Kompozitoriaus muzika skamba įvairių kūrėjų dramaturgijos fone, televizijoje ir kituose kūrybiniuose projektuose: pernai pastatyto Juozo Miltinio dramos teatro spektaklyje „Kūnai“ (choreografai – Marius Pinigis, Adriano Carlo Bibiano), Šeiko šokio teatro spektaklyje „Kill, Baby, Kill“ (choreografija – Inga Kuznecova ir šokėjai), „Dansemos“ teatro, Kauno šokio teatro „Aura“ spektakliuose, LRT televizijoje ir kt.

A. Stakelė mėgaujasi tyrinėdamas, kaip geriau gyvūnų gyvenimą atspindėti muzikine išraiška ir dirbo su dokumentika, kuri buvo transliuojama per ARTE televiziją, Prancūzijoje ir Amerikoje. Bendradarbiaudamas su Juliumi Kmitu, sukūrė muzikinę kompoziciją amerikiečių kompanijai Montanoje „VisionHawk“ ir įgarsino tris dokumentinius epizodus apie Hambolto srovę ir jos įtaką gyvūnams „The Humboldt Current“.

2023-iaisiais drauge su komanda už pasirodymą „Pakankamas atstumas“ (choreografai Arūnas Mozūraitis ir A. C. Bibiano) jis pelnė „Fortūnos“ apdovanojimą, o pasirodymas „(g)round zero“ (choreografai ir atlikėjai – Marius Paplauskas, Marius Pinigis, A. Stakelė) 2017 m. nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“ (už vaidmens atlikimą spektaklyje). Šių metų tarptautinio scenos menų festivalio „ConTempo“ programoje drauge su trupe „Nuepiko“ menininkas pristatė naujausią šokio spektaklį „4 Viktorai“.

Pasak A. Stakelės, sėkmei, suderinant dvi sritis, būtinas sąmoningumas ir energijos paskirstymas. Kūrybos resursams papildyti laisvalaikiu jis pasineria į kulinariją ir dar didesnę aistrą jaučia nepažintoms pasaulio šalims atrasdamas jų kultūras ir receptus.

– Įkvėpimo kūrybai semiatės kelionėse. Kas traukia labiausiai?

– Visuomet bandau atrasti naują, dar nematytą šalį. Keliavimas Europoje man – trumpas poilsis ar pasibuvimas. Tačiau, trokšdamas stipresnių potyrių, keičiu kontinentą. Viena įsimintiniausių valstybių – Marokas: jame – ir sniegas, ir kalnai, dykumos, čia telpa ir Europos vaizdai, ir Azijos egzotika. Mano svajonė dabar – pasiekti Japoniją. Brandinu mintį, nes labai domiuosi šia šalimi. Žiūriu filmus, kaip gyvena šio krašto žmonės. Azijoje dar daug kur nesu buvęs, tačiau japonai – tarsi kultūringiausi azijiečiai, pasižymintys geraširdiškumu. Šiame krašte – ateitis, tai, kas negirdėta ir nauja, netikėta. Kiekvienas pojūtis, kur tik pasisuki, atrodo vertas fotografavimo ir garsų įrašinėjimo, viskas atrodo kitaip nei įprasta. Dar norėčiau sugrįžti į Vietnamą. Apkeliavau jo tik pusę, tad liko daug nepamatytų dalykų. Vietname labiausiai žavi maistas. Kadangi esu „foodie“, daug maisto gaminu ir pats namuose, o kai keliauju, vienas prioritetų man – vietinė virtuvė.

Sėkmei, suderinant dvi sritis, būtinas sąmoningumas ir energijos paskirstymas.

– Kokių netikėtumų esate patyręs keliaudamas?

– Abu įvykiai nutiko Šri Lankoje. Vietiniai gyventojai čia dažnai prašo pinigų ar pavėžėti, tad kartais turi slėptis. Keliaudami su sužadėtine, radome labai gerai vertinamą gatvės maisto užkandinę, tad, nusipirkę vakarienę, įlindome į krūmus pasislėpti. Tik pradėjome valgyti ir matome, kad vis tiek ateina vienas žmogus. Jau manėme, kad kažko prašys, tačiau paaiškėjo, kad jis – vietinis gaisrininkas. Mus nuvedė į gaisrinę, parodė, kur sportuoja, kaip dirba ir kiek kitų jo bendražygių užsiima šia veikla. Paskui pakvietė į savo namus, pas šeimą – parodyti vaikams ir supažindinti su kitais tautiečiais.

Kartais būna, kaip užburta, – vykdami suplanuojame kelionę panašiai kaip turistiniuose žemėlapiuose. Tačiau paskutinę minutę nusprendžiame visą maršrutą pakeisti. Sėdime nakvynės vietoje, viskas gerai, saulė šviečia ir sulaukiame mamos skambučio. Ji teiraujasi, ar mums viskas gerai. Pasirodo, už 50 km nuo mūsų, kur turėjome būti pagal pirminį kelionės planą, siaučia stichija, žūsta šimtai žmonių. Būtume buvę ten, kur prasidėjo labai didelės liūtys, nuošliaužos ir katastrofa, o mes čia saulėje deginamės...

