejais atsiklausiama artimųjų nuomonės.

A. Narbekovas klausia: kam kelti sumaištį ir keisti esamą modelį, jei niekas iš esmės nesikeis? „Tačiau iš tikrųjų esmingai pasikeis. Nudreifuojama nuo donorystės idėjos, nes eliminuojama žmogaus valia. Numanomo sutikimo modelyje bus grupė žmonių, kurie nebus išreiškę nei pritarimo, nei nepritarimo. Be to, numanomo sutikimo modelio yra švelnusis ir kietasis variantas. Man kelia nerimą būtent kietasis variantas. Švelnusis variantas – kai prašoma artimųjų sutikimo, kietasis variantas – kai jo neprašoma. Įsigaliojus numanomo sutikimo modeliui, bus daug paprasčiau ignoruoti artimųjų valią nei esant informuoto sutikimo modeliui. Bioetikoje toks perėjimas vadinamas slidžiu šlaitu, kai, žengus vieną žingsnį, labai lengva žengti kitą ir slysti žemyn. Toks noras gali atsirasti, jei donorų bus mažai“, – teigė į bioetikos sritį besigilinantis profesorius.

Jis pabrėžė, kad numanomo sutikimo modelis negarantuoja, jog donorų padaugės. Tai rodo ir kai kurių šį modelį įteisinusių šalių patirtis.

„Jei be artimųjų valios bus paimami organai donorystei, patikėkite, bus daug jai nepritariančių. Bus skandalingų situacijų, o juk užtenka vieno skandalo, kad būtų pakirstas pasitikėjimas visa donorystės sistema“, – dėmesį į riziką atkreipė pašnekovas.

Iškrinta iš konteksto

A. Narbekovas patikslino ir savo viešai išsakytą mintį dėl mokama pavadintos Lietuvos medicinos.

„Medicina šiandien yra mokama, nes moka arba ligonių kasos, arba patys žmonės. Donorystė turi būti neatlygintina, pinigai apskritai negali būti minimi. Taigi, donorystė šiuo požiūriu iškrinta iš medicinos konteksto. Medikai turėtų būti tarpininkai be jokio įtarumo šešėlio, kurie tą kilnią donoro dovaną perkelia, ir tiek. Tačiau aš jokiu būdu nemanau, kad kas nors galėtų specialiai žmogų numarinti tam, kad paimtų organų. Aš to tikrai neteigiu ir neįsivaizduoju, kad Lietuvoje tai galėtų vykti“, – tvirtino kunigas.

A. Narbekovas priminė, kad dar šių metų gegužę Lietuvos Vyskupų Konferencija paskelbė nepritarianti numanomo sutikimo organų donorystei modeliui.

Pasiteiravus, ar popiežius yra išreiškęs savo poziciją dėl šio modelio ir vyskupai ja rėmėsi, kunigas atsakė cituodamas Popiežiškosios sveikatos apsaugos darbuotojų pastoracijos tarybos 1995 m. paskelbtą Sveikatos apsaugos darbuotojų chartiją, kurioje pabrėžiamas išskirtinis sąmoningo asmens sutikimas atiduoti organą: „Transplantacijų medicininė intervencija „yra neatskiriama nuo humaniškojo davimo akto“. Gyvas ar miręs asmuo, kurio organas yra imamas, privalo turėti teisę būti pripažintas davėju – donoru, t. y. tuo, kuris savo noru sutiko netekti organo. Persodinimo prielaida yra išankstinis, savanoriškas ir sąmoningas donoro arba teisėtai jam atstovaujančio asmens, dažniausiai jo artimiausių giminaičių, apsisprendimas.“

Vadovaujantis šiuo dokumentu, skelbiama, kad popiežiaus institucija nepritaria numanomo sutikimo modeliui.

Pašnekovas pabrėžė, kad popiežius kalba ne savo, o Bažnyčios vardu. Bažnyčia skelbia įvairių dokumentų įvairiais klausimais. „Negaliu įsivaizduoti popiežiaus pasisakymo, kuris prieštarautų Bažnyčios mokymui“, – teigė A. Narbekovas.

Pasak jo, tam, kad organų donorų padaugėtų, reikia ne keisti donorystės modelį, o nuosekliai dirbti. Kurti už donorystę atsakingas koordinuojančias institucijas, teikti informaciją visuomenei.

„Reikia, kad visuomenė subręstų, žinotų ir matytų tuos, kuriems reikia organų transplantacijos. Ir kad būtų garantuota: organai paimami tik etiškai nepriekaištingu būdu“, – įsitikinęs kunigas.

Saugikliai prieš korupciją

Vis dėlto tiek Seimo narė J. Sejonienė, pateikusi Seimui įstatymo pataisas, siūlančias Lietuvoje įteisinti numanomo sutikimo organų donorystės modelį, tiek kalbinti medikai tvirtina, kad siūlomame įstatymo projekte nepaliekama landų apeiti artimųjų nuomonei.

Nesuprantu, kur mato grėsmių Lietuvos katalikų bažnyčia.

J. Sejonienės pateiktose įstatymo pataisose rašoma: „Mirusio asmens, kuris būdamas gyvas neišreiškė savo valios (...) audinius, organus galima paimti ir atiduoti transplantacijai, jeigu jo artimieji sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka sutinka su mirusio asmens audinių, organų donoryste. Be mirusiojo artimųjų sutikimo mirusio asmens audinius, organus paimti ir panaudoti transplantacijai draudžiama, išskyrus šio straipsnio 4 dalyje numatytą atvejį.“

Minima išimtis – tai atvejis, kai žmogus neišreiškė savo valios dėl donorystės, neturi artimųjų. J. Sejonienės pasiūlytame įstatymo projekte likusi labai panaši į dabar galiojančią įstatymo formuluotę: kad tokiu atveju sprendimą atiduoti mirusiojo audinius, organus transplantacijai priimtų asmens sveikatos priežiūros įstaigos gydytojų konsiliumas praėjus 6 valandoms po šio asmens mirties fakto nustatymo.

Autorė: J. Sejonienė yra pateikusi Seimui svarstyti įstatymo pataisas, siūlančias Lietuvoje įteisinti aistrų sukėlusį numanomo sutikimo organų donorystės modelį. (J. Kalinausko / BNS nuotr.)

J. Sejonienė taip pat teigė, kad dabartiniu įstatymu yra įtvirtinti saugikliai prieš bet kokią galimą korupciją, jie išliktų ir patvirtinus įstatymo pataisas.

Pateiktoms įstatymo pataisoms pritaria Lietuvos anesteziologų reanimatologų draugija, NTB, Nacionalinis kraujo centras.

Seimo narė pripažino, kad vien tik įstatymo pataisos situacijos nepakeis. Esą būtina ir aktyvi socialinė kampanija, investicijos į organų donorų koordinatorius, po paciento mirties susisiekiančius su artimaisiais.

J. Sejonienės pateiktas įstatymo pataisas Seimas svarstys pavasario sesijoje.

Visi kalbinti pašnekovai vienbalsiai tvirtino, kad tokiais svarbiais ir diskusijų visuomenėje keliančiais klausimais kaip organų donorystė skubėti priimti sprendimus nereikia.

Paprieštarauja trečdalis

NTB komunikacijos atstovės Ievos Abromavičienės teigimu, tai, kad kunigas numanomo sutikimo organų donorystės modelį sugretino su prekyba organais, daro neigiamą įtaką donorystei ir visuomenės nuomonės formavimui.

Donoro korteles Lietuvoje yra užpildę 42 tūkst. žmonių. Ši kortelė šalyje buvo įteisinta 2000 m. Donoro kortelę turintis žmogus po mirties savaime netampa organų donoru. Juo gali tapti tik tas žmogus, kuriam reanimacijoje yra konstatuojama smegenų mirtis arba sustojusi širdis ir nutrūkęs kvėpavimas. Per metus Lietuvoje tokių žmonių būna apie 120. Per 22 metus nuo Donoro kortelės įteisinimo tik 7 žmonės, kurie turėjo Donoro korteles, mirė dėl prieš tai įvardytų priežasčių. Tik 2 žmonės iš tų 7 tapo efektyviais organų donorais, t. y. tais, kurių organai buvo persodinti kitiems. Kitų 5 organų donorystei tinkamomis aplinkybėmis mirusių žmonių artimieji paprieštaravo mirusiųjų norui pritarti organų donorystei.

Praėjusiais metais Lietuvoje buvo atliktos 132 organų transplantacijos.

NTB duomenimis, šiuo metu Lietuvoje transplantacijos laukia 311 žmonių: 64 – inksto, 31 – širdies, 9 – plaučių, 4 – širdies-plaučių komplekso, 48 – kepenų, 155 – ragenų transplantacijos. Iš jų – 4 vaikai. „Šių žmonių sveikata priklauso tik nuo kitų žmonių gerumo ir pasiryžimo padovanoti savo organus po mirties“, – sako I. Abromavičienė.

Kai kurie žmonės, kuriems reikalinga organų transplantacija, miršta taip ir nesulaukę donorų organų. Paprastai laukiama ne vienus metus. Inksto laukiantiems žmonėms organo transplantacija reiškia galimybę išsilaisvinti iš nuolatinių gydymo procedūrų, ragenų transplantacija suteikia galimybę vėl matyti pasaulį, o kitiems – tai vienintelė viltis gyventi.

Maždaug 28 proc. artimųjų Lietuvoje atsisako padovanoti mirusiojo organus donorystei. NTB duomenimis, tokiam artimųjų sprendimui didžiausią įtaką turi nežinojimas, ko būtų norėjęs velionis, ir sklandantys mitai, kurie gali išgąsdinti ir nuteikti žmones prieš šį kilnų poelgį.

NTB primena: labai svarbu pasikalbėti su savo šeimos nariais apie organų donorystę, pranešti jiems savo valią. Taip sunkią akimirką jie rastų paguodą žinodami, kad vykdo jūsų valią, išpildo paskutinį jūsų norą. „Pritarimas organų ir audinių donorystei nieko nekainuoja, tačiau transplantacijos laukiančiam žmogui gali padovanoti neįkainojamą dovaną – sugrąžinti sveikatą ar net išsaugoti gyvybę, – teigia NTB atstovai. – Organų donorystė ir transplantacija – šiuolaikinis medicinos stebuklas. Tai gali sugrąžinti sveikatą ligon

Jokia staigmena

Dar pernai rudenį valdančiąją koaliciją pasirašiusios trys partijos – Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, Liberalų sąjūdis ir Laisvės partija – įvardijo atskiriems koalicijos partneriams ypač aktualių klausimų sąrašą. Jame buvo ir įstatymų pakeitimai, leidžiantys įteisinti lyčiai neutralią partnerystę, ir Stambulo konvencijos ratifikavimas Seime. Nors ir pripažino galimą nuomonių išsiskyrimą, koalicijos partnerės susitarė, kad "bus dedamos visų koalicijos partnerių pastangos tam, kad šie klausimai per racionaliai būtiną jų svarstymams laiką būtų priimti ir įgyvendinti". Taigi, jokia staigmena, kad Seimas ketina imtis šių klausimų.

Ugnis plykstelėjo tada, kai tokiems politikų ketinimams nepritariantieji viešojoje erdvėje inicijavo peticijas prieš Stambulo konvencijos ratifikavimą ir prieš lyčiai neutralios partnerystės įteisinimą: pasipylė akmenys į kitokią nuomonę išsakančius asmenis ir į Katalikų bažnyčią, nes ir populiarūs dvasininkai ėmė kviesti pasirašyti peticijas ir nepalaikyti politikų užmojų.

"Aš nematau diskusijos apie šitų projektų turinį, pavyzdžiui, apie lygybės prieš įstatymą užtikrinimą įvairioms poroms arba dėl smurto artimoje aplinkoje. Nėra diskutuojama apie turinį, yra tiesiog rėkiama. Man atrodo, tas riksmas naudingas tik tiems, kas nori krautis politinius dividendus iš neapykantos", – sako Laisvės partijos lyderė Aušrinė Armonaitė.

Tuo tarpu gydytojo chirurgo išsilavinimą turintis kunigas, humanitarinių mokslų daktaras profesorius Andrius Narbekovas šį procesą mato kitaip: "Dar jokiu kitu klausimu nebuvo tokio masto diskusijos viešumoje. Manau, todėl, kad grumiasi skirtingos pasaulėžiūros. Akivaizdu, kad pati demokratija sunkiai laiko egzaminą."

Grumiasi skirtingos pasaulėžiūros. Akivaizdu, kad pati demokratija sunkiai laiko egzaminą.

"Štai Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas pareiškia, kad nežada "kviesti žmonių, kurie žviegia, kad negalima tvirtinti Stambulo konvencijos". Prof. Alvydas Jokubaitis teigia, kad dabar jau reikia kovoti už demokratiją, o nebe už šeimą, nes esą politiniu lygmeniu už šeimą kova jau pralaimėta po Konstitucinio Teismo nutarimų, kai 2011 m. šeima buvo atskirta nuo santuokos, o 2019 m. atskirta ir nuo lyties – tapo neutrali lyties požiūriu. Šeimai, kuri suprantama kaip vyro ir moters sukurta santuokos pagrindu ir kuri yra Valstybės pagrindas, metamas dar vienas iššūkis, nes, kaip žinia, diskutuojama ir apie tos pačios lyties asmenų partnerytės įstatymą. Kartu Teisingumo ministerijoje stengiamasi sustiprinti teisinį persekiojimą už neapykantos kalbą. Kita Seimo narė pareiškia, kad tokių nesutarimų dėl Konvencijos nebūtų, jei Lietuvoje būtų buvęs įvestas lytinis švietimas. Jau pradėtas narkotikų dekriminalizavimo procesas, siekiama atlaisvinti alkoholio vartojimo taisykles. Nuoširdžiai abejoju, ar tai prisidės prie smurto artimoje aplinkoje mažinimo, greičiau jo padaugės. Štai tokiame fone natūralu, kad didelė dalis visuomenės sukluso ir nori aiškumo", – įžvalgomis, kodėl Stambulo konvencija ir partnerystės įteisinimas taip supriešino Lietuvos visuomenę, dalijasi A.Narbekovas, be kita ko, baigęs studijas Popiežiškojo Laterano universiteto Jono Pauliaus II šeimos ir santuokos studijų instituto filiale Vašingtone.

Įžvalga: pasak A.Narbekovo, kova su smurtu neturėtų būti vykdoma primetant visai visuomenei išankstines ideologines nuostatas ir supriešinant vyrus ir moteris. V. Skaraičio / Fotobanko nuotr.

Kitokia situacija

Tiesa, Katalikų bažnyčia dar 2018 m. pasisakė prieš Stambulo konvencijos ratifikavimą, kai prezidentė Dalia Grybauskaitė šį dokumentą pateikė Seimui ratifikuoti. Tuomet Lietuvos vyskupų konferencija buvo išplatinusi kreipimąsi dėl Stambulo konvencijos ir deklaravo, kad "Bažnyčia – už moterų prigimtines teises".

"Dirbtinai konstruojamos socialinės lytys užmaskuotai pateikiamos Stambulo konvencijoje, prisidengiant siekiu apsaugoti moteris. Kilniu smurto prieš moteris užkardymo tikslu visuomenei primetamos ideologinės nuostatos, nederančios su prigimtine žmogaus teisių samprata, ir bandoma konstruoti dirbtinį požiūrį į moterį ir vyrą", – tuomet išdėstė Lietuvos Vyskupų Konferencija.

Tuomet diskusija nebuvo tokia arši – Stambulo konvencijos šalininkai ir nepritariantieji jai gana diplomatiškai apsikeitė savo pozicijomis, o Seime iki galutinio sprendimo dėl konvencijos ratifikavimo nebuvo prieita.

Gal nieko blogo?

Stambulo konvencijos šalininkai sako, kad nepritariantys šiam dokumentui palaiko smurtą prieš moteris, nes konvencijos tikslas – kovoti su smurtu prieš moteris. Išties, ne paslaptis – moterys patiria smurtą ir Konvencijos idėja graži, o tikslas – kilnus. Gal tikrai nieko blogo, jeigu Seimas ją ratifikuos?

"Ne tik Lietuva yra neratifikavusi Konvencijos. Neratifikavo Armėnija, Azerbaidžianas, Bulgarija, Čekija, Vengrija, Latvija, Lichtenšteinas, Lietuva, Moldova, Rusija, Slovakija Ukraina ir Jungtinė Karalystė", – vardija A.Narbekovas ir siūlo, prieš pradedant aptarti, kaip ratifikavus Konvenciją gali pasikeisti mūsų gyvenimas, pažvelgti į šio dokumento pavadinimą: "Europos Tarybos Konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo (Konvencija)".

"Pavadinime lyg ir nėra nieko, su kuo mes galėtume nesutikti. Smurtas prieš moterį, kaip ir prieš bet kurį kitą asmenį, visada yra blogis, ir tam tikrai būtinos ir prevencinės priemonės, ir kova su smurtu", – konstatuoja pašnekovas ir pastebi, kad Lietuvoje pakankamai teisiškai užkardytas smurtas artimoje aplinkoje ir smurtas prieš moterį. "Todėl papildomi teisės aktai yra pertekliniai. Konvencija neįneša nieko naujo smurto prieš moteris prevencijos srityje. Būtent tai išsakė ir Lietuvos vyskupai, nepritardami Konvencijos ratifikavimui", – 2018 m. Lietuvos Vyskupų Konferencijos kreipimąsi primena profesorius.

Anot jo, dėl atsirandančių neaiškių ir kontroversiškų sampratų, tokių kaip "lytinė tapatybė", "smurtas dėl lyties" ir pan., kreipimesi vyskupai pabrėžia, "kad kuriamos dirbtinės strategijos, norinčios sulyginti vyrą ir moterį. "Tokios lygybės strategijos siekia visus suvienodinti, panaikinti skirtumus tarp vyro ir moters, o pirmas šio proceso žingsnis – suteikti dominuojančią reikšmę socialinei lyčiai – tam, kas nėra duotybė, bet yra socialiai sukonstruojama. Dirbtinai konstruojamos socialinės lytys užmaskuotai pateikiamos Stambulo konvencijoje, prisidengiant siekiu apsaugoti moteris. Kilniu smurto prieš moteris užkardymo tikslu visuomenei primetamos ideologinės nuostatos, nederančios su prigimtine žmogaus teisių samprata, ir bandoma konstruoti dirbtinį požiūrį į moterį ir vyrą. Žmogus geriausiai apsaugomas pripažįstant jo prigimtį ir vaidmenį, suteikiant visas galimybes būti savimi, o ne primetant visuomenei iškreiptą požiūrį į lytį", – dėsto A.Narbekovas.

Anot jo, ėmus atidžiau skaityti Konvenciją ir gilintis į ją, akis bado dalykai, kurie prasilenkia su realybe, – pašnekovas pasigenda pagrindimo konkrečiais moksliniais įrodymais: "Konvencijoje teigiama, kad smurtas prieš moteris kyla dėl lygybės tarp vyrų ir moterų trūkumo. Pavyzdžiui, PSO pateikia visai kitus smurto prieš moteris rizikos faktorius nei lygybė tarp vyrų ir moterų. Niekuo nepagrįstas teiginys, kad smurtas – pagrindinis veiksnys, dėl kurio, kaip teigiama Konvencijoje, moters padėtis yra žemesnė nei vyro."

