Suabejojo dėl skaičiaus
1929 m. Stalinas ėmėsi įgyvendinti savo žemės ūkio kolektyvizacijos politiką – iš tiesų antrąją revoliuciją Rusijoje. Milijonai valstiečių buvo priversti atiduoti savo žemę ir stoti į kolūkius. Rezultatas buvo pražūtingiausias Europos istorijoje badas: 1931–1933 m. Sovietų Sąjungoje mirė milijonai gyventojų. Didelė dalis jų – ukrainiečiai.
Naujoji A. Applebaum studija – toli gražu ne pirmoji Vakarų skaitytojui skirta knyga apie šią Ukrainos tragediją. Tačiau sistemingai ir objektyviai Holodomoro priežasčių ir padarinių analizei ryžtasi retas užsienio autorius. A. Applebaum šios temos ėmėsi 2012 m., gerokai anksčiau, nei Ukrainos istorija ir dabartis Vakaruose sulaukė dėmesio.
„Tyto Alba“ nuotr.
Stalinas badą išnaudojo tam, kad išspręstų vadinamąją Ukrainos problemą – sunaikintų Ukrainos valstiečių protesto potencialą.
Lietuviškai ką tik pasirodžiusi monografija – dar vienas žinomos totalitarizmo, komunizmo ideologijos ir teroro tyrinėtojos darbas, leidžiantis plačiajai visuomenei detaliau susipažinti su ilgus metus slėpta nesena istorija. Už savo knygą „Gulagas. Didžiojo siaubo tinklas“ Pulitzerio literatūros premija apdovanota autorė medžiagos naujam veikalui ieškojo studijuodama archyvinius dokumentus, senąją periodiką, knygas, konsultavosi su Ukrainos istorikais. Tai, kad tyrinėti Holodomorą ėmėsi Vakaruose pripažinta publicistė, šiai temai suteikia papildomo dėmesio.
Istorijai: Holodomoras liko užfiksuotas 1932-1933 m. Charkive dirbusio austrų inžinieriaus Alexanderio Wienerbergerio nuotraukose.
Tiesa, 2018 m. pasirodžius į ukrainiečių kalbą išleistai knygos versijai, A. Applebaum sulaukė ne tik išskirtinio visuomenės dėmesio, bet ir istorikų pastabų.
Kaip yra pastebėjęs „Holodomoro enciklopedijos“ autorius dr. Vasilis Maročka, kalbėdama apie aukas, A. Applebaum, kaip ir dalis istorikų, remiasi 1942 m. nacių okupuotoje Ukrainoje leistame laikraštyje „Novaja Ukraina“ paskelbtu ukrainiečių agronomo, Holodomoro liudininko Stepano Sosnovo straipsniu, kuriame skaičiuojama, kad 1932–1933 m. bado aukų buvo 3,9 mln. Tačiau, kaip pastebi V. Maročka, tai tik nedidelė to paties S. Sosnovo tyrimo, kurį jis atliko Reicho okupuotų Rytų teritorijų ministro Alfredo Rosenbergo darbo grupei, dalis. Centriniame valstybiniame Ukrainos aukščiausios valdžios archyve saugomame S. Sosnovo tiriamajame darbe kalbama apie 7,5 mln. Holodomoro aukų – 4,5–5 mln. mirė nuo bado, dar 2,5 mln. – nuo lėtinių ligų, epidemijos.
Bolševikų paranoja
Knygoje A. Applebaum dokumentuoja ne tik Holodomorą, bet ir atskleidžia, kaip lenininė, o vėliau ir stalininė Rusija nuosekliai ėjo ukrainiečių tautos naikinimo link. Autorė ieško Ukrainos revoliucijos, ukrainiečių nacionalinio judėjimo pirmaisiais XX a. dešimtmečiais ir Holodomoro sąsajų.
Michailo Michalevičius. "Duonos!". 1933 m./ „Wikipedia“ nuotr.
Akstinu pasakoti ne tik kaip, bet ir kodėl badu buvo marinta ištisa tauta, jai tapęs Stalino 1932 m. susirašinėjimas su Ukrainos komunistais, kuriuose jis prisimindavo pilietinį karą, vieną iš 1917–1921 m. gyvavusios Ukrainos Respublikos steigėjų Simoną Petliūrą.