– Ką jums reiškia kūryba?

– Kūryba man – istorijų pasakojimas ir šių dienų išgyvenimai. Dažnai garsūs muzikantai ar atlikėjai turi gilių nuoskaudų ir jas perteikia, pavyzdžiui, dainuodami, o ir išgyvena panašiai. Tačiau man viskas priešingai – esu pozityvus žmogus, gyvenime man itin gerai sekasi, o kurdamas muziką atspindžiu tą niūrią dvasią.

Kartais, kai imuosi įgyvendinti kažkokią kūrybinę mintį, pajuntu, kad jau išaugau ir yra nauja istorija. Atrodo, nespėji su savo kūrybiniu laikmečiu, vis augi, keitiesi, daug dalykų pradeda nebepatikti ir vietoj penkių dainų išeina viena.

Mano užmojai visąlaik labai dideli, sakau sau: „Va, dabar sukursiu albumą, jis tuoj bus čia!“, bet tuomet atsiranda įvairių kūrybinių projektų, į kuriuos panyru. Suprantu, kad, kaip kiekvieną užsibrėžtą darbą, taip ir kurti albumą reikia čia ir dabar. Čia yra tavo dabar išgyventa istorija ir, jeigu į tą laiko tarpą nepatenki, ant jo vėl gula nauji tavo išgyvenimai, kitos istorijos ir kartais jos nesimaišo į vieną.

– Kokios muzikos klausotės?

– Esu elektroninės muzikos gerbėjas, bet jei atvirai, pradėjau nuo dramenbeiso. Aišku, paauglystėje buvo labai baisi popmuzika, bet prasidėjęs dramenbeiso etapas perėjo į elektroninę muziką, tada jau bręstant klausoma muzika keitėsi. Dabar klausau ir roko, ir džiazo, ir disko muzikos. Manau, yra dienų, kai jauti tam tikrą nuotaiką ir nori išgirsti ją papildančių muzikos garsų.

Šiuo metu labai žaviuosi britų kūrėju Jamesu Holdenu, net jo nuotrauką esu pasikabinęs. Besidomėdamas juo užaugau, žymus jis tapo jau šešiolikos, o dabar pats konstruoja savo muzikos aparatus ir kuria jais muziką. Neseniai išėjo naujausias jo albumas „Imagine This Is A High Dimensional Space Of All Possibilities“, o kiekviena daina aprašyta, kokiais instrumentais sukurta. Išskirčiau grupę „Moderat“, Vokietijos elektroninės muzikos žvaigždes „Apparat“. Ir „Modeselektor“.

Šaltinis: spektaklį „Niekur, bet ne čia“ įkvėpė airių tapybos Francio Bacono drobės. L. Vansevičienės nuotr.

– Buvote judrus vaikas?

– Taip, didžiausia mano bėda vaikystėje – nuolatinis nenustygimas vietoje, buvau nekantrus vaikas, tiesiog spirgas. Vestuvėse trypiau jau nuo trejų. Pats šokis mano gyvenime veikiausiai atsirado vyresnio brolio, Dariaus Stakelės, dėka. Jis buvo profesionalus breiko šokėjas, drauge eidavome į daugybę pasirodymų. Pamatęs juos pradėjau šokti visur: važiuoju dviračiu – šoku, einu gatve – šoku, renkuosi prekes parduotuvėje – šoku. Visur šoku ir šoku. Manęs žmonės kitaip ir neįsivaizdavo kaip tik šokantį.

Dabar kiekvieną rytą bent pusvalandį praleidžiu pratampydamas raumenis ir lankstydamasis, o toliau – tam tikros pamokos, skirtos profesionaliems šokėjams. Kartais net pats nepajauti, bet, kai esi toks judantis, judi visą dieną ir kūnu jauti, ko tau reikia, ko ne.

– Kodėl pasirinkai šiuolaikinį šokį?

– Šiuolaikinis šokis man įdomus todėl, kad čia rezultatui pasiekti neužtenka metų ar dvejų – visąlaik evoliucionuoji, didėja patirtis, mąstymas, sugebėjimai. Kai daraisi brandesnis, supranti, kad negali daryti tam tikrų dalykų, turi kūrybiškai išspręsti situacijas. Manau, šokdamas šiuolaikinį šokį turi būti daug išradingesnis nei, pavyzdžiui, nueiti ir pašokti mokėdamas keletą žingsnelių. Čia supranti, kad kūnas kai ko atlikti gali ir nebeleisti, tačiau turi palaikyti formą ir dirbti.

– Kokių įsimintinų akimirkų patyrėte su trupe „Nuepiko“?

– Po pasirodymo „Perdegimas“ Kėdainiuose prie manęs priėjo maždaug 85-erių močiutė, susižavėjusi pasirodymu, šokėjų lankstumu, atletiškumu. Padovanojo saldainių ir kartojo, kad dabar jau gali drąsiai numirti. Man tai buvo viena įsimintiniausių akimirkų. Labai džiaugiuosi, kad atsiranda vis daugiau vyresnės kartos žiūrovų, nuolat lankančių šiuolaikinio šokio spektaklius ir kūrybines šokio dirbtuves.

– Profesionaliai šokate daugiau kaip dešimt metų. Tapote ne tik šiuolaikinio šokio šokėju, tačiau ir kompozitoriumi. Kaip suprantate šokio ir muzikos ryšį?

– Gali sukurti muzikos kūrinį šokiui, tačiau, jei statai spektaklį, turi sukurti ir tam tikrų išgyvenimų. Vienas iš didžiausių iššūkių buvo garso takelis spektakliui „Niekur, bet ne čia“ – tema itin abstrakti, o procese dalyvavau visu tempu ir kaip šokėjas, ir spektaklio kompozitorius. Labai svarbu atrasti sintezę tarp laiko ir jėgų paskirstymo, nes kai pervargsti – sunku išreikšti mintis muzika, bet kartais gimsta ir neįtikėtinų dalykų.

– Šią vasarą festivalyje „ConTempo“ su trupe „Nuepiko“ pristatėte premjerą „4 Viktorai”. Spektaklis sutraukė minias žiūrovų. Kas pačiam yra pergalė?

– Tikriausiai didžiausia pergalė man yra tai, kad išdrįsau ne tik šokti, bet ir kurti muziką. Mūsų spektaklis „4 Viktorai” koncentruojasi į jaunimą, kuris yra pamiršęs ar nenori judėti. Norisi jį inspiruoti. Parodyti, kad judant yra smagiau ir linksmiau gyventi. Kiekvieno mūsų viduje – tam tikras Viktoras. Daugelyje situacijų norime laimėti, bet pralaimėjimas išmoko begalę kitų gerų dalykų.

Kas? Šokio spektaklis „Niekur, bet ne čia“.

Kur? Kauno kino centre „Romuva“.

Kada? Lapkričio 7 d. 18.30 val.

Negana to, kompozitoriaus ir šokėjo talentus menininkas sėkmingai jungia šokio trupėje "Nuepiko", kurią įkūrė drauge su šokėjais Mariumi Pinigiu, Adrianu Carlu Bibianu ir Mariumi Paplausku. Interviu metu menininkas dalijosi mintimis apie susidomėjimą elektronine muzika, iššūkius lydinčius kuriant muziką šokio spektakliams ir kintantį individualų muzikinį braižą.

– Kaip iš šokėjo tapote kompozitoriumi?

– Viskas vyko labai paprastai. Tikriausiai visiems šokėjams būna akimirkų, kai norisi padaryti pertrauką, atrasti save iš naujo. Prieš kelerius metus, visai netikėtai pradėjau studijuoti elektroninę muziką ir šokį Danijoje. Kadangi daug mano bendraminčių ir draugų yra šokėjai, vos grįžęs į Lietuvą sulaukiau siūlymų kurti muziką jų projektams. Jiems labai patiko tuometė mano muzikinė raiška. Tad nusprendžiau gilinti žinias šioje srityje – lankyti garso režisūros kursus Lietuvoje. Taip pamažu viskas ir prasidėjo...

– Ar šokėjo patirtis praverčia kuriant muziką šokio spektakliams?

– Taip. Jaučiu, kokie garsai veikia kūną ir kaip muziką pritaikyti prie judesio. Tačiau man labai sunku kurti muziką sau pačiam. Pavyzdžiui, kuriant muziką šokio trupės "Nuepiko" spektakliui "Perdegimas", susidūriau su sunkumais. Labai greitai sukūriau muziką toms spektaklio dalims, kuriose šoka Marius Pinigis ir Adrianas Carlas Bibianas, ilgiausiai dirbau prie savo solinio pasirodymo muzikinės dalies. Panašiai nutiko ir kai kūriau muziką pirmajam "Nuepiko" spektakliui "(g)round zero". Delsiau iki paskutinės akimirkos, kol galiausiai sukūriau muziką savo pasirodymui vos per kelias valandas. Viskas išsisprendžia aplankius įkvėpimui.

– Kaip prasidėjo jūsų draugystė su elektronikos žanru?

– Mane labai įkvepia elektroninės muzikos kūrėjas James'as Holden'as. Jis nuostabus muzikantas, pats kuria muzikos instrumentus garsams skleisti. Nuo susidomėjimo jo kuriama muzika viskas ir prasidėjo.

Aktualu: kartu su šokio trupe "Nuepiko" A.Stakelės sukurtame spektaklyje "Perdegimas" kalbama apie šiandien dažno žmogaus patiriamą "perdegimo" reiškinį. / D. Matvejevo nuotr.

– Kur galima išgirsti jūsų muzikos ne spektakliams?

– Turiu "SoundCloud" ir "Spotify" puslapius, kuriuose dalijuosi sukurta muzika. Juose mane galima rasti kaip "Stakele". Nors jau senokai ten pristačiau ką nors naujo. Šiuo metu noriu atsiskleisti ir kaip atlikėjas, neretai pasitelkiu balsą. Keičiasi mano muzikinis braižas, tobulėju. Štai, kad ir spektaklio "Perdegimas" skambesys yra visai kitoks, nei buvo tas, kurį žiūrovai girdėjo spektaklyje "(g)round zero". Mąstau ir apie vinilinės plokštelės išleidimą.