Socialinė lytis

Reakcijos ir pasisakymai viešojoje erdvėje rodo, kad būtent socialinės lyties sąvoka Stambulo konvencijoje žmonėms kelia daug neaiškumų, sumaišties ir svarstymų, ar tikrai bus galima pasirinkti, kuo būti: berniuku ar mergaite, vyru ar moterimi, ryte vienaip, o vakare kitaip?

Tiesa, puse lūpų užsimenama, kad sąmyšio priežastimi gali būti teksto vertimas: "gender" angliškai – ir giminė, ir lytis. Kai kurie už Konvencijos ratifikavimą pasisakantieji pripažįsta, kad vertimas gali klaidinti, apie tai kalbėta ir televizijos laidoje "LRT forumas", tačiau kol kas apie sąvokos patikslinimą ar klaidos ištaisymą kalbos nėra, tad ir aiškumo nepadaugėja.

"Konvencijoje "lytis" reiškia socialiai susiformavusius vaidmenis, elgseną, veiklas ir bruožus, kuriuos tam tikra visuomenė priskiria kaip tinkamus moterims ir vyrams. Konvencinė lyties samprata ne šiaip įneš naują terminą į lietuvių kalbą. Visų pirma ir svarbiausia, ką reikia turėti galvoje, tai, kad "lytis" ir "lytiškumas" nėra tik skirtingų sampratų dalykas. Tai antropologinė dimensija, tai žmogaus prigimties klausimas: gali tekti pasirinkti, ar žmogus – socialinis konstruktas, kaip sako postmodernistinė pasaulėžiūra, ar Dievo kūrinys, sukurtas pagal Jo paveikslą kaip vyras ir kaip moteris pagal krikščioniškąją antropologiją. Vadinasi, ratifikavus Stambulo konvenciją, sudaromas precedentas pakeisti Konstitucijos straipsnį dėl tikėjimo laisvės ir precedentas baudžiamam krikščionių persekiojimui", – grėsmę įžvelgia A.Narbekovas ir taip pat atkreipia dėmesį į neteisingą žodžio "gender" vertimą į lietuvių kalbą. Pasak jo, pavyzdžiui, lenkų kalboje "gender" verčiama kaip "socialinė kultūrinė lytis".

"Draudimas diskriminuoti dėl "lytinės tapatybės" įpareigotų visus asmenis ir institucijas pripažinti asmens subjektyviai suvokiamą lytį ir nepaisyti biologinės lyties, o tai ilgainiui lemtų problemas visose mūsų gyvenimo erdvėse, įskaitant ir Konstitucijos keitimą. Kaip teigė feminizmo klasikė Simon de Bevouir, "moterimi ne gimstama, bet  tampama", tai yra lytinė tapatybė suprantama ne tuo, kuo gimei, bet tuo, kuo tapai. Kitaip sakant, visos – ir tos, kurios gimė moterimi ir moterimi tapo, ir tos, kurios negimė moterimi, bet moterimi tapo, būtų laikomos moterimis. Jau dabar moterų sporte yra problema, kai olimpinis komitetas nusprendė, kad moterys, kurios negimė moterimis, bet jomis tapo, turi teisę rungtis moterų sporte. Puikiai žinoma tiesa, kad vidutiniškų rezultatų pasiekęs vyras tarp vyrų bėgikų bus olimpinis čempionas moterų rungtyje. Ir vienintelis kriterijus, kurį translytis asmuo turi atitikti tam, kad galėtų rungtis su moterimi, ne kūno masė, ne ūgis, ne kaulų tankis, ne kūno svorio centras, bet – testosterono kiekis", – sako mediko išsilavinimą turintis A.Narbekovas.

Tikėjimo ir žodžio laisvė

A.Narbekovas ragina neatmesti ir to fakto, kad būtų privaloma lyčiai neutrali kalba, kaip jau yra kitose šalyse. "Priešingu atveju – baudos ir persekiojimas. Tam pagal Konvenciją būtų privalomai įsteigtos specialios priežiūros institucijos", – priduria pašnekovas.

Anot jo, nerimą kelia ir tai, kad nepritariantys Stambulo konvencijai ir lyčiai neutralios partnerystės įteisinimui, sulaukia labai audringos reakcijos, pasmerkimo ir įžeidinėjimų ne išsakytai nuomonei, o pačiam pasisakiusiam asmeniui. "Vadinkime viską savais vardais – tai tikrų tikriausias krikščionių persekiojimas. Kaip minėjau, lytis ir lytiškumas – antropologinis dėmuo, tiesiogiai susijęs su žmogaus samprata. Tai pasaulėžiūros ir tikėjimo skirtumai. Šie nesutarimai nėra kultūriniai karai, kaip juos priimta politiškai korektiškai vadinti. Lietuvos Konstitucija užtikrina visiems tikėjimo ir žodžio laisvę. Savaime suprantama, kad pagarbi pozicija privaloma abiem pusėms. Krikščionybę išpažįstantys turėtų nebijoti drąsiai ir garsiai pasakyti, kada prieš juos kurstoma neapykanta", – sako kunigas prof. A.Narbekovas.

Man atrodo, labai svarbu kalbėti apie esmę. Kai iš dešimties smurto atvejų aštuoni įvyksta prieš moteris, tai, matyt, yra problema.

Vadina išsigalvojimais

Paklausta, ar tikrai Stambulo konvencijoje yra paslėptas vilkas ėriuko kailyje, ar piešiamas baubas ten, kur jo nėra, A.Armonaitė kalbą pakreipė kiek kitaip.

"Manau, kad tai yra tarptautinė sutartis, kurią Lietuva yra pasirašiusi, bet neratifikavusi. Ji kalba apie smurtą prieš moteris ir smurtą artimoje aplinkoje. Ji vadinasi Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje, pasirašyta Turkijoje, Stambule, ir dabar įgavo tą tokį trumpesnį pavadinimą, ir dar apipinta visokiais mitais apie visokias lytis ir taip toliau. Man atrodo, labai svarbu kalbėti apie esmę. Kai iš dešimties smurto atvejų aštuoni įvyksta prieš moteris, tai, matyt, yra problema. Ir problema yra Lietuvoje. Ir mes jas turime spręsti, ir tas rekomendacijas bei įsipareigojimus, kuriuos numato susitarimas, turėtume įgyvendinti. Dalį jų jau ir įgyvendinome, tai nėra kažkokie nauji dalykai. Apie tai norėtųsi kalbėti. O visa kita yra triukšmas, yra fonas. Yra Ramūnas Karbauskis, kuris turi daug laisvo laiko ir prisideda prie to triukšmo. Labai dėl to apgailestauju", – savo poziciją išdėstė Laisvės partijos lyderė.

Darsyk paprašyta paaiškinti skaitytojams, ar yra įteisinama Stambulo konvencijoje socialinė lytis kaip sąvoka ir kaip konstruktas, A.Armonaitė atsakė: "Net nelabai turiu ką pakomentuoti. Čia yra tiesiog išsigalvojimai."

Kas vis dėlto keisis Lietuvoje, jeigu Seimas ratifikuos Stambulo konvenciją? "Lietuva prisijungs prie civilizuotų Vakarų pasaulio valstybių, pirmiausia – demokratinių valstybių, kurios pripažįsta, kad smurtas artimoje aplinkoje yra problema, kurią reikia spręsti. Šiuo metu yra įstatymas, kuris draudžia smurtauti, ir yra labai svarbu numatyti pagalbos priemones aukoms nuo smurto. Reikėtų labiau plėsti pagalbos, paslaugų, konsultacijų tinklą, galimybes padėti smurto aukoms rasti ramybę. Daug daro nevyriausybinės organizacijos, bet ir valstybė galėtų prisidėti. Apie tai kalba ir susitarimas, kalba tarptautinė praktika, ekspertai. Tas yra svarbu. Ir dar kartą pabrėžiu, kad tai viso labo yra sutartis, kuri siekia kilnių dalykų ir kurią Lietuva jau yra pasirašiusi. Lietuva jos dar neratifikavusi, nes kažkam norisi ją paversti tuo, kuo ji nėra", – įsitikinusi Laisvės partijos lyderė A.Armonaitė.

Pozicija: A.Armonaitė išsigalvojimais vadina nepritariančiųjų Stambulo konvencijai keliamus klausimus apie socialinės lyties savokos įvedimą. I. Gelūno / Fotobanko nuotr.

Seime nėra sutarimo

Ne mažiau diskusijų nei Stambulo konvencijos ratifikavimas kelia ir Seimo planai pavasario sesijoje svarstyti lyčiai neutralios partnerystės įteisinimo klausimą. Tokios partnerystės šalininkai deklaruoja siekiantys visų piliečių lygybės prieš įstatymą, kitaip manantieji sako, kad tokios partnerystės įteisinimas pakeis Konstitucijoje apibrėžtą šeimos ir santuokos sampratą: "Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu."

Akivaizdu, kad partnerystės įteisinimo klausimu kol kas nėra sutarimo ir tarp pačių valdančiosios koalicijos partnerių – grupė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos narių siūlo svarstyti ne partnerystės įteisinimą, o susitarimą dėl bendro gyvenimo. Praėjusią kadenciją tokį siūlymą buvo pateikusi "valstietė" Agnė Širinskienė.

Laisvės partijos pirmininkė A.Armonaitė sako, kad šis dabar jau koalicijos partnerių teikiamas siūlymas neatrodo tinkamas. "Jis buvo pateiktas kaip reakcija į partnerystės įstatymą. Tai žeminantis projektas, nes į santykius žiūri per ūkinės veiklos prizmę – net ir draugų būrelis galėtų įteisinti partnerystę pagal tą bendro gyvenimo sutartį. Iš esmės visai ne tokie tikslai. Manau, kad tikslai vėl yra virpinti viešąją erdvę", – tikina pašnekovė.

Pasak A.Armonaitės, lyčiai neutralios partnerystės įteisinimas nereikalaus keisti Konstitucijos nuostatų ar šeimos sampratos. "Jokiu būdu. Partnerystės institutas neturi kažkokio religinio aspekto, kas yra santuoka. Partnerystės institutas neaptaria, kokios poros galėtų įteisinti santykius, dėl to ir vadinama lyčiai neutrali partnerystė: vyro ir moters, ir įvairių porų partnerystė. Nesikerta su Konstitucine doktrina, – aiškina politikė. – Lietuvos Konstitucinis Teismas 2019 m., kalbėdamas apie šeimos santykių pripažinimą poroms, kurios sudarė tos pačios lyties santuokas su trečiųjų šalių piliečiais užsienyje, išaiškino, kad turi pripažinti šituos santykius. Iš esmės Lietuvos konstitucinė doktrina nagrinėjo panašius klausimus ir nieko prieštaraujančio LR Konstitucijai aš neįžvelgiu."

Postmodernistinė pasaulėžiūra perša vienalytę santuoką. Tai galima vertinti kaip socialinį eksperimentą.

"Tai tos pačios užmačios sukurti vienalytę visuomenę planas", – apie lyčiai neutralios partnerystės įteisinimą sako kunigas prof. A.Narbekovas. Pasak jo, santuoka kaip vieno vyro ir vienos moters sąjunga gyvuoja tūkstantmečius. Ji gyvavo žymiai anksčiau, nei susikūrė valstybės ar teisinės institucijos. Santuoka kaip viso gyvenimo sutartis tarp vyro ir moters yra seniausia institucija, senesnė už visas žinomas demokratines ir parlamentines valdymo formas bei teisines sistemas. "Ji yra daug universalesnė ir labiau priimtina nei bet kuris kada nors paskelbtas kodeksas. Iš tiesų, santuoka nėra įprastas teisinis konstruktas. Ji – pirmapradė institucija, kurią teisė pripažino, bet nesukūrė. Postmodernistinė pasaulėžiūra perša vienalytę santuoką. Tai galima vertinti kaip socialinį eksperimentą, kuriam ne daugiau kaip 70 metų ir tam, kad būtų galima įvertinti, kokią žalą ar naudą duoda, 70 metų yra per mažai. Praktiškai, laiko atžvilgiu, šiandien dar nėra nė vienos generacijos. Antra, jei yra poreikis tos pačios lyties asmenims gyventi kartu, turėti bendrą namų ūkį, paveldėjimo teisę ar gauti medicininę informaciją vienam iš jų atsidūrus sveikatos priežiūros įstaigoje, tai jokiu būdu negali vadintis santuoka", – įsitikinęs A.Narbekovas. Jis sako manantis, kad ir dabar egzistuojantys teisės aktai leidžia sudaryti ir paveldėjimo sutartis, ir kitus bendro gyvenimo susitarimus tokiems asmenims.

Viešojoje erdvėje pasigirsta siūlymų, kad dėl lyčiai neutralios partnerystės įteisinimo turėtų būti referendumu atsiklausta visuomenės, tačiau partnerystės įteisinimą palaikanti Laisvės partija mano kitaip. "Tai yra populistinis pasiūlymas, nes demokratija nėra tik daugumos valdžia. Demokratija šiais laikais taip pat yra ir mažumų teisių apsaugojimas. Net ir tų, kurių galbūt nėra daugumos, kad jie galėtų gyventi laisvai, oriai, džiaugtis lygybe prieš įstatymą. Šalyse, kurios nėra lygiateisiškumo dvasioje gyvenančios, politinės jėgos siūlo tokius referendumus. Aš manau, kad tai nėra Lietuvos kelias", – sako A.Armonaitė.

Jautrus vaikų klausimas

Nėra abejonių, kad jeigu Seimas įteisintų lyčiai neutralią partnerystę, bus keliamas ir galimo įvaikinimo ar vaiko augimo su partneriais klausimas.

"Tai nėra šio įstatymo objektas, tačiau kada bus diskutuojama dėl paties turinio, tada dėl šitų klausimų irgi neišvengiamai, matyt, vyks diskusijos", – pripažįsta Laisvės partijos pirmininkė A.Armonaitė.

Paklausta, ar tikisi visuomenės palaikymo sprendžiant šiuos klausimus, politikė nedaugžodžiavo: "Dabar siekis yra tos pačios lyties santykių įteisinimas. Nėra kitokių kažkokių siekių."

Tuo tarpu stebint pasisakymus ir diskusijas viešojoje erdvėje akivaizdu, kad daug vaikus auginančių šeimų nerimauja tiek dėl vaiko teisių specialistų galių paimant vaiką iš šeimos, tiek dėl vienos lyties asmenų noro įvaikinti vaikus, taip pat ir dėl vaikų švietimo ugdymo įstaigose, kai vaikai be tėvų žinios ir sutikimo bus mokomi "gender" ideologijos, lytinio švietimo, nepaisant šeimų įsitikinimų ir moralinių nuostatų.

A.Narbekovo nuomone, nerimauti yra dėl ko. "Jau šiuo metu  atnaujinamas bendrojo ugdymo programų turinys ir tėvai gali rasti Nacionalinės švietimo agentūros puslapyje naujų programų projektus. Siūlau tėvams tuo pasidomėti. Pavyzdžiui, Socialinio, emocinio, sveikatos ugdymo ir žmogaus saugos programos projektas yra lyčiai neutralus. Jame nėra nė vieno žodžio berniukas, mergaitė, vyras, moteris", – sako pašnekovas. Anot jo, galės būti nubausti mokytojai, jei jie nenorės berniuko, save laikančio mergaite, vadinti mergaite. "Stambulo konvencijoje numatoma pareiga medžiagą apie nestereotipinius lyčių vaidmenis įtraukti į visas privalomo vaikų ugdymo programas. Todėl turime pagalvoti, ar norime, kad Konvencija spręstų, kurias socialines normas turime naikinti ir kokius vaidmenis be lyčių stereotipų turime perduoti savo šalies vaikams", – į Stambulo konvenciją vėl atsigręžia A.Narbekovas.

"Gerai žinomas toks "slidaus šlaito" fenomenas, kai, žengus vieną žingsnį, bus kitas žingsnis ir t.t. Atgal sugrįžti gali būti sunku ar net neįmanoma. Galiu numanyti tuos žingsnius, apie kuriuos nekalbama, arba net bandoma neigti: po Konvencijos ratifikavimo ir tos pačios lyties partnerysčių įteisinimo kitas žingsnis bus bandymas įteisinti lytinį švietimą ir įsivaikinti vaikus, vis dažniau imta kalbėti apie surogacijos įteisinimą. Kaip tuomet bus su vaiko prigimtine teise gimti santuokoje ir turėti tėvą ir motiną? Kaip sakė Antanas Maceina, gyvi sutvėrimai turi tėvą ir motiną biologine prasme, bet tik vaikas turi šeimą. Ir tai nėra užgaida ar kaprizas, bet teisė, gimstanti iš žmogiškosios prigimties. Joks protingas ir laisvas žmogus, nepaisant, kokia būtų asmeninė patirtis, negali paneigti šios vaiko teisės egzistavimo. Pakaktų to paklausti bet kurio vaiko, ir bus aišku", – įžvalgomis dalijasi dvasininkas.

Planai: V.Čmilytės-Nielsen teigimu, pavasario sesijoje Seimas ketina imtis partnerystės įteisinimo, tačiau nesvarstys Stambulo konvencijos ratifikavimo klausimo – tai esą bus palikta rudeniui. P. Peleckio / Fotobanko nuotr.

Kaip toliau?

Pasak Seimo pirmininkės liberalės Viktorijos Čmilytės-Nielsen, pavasario sesijoje Seimas ketina imtis partnerystės įteisinimo, tačiau nesvarstys Stambulo konvencijos ratifikavimo klausimo – tai esą bus palikta rudeniui.

Tačiau koalicijos partnerių Laisvės partijos frakcijos seniūnė Ieva Pakarklytė neatmeta tikimybės, kad Konvencijos tema į politinę Seimo darbotvarkę galėtų būti įtraukta ir anksčiau, dar vykstant pavasario sesijai. "Pavasario sesija truks apie keturis mėnesius. Tai mes matysime, kaip toliau ta diskusija vyks, galbūt ji pasikeis, galbūt atsiras argumentų ir faktų kalba, ir realaus teksto skaitymas. Prie šio klausimo grįžti durys atviros visada", – naujienų agentūrai ELTA sakė I.Pakarklytė.

"Viliuosi, kad Seimo nariai nepraras sveiko proto. Nereikia būti kataliku ar apskritai tikinčiu, kad suprastum, jog egzistuoja objektyvi moralinė tvarka, doroviniai dėsniai, kylantys iš žmogaus prigimties. Apie moralinių dėsnių universalumą ir amžinumą taikliai yra pasakęs buvęs JAV prezidentas Ronaldas Reaganas: "Nors žmonija per savo istoriją yra priėmusi apie 4 mlrd. teisės normų, ji nesugebėjo nė viena raide patobulinti Dešimties Dievo įsakymų." Vadinasi, egzistuoja tam tikra dėsnių sistema, užtikrinanti tam tikrą tvarką, kuri atitinka žmogiškąją prigimtį ir yra naudinga pačiam žmogui ir valstybei. Deja, politinis liberalizmas tai neigia", – konstatuoja kunigas prof. A.Narbekovas.

Susivienijo skirtingos religinės bendrijos

Išties Katalikų bažnyčiai kaip institucijai, jos dvasininkams ir katalikų tikėjimą išpažįstantiems pasauliečiams, kurie viešojoje erdvėje pasisako prieš Stambulo konvencijos ratifikavimą ar lyčiai neutralios partnerystės įteisinimą, kliūva ne tik nemažai kritikos, bet ir patyčių. Tačiau ne vien katalikai nepritaria tokių dokumentų priėmimui.

"Pastaruoju metu susirūpinimą kelia kai kurios teisėkūros iniciatyvos, kurios bando neigti žmogaus prigimtį ir kelia pavojų visuomenės bendrajam gėriui. Ypač didelį susirūpinimą kelia siūlymai ratifikuoti vadinamąją Stambulo konvenciją ir įteisinti partnerystę", – sakoma šią savaitę išplatintame Lietuvos tradicinių krikščioniškųjų bendrijų kreipimesi, kurį pasirašė aukščiausi katalikų, stačiatikių, sentikių, evangelikų liuteronų ir evangelikų reformatų, taip pat bazilijonų dvasiniai vadovai.

"Kova su smurtu neturėtų būti vykdoma primetant visai visuomenei išankstines ideologines nuostatas ir supriešinant vyrus ir moteris. Prigimtiniai vyrų ir moterų skirtumai nėra spręstina problema, bet duotybė, kuria remiasi šeima ir visuomenė bei kuri atlieka esminį vaidmenį puoselėjant visos visuomenės bendrąjį gėrį, užtikrinant jos tvarumą ir ateitį. Visuomenė yra praturtinama ne tuomet, kai ignoruojami vyrų ir moterų prigimtiniai skirtumai, bet tada, kai leidžiama ir padedama reikštis tam, kas vyrų ir moterų prigimtyje yra esminga ir geriausia. Todėl kultūra, papročiai, tradicijos, religinės nuostatos, atskleidžiančios tai, kas savita vyro ir moters prigimčiai, nėra naikintini stereotipai", – rašoma kreipimesi ir pabrėžiama, kad jį pasirašiusios religinės bendruomenės nepritaria "Stambulo konvencijos ratifikavimui ir anksčiau minimų nuostatų pavertimui privalomomis teisinėmis normomis Lietuvos valstybei ir visuomenei".

"Lietuvos tradicinės krikščioniškosios bendrijos nepritaria partnerystei ar kitiems teisiniams institutams, kurie leidžia įgyti šeimos statusą toms bendro gyvenimo formoms, kurios neturi šeimos esmei būdingų prigimtinių savybių. Lietuvos tradicinės krikščioniškosios bendrijos kviečia įstatymų leidėjus pasirinkti tokius teisinio reguliavimo būdus, kurie neištrintų ribos tarp prigimtinės šeimos sampratos ir kitų bendro gyvenimo formų bei užtikrintų deramą bendrą gyvenimą vedančių asmenų faktinių santykių teisinę apsaugą", – sakoma kreipimesi.

Ragina ratifikuoti

Devyniolika žmogaus teisių organizacijų penktadienį kreipėsi į Vyriausybę ir Seimą, prašydamos ratifikuoti Stambulo konvenciją.

"Organizacijos prašo ratifikuoti Europos Tarybos Konvenciją dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir šalinimo, nes šia Konvencija siekiama kovoti prieš plačiai paplitusį smurtą artimoje aplinkoje", – rašoma pernai įkurtos viešosios įstaigos "Stebėk Teises" inicijuotame kreipimesi.

Jį taip pat pasirašė Lietuvos žmogaus teisių centro, asociacijos "Vilniaus moterų namai", asociacijos "Aktyvus jaunimas", Universiteto LGBT+ grupės, Žmogaus teisių stebėjimo instituto, Tolerantiško jaunimo asociacijos, nacionalinio pacientų susivienijimo "Už visų teisę į geriausią gydymą", Lietuvos moksleivių sąjungos, Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacijos, Motinystę globojančių iniciatyvų sąjungos, Lietuvos gėjų lygos ir kitų organizacijų vadovai.

Organizacijos atkreipia dėmesį, kad dažnai Stambulo konvencija viešojoje erdvėje visuomenės yra interpretuojama neteisingai.

"Konvencija taikoma visų formų smurtui prieš moteris, įskaitant smurtą šeimoje, nuo kurio neproporcingai dažniau nukenčia moterys. Konvencijos tikslų siekimas Lietuvos Respublikai yra ypatingos svarbos, nes, remiantis Lietuvos oficialiosios statistikos portalo 2019 m. duomenimis, Lietuvoje 8 iš 10 dėl smurto artimoje aplinkoje užregistruotų nusikaltimų aukų – moterys, kurių dauguma nukentėjo nuo intymaus partnerio", – pažymime kreipimesi.

Šaltinis: BNS

Ruošiantis priimti Pagalbinio apvaisinimo įstatymą, diskusijose aktyviai dalyvavo Katalikų bažnyčios atstovai. Ir dabar, įsigaliojus įstatymui, Bažnyčia laikosi nuostatos, kad ne visos įteisintos procedūros yra etiškos. Bioetikos profesoriaus A.Narbekovo teigimu, viena didžiausių problemų – užšaldomi embrionai.

– Kaip Katalikų bažnyčia vertina pagalbinio apvaisinimo procedūras?

– Bažnyčios požiūriu, dirbtiniam (arba pagalbiniam, kaip dabar vadinama) apvaisinimui galima pritarti, jei įvykdomos trys sąlygos. Pirma, apvaisinimui turi būti naudojamos sutuoktinių poros, tai yra vyro ir žmonos, lytinės ląstelės. Antra, apvaisinimas turi įvykti moters organizme. Trečias – moralinis aspektas: gyvybės užmezgimas neturėtų būti atsietas nuo santuokinio akto, nuo meilės perdavimo. Pagalbinės procedūros galimos tik tuo atveju, kai santuokinis aktas natūraliai negali užsibaigti vaikelio pradėjimu.

Pagalba nevaisingiems sutuoktiniams (pabrėžiu – sutuoktiniams) yra suprantama ir reikalinga. Nevaisingumas yra tam tikrų ligų ar būklių padarinys. Pavyzdžiui, moters nevaisingumas dėl kiaušidžių, kiaušintakių ar gimdos patologijos ar panašiai. Taigi, norint gydyti nevaisingumą, reikėtų šalinti priežastis, sukeliančias nevaisingumą. Tačiau dirbtinis apvaisinimas nėra nevaisingumo gydymas. Sutikite, jei vyras yra nevaisingas ir moteris apvaisinama donoro sperma, tai nėra vyro nevaisingumo gydymas. Ir daug kitų pavyzdžių galima pateikti, kurie nėra susiję su gydymu, o šiuo atveju pateikiami kaip gydymas.

– Pasisakote ir prieš moterų nevaisingumo gydymą hormonais?

– Moteriai, ruošiamai pagalbinio apvaisinimo mėgintuvėlyje procedūrai, naudojama hormonų terapija. Hormonai stimuliuoja kiaušides, kad jos subrandintų daugiau kiaušialąsčių nei normalaus ciklo metu. Tai nėra nekaltas procesas, nes neretai sukeliama kiaušidžių hiperstimuliacija, ir moteris tiesiog vaduojasi tarp gyvybės ir mirties. Tačiau, norėdami susilaukti vaikų, žmonės rizikuoja.

Biologinis vaikas yra viena, o iš vadinamųjų donorų gimęs yra kita. Kokie tai donorai? Jei tai yra jų lytinės ląstelės, tai jie ir yra biologiniai tėvai.

Subrandintos kiaušialąstės surenkamos laparoskopinės procedūros metu. Tada prasideda šiuo metu Lietuvoje taikomas procesas: apvaisinamos visos surinktos kiaušialąstės, du trys embrionai įkeliami į gimdą, o likę užšaldomi. Tai yra labai rimta problema. Šiandien kai kurios klinikos šaldo ne embrionus, bet kiaušialąstes. Tarkim, paima vieną dvi, maksimum – tris kiaušialąstes, apvaisina, ir užsimezgusius embrionus įkelia į gimdą. O likusias kiaušialąstes užšaldo. Tai eliminuoja didžiausią blogybę iš viso pagalbinio apvaisinimo rato. Kai užšaldomos kiaušialąstės, jei įsodinti embrionai gimdoje neįsitvirtino, nebereikia moteriai skirti hormonų. Užtenka atšildyti kiaušialąsčių ir vėl taikyti apvaisinimą. Taip išsprendžiamos dvi didelės problemos. Viena – tai, kad nėra užšaldytų embrionų, jie nėra naikinami, kita – nereikia moteriai papildomai skirti  hormonų.

Pagal dabartinę tvarką, užšaldyti embrionai turi būti saugomi neterminuotai, jų negalima sunaikinti. Šios problemos galima išvengti šaldant kiaušialąstes. Naujasis Kauno klinikų Reprodukcinės medicinos centras Kaune, įsteigtas prie universitetinės ligoninės, turėtų elgtis etiškiau nei privačios klinikos: jame turėtų būti šaldomos tik kiaušialąstės, o ne embrionai.

Aš ne kartą susidūriau su poromis, sprendžiančiomis moralinį klausimą: ką daryti su užšaldytais embrionais? Kai užšaldomos kiaušialąstės, ši problema nekyla. Tačiau klinikos, kuriose, kaip sakoma, gydomas nevaisingumas, šiuo keliu dažniausiai neina, nes juo eiti neapsimoka. Juk dabar jau kalbama apie embrionų donorystę, ir tai yra papildomos pajamos toms klinikoms, kurios tuo užsiima. Šių embrionų labai laukia ir mokslininkai įvairiems eksperimentams, kamieninių ląstelių tyrimams ir pan. Buvo ne vienas bandymas ir noras praplėsti Biomedicininių tyrimų etikos įstatymą, kad būtų galima embrionus tokiems tyrimams naudoti, nes pagal dabartinį įstatymą to daryti negalima. Embrionų manipuliacijos galimos tik tada, jei tai yra naudinga pačiam embrionui.