Dėmesį Ukrainai Stalinas skyrė dar nuo to laiko, kai po Spalio perversmo buvo paskirtas tautybių reikalų liaudies komisaru. Stalinas bijojo Ukrainos, kuri 1917 m. metė iššūkį bolševikams ir pasipriešino jų bandymams užimti šalį. „Stalinui Ukraina buvo gyvybiškai svarbi. Kas galiausiai laimės Kyjive, bolševikams buvo gyvybės ir mirties klausimas. Jie nuo pat pradžių nenorėjo mažos bolševikų vyriausybės Ukrainoje. Nuo pat pradžių tai buvo principo reikalas“, – viename interviu yra sakiusi autorė.
Stalinas matęs Ukrainos suverenumo potencialą ir supratęs, kad išsaugoti savąjį sovietinį projektą bolševikai galės tik kontroliuodami Ukrainą.
A. Applebaum atkreipia dėmesį į tai, kad Stalinas badą išnaudojo tam, kad išspręstų vadinamąją Ukrainos problemą – sunaikintų Ukrainos valstiečių protesto potencialą. Vėliau pradėtos represijos prieš šios šalies inteligentiją ir politinius lyderius.
„Dėl Dievo, panaudokite visas jėgas ir visas revoliucines priemones ir siųskite grūdus, grūdus ir dar kartą grūdus!!! Kitaip Petrogradas ims badmiriauti. Naudokite specialius traukinius ir specialius būrius. Rinkite ir sandėliuokite. Lydėkite traukinius. Informuokite mus kasdien. Dėl Dievo!“ – 1918 m. sausį Ukrainos bolševikams skirtoje telegramoje reikalavo Leninas.
Kazimiras Malevičius. Bėgantis žmogus./ „Wikipedia“ nuotr.
Šiuose žodžiuose atsiskleidžia ne tik bolševikų požiūrio į ukrainiečius esmė, bet ir patologinė perversmo baimė. Puikiai žinodami, kad pagrindinė sąlyga, leidusi jiems patiems surengti sėkmingą perversmą, buvo maisto stygius Petrograde, bolševikai paniškai bijojo alkanos minios. Ukrainą jie laikė pagrindiniu grūdų aruodu.
Be to, jei ukrainiečiai, kuriuos rusai laikė sau kultūriškai artima tauta, būtų galutinai atmetę bolševizmą, tai būtų pakenkę visam ideologijos statiniui.
Pastaroji paradigma, atrodo, tapo priežastimi ir putinizmo požiūriui į Ukrainą: skirtingai nei kitų buvusių SSRS okupuotų teritorijų integraciją į Vakarų struktūras ir vertybinį lauką, būtent Ukrainos vakarėjimą Kremlius laiko pavojų savojo režimo stabilumui.
Poveikis visuomenei
A. Applebaum savo knygoje paliečia ir ukrainiečių kalbos suvaržymų ir represijų prieš ukrainiečių intelektualus temas. Buvo sugriauta Ukrainos bažnyčia, sunaikinta daug istorinių Kyjivo vietų, perrašyti žodynai. Visų šių veiksmų kompleksiškai buvo imtasi 1932–1934 m.
Bolševikai siekė išnaikinti Ukrainos istorikus, rašytojus, dailininkus, muzikantus, muziejininkus – persekioti buvo visi, kas turėjo ką nors bendro su 1917 m. Ukrainos Respublika. Sunaikinus žmones, kurie svajojo apie savo valstybę, kurie savo patriotizmą ir entuziazmą galėjo perduoti palikuonims, radosi įbaugintų žmonių karta – naujasis politinis elitas buvo lojalus sovietinei sistemai: vieni – iš įsitikinimų, kiti – iš baimės.
Anot A. Applebaum, būtent tokie virsmai ilgainiui pasėjo Ukrainos visuomenėje nepasitikėjimo valstybe ir valdžia sėklą, kurios vaisiai skinami dar ir šiandien. Badmečio istorijos studijavimas didele dalimi paaiškina, kokia dabar yra Ukraina, kartu leidžia suprasti ir kai kurias dabartinės Maskvos politikos Kyjivo atžvilgiu nuostatas.
Norintiems užlopyti savas žinių spragas, suprasti Ukrainos tautinės savimonės ištakas, detaliau išsiaiškinti, kas buvo nacionalinio judėjimo ir šalies sovietinimo lyderiai, A. Applebaum studija atstos istorijos vadovėlį. įtaigiu stiliumi parašyta solidžios apimties knyga papildyta istorinėmis fotografijomis, žemėlapiais ir gilesnėms studijoms naudingų šaltinių sąrašu.
Aukų skaičius vis dar nežinomas
1922 m. įkūrus SSRS, kurios sudėtyje buvo ir Ukrainos SSR, ukrainiečių žemėse įsitvirtinus komunistiniam režimui, įvyko reikšmingų pokyčių Ukrainos socialiniame, politiniame ir socialiniame, ekonominiame gyvenime. 1928 m. paskelbta kolektyvizacija. Vėliau buvo užfiksuota, kad XX a. 4-ąjį dešimtmetį kilo apie 4 tūkst. masinių valstiečių sukilimų prieš kolektyvizaciją, mokesčių politiką, plėšikavimą, terorą. Valstiečiai masiškai paliko kolektyvinius ūkius, atsiiminėjo savo gyvulius, įrangą ir uždirbtą derlių.
Siekiant išsaugoti kolūkius, 1932 m. rugpjūčio 7 d. buvo priimtas represinis potvarkis, populiariai vadintas „Penkių varpų įstatymu“. SSRS Centro komiteto ir Liaudies komisarų tarybos įsaku visas kolūkių turtas prilygintas valstybės nuosavybei, nustatytos griežtos bausmės už jo grobstymą. Šis teisės aktas leido už derliaus likučių rinkimą laukuose skirti neadekvačias bausmes: dešimties metų laisvės atėmimą su turto konfiskavimu arba sušaudymą.
1933 m. pavasarį mirtingumas Ukrainoje pasiekė katastrofišką mastą. Holodomoras piką pasiekė birželį – kasdien mirė 28 tūkst., kas valandą – 1 168, o kas minutę – 20 ukrainiečių.
Tuo metu Maskva skyrė Ukrainai sėklų ir maisto produktų, tačiau jei pagalba maistu ir pasiekdavo kaimus, ji buvo teikiama daugiausia visuomeninio maitinimo forma ir tik dirbti galėjusiems kolūkiečiams.
Ukrainoje užaugintas javų derlius buvo išvežamas į užsienį ir kitas SSRS respublikas. Tokie sprendimai neturėjo įtakos industrializacijai įgyvendinti, nes tuo metu pasaulinės kviečių kainos krito, o SSRS daug daugiau uždirbo iš medienos ir naftos produktų eksporto.
Komunistinis režimas darė viską, kad nuslėptų savo nusikaltimo padarinius. Vietos valdžiai buvo draudžiama fiksuoti tikrąjį bado aukų skaičių. Vėliau, paviešinus slaptus kai kurių kaimo tarybų sąrašus, paaiškėjo, kad 1932–1933 m. mirusių asmenų juose yra dvigubai daugiau nei oficialioje statistikoje. Be to, registruojant mirtis buvo draudžiama įrašyti mirties priežastį „badas“, todėl buvo nurodomos kitos priežastys – vidurių šiltinė, išsekimas, senatvė.
Sovietmečiu holodomoro tema buvo tabu. Tik Ukrainai paskelbus nepriklausomybę, pradėta viešai kalbėti apie tyčinį masinį ukrainiečių marinimą badu, inicijuoti moksliniai tyrimai.
2008 m. Nacionalinis holodomoro muziejus pristatė „Holodomoro aukų atminimo liaudies knygą“, tačiau į ją pavyko įtraukti tik 882 510 aukų pavardžių. Genocido aukų paieškos tęsiamos, prašoma įsitraukti ir visuomenę.
1992 m. įkurtos Holodomoro tyrėjų asociacijos atstovai 2021 m. gruodį paskelbtame kreipimesi ragino nesiliauti ieškant tiesos apie holodomorą. Laiške primenama, kad, 2009 m. iškėlus baudžiamąją bylą dėl Stalino dalyvavimo genocide, buvo pateiktas nevienareikšmio istorikų įvertinimo sulaukęs galimas aukų skaičius – 3,9 mln. 2021 m. rugsėjo 7 d. Kyjive vykusiame tarptautiniame forume paskelbta Ukrainos saugumo tarnybos užsakymu atliktos išsamios teismo ekspertizės išvadoje minimas kitas, galimai netikslus, taip pat negalutinis skaičius – 10,5 mln.
Šaltinis: Nacionalinis Holodomoro muziejus, „Ukraina moloda“
Juodieji sąrašai
1932 m. lapkritį ir gruodį, ėmusi suvokti naujųjų „besąlygiškų“ įsakymų reikšmę, Ukrainos komunistų partija išplėtė ir formalizavo respublikos juodųjų sąrašų sistemą. Terminas „juodasis sąrašas“ (čorna doška, pažodžiui „juodoji lenta“) nebuvo naujovė.
Objektai: Juodoji lenta ir malūnas, eksponuojami Lebedyno istorijos ir kraštotyros muziejuje./ JBuket/„Wikipedia“ nuotr.
Nuo pat pirmųjų dienų valdžioje bolševikai grūmėsi su mažo našumo problema. Kadangi valstybinėse įmonėse nei viršininkai, nei darbininkai neturėjo jokių rinkos formuojamų stimulų dirbti stropiai ar gerai, valstybė sukūrė įmantrias skatinimo ir bausmių schemas. Be kitų dalykų, daugelyje fabrikų geriausiai dirbančių darbininkų pavardės imtos rašyti „raudonosiose lentose“, o blogiausių darbininkų – „juodosiose lentose“. 1920 m. kovą pats Stalinas pasakė kalbą Donbase ir ypač pabrėžė būtinybę „vieną grupę vertinti labiau už kitą“ ir apdovanoti „raudonaisiais medaliais“ darbo brigadų pirmūnus „kaip už karinę operaciją“. O kartu tuos draugus, kurie darbo vengia, būtina „traukti už plaukų“: „Jiems reikia juodųjų lentų.“ Pilietinio karo laikotarpiu, 1919–1921 m., bolševikai į juoduosius sąrašus įtraukė ištisus kaimus, jei tik šie neįstengė įvykdyti grūdų rekvizicijos reikalavimų.
1932 m. juodieji sąrašai grįžo kaip priemonė sustiprinti grūdų supirkimo politiką. Nors tam tikru mastu jie buvo taikomi visuose grūdus auginančiuose SSRS regionuose, Ukrainoje jie imti naudoti anksčiau, plačiau ir griežčiau. Nuo pat metų pradžios sričių ir vietos valdžios institucijos ėmė traukti į juoduosius sąrašus kolūkius, kooperatyvus ir net visas gyvenvietes, kuriems nepavyko įvykdyti grūdų kvotų, ir skirti jiems įvairias baudas ir sankcijas. Vasaros pabaigoje vietiniai vadovai sąrašus išplėtė. Lapkritį ši praktika tapo visuotinė, apėmė kaimus ir kolūkius beveik kiekviename Ukrainos rajone.
Visoje respublikoje laikraščiuose imta skelbti juoduosiuose sąrašuose atsidūrusių kaimų pavadinimus ir jų įvykdytos grūdų kvotos nuošimčius. Pavyzdžiui, vienas toks straipsnis, taip ir pavadintas – „Juodasis sąrašas“, apibrėžtas juodu rėmeliu, 1932 m. rugsėjį pasirodė Poltavos srityje. Sąraše išvardijami septyni kaimai, kurių kiekvienas metinį planą įvykdė vos nuo 10,7 iki 14,2 procento.
Kadangi kiekvienoje Ukrainos srityje apskaita buvo vedama atskirai, kiek iš viso organizacijų pateko į juoduosius sąrašus, sunku nustatyti. Tačiau metų pabaigoje visoje respublikoje sąrašuose atsidūrė šimtai, o gal ir tūkstančiai kaimų, kolūkių ir nepriklausomų ūkių. į juoduosius sąrašus buvo įrašyti mažiausiai septyniasdešimt devyni ištisi rajonai, o 174 rajonai buvo įtraukti iš dalies – iš viso beveik pusė visos respublikos. Juos įvardijo vietiniai lyderiai, tačiau Maskva šiuo procesu labai domėjosi. Kaganovičius (Lazaris Kaganovičius – iš Ukrainos kilęs Komunistų partijos Centrinio komiteto narys, paskirtas vadovauti Ypatingajai komisijai grūdų supirkimui Šiaurės Kaukaze, red.past.) pats pasistengė, kad juodųjų sąrašų sistema paplistų ir Kubanėje, istorinėje kazokų ir daugumos ukrainietiškai kalbančių gyventojų gyvenamoje Šiaurės Kaukazo srityje. Kubanė neigiamo dėmesio sulaukė prieš kelerius metus, kai ukrainizacijos entuziastai ten ėmė propaguoti kalbą. Todėl dabar Kaganovičius pats ėmėsi vadovauti komisijai, sukurtai įveikti bendrą grūdų pristatymo ir tautinių nuotaikų problemą. Lapkričio 4 d. šiaurės Kaukazo vadovybė pareigingai išspausdino penkiolikos kazokų gyvenviečių (stanicų) juodąjį sąrašą.
Paskui prasidėjo įvairios į juoduosius sąrašus įrašytiems ūkiams ir kaimams taikomos sankcijos. Telegramoje, išsiųstoje visoms sritims, Ukrainos Centro komitetas į juodąjį sąrašą įtrauktiems rajonams, kurie neįvykdė iškeltų grūdų pristatymo užduočių, uždraudė įsigyti bet kokias gamybines ar pramonines prekes. Pirminiu įsakymu buvo palikta išimtis žibalui, druskai ir degtukams. Po dviejų savaičių telegrama iš Maskvos Molotovas (Viačeslavas Molotovas – Komunistų partijos Centrinio komiteto narys, paskirtas vadovauti Ypatingajai komisijai grūdų supirkimui Ukrainoje padidinti, red. past.) įsakė Kosiorui (Stanislavas Kosioras – sovietinis partinis veikėjas, Ukrainos komunistų partijos generalinis sekretorius, pirmasis Centrinio komiteto sekretorius 1928-1938 m., red.past.) uždrausti tiekti ir šias tris prekes. Draudimui įsigaliojus bet kuriam valstiečiui, dar turinčiam kokių nors maisto atsargų, netrukus turėjo kilti didelių sunkumų pasigaminti valgyti.
Paskui buvo visai uždrausta prekiauti. Pirmiau 1932 m. įsaku buvo uždrausta valstiečiams prekiauti grūdais ir mėsos produktais, jeigu ūkis neįvykdė rekvizicijos kvotos. Dabar grūdų supirkimo užduočių neįvykdę rajonai, o jie sudarė daugiau nei pusė Ukrainos, nebegalėjo teisėtai prekiauti grūdais, sėklomis, miltais ar duona jokiais pavidalais. Bet kas, nutvertas prekiaujantis, galėjo būti suimtas. Policininkai atiminėjo grūdus ar duoną turgavietėse. Atsiliekančiuose kolūkiuose gyvenantys valstiečiai negalėjo grūdų nei nusipirkti, nei išmainyti, nei apskritai teisėtai jų įsigyti ar turėti.
Po kito Politbiuro dekreto iš bendruomenių, patekusių į juodąjį sąrašą, imta valyti „kontrrevoliucinius elementus“. Kubanėje vietiniai aktyvistai išsikovojo teisę patys rengti vietinių sabotuotojų „teismus“, ir per kelias kitas savaites iš krašto buvo išvežta 45 000 žmonių, o jiems pakeisti atsivežta demobilizuotų raudonarmiečių ir kitų atvykėlių. Kaganovičius nė kiek neabejojo dėl Kubanės juodojo sąrašo tikslo. Kaip rašė Stalinui, jis norėjo, kad „visi Kubanