12-osios Kauno bienalės "Po išvykimo| Prieš atvykstant" metu Kauno geležinkelio stotyje menininkės įgyvendino jau trečią bendrą performansą. Rugsėjo pabaigoje išvysime dar vieną bendrą meninį vyksmą. Prieš planuojamą susitikimą I.Galinytė (I.G.) ir A.Papathanasiou (A.P.) dalijosi mintimis apie traumines jų bendradarbiavimą lydinčias patirtis, nepaliaujamas empatijos paieškas ir pasirodymą Kaune.

– Kaip judvi susipažinote ir kaip pradėjote ilgalaikį bendravimu grįstą projektą "FTIJ.s" (FIRST TIME IN JACUZZI. Sorry.) (PIRMAS KARTAS SŪKURINĖJE VONIOJE. Atsiprašau)? Iš kur kilo šmaikštus projekto pavadinimas ir kokius santykius plėtojate projekto eigoje?

I.G.: Susipažinome "Watermill" centre Niujorke (JAV) Roberto Wilsono vadovaujamos Tarptautinės vasaros programos metu 2018 m. Penkias savaites praleidome gyvendamos, dirbdamos ir kurdamos drauge su tarptautinių menininkų bendruomene. "Watermill" centras – labai unikali vieta, kurioje nuolat pabrėžiami du teiginiai – "Taip, tu(aš) gali(u)" ir "Tai tau į naudą" – gali pakeisti suvokimą apie save ir išlaisvinti nuo asmeninių apribojimų.

A.P.: Mes abi buvome išrinktos atlikti savo pasirodymus 25-ajame kasmetiniame "Time Bomb" ("Laiko bomba") GALA renginyje. Buvome laimingos, supratusios, kad meninius mūsų žodynus vienija bendras pamatas – dvilypė savastis. Daugiau nei penkias savaites egzistuodamos toje pačioje terpėje pradėjome dialogą apie "kolektyvinį ego", bei ėmėme gvildenti nematerialios erdvės koncepciją, gebančią suteikti stabilumo jausmą nuolat kintančioje aplinkoje.

Kiekviena nauja paviljono, festivalio ar bienalės koncepcija mums yra tarsi nauja medžiaga "Empatiškam kūnui" kūrimui.

I.G.: Pasibaigus vasaros programai nenorėjome nutraukti ryšio ir pasižadėjome kiekvieną dieną jį palaikyti bendraudamos virtualiai. Palaipsniui toks mūsų bendravimas įgavo audiovizualaus kolektyvinio dienoraščio, talpinančio tekstus, vaizdus, garsus ir judesius, formą. Kasdienis mėginimas likti ištikimoms idėjai arba reikšmingam gyvenimo žmogui, padėjo mums atrasti traumos fenomeną ir fundamentalų atsiskyrimo reiškinį, kurį kiekvienas išgyvename bent kartą gyvenime, atsiskirdami nuo motinos įsčių.

A.P.: Išvykdamos iš JAV nusprendėme sukurti bendrą, kone šventą vietą, kurią apibrėžtų ne geografinės koordinatės, o nematoma minčių ir emocijų gija. Tai tarsi nenuoseklus referencinio taško kūrimas. Palaipsniui jį kuriame, dalyvaudamos viena kitos kasdienybėje, puoselėdamos išankstinį pasižadėjimą ir ryšį. Tai tarsi etiudas privalomai ištikimybei.

I.G.: Na, o projekto pavadinimas atsirado dar "Watermill" centre. Jame menininkai dažnai susitikdavo vakarinėms diskusijoms sūkurinėje vonioje. Aš tuose susitikimuose nedalyvaudavau, kol kartą po sunkios dienos nusprendžiau prisijungti prie draugų. Mėgindama išlipti iš sūkurinės vonios gana skaudžiai parkritau ir iš mano lūpų išsprūdo frazė: "First time in jacuzzi. Sorry" (Pirmas kartas sūkurinėje vonioje. Atsiprašau). Visi smagiai pasijuokėme, o aš dar ir didžiulę mėlynę įsitaisiau. Ši linksma istorija iliustravo klaidą kažką darant pirmą kartą, kartu tapdama ir traumos simboliu. Be to, mums patiko kaip sąmojingai ši frazė skamba, nes tai kiek sumažino projekto dramatiškumą.

– Pirmasis jūsų drauge sukurtas performansas "Empatiškas kūnas" buvo įgyvendintas Gedimino ir Nomedos Urbonų inicijuotame Pelkių Paviljone 16-toje tarptautinėje Venecijos architektūros bienalėje. Gal galite šiek tiek daugiau papasakoti apie šį jūsų pasirodymą?

I.G.: Pelkių paviljone įvyko pirmasis mūsų fizinis susitikimas po vasaros programos Niujorke. Iki tol projektą tris mėnesius plėtojome per atstumą. Tuo metu dar nežinojome, kuria linkme judame, tačiau iškart susitapatinome su pelkės sąvoka, mat panašėjo į "gamtos mėlynę". Nebūdama nei ežeru, nei upe, ji visada buvo kažkuo nepažįstamu, bauginančiu ir nepaklūstančiu "grožio" standartams. Ilgą laiką žmonės džiovindavo pelkes be jokio pasigailėjimo, naikindami natūralią ekosistemą. Būtent taip mes dažnai elgiamės ir su asmeninėmis trauminėmis patirtimis: apsimetame, kad jų nematome arba siekiame jas sunaikinti. Taip pelkių paviljone pradėjome kurti "Empatišką kūną".

A.P.: Grindis nuklojome iki tol surinktais tekstais, emocijomis ir rastais objektais, siekdamos apjungti visa tai į vientisą kūnišką ir vokalinį vaizdinį. Tai nebuvo lengva, turėjome labai nedaug laiko. Mūsų "įkvėpimo baseinas" labiau priminė vaizdų ir tekstų duobę ar išsibarsčiusią kasdienybės dėlionę. Tačiau net menkiausiose detalėse ieškojome nuoširdumo ir pažeidžiamumo. Viskas stojo į vietas naktį prieš pasirodymą, susikoncentravome į kritimo reiškinį. Kritimą suvokėme kaip empatiją viena kitos, ir kitų, kovojančių savo asmenines kovas, atžvilgiu. Kalbėdamos viena su kita savomis, graikų ir lietuvių, kalbomis, atsisakydamos stereotipinės socialinės kalbos formos, mėginome bendrauti emocijomis ir kūnais, taip kurdamos judesio sūkurį, kuriame fragmentiški žodžiai pynėsi su ant Paviljono grindų nerimstančiais mūsų kūnais, šviesai paviljono centre apšviečiant stiklinę, pripildytą Venecijos kanalų vandens. Tai buvo pirmasis bendras mūsų performansas. Kiek vėliau Graikijoje, turkiškose voniose, įgyvendinome dar vieną performansą "Baths of future paradise" ("Ateities rojaus vonios"). Performanso vieta leido atsirasti naujoms prasmėms. Be to, bendradarbiavome su dar dviem menininkais Jayumi Glassu Dubsu ir Cristianu Petru.

– Visai neseniai naują performanso "Empatiškas kūnas" versiją buvo galima pamatyti ir 12-ojoje Kauno bienalėje... O rugsėjo pabaigoje bienalės lankytojų lauks dar viena. Ar visas performanso versijas vienija bendra istorija? Kaip jie susiję?

A.P.: Empatiškas kūnas – tai visa vienijanti idėja, tarsi stuburas jungianti fizinius performansus, kurie viso projekto metu mums tampa susitikimų pretekstu. "Empatiškas kūnas" nuolat kinta ir prisitaiko prie aplinkos, lygiai taip, kaip plazma prisitaiko prie žaizdos. Net nenumanau, kaip projektas atrodys pabaigoje. Mes kontroliuojame rezultatą lygiai taip pat, kaip jis kontroliuoja mus. Pats performansas taip pat yra kontrolės, dinamikos ir jautrumo net menkiausiems pokyčiams klausimas. Graikijoje turėjome galimybę papildyti performansą naujomis sudedamosiomis dalimis, tokiomis kaip – muzikinis Dimitris Papadatos sukurtas takelis, kuris performanso metu kito kartu su mūsų judesiais ir kalba. Ši, antroji "Empatiško kūno" dalis vyko centrinėje "Bei Hammam" vonių patalpoje. Performanso vieta papildė įprastinį mūsų pasakojimą tam tikra istorija. Visgi, pagrindinė mūsų performansų serijos pasakojimo gija, kalbant trumpai, pasakoja apie "sizifišką šiuolaikinio žmogaus būseną". Performansas yra tarsi eksperimentinio ilgalaikio bendravimo tarp panašiais bruožais pasižyminčių objektų prailginimas, atsirandantis susitikimų momentais, visai kaip dviem aplink saulę keliaujančioms planetoms priartėjus vienai šalia kitos.

I.G.: Venecijoje mes sukūrėme "Empatiško kūno" skeletą. Salonikuose skeletą apvilkome raumenų sluoksniu, o Kauno bienalėje padengsime jį oda. Kiekviena nauja paviljono, festivalio ar bienalės koncepcija mums yra tarsi nauja medžiaga "Empatiško kūno" kūrimui, ir vieta, kurioje jis gali būti aktyvuotas pagal skirtingus poreikius.

– Kaip vieta, kurioje susitinkate performansui, veikia patį performansą? Ar jūsų performansai – įvietinto meno pavyzdžiai? Ar, visgi, pats susitikimo aktas yra esminis?

A.P.: Vieta nemenkai apibrėžia performansus. Kiekviena erdvė – tai nauja teritorija, kuri mus sutinka ir leidžia dužti ant jos paviršiaus. Mes dalijamės patirtimi su duota vieta. Kiekviena erdvė suteikia vienokią ar kitokią atmosferą, o mainais mes atiduodame savo jausmus ir energiją. Visai kaip miestas talpina jame gyvenančius žmones, arba kaip motina apkabina savo krentančius vaikus. Kiekvienos erdvės gravitacijos laukas papildo mūsų pasirodymo procesą. Kiekvieno performanso išeities taškas – nuolatinis grįžimas prie žemės, pajautimas to, kas visada buvo pažįstamu paviršiumi, kurį mes dažnai laikome savaime suprantamu.

Net ir stipriausias smūgis yra sulaikomas erdvėje, bet daro poveikį auditorijai, kuri tapatinasi su skausmu ir trauma.

I.G.: Mūsų performansai nėra įvietinti, bet mes susitapatiname su erdve ir naudojame jos siūlomus elementus, kurie nuolat magiškai kartojasi. Jei pastebime tam tikro pasikartojimo tendenciją, tęsiame ją ir kitame performanse. Kartais tai pasireiškia judesiu, o kartais, kaip architektūrinė scenografijos detalė. Projektas "FTIJ.s" – tai gyvas, kasdien gyvenantis, organizmas. Dažniausiai jis auga mums bendraujant per atstumą, todėl susitikimai yra būtini. Jie tarsi vanduo, neleidžiantis projektui "išdžiūti".

– Performanso "Empatiškas kūnas: savo būgno ritmu", kuris vyko 12-osios Kauno bienalės atidarymo metu, kvietėte žmones drauge stebėti žvaigždes, o vėliau ir miegoti po atviru dangumi. Kas jį įkvėpė? Ir kodėl į šį performansą norėjote įtraukti žmones?

A.P.: Šio performanso pavadinimas kilo iš poreikio pabrėžti įvairovę. Mes visi esame sudėtingi mechanizmai, sudaryti iš tų pačių elementų, tačiau vadovaujantis skirtingomis proporcijomis ir analogijomis. Empatija mūsų mene – tai gebėjimas sukurti erdvę kiekvieno individo ritmui, tam kad galėtume permąstyti kuo nesame. Su žiūrovu dalijamės savo traumine patirtimi, pristatydamos gryną, niekaip neapdirbtą judesio struktūrą ir vokalinį kodą. Viso to epicentre demonstruojant kone vaikišką pažeidžiamumą, žiūrovas susitapatina su vidiniu savimi, gali pajusti bendrą skausmą.

I.G.: Viena esminių "FITJ.s" projekto sudedamųjų dalių – mūsų audiovizualus tarpusavio dienoraštis, kuriame mažomis dozėmis dalijamės kasdienėmis patirtimis. Dažnai tai darome dienos pabaigoje prieš eidamos miegoti. Lyg sakytume "pažiūrėk, ką šiandien sužinojau", arba "aš su tavimi". Dažniausiai tai būna paskutinė dienos metu gauta informacija, su kuria ir užmiegame. Mūsų vakariniai informacijos mainai siejasi su romantizuotu ir jau kone ikonišku žvaigždžių stebėjimo veiksmu, kurį lydi nostalgija dėl ko nors ar kažko, kas fiziškai nėra šalia. Norėjome tai paversti dalimi performanso, nes tai kažkas labai intymaus, naivaus ir pasąmoningai empatiško. Pirmoje ir trumpesnėje performanso dalyje naudojome asmenines ir bendras (Kauno miesto) traumines patirtis, todėl miegojimas po to prilygo gijimo arba paleidimo aktui.

– Inga, tai nebe pirmas kartas, kai kvietėte žmones miegoti viešoje erdvėje. Kartą tą jau darėte performansų festivalyje "CREATurE Live Art". Anąkart kritikavote nuolatinį nūdienos skubėjimą. Ar performansas Kaune kaip nors susijęs su tuo?

I.G.: Miego fenomenas jau amžių amžius įkvepia daugelį menininkų. Aš – ne išimtis. Kaip fizinis judėjimas, jis yra universalus ir kontekstualiai atviras skirtingoms reikšmėms bei meniniams komentarams. "CREATurE Live Art" festivalyje atlikau savo patį pirmąjį performansą. Ir taip, jis buvo apie nuolatinį nūdienos skubėjimą, tačiau šįkart mes nieko nekritikuojame. Atvirkščiai, norėjome sukurti bendrą būvį, kuriame nėra vietos smerkimui.

– Inga, pastaruosius kelis mėnesius vis grįžtate į savo ir Anos performanso Kauno geležinkelio stotyje vietą tam, kad pati viena tęstumėte performansą. Ar piešiniai ir tekstai šios Jūsų performanso dalies metu išraižyti ant veidrodinės platformos turės kokios nors įtakos judviejų su Ana pasirodymui, vyksiančiam rugsėjo pabaigoje?

– Per pastaruosius kelis antrosios performanso dalies mėnesius, asmeninė istorija virto traumine Kauno, mano gimtojo miesto, istorija. Mano ryšys su šiuo miestu visada buvo sudėtingas. Gyvendama čia jaučiau didelį norą kuo greičiau iš čia išvykti, pabėgti, tačiau dėl pačių įvairiausių priežasčių man vis tekdavo čia sugrįžti. Stengiausi pamatyti ir šviesiąją miesto pusę, tačiau visuomet atsitrenkdavau galva į pilką asfaltą. Tai buvo mėlynė, kuri negalėjo likti nepastebėta. Kauno bienalės ir "FITJ’s" projekto dėka aš pagaliau įminiau mįslę, pripažinau sudėtingą, trauminę miesto istoriją. Skaitydama tikrus ir išgalvotus gimtojo miesto pasakojimus, pradėjau jį suvokti kaip vienumoje žaidžiantį vaiką, ieškantį sąsajų. Taigi, pradėjau empatišką dialogą. Kiekviena veidrodyje išraižyta tekstinė žinutė ar piešinys, dabar kuria bendromis patirtimis praturtintą žemėlapį. Pažvelgus į veidrodinę platformą galima pamatyti savo atspindį, lydimą žinutės, kurią čia užrašė kažkas kitas. Atvaizdas pasidaro mažiau tobulas, žmogiškesnis. Kalbant apie būsimą mūsų su Ana pasirodymą, tai jį dar gali veikti ši mano performanso dalis, nes procesas dar nėra pasibaigęs, tačiau kiekviena ant platformos esanti istorija veiks mūsų judesius ir intensijas.

– Kokias temas kiekviena iš jūsų plėtoja kurdama atskirai?

A.P.: Laikas – viena pagrindinių mane dominančių temų. Nuolat kovoju su neišvengiama laiko sukeliama trintimi, deformuojančia gravitacijos jėga, kasdieną traukiančia mus vis arčiau žemės. Sukūrus naują žodyną ir kodus, laikas tiesiog atrodo lengviau pakenčiamas. Didelė mano darbų dalis koncentruojasi į žmogaus veidą, kaip emocijų ir atpažinimo šaltinį. Daugeliu atveju manipuliuoju savimi, transformuojuosi, sukurdama mirtiną pasirodymą apie savo, gamtos apibrėžtus, limitus. Tai tarsi intervencija į asmeninius mano namus. Nuolat išrandu save iš naujo, paversdama save vizualiai neatpažįstama. Elgiuosi nenatūraliai, imituoju ne gamtos modelius, o pastebėtus šablonus. Mėgstu sukurti tam tikrą natūralų atstumą tarp savęs ir žiūrovų, kad šie galėtų į mane žvelgti kaip į tam tikrą vaidybos įrankį ar į gyvūną zoologijos sode.

I.G.: Prieš kelerius metus, susidomėjau tėkmės fenomenu, kuris vėliau tapo pagrindine mano kūrybos tema, apimančia ir kitas laikinas temas, kurios tai ateina, tai išeina. Šią temą lydi nepaliaujamai kintantis, kūrybiškai beribis, energijos pilnas, metamorfozinis procesas. Tėkmė – savo prigimtimi skaidri ir atvira struktūra – mano darbuose atsiranda kaip simbolis ir yra atpažįstama kaip apsivalymo, mirties ir atgimimo ritualas. Tėkmė, žvelgiant cikliškai, įkūnija pasikartojimo, kaip svarbiausios ritualo savybės, idėją, kurią aš vienaip arba kitaip stengiuosi įprasminti savo darbuose.

– Inga, Jūsų darbai labai meditatyvūs. O Jūs, Ana, atrodo esate labiau linkusi gan griežtai kritikuoti visuomenę. Kaip sugebėjote atrasti bendrą meninę kalbą?

I.G.: Kuriant performansą "Empatiškas kūnas: ateities rojaus vonios" mūsų komanda susidėjo iš keturių elementų: oro, ugnies, vandens ir žemės. Juokavome, kad tai tobulas būdas organizuoti komandas – pagal jos narių elementus. Vienam visada trūksta kito. Tai buvo pokštas, tačiau jame yra tiesios. Ana yra ugnis, o aš – oras. Mes keičiamės energijomis, empatizuodamos viena kitai kūrybinio proceso ir performansų metu. Sujungiant du skirtingus polius, visuomet yra tikimybė sukurti naują formą – naują kalbą.

A.P.: Jei yra noras sukurti ryšį tarp a ir b, tada yra tikimybė sujungti taškus. Viskas jungiasi, tai tik požiūrio klausimas, o skirtingų prizmių sujungimas, man yra vienas įdomiausių ir produktyviausių darbo metodų. "Empatiškame kūne", kurį kuriame jau kiek daugiau nei metus, galima matyti kaip du susijungia į vieną. Mes abi kartu esame ir mokytojomis, ir mokinėmis, keičiame viena kitos mąstyseną tam, kad kiekviena prie projekto galėtų prisidėti skirtinguose lygmenyse. Meninis bendradarbiavimas – tai politinis demokratijos aktas, empirinis būdas plėtoti temą. Net ir stipriausias smūgis yra sulaikomas erdvėje, bet daro poveikį auditorijai, kuri tapatinasi su skausmu ir trauma, kaip žmogiška būsena su visais jai būdingais atspalviais.