Beje, atšildant embrionus daugiau kaip pusė jų neišgyvena. Vaizdžiai tariant, procedūra, kuri baigiasi vieno arba dviejų vaikelių gimimu, yra susijusi su didelio skaičiaus embrionų sunaikinimu. O embrionas pagal biomedicinos mokslą nuo pat apvaisinimo momento jau yra žmogaus gyvybė.

Be to, tose pačiose įstaigose, kiek aš žinau, atliekamos ne tik pagalbinio apvaisinimo procedūros, bet ir abortai. Manau, kad klinika, norinti padėti nevaisingiems žmonėms, mažų mažiausiai turėtų atsisakyti abortų ir embrionų naikinimo.

– Kaip vertinate tai, kad Lietuvoje įteisinta spermos ir kiaušialąsčių donorystė?

– Daugelis žmonių vis dėlto pritaria tik tokiam pagalbiniam apvaisinimui, kai naudojamos tik vaikų siekiančios susilaukti poros lytinės ląstelės. Biologinis vaikas yra viena, o iš vadinamųjų donorų gimęs yra kita. Kokie tai donorai? Jei tai yra jų lytinės ląstelės, tai jie ir yra biologiniai tėvai. O vaikas turi prigimtinę teisę žinoti savo tėvus. Kai kurios šalys panaikino donorų anonimiškumą, ir nuo tada ten dingo ši donorystė, nes tie, kurie tampa tokiais donorais, nenori prisiimti atsakomybės už gimusį biologinį vaiką.

Be to, yra buvę kuriozinių situacijų, kai vyriškomis lytinėmis ląstelėmis taupymo sumetimais apvaisinimo kliniką aprūpindavo vienos gydytojos vyras. Toks atvejis buvo Anglijoje. Pasaulyje tokių dalykų pasitaiko.

Kita problema gali kilti tolesnėje perspektyvoje. Kai taip – iš vadinamųjų donorų – gimę vaikai užauga, atsiranda kraujomaišos galimybė. Juk taip gimusieji nežino, kas yra jų tikrieji, biologiniai, tėvai.

„Bažnyčios pareiga yra ginti žmogaus gyvybę, ypač tą, kuri pati apsiginti negali“, – BNS antradienį sakė kunigas, bioetikos mokslų daktaras Andrius Narbekovas.

Pasak jo, Seimo komiteto siūlymas neriboti embrionų skaičiaus, leidžiant juos šaldyti, galėjo lemti tai, kad „daugiau gyvybių būtų prarandama negu būtų galima jų sulaukti gimstant“.

„Embrionas jau yra žmogaus gyvybė, atšildant embrionus daugiau kaip pusė jų žūsta“, – kalbėjo A.Narbekovas.

Parlamentas antradienį pritarė grupės parlamentarų siūlymui, kad embrionų turės būti sukuriama tiek, kiek vienu metu jų bus perkelta į moters organizmą, o sukurtų embrionų skaičius negalės viršyti trijų.

Seimas taip pat nepritarė trečiųjų asmenų lytinių ląstelių donorystei. Pasak A.Narbekovo, priėmus tokį pasiūlymą iš vaiko būtų atimta teisė žinoti savo biologinius tėvus. Kunigo teigimu, kai kurių politikų siūlyta preimplantacinė diagnostika būtų reiškusi, kad „atsiradus menkiausiam įtarimui embrionai būtų sunaikinami“.

„Pagal Bažnyčios mokymą, gyvybės pradėjimas mėgintuvėlyje niekada nebus vertinamas kaip moralus, tačiau esamoje situacijoje, kada buvo svarstomi įvairūs projektai, Bažnyčios pozicija buvo eliminuoti iš įstatymo pačias didžiausias moralines problemas keliančias blogybes“, – BNS sakė A.Narbekovas.

„Bažnyčia daug kartų kreipėsi į Seimo narius, į visuomenę apginti embrioną, sakydama, kad gyvybės sunaikinimas yra didelis moralinis blogis. Kreipimasis į Seimo narius yra visiškai suprantamas, nes tokia yra ganytojų pareiga – jie turi ginti žmogaus gyvybę, juo labiau pačius Seimo narius, ypač tuos, kurie deklaruoja esantys katalikai, kad jie suprastų Bažnyčios mokymą ir neprisidėtų prie gyvybės sunaikinimo“, – pridūrė kunigas.

Kol pagalbinis apvaisinimas neįtvirtintas įstatymu, nevaisingos šeimos negali iš valstybės tikėtis gydymo išlaidų kompensavimo.

Be įstatymo, kuris reglamentuotų pagalbinį apvaisinimą, tokias procedūras teikia tik privačios medicinos įstaigos, kurios vadovaujasi 1999 metų sveikatos apsaugos ministro įsakymu „Dėl dirbtinio apvaisinimo tvarkos patvirtinimo“. Ministro įsakymas sukuriamų embrionų skaičiaus neribojo.

„Įstatymas, kuris sureguliuotų šitą sferą yra reikalingas“, – teigė A.Narbekovas.

Liberalaus reglamentavimo šalininkai sako, kad siekiant efektyvaus gydymo būtina išrinkti geriausią embrioną ir jį genetiškai ištirti. Pasak jų, priimtas įstatymas sumažins sėkmingų nėštumų skaičių.

2011 metų surašymo duomenimis, 77 proc. Lietuvos gyventojų išpažįsta Romos katalikų tikėjimą.

Seime svarstant abortų draudimo įstatymą pasipylė argumentai apie abortų blogį ir žalą, tačiau kuo karščiau stengiamasi įrodyti savas tiesas, tuo daugiau netikslumų ir net melo skleidžia žmonės, besidabinantys „profesorių“, „kunigų“, „Seimo narių“, „psichologų“ ir kitokiais profesionalumo ir kompetencijos titulais.

1989 metais JAV prezidentas Ronaldas Reaganas pavedė JAV Vyriausiajam chirurgui C. Everettui Koopui – prezidento skiriamam gydytojui profesionalui, prižiūrinčiam federalinę sveikatos politiką – pateikti išvadas apie abortų žalą moterų sveikatai.

Ieškodamas įrodymų C. E. Koopas peržiūrėjo 250 mokslinių tyrimų. Nors pats buvo abortų draudimo šalininkas, jis galiausiai atsisakė įvykdyti respublikono prezidento pavedimą ir argumentavo, kad „mokslinės studijos nepateikia pakankamai duomenų apie abortų įtaką moterų sveikatai“.

Ataskaita galėjo nutiesti kelią abortų uždraudimui JAV, o C. E. Koopas ir po to, kai atsisakė ją rengti, teigė tebesąs abortų draudimo šalininkas. Tačiau aiškindamas savo sprendimo motyvus jis teigė: „Aš visuomet sugebėdavau atskirti savo asmeninius įsitikinimus nuo savo, kaip Vyriausiojo chirurgo, pareigų“.

Kai kuriems profesionalams Lietuvoje atskirti savo įsitikinimus nuo to, už ką agituoja, ne taip paprasta. Štai keletas pavyzdžių, kai „patyrusiais specialistais“ ir „ekspertais“ vadintini žmonės, stojantys ginti vienos arba kitos mūšio dėl abortų pusės, kalba menkai pagrįstus dalykus, o kartais ir visai prieštarauja tikrovei.

V. Eringytė remiasi 1993 m. statistika

Daugybę metų žurnale „Panelė“ paaugles įvairiais lytinio gyvenimo klausimais konsultuojančią ginekologę Vaivą Eringytę stebina, kad Lietuvoje padaroma tik 6000 abortų per metus.

„Iš kur jis paėmė tuos 6000 abortų per metus? Mano duomenimis, abortų Lietuvoje yra žymiai daugiau. Tenka vienam gimdymui vienas abortas. Lietuvoj yra maždaug 35 tūkst. gimdymų per metus“, – teigė gydytoja ginekologė 2013-ųjų gruodį Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (VU TSPMI) vykusioje diskusijoje.

Patyrusi ginekologė niekaip negalėjo patikėti, kad, oficialiais Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje abortų jau kuris laikas daroma beveik šešis kartus mažiau, nei ji įsitikinusi.

Savo pasisakymą VU TSPMI vykusioje diskusijoje ji pradėjo toli gražu ne C. E. Koopo dvasia. „Aš labai džiaugiuosi, kad mane į tą politiką priešabortinę įjungė, nes, kaip žinote, aš jau 25 metus nedarau nėštumo nutraukimų“, – sakė gydytoja.

V. Eringytė iškėlė tikimybę, jog dalis Lietuvoje padaromų abortų neregistruojami oficialioje statistikoje, kadangi 500–800 litų kainuojanti procedūra privačiose klinikose gali būti nuslepiama nuo valstybės siekiant išvengti mokesčių.

A. Narbekovas: jei nenužudysi, negalėsi būti ginekologas

Andrius Narbekovas – kunigas ir mokslininkas bioetikas, dėstantis Mykolo Romerio universitete (MRU) – tvirtina, kad medicinos studentai Lietuvoje negali gauti akušerio-ginekologo kvalifikacijos, jei studijų metu nepadaro aborto. Kalbėdamas VU TSPMI vykusioje diskusijoje jis teigė, kad nenorintys daryti abortų studentai yra verčiami „žudyti“. Tačiau netikėtai prabilo auditorijoje sėdinti medicinos studentė.

A. Narbekovas: Yra akušerio ginekologo norma, kurioje yra aiškiai pasakyta, kad gali gauti šitą licenciją dirbti akušeriu ginekologu, bet tu turi padaryti abortą – nėštumo nutraukimą – net iki 22 savaitės. Įsivaizduokit. Jei tu neperlipsi per šitą, tu negalėsi tapti akušeriu ginekologu. (...) Įeikite į Sveikatos ministerijos puslapį. Yra standartai įvairioms specialybėms, yra ir akušerio-ginekologo norma, kurioje yra ta nuostata, būtent: „turi padaryti abortą iki 22 savaitės“.

„Gebėti...“, – pataisydamas A. Narbekovą įsiterpia šalia jo sėdintis teisininkas Jonas Juškevičius, vadovaujantis MRU Bioteisės katedrai, kurioje dirba ir A. Narbekovas.

A. Narbekovas: Turi gebėti padaryti. O kaip tą padaryti – tu turi tą padaryti iki gaunant šitą licenciją. (...) Jei pats norėtumėte būti akušeriu-ginekologu ir dabar liepia jums: jei nužudysi, tada galėsi būti ginekologu. Bet tu nenori to daryti...

Žurnalistas: Bet jūs pasakėte „gebėti“. Tai „gebėti“ reiškia, kad jis privalo tai atlikti kaip per vairavimo praktikos egzaminą, ar?...

A. Narbekovas: Jūs užsiminėte apie vairavimą: jums neduos teisių, jei jūs nepadarysite praktiškai.

Žurnalistas: Tai ir klausiu, ar čia tas pats?

A. Narbekovas: Lygiai tas pats.

Žurnalistas: Kol nepadarai aborto, tol negausi?...

Auditorijoje atsistoja mergina: Esu medicinos studentė, ir šiandien mums kaip tik buvo akušerija, ir profesorė [Gražina] Drąsutienė – ji yra katedros vadovė... Aš jos paklausiau apie šitą atvejį, ir ji pasakė, kad leidžia nedaryti, kad gauni licenciją. Kad gali nedaryti aborto, jei nenori.

Įstatymas, kuriuo neleidžiama daryti abortų nėra abortų draudimo įstatymas?

„Ten nėra kalbama apie abortų draudimą. Ten yra kalbama apie embriono apsaugą iki gimimo. Tai yra du labai skirtingi dalykai“, – toje pačioje diskusijoje teigė kunigas ir mokslininkas A. Narbekovas, kuris yra Lietuvos bioetikos komiteto prie Lietuvos Sveikatos Apsaugos Ministerijos narys-ekspertas ir Nacionalinės sveikatos tarybos narys.

Kartu su šiuo įstatymu Seime svarstomose Baudžiamojo kodekso pataisose už „gyvybės atėmimą vaikui prenatalinėje fazėje“ numatoma laisvės atėmimo bausmė iki trejų metų, o neteisėtai abortą padariusiam gydytojui – iki dvejų metų nelaisvės.

A. Narbekovas dalija psichiatrines diagnozes

Pernai gruodį vykusio Seimo Sveikatos reikalų komiteto posėdžio metu A. Narbekovas įsivėlė į plačiai nuskambėjusį konfliktą su komiteto nariais. Komitetas nubalsavo daugiau jo nekviesti į posėdžius. Tą pačią dieną A. Narbekovas aiškino, kad Seimo narių – buvusių gydytojų Antano Matulo ir Vidos Marijos Čigriejienės – pyktį sukėlė „poabortinis sindromas“.

„Ką dabar reikėtų kalbėti ir kodėl buvo tokia neadekvati reakcija – tai yra būtent poabortinio sindromo pasekmė. Tai ne teorija, kurią kunigai kalba, o medicinos sritis, kuri turi daugybę atliktų tyrimų, – konflikto komitete priežastis aiškino A. Narbekovas. – Pasirodo, kad poabortinio sindromo požymiai gali būti moteriai, kuri pasidarė abortą, tam, kuris darė abortą, netgi vaiko tėvui. Politikams gali būti, pavyzdžiui, kurie pritarė kokiam projektui, įstatymui ir kuris paskui išvirto į tai, kad yra daromas blogis“.

A. Narbekovas teigė, kad Pasaulio sveikatos organizacijos Tarptautiniame ligų klasifikatoriuje (TLK) „labai aiškiai galima surasti“, kad „poabortinis sindromas“ yra postresinio trauminio sindromo dalis.

Tačiau išties „poabortinis sindromas“ tėra abortų draudimo šalininkų vartojamas argumentas siekiant įrodyti, kad abortai daro žalą moterims. „Poabortinis sindromas“ buvo sugalvotas JAV prieš daugiau nei 30 metų, tačiau iki šiol medicina jo nepripažino ir Tarptautiniame ligų klasifikatoriuje jos nėra.

M. A. Pavilionienė ir E. Mirončikienė ginčijasi apie statistiką

Abortų draudimo šalininkė, psichologė, kandidatavusi į Seimą „Drąsos kelio“ rinkiminiame sąraše, Eglė Mirončikienė televizijos laidoje besiginčydama su Seimo nare socialdemokrate Marija Aušrine Pavilioniene teigė, kad lytinio ugdymo programos Vakarų Europoje neveikia: „Tokiose šalyse, kur tokios lytiškumo ugdymo programos įvestos, deja, nemažėja nei nepilnamečių nėštumo, nei lytiškai plintančių ligų. Pavyzdžiui, Švedija, pavyzdžiui, Didžioji Britanija“.

O išties nepilnamečių nėštumas Britanijoje pastaruoju metu nuolat mažėja ir yra mažiausias per 40 metų. 1969 metais, kai pradėta rinkti tokia statistika, nėščių nepilnamečių buvo 32 proc. daugiau. Vėliausiais oficialiais statistiniais duomenims, 2011 m. nepilnamečių nėštumų buvo 10 proc. mažiau nei 2010 m., o 2010 m. – 9,5 proc. mažiau nei 2009 metais. Duomenų apie nepilnamečių nėštumą už sveikatos statistiką atsakinga Švedijos institucija nepublikuoja.

Su E. Mirončikiene tiesioginiame eteryje besiginčijanti M. A. Pavilionienė taip pat šauna pro šalį. Ji teigia, kad pastaruoju metu Švedijoje abortų mažėjo.

„Mažėja, brangioji, statistikos neskaitote“, – teigė M. A. Pavilionienė E. Mirončikienei.

Tačiau šiuo atveju neskaito pati parlamentarė, kadangi Švedijoje pastaraisiais metais abortų daugėjo: po žemiausio taško 1999–2000 metais abortų skaičius vėl pasiekė 1990-ųjų lygį. Tiesa, nepaisant bendros tendencijos, pastaraisiais metais Švedijoje abortus darosi vis mažiau nepilnamečių.

Nuo abortų atkalbinėjama ir gąsdinant psichinėmis ligomis

„Remiantis moksliniais tyrimais, apie 80 proc. moterų po aborto išsivysto psichikos sveikatos sutrikimai, 30-čiai procentų yra kliniškai nustatoma psichikos liga, kelis kartus padidėja savižudybių rizika. Dėl išsivysčiusių psichikos ligų auga hospitalizacijų į psichiatrijos stacionarą skaičius“, – rašoma pagalbą neplanuotai pastojusioms moterims teikiančios nevyriausybinės organizacijos „Krizinio nėštumo centras“ tinklalapyje.

Čia galima grįžti prie C. E. Koopo 1989-ųjų užduoties įrodyti, jog abortai kenkia moterims. Iniciatyva ieškoti įrodymų apie abortų žalą moterų sveikatai kilo JAV po to, kai Aukščiausiasis teismas 1973 metų byloje Roe v. Wade nustatė, kad vaisius neturi besąlyginės teisės į gyvybę.

Todėl vienintelis Jungtinėse Valstijose likęs kelias uždrausti abortus yra įrodyti, kad jie kenkia moters fizinei ar psichinei sveikatai. JAV kolegų randamais argumentais naudojasi ir abortų priešininkai kitose šalyse. Tačiau pasaulinėje medicinoje nerandama pakankamai įrodymų, kad abortas sukelia tokį stresą, kurio, savo ruožtu, pakaktų kokiam nors „poabortiniam sindromui“ sukelti.

Vienas pastarųjų mėginimų susieti abortus su pasekmėmis moterų sveikatai buvo 2011 m. Britų psichiatrijos žurnale publikuotas Priscillos Coleman straipsnis, kuriame ji pateikia masyvią (877 tūkst. atvejų) statistinę analizę apie abortų ir psichinių problemų ryšį. Praėjus daugiau nei 30 metų nuo tada, kai nukaldintas „poabortinio sindromo“ terminas, mokslininkė savo straipsnį reziumuoja tik atsargiu optimizmu: „remiantis turimais duomenimis, klausimas dėl priežastinio ryšio dar nėra aiškiai atsakytas, tačiau publikuojant daugiau studijų ima rastis netiesioginių įrodymų apie priežastingumą“.

Tuo metu Lietuvoje A. Narbekovas drąsiai kalba apie net Seimo nariams pasireiškiantį „poabortinį sindromą“, o „Krizinio nėštumo centras“ – apie tai, kad „80 proc. moterų po aborto išsivysto psichikos sveikatos sutrikimai“ (nors pati C. Coleman terašo, kad abortą pasidariusioms moterims 81 proc. padidėja psichinių problemų rizika).

C. Coleman išvados buvo kelissyk sukritikuotos tame pačiame Britų psichiatrijos žurnale ir galiausiai net jo redaktorius pareiškė, kad mokslininkės analizė nepagrindžia jos skelbiamų išvadų. C. Coleman vėliau teko pripažinti, kad ji įskaičiavo visus psichinius sutrikimus, nepriklausomai nuo to, ar jie atsirado prieš abortą, ar po jo. Paprastai tariant, jei nuo narkotikų priklausoma ar į savižudybę linkusi moteris pastojo ir pasidarė abortą, tai įskaičiuota kaip įrodymas, kad abortas gali paskatinti narkotikų vartojimą ar suicidines mintis.