– Esate minėjęs, kad muziką spektakliams pradedate kurti nuo raktinių žodžių, apie kuriuos sukasi spektaklio ašis, stengiatės įsivaizduoti spektaklio temą ir joje užkoduotas emocijas, ieškote tinkamų garsų, iš kurių vėliau gimsta muzika...

– Taip. Pavyzdžiui, reikia muzika perteikti srovenimo, ėjimo vandeniu jauseną. Tada pradedu galvoti, su kokias žodžiais tai siejasi. Ūkas, burbuliavimas, lengvumas, vakuumas. Mąstau, kokiais garsais galėčiau išreikšti šiuos žodžius. Tai tampa atspirties tašku. Paskui prasideda žaidimas garsais, jų moduliavimas, kol atrandu būtent tai, ko reikia kuriamai scenai.

– O kaip nepriklausoma kūryba? Ar yra temos, nuo kurių atsispiriate, kurias plėtojate pasitelkdamas muziką? Ar vis dėlto pradedate nuo žaidimų garsais?

Pavyzdžiui, reikia muzika perteikti srovenimo, ėjimo vandeniu jauseną. Tada pradedu galvoti, su kokias žodžiais tai siejasi. Mąstau, kokiais garsais galėčiau išreikšti šiuos žodžius.

– Šiuo atveju, kaip ir daugelis kūrėjų, dirbu labai įvairiai. Kartais prisėdu ir tiesiog bespaudinėdamas pianino klavišus atrandu nuostabią melodiją, kuri stipriai paveikia. Taip atsiranda atspirties taškas, prie kurio jungiu kitas melodijas. Pavyzdžiui, dabar, prisimindamas savo ankstesnę kūrybą, stebiuosi, kaip galėjau tai sugalvoti ar padaryti. Kartais mane įkvepia tam tikri įvykiai, kartais – emocijos. Viskas telpa į muziką.

– Esate minėjęs, kad su kone didžiausiais iššūkiais susidūrėte kurdamas muziką šokio teatro "Dansema" spektakliui "Šviesiukai", skirtam mažyliams iki dvejų metų. Gal galite apie šį muzikinį projektą ir jį lydėjusius iššūkius papasakoti daugiau?

– Nebeprisimenu, ką reiškia būti kūdikiu, todėl prieš pradedant kurti muziką spektakliui teko labai daug skaityti, aiškintis, į kokius garsus reaguoja kūdikiai, kokie garso dažniai jiems tinkami, o kurie juos gąsdina. Tik gerai perpratus teoriją, buvo galima sukurti muzikinius skambesius spektakliui. Tai buvo labai įdomus procesas. Nebuvo lengva, tačiau drauge su spektaklio choreografe Birute Banevičiūte kalbėjomės apie įvairius raktinius dalykus. Aš į viską žvelgiau savaip. Iki tol "Dansemos" spektaklių melodijos dažnai buvo labai vaikiškos. O štai mano sukurtas skambesys – labiau elektroninis. Jis patiko ir kūdikių tėveliams. Jei ką nors panašaus kurčiau dabar, viskas būtų kiek kitaip, nes mano požiūris į muziką jau kur kas platesnis. Kaip kompozitorius dirbu vos kelerius metus. Dar tik ieškau savęs, natūralu, kad daug kas keičiasi.

Andrius Stakelė. / V. Virbickaitės nuotr.

– Netrukus su šokio trupe "Nuepiko" ir vėl keliausite po Lietuvą su didelio populiarumo sulaukusiu spektakliu "Perdegimas". Ką jums reiškia "Nuepiko" eksperimentai? Kokių iššūkių ir kokių laisvių tai atneša kaip šokėjui ir muzikantui?

– Manau, kad kiekvieną projektą lydi tam tikri iššūkiai ir galimybės tobulėti. Tobulėti galima ir dirbant vienumoje, namuose, jei tik to norisi. Tačiau kiekvienas projektas sukelia tam tikrų naujų minčių. Pavyzdžiui, kuriant muziką spektakliui "Perdegimas" reikėjo permąstyti "perdegimo" reiškinį, atrasti su juo besisiejančius raktinius žodžius, kuriuos vėliau galėčiau perteikti muzika.

– Jūsų veikla labai įvairiapusiška. Ar dėl to kartais netenka perdegti?

– Perdegimas – labai įdomus dalykas. Pamenu vieną nutikimą. Kartą dirbau viename projekte, kuris turėjo būti pristatytas Olandijoje, nors pasiruošimo darbai prasidėjo dar Lietuvoje. Čia sukūriau spektaklio muzikos griaučius, bet nieko apčiuopiamo dar neturėjau. Tada nuvykau į Olandiją. Šokėjai repetavo, tačiau manęs vis prašė muzikos dar nekurti, sakydami, kad laiko tikrai yra pakankamai, tad viską, be abejo, suspėsime. Galiausiai to ėmiausi likus keturioms dienoms iki spektaklio premjeros. Tokio streso dar nebuvau patyręs. Kūriau muziką stebėdamas repetuojančius šokėjus, čia ir dabar. Pavyko sukurti tikrai gerų kūrinių, po premjeros susilaukiau nemažai pagyrų, bet patyriau didžiausią perdegimą savo gyvenime. Nesinorėtų to kartoti, tačiau kartais būtent perdegant pavyksta sukurti tikrai gražių dalykų. Nors šiaip, svarbiausia – atrasti pusiausvyrą. Kartais reikia perdegti, o kartais pabūti ramybės būsenos.

Kas? Šokio spektaklis "Perdegimas".

Kur? Lietuvos aviacijos muziejuje.

Kada? Rugpjūčio 12 d. 20 val. (įėjimas nemokamas, būtina išankstinė registracija)

Kažin, ar šiandien rastume žmogų, nė sykio nesijautusį, kad  perdegė. Juk gyvename planetoje, kuri per pastaruosius kelis dešimtmečius, paneigdama gamtos dėsnius, pradėjo suktis neįtikėtinu tempu. Žinios pasensta greičiau, nei spėjame perskaityti, o skubėti visur ir visada tampa ne tik natūralu, bet ir madinga. Gyvename nuolatinės konkurencijos, statusų ir virtualybės pertekliaus laikais. Tampa sunku nepasimesti tarp daugybės susikurtų tapatybių ir įsipareigojimų, neperdegti.

Trijų šokėjų tandemas jau spėjo užsitarnauti publikos prielankumą kaip komiško spektaklio "(g)round zero" herojai, tačiau šį kartą žada jau visai kitokią meninę raišką ir kviečia susimąstyti apie kur kas globalesnius klausimus. "Kasdien matau perdegusius žmones. Kartais ir pats jaučiuosi perdegęs. Negana to, savotiškas perdegimas vyksta ir globalesniu politiniu ir ekologiniu lygiu. Žmonija labai stipriai serga", – mintimis dalijasi vienas iš spektaklio kūrėjų Marius Pinigis.

Tačiau spektaklio tikslas nėra moralizuoti, o verčiau skatinti susimąstyti, nebijoti kelti prasmingus klausimus sau. Anot spektaklio autorių, spektaklio tema yra gan plati ir tampa vis aktualesnė globaliu mastu, tačiau savo darbu jie nesiekia moralizuoti – veikiau susitelkia į save, nuolat užduodami sau klausimą: "O kur aš pats degu, deginu save?"

Anot menininkų, tai ne tik atidengia temos ir kūrybos plotus, bet ir skatina atsigręžti į savo gyvenimo būdą, įpročius, elgesį, formuoja mūsų kūrybinio proceso darbo etiką, vertybes, tarpusavio santykius. Pristatomas spektaklis – veikiau savirefleksija, kuri, tikimės, taps priemone mums visiems – spektaklio kūrėjams ir žiūrovams – sąmoningiau permąstyti perdegimo temą. Todėl tai spektaklis kiekvienam, nors kartą perdegusiam ar negalinčiam likti abejingu aplinkos "gaisrams".

Naujojo spektaklio idėja – šokio trupė "Nuepiko"; choreografija ir šokis: M.Paplauskas, M.Pinigis, A.Stakelė; muzikos kompozitorius: A.Stakelė; šviesų dailininkas Vladimiras Šerstabojevas.

A.Stakelė: kad atrastum ramybę, kartais reikia perkaisti

Andrius Stakelė – šokio scenoje gerai žinomas vardas. Savo karjerą pradėjęs kaip šokėjas ir choreografas, menininkas jau kurį laiką auga ir kaip elektroninės muzikos kompozitorius, kuriantis muziką šokio spektakliams, intensyviai bendradarbiaujantis su nepriklausomais Lietuvos ir užsienio kūrėjais.

Negana to, kompozitoriaus ir šokėjo talentus menininkas sėkmingai jungia šokio trupėje "Nuepiko", kurią įkūrė drauge su šokėjais Mariumi Pinigiu ir Mariumi Paplausku. Interviu menininkas dalijosi mintimis apie susidomėjimą elektronine muzika, iššūkius, lydinčius kuriant muziką šokio spektakliams, ir kintantį individualų muzikinį braižą.

– Kaip iš šokėjo tapote kompozitoriumi?

– Viskas įvyko labai paprastai. Tikriausiai visiems šokėjams pasitaiko akimirkų, kai norisi padaryti pertrauką, atrasti save iš naujo. Prieš kelerius metus visai netikėtai pradėjau studijuoti elektroninę muziką ir šokį Danijoje. Kadangi daug mano bendraminčių ir draugų yra šokėjai, vos grįžęs į Lietuvą sulaukiau pasiūlymų kurti muziką jų projektams. Jiems labai patiko tuometė mano muzikinė raiška. Nusprendžiau gilinti savo žinias šioje srityje, taigi pradėjau garso režisūros kursus Lietuvoje. Taip pamažu viskas ir prasidėjo...

– Ar šokėjo patirtis praverčia kuriant muziką šokio spektakliams?

– Taip. Jaučiu, kokie garsai veikia kūną ir kaip muziką pritaikyti prie judesio. Tačiau man labai sunku kurti muziką sau pačiam. Štai, kad ir dabar, kuriant muziką naujam šokio trupės "Nuepiko" spektakliui "Perdegimas", susiduriu su sunkumais. Jau kaip ir sukurta muzika toms spektaklio dalims, kuriose šoka M.Pinigis ir M.Paplauskas, tačiau vis dar nesu pabaigęs savo solinio pasirodymo muzikos. Panašiai nutiko ir kai kūriau muziką pirmajam "Nuepiko" spektakliui "(g)round zero". Delsiau iki paskutinės akimirkos, kol galiausiai sukūriau muziką savo pasirodymui vos per kelias valandas. Viskas išsisprendžia aplankius įkvėpimui.

– Prie kokių projektų dirbate šiuo metu?

– Prie jau minėto "Nuepiko" spektaklio "Perdegimas". Taip pat dirbu Kauno choreografijos mokykloje. Ten su keliais kitais muzikantais įgyvendiname gyvos muzikos projektą "Vibracijos". Jungiame gyvą atlikimą ir elektroniką. Tai visai įdomus išbandymas. O visai neseniai bendradarbiaudamas su M.Paplausku pradėjau kurti muziką videoklipams.

– Kaip prasidėjo jūsų draugystė su elektronikos žanru?

– Mane labai įkvepia elektroninės muzikos kūrėjas Jamesas Holden‘as. Jis nuostabus muzikantas, pats kuria muzikos instrumentus garsams skleisti. Nuo susidomėjimo jo kuriama muzika viskas ir prasidėjo.

– Jums, kaip nepriklausomam kompozitoriui, ar svarbu, kad pagal jūsų kuriamą muziką žmonės šoktų?

– Geras klausimas. Artimiausiu metu planuoju išleisti naują dainą, tikėkimės, ir su videoklipu. Bandau pradėti naudoti savo balsą, pristatyti save kaip atlikėją. Pažiūrėsime, ar žmonės šoks...

– Kur galima išgirsti jūsų muzikos ne spektakliams?

– Turiu "Soundcloud" ir "Facebook" puslapius, kuriuose dalijuosi sukurta muzika. Juose mane galima rasti kaip "Stakele". Nors jau senokai ten pristačiau ką nors naujo. Šiuo metu noriu atsiskleisti ir kaip atlikėjas, pradedu naudoti balsą. Keičiasi mano muzikinis braižas, tobulėju. Štai, kad ir spektaklio "Perdegimas" skambesys bus visai kitoks, nei buvo tas, kurį žiūrovai girdėjo spektaklyje "(g)round zero". Mąstau ir apie vinilinės plokštelės išleidimą, jei tik pavyks rasti tam finansavimo.

– Esate minėjęs, kad muziką spektakliams pradedate kurti nuo raktinių žodžių, apie kuriuos sukasi spektaklio ašis, stengiatės įsivaizduoti spektaklio temą ir joje užkoduotas emocijas, ieškote tinkamų garsų, iš kurių vėliau gimsta muzika...

– Taip. Pavyzdžiui, reikia muzika perteikti srovenimo, ėjimo per vandenį jauseną. Tuomet pradedu mąstyti, su kokias žodžiais tai siejasi. Ūkas, burbuliavimas, lengvumas, vakuumas. Mąstau, kokiais garsais galėčiau išreikšti šiuos žodžius. Tai tampa atspirties tašku. Po to prasideda žaidimas garsais, jų moduliavimas, kol atrandu būtent tai, ko reikia kuriamai scenai.

– O kaip nepriklausoma kūryba? Ar yra temos, nuo kurių jose atsispiriate, kurias plėtojate pasitelkęs muziką? Ar vis dėlto pradedate nuo žaidimų garsais?

– Turbūt kaip ir daugelis kūrėjų dirbu labai įvairiai. Kartais prisėdu ir tiesiog bespaudinėdamas pianino klavišus atrandu nuostabią harmoniją, kuri pradeda stipriai veikti. Taip atsiranda atspirties taškas, prie kurio prijungiu kitas melodijas. Pavyzdžiui, dabar prisimindamas savo ankstesnę kūrybą, stebiuosi, kaip galėjau tai sugalvoti ar padaryti. Kartais mane įkvepia tam tikri įvykiai, kartais – emocijos. Viskas telpa į muziką.

Kartais reikia perdegti, o kartais pabūti ramybės būsenos.

– Esate minėjęs, kad su kone didžiausiais iššūkiais susidūrėte kurdamas muziką šokio teatro "Dansemos" spektakliui "Šviesiukai", skirtam mažyliams iki dvejų metų. Gal galite apie šį muzikinį projektą ir jį lydėjusius iššūkius papasakoti daugiau?