– Savianalizė – svarbus elementas abiejų jūsų praktikoje. Ar to netrūksta ir judviejų bendradarbiavime?

I.G.: Taip. Savianalizė man labai svarbi, netgi būtina. Tačiau, aš išgyvenu skirtingus savianalizės etapus. Anksčiau rašydavau daug savirefleksijų, skaičiau psichologijos, psichoterapijos knygas ir ezoterinę literatūrą apie žmogaus prigimtį. Dabar esu kitame savianalizės etape. Dažniau vadovaujuosi jausmais nei logika. Štai čia ir susiduriu su empatija, kurios reikšmė kyla iš graikiško žodžio "empatheia-em" reiškiančio informaciją ir žodžio "pathos" reiškiančio jausmą. Tai besąlygiškas įsigilinimas į save ir kitą.

A.P.: Menas bendrąja prasme kyla iš stebėjimų ir savianalizės. Mano praktika grįsta naršymu po giliausias savo egzistencijos kerteles. Kažkokiu būdu sukuriu scenarijų, pasakojantį apie tai, kaip funkcionuoju, apie mano praeities klaidas ir "savikanibalizmą", apie tai, kaip suprantu savo aplinką ir kaip mane keičia įvairūs žmonės bei situacijos. Tai, kas žiūrovui gali pasirodyti, kaip gražiai sudėliotas vaizdinys, man dažniausiai yra sutirštintas praeities žaizdų atvaizdas, kurį eksponuoju terapiniais tikslais.

Mūsų bendradarbiavime savianalizė organiškai keičia mus abi, nes abi bendros praktikos elementus vėliau panaudojame individualioje kūryboje, kartais pasąmoningai. Tai galimybė išeiti iš komforto zonos ir savo asmeninėje praktikoje imtis skirtingų metodų siekiant to paties rezultato. Tai mąstyseną keičianti būsena. Man tai linksmas eksperimentavimas, į kurį įeina saviugda, nuolatinis mano asmeninės metodologijos kismas ir dialogas tarp skirtingų kultūrų ir įprastinių bruožų. Tai viena svarbiausių meninio bendradarbiavimo dalių – sutalpinti savo ego su kitu po vienu stogu.

– Šiųmetė Kauno bienalė tyrinėja kelionės sąvoką, kaip besikeičiančio kultūrinio miesto identiteto metaforą. Kokios kelionės prasmingiausios jums?

A.P.: Man svarbiausia kelionė yra ta, kuriose dalijamės bendra patirtimi, tame pačiame istoriniame periode. Aš, kaip ir daugelis mano bendraamžių, esu pozicijoje, leidžiančioje man pažinti tiek mikro, tiek makro skalę. Jų dviejų susidūrimas tarsi švytuoklė virš galvos, tvirtai primena mums apie mūsų mirtingumą, tačiau tuo pat metu palengvina mūsų išrišimo naštą ir gelbsti mus nuo į save koncentruoto pasaulio suvokimo. Charakteris formuojasi judant iš vienos vietos į kitą. Populiacijų perkėlimas, planuotos ir neplanuotos kelionės, kaip dabartinė globali politinė būsena, keičia vietos sąvoką. Kolektyvinė tapatybė nuolat transformuojasi ir kasdieną yra apibrėžiama iš naujo. Tai nežinomybės kelionė. Joje tiek pat dualumo, kiek ir kiekvienąkart man lipant į lėktuvą, nenorint nei išvykti, nei likti. Nežinomybė yra labiausiai jaudinanti ir neišvengiamiausia kelionė iš visų.

I.G.: Asmeninė saviugdos kelionė kiekviename gyvenimo aspekte. Nuolat kintantis ir pastoviai aktyvus būvis. Tai kelionė veikianti visą aplinką, pradedant kiekvieno iš mūsų namais, miestu, žemynu, ir baigiant visa planeta ar net kosmosu.