C. E. Koopas (Creative Commons nuotr. dešinėje), dėl įrodymų stokos atsisakęs JAV prezidento užduoties tikinti visuomenę apie abortų žalą moterims, nustebino savo kritikus, prieš tai nuogąstavusius, kad Vyriausiojo chirurgo moraliniai įsitikinimai bus stipresni už profesinę etiką.

Tačiau tuo pačiu metu C. E. Koopas tapo išdaviku savo rėmėjų akyse. Konservatoriškos nevyriausybinės lobistinės organizacijos „Conservative Caucus“ vadovas Howardas Phillipsas „The New York Times“ 1989 m. teigė: „Dr. Koopas nusprendė, kad jam būtų nepadoru savo įsitikinimus paversti veiksmu. (…) Jis bijo taikyti savo paties požiūrį ir vertybes“.

Seimo Sveikatos reikalų komiteto (SRK) posėdžio, po kurio kai kurie parlamentarai apkaltino kunigą Andrių Narbekovą neetišku elgesiu, garso įrašą nuspręsta įslaptinti, rašo "Lietuvos žinios".

Pasak dienraščio, nors tai padaryta esą nenorint drumsti ramybės prieš artėjančias šventes, būtent šis sprendimas kursto dar didesnę intrigą, kas iš tiesų sukėlė viešąją erdvę sudrebinusį skandalą.

Praėjusį trečiadienį Seimo SRK svarstė Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo projektą. Jau tapo įprasta, kad parlamentarams diskutuojant apie abortų draudimą kyla didžiulės aistros, tačiau tąsyk jos pasiekė nematytą lygį.

Posėdžiui pasibaigus dalis jo dalyvių per žiniasklaidą apkaltino kunigą A. Narbekovą vartojus "itin šlykščią retoriką", įžeidus parlamentarę konservatorę Vidą Mariją Čigriejienę. Vėliau Seimo SRK vadovės "darbietės" Dangutės Mikutienės iniciatyva posėdžio garso įrašą nuspręsta įslaptinti.

Konkrečių dvasininko žodžių nei V.M.Čigriejienė, nei ją ginti stojęs partijos kolega Antanas Matulas necitavo, tačiau A.Narbekovo elgesiu pasipiktinta taip, kad net nuspręsta daugiau nebekviesti jo į komiteto posėdžius.

Abu parlamentarai teigė buvę įžeisti dvasininko mestų kaltinimų V.M.Čigriejienei sovietmečiu darius abortus ir turint konfliktą su savo sąžine.

Pats A.Narbekovas aiškino, kad etikos ribas peržengė ne jis, o V.M.Čigriejienė ir A.Matulas.

„(...) To nepadariau, nes pamačiau, kas yra abortas. Profesorė V.M.Čigriejienė rodė, kaip šios procedūros metu suskaldo vaisių į gabalus, išima rankas, kojas, krūtinės ląstą. Kai tai papasakojau, ant manęs pradėjo šaukti: „Tu meluoji, šmeiži.“ Bet esu liudininkas to, ką mačiau savo studijų metais. Tą patį jums gali pasakyti šimtai žmonių“, - kalbėjo kunigas.

Paklaustas, kurie jo žodžiai galėjo suteikti pagrindą kaltinimams dėl šlykščios retorikos vartojimo, A.Narbekovas sakė manantis, kad taip sureaguota būtent į jo pasakojimą apie tai, kaip atrodo aborto procedūra.

A. Narbekovas, taip pat parlamentaras A.Matulas sako esantys už tai, kad komiteto posėdžio įrašas būtų paviešintas.

Abortus draudžiantis įstatymas yra pagalba moteriai, sako kunigas Andrius Narbekovas.

"Įstatymas būtų pagalba moteriai, į jį reiktų žiūrėti kaip į pagalbą moteriai. 8 iš 10 moterys sako, kad nebūtų dariusios aborto, jei būtų sulaukiusios paramos iš vyro, visuomenės", - trečiadienį Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo klausymuose sakė A.Narbekovas.

Pažymėjęs, jog diskusijoje kalba visų krikščioniškųjų konfesijų Lietuvoje vardu, jis tvirtino, jog ydinga kalbėti apie moters apsisprendimo laisvę dėl aborto, nes jo čia esą būtent yra mažiausiai.

"Moterys įspaustos į kampą, jos tai (abortą - red.) daro ne savo noru", - kalbėjo kunigas.

"Mane stebina, kad moterys (pasisakančios prieš abortų raudimą - red.) tarsi gina moteris, bet išties yra prieš moteris. Didesnio smurto už abortą gyvenime moteris negali patirti", - tvirtino A.Narbekovas.

"Kalbėti už moterų teisę kontroliuoti savo pačių kūnus - čia loginė ir antropologinė klaida, moteris turi teisę kontroliuoti save, o ne savo kūną. (...) Vaikas gimdoje nėra moters kūno dalis", - pažymėjo dvasininkijos atstovas.

Tuo tarpu Seimo Žmogaus teisių komiteto narė socialdemokratė Marija Aušrinė Pavilionienė sakė, jog abortus draudžiantis įstatymas Lietuvos visuomenę sviedžia į inkvizicinių laikų sutemas.

"Projekto autoriai Lietuvoje dirbtinai sėja psichologinį smurtą prieš moterį, prieš moters ar sutuoktinių teisę planuoti gimdymus ir vaikų skaičių. (...) Įstatymas Lietuvos demokratinę visuomenę sviedžia į praeitį, inkvizicinių laikų sutemas", - per projekto klausymus sakė socialdemokratė.

M.A.Pavilionienė tvirtino, jog įstatymas yra inkviziciškas ir amoralus, nes jame iš viso neminimos moters teisės planuoti savo gyvenimą. Sakydama, jog minėtas įstatymo projektas yra inspiruotas Lietuvos katalikų bažnyčios, parlamentarė savo pasisakymą baigė, kad "Lietuva - ne Vatikanas ir niekada Vatikanu netaps".

Vienas projekto iniciatorių, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos atstovas Zbignevas Jedinskis pažymėjo, jog dabartinis teisinis reguliavimas neskatina nėštumą nutraukti nusprendusių moterų ieškoti kitos išeities.

"Dabartinis įstatymas neskatina žmonių ieškoti kitų išeičių, dabartinis įstatymas tarsi atleidžia nuo moralinės atsakomybės už negimusio kūdikio nužudymą", - trečiadienį Gyvybės apsaugos prenatalinėje fazėje įstatymo projekto klausymuose sakė Z.Jedinskis.

Pasak jo, tos kitos išeitys būtų saugojimasis nuo nepageidaujamo nėštumo, o neplanuotai pastojus ir nenorint kūdikio - palikti jį vaikų gyvybės langeliuose, vaikų namuose.

"Dabartinis įstatymas leidžia pasirinkti paprasčiausią, žiauriausią kelią - negimusio vaiko nužudymą", - kalbėjo parlamentaras.

Jis pabrėžė, kad žmogaus gyvybė prasideda nuo pradėjimo momento.

Žmogaus teisių aktyvistas Donatas Paulauskas tuo tarpu pateikė apklausos duomenis, jog abortų draudimui nepritaria pati visuomenė. 2010 metais atliktos apklausos duomenimis, 84 proc. gyventojų pritaria moters laisvam pasirinkimui nutraukti nėštumą.

"Europoje abortai uždrausti tik keliose valstybėse, jų pavyzdys rodo, kad padidėja nelegalių abortų skaičius, "abortų turizmas", - kalbėjo D.Paulauskas, taip pat pranešęs apie 3,7 tūkst. pasisakančių prieš abortus gyventojų, visuomeninių organizacijų parašų.

Seimo Žmogaus teisių komitetas trečiadienį surengė Gyvybės prenatalinėje fazėje įstatymo projekto klausymus. Projektui nepritarti siūlo Vyriausybė.

Vyriausybės išvadų projekte sakoma, kad pataisomis siaurinama moters teisė į privatų gyvenimą, be to, kyla abejonių, ar jos atitinka Konstitucinio Teismo doktriną, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos principus, Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą jurisprudenciją.

Seimas po pateikimo yra pritaręs grupės parlamentarų, kurių dauguma - Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) frakcijos narai, parengtam Gyvybės prenatalinėje fazėje įstatymo projektui.

Pagal projektą, nėštumą gydytojas galėtų nutraukti tik tuo atveju, jei nėštumas gresia nėščios moters gyvybei ar sveikatai, arba yra pagrįstų įtarimų, kad moteris pastojo dėl išžaginimo. Nutraukti nėštumą esant aukščiau minėtoms sąlygoms būtų leidžiama, jei nuo nėštumo pradžios praėjo ne daugiau kaip 12 savaičių.

Lietuvoje šiuo metu leidžiama iki 12 nėštumo savaitės nutraukti nėštumą be papildomų sąlygų.

Europos Sąjungoje (ES) abortai draudžiami Maltoje, Airijoje ir Lenkijoje. Likusios valstybės, tarp jų ir Lietuva, abortų nedraudžia, tik nustato ribą, iki kurios jis leidžiamas. Šis terminas svyruoja nuo 10 iki 18 savaičių.

Abortą pateisintų 84 proc. lietuvių, rodo naujienų portalo delfi.lt užsakymu viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės "Spinter tyrimai" 2010 metais atlikta apklausa. Abortų nepateisina 9,2 proc. respondentų, 6,5 proc. apklausos metu neatsakė į šį klausimą.

Statistika rodo, kad kasmet abortų Lietuvoje mažėja. 2004 metais jų buvo atlikta 10 tūkst. 644, 2007-aisiais - 9596, 2008-aisiais - 9031,o 2011 metais – 6205.