– Nebeprisimenu, ką reiškia būti kūdikiu, todėl prieš pradedant kurti muziką spektakliui teko labai daug skaityti, aiškintis, į kokius garsus reaguoja kūdikiai, kokie garso dažniai jiems tinkami, o kurie juos gąsdina. Tik gerai perpratus teoriją, buvo galima sukurti muzikinius skambesius spektakliui. Tai buvo labai įdomus procesas. Nebuvo lengva, tačiau drauge su spektaklio choreografe Birutė Banevičiūtė kalbėjomės apie įvairius raktinius dalykus. Aš į viską pažiūrėjau savaip. Iki tol "Dansemos" spektaklių melodijos dažnai buvo labai vaikiškos. O štai mano sukurtas skambesys – labiau elektroninis. Jis patiko ir kūdikių tėveliams. Jei kažką panašaus kurčiau dabar, viskas būtų kiek kitaip, nes mano požiūris į muziką jau kur kas platesnis. Kaip kompozitorius dirbu vos kelerius metus. Dar tik ieškau savęs, natūralu, kad daug kas keičiasi.

– Netrukus su šokio trupe "Nuepiko" ir vėl keliausite po Lietuvą su didelio populiarumo sulaukusiu spektakliu "(g)round zero", o lapkričio pabaigoje pristatysite naują spektaklį "Perdegimas". Ką jums reiškia "Nuepiko" eksperimentai? Kokių iššūkių ir kokių laisvių tai atneša kaip šokėjui ir muzikantui?

– Manau, kad kiekvieną projektą lydi tam tikri iššūkiai ir galimybės tobulėti. Tobulėti galima ir dirbant vienumoje, namuose, jei tik to norisi. Tačiau kiekvienas projektas sukelia tam tikrų naujų minčių. Pavyzdžiui, visai neseniai dirbau projekte "Namas Nr. 1". Jis buvo įdomus tuo, kad reikėjo sukurti muziką iš aplinkos garsų. Teko įrašinėti žmonių pašnekesius, įvairius namo garsus, traškesius. O štai kuriant muziką spektakliui "Perdegimas" reikėjo permąstyti perdegimo reiškinį, atrasti su juo besisiejančius raktinius žodžius, kuriuos vėliau galėčiau išreikšti muzika.

– Jūsų veikla labai įvairiapusiška. Ar dėl to kartais netenka perdegti?

– Perdegimas – labai įdomus dalykas. Pamenu vieną nutikimą. Kartą dirbau viename projekte, kuris turėjo būti pristatytas Olandijoje, nors pasiruošimo darbai prasidėjo dar Lietuvoje. Čia sukūriau spektaklio muzikos griaučius, bet nieko apčiuopiamo dar neturėjau. Tada nuvykau į Olandiją. Šokėjai repetavo, tačiau manęs vis prašė muzikos dar nekurti, sakydami, kad laiko yra tikrai pakankamai, tad viską, be abejo, suspėsime. Galiausiai to ėmiausi likus keturioms dienoms iki spektaklio premjeros. Tokio streso dar nebuvau patyręs. Kūriau muziką stebėdamas repetuojančius šokėjus, čia ir dabar. Pavyko sukurti tikrai gerų kūrinių, po premjeros sulaukiau nemažai pagyrų. Tačiau, patyriau didžiausią perdegimą savo gyvenime. Nesinorėtų to kartoti, tačiau kartais būtent dėl perdegimo pavyksta sukurti tikrai gražių dalykų. Nors šiaip, svarbiausia atrasti pusiausvyrą. Kartais reikia perdegti, o kartais pabūti ramybės būsenos.

Kas? Spektaklio "Perdegimas" premjera.

Kur? Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

Kada? Lapkričio 20 d. 20 val. ir 22 d. 21 val.

Kas? Šokio spektaklis "(g)round zero".

Kur? Klaipėdos kultūros fabrike ,

Kada? Lapkričio 30 d.

Alytaus miesto teatre, gruodžio 7 d.

Vilniaus Menų spaustuvėje, gruodžio 18 d.

Panevėžio Miltinio dramos teatre, gruodžio 20 d.

Kauno kameriniame teatre, gruodžio 21 d. 18 val.

Už lango krintant pirmosioms snaigėms ir šalimais skambant kalėdiniams pianino garsams, su A.Stakele kalbėjomės apie paslaptimi apgaubtą jo vaidmenį šokio spektaklyje "(g)round zero", muzikos kūrimo subtilybes ir klajones po pasaulį ieškant tikrojo pašaukimo.

– Šokio spektaklyje "(g)round zero" atliekate Keistojo nulio (Strange zero) vaidmenį. Kas šis paslaptingas herojus ir kodėl spektaklyje Mariaus Pinigio ir Mariaus Paplausko duetas jam paklūsta?

– Strange zero – paslaptinga, kone mistinė būtybė. Tai žmogus – žvaigždė, kurio paslapties nedera iki galo atskleisti. Tačiau jis artimas ir M.Pinigio ir M.Paplausko duetui. Jiems jis tarsi trečias brolis, prižiūrintis juodu, kol šie pešasi.

– Kuo kitoks Strange zero bus gruodžio 21 d. vyksiančiame kalėdiniame "(g)round zero" spektaklyje?

– Pačiame pirmajame "(g)round zero" spektaklyje, kuriame pasirodžiau kaip Strange zero, atlikau tik muzikanto vaidmenį. Vėliau, pradėjau ir šokti. O štai gruodžio 21 d. Strange zero įgaus daugiau spalvų dramaturgine prasme. Jis išryškės kaip personažas. Tačiau paslaptis liks. Jos išduoti negaliu, reikia atvykti ir pamatyti Strange zero patiems.

– Šiuolaikinio šokio scenoje jau esate gerai žinomas šokėjas, tačiau pamažu pradedate ir kompozitoriaus kelią. Koks muzikos vaidmuo Jūsų gyvenime?

– Jau kurį laiką kuriu muziką šokio spektakliams. Nemažai bendradarbiauju su šokio teatru "Aura". Kūriau muziką Emos Nedobežkinos spektakliui "In/Vogue", Nielso Claeso "Troškuliui", Lisos Baliasnojos spektakliui "(Be)kulminacijų". Taip pat neseniai muziką sukūriau N.Claeso ir Gintarės Marijos Ščavinskaitės spektakliui "Aside" ir "Dansemos" pasirodymui "Šviesiukai". Kauno choreografijos mokykloje dirbu kompiuterių specialistu, garsinu renginius, kuriu muzikinius takelius mokyklos kuriamiems spektakliams.

– Su kokiais iššūkiais susiduriate kurdamas muziką spektakliams?

– Sunkiausia buvo kurti muziką "Dansemos" pasirodymui. Jis buvo skirtas vaikams nuo 0 iki 2 metų. Tai labai išskirtinė auditorija. Tam, kad vaikai suklustų, reikia pasitelkti labai specifinius garsus, taikyti visai kitokias muzikos komponavimo technikas. Anksčiau nebuvau su tuo susidūręs.

– Nuo ko paprastai pradedate kurti muziką?

– Visada pradedu nuo raktinių žodžių, apie kuriuos sukasi spektaklio ašis. Priklausomai nuo spektaklio temos, įsivaizduoju pyktį, džiaugsmą, kovą... Ir ieškau tinkamų garsų jiems išreikšti. Vėliau iš tų garsų gimsta muzika.

Labai puiku, jei be raktinių žodžiu, galiu susipažinti ir su jau sukurta spektaklio choreografija. Taip dažnai nutinka kuriant muziką spektakliui "(g)round zero". Stebint nufilmuotus šokančius M.Pinigį bei M.Paplauską dažniausiai ir gimsta pasirodymui skirtas muzikinis takelis.

– Spektaklis "(g)round zero" M.Pinigiui ir M.Paplauskui tapo savotiška iššūkių laboratorija, kur jie keldami vienas kitam iššūkius, siekia išmėginti savo galimybių ribas ir tobulėti kaip šokėjai. Ar ir jūs, besiruošdamas spektakliui, keliate sau iššūkius?

– Susiduriu su tais pačiais iššūkiais kaip ir M.Pinigio bei M.Paplausko duetas. Mes visi anksti keliamės, repetuojame, kuriame. Ilgainiui atradome savitą iššūkių reikalaujantį darbo ritmą, kuriuo dalijamės visi kartu.

– Spektaklio atspirtimi tapo vaikystės herojai, muzikantai, veiksmo filmų personažai, sportininkai... Ar herojai, kuriuos scenoje tyrinėja M.Pinigis ir M.Paplauskas yra ir jūsų herojai? Kaip jie jus įkvepia?

– Spektaklyje atsispindi mūsų visų herojai. Ilgą laiką šokio scenoje bendradarbiavome su M.Pinigiu. Kartu esame šokę daugelyje spektaklių, panašiai mąstome, sutampa mūsų skoniai, pomėgiai filmams ir jų herojams. Tiesa, aš esu daugiau elektroninės muzikos mėgėjas. Labiausiai mane įkvepia elektroninės muzikos kūrėjas Jamesas Holdenas.

– Kuo svajojote tapti būdamas vaikas ir kaip galiausiai tapote tuo, kuo esate dabar?

– Vaikystėje, kaip ir daugelis, svajojau būti kosmonautu. Žinoma, augdamas pradėjau mąstyti apie tai, ko iš tiesų noriu. Ir labai netikėtai atradau teatrą, o gal veikiau teatras atrado mane. Aštuonerius metus šokau "Auros" šokio teatre. Vėliau pradėjau keliauti aplink pasaulį. Kurį laiką gyvenau Tenerifės saloje Ispanijoje – ten šokau viename teatre. Dar vėliau nusprendžiau išmėginti save Danijoje, kur studijavau elektroninę muziką ir šokį. Muziką ten dėstė lietuvis muzikos prodiuseris Darius Vaikas, kuriam esu labai dėkingas už daugelį dalykų, kurių pasisėmiau iš jo pamokų. Prieš grįždamas į Lietuvą jau žinojau, kad tolesnį gyvenimą noriu sieti su muzika. Tai pamažu ir darau.

Kas: Šokio spektaklis "(g)round zero".

Kur: Kauno kultūros namuose "Tautos namai".

Kada: Gruodžio 21 d. 19 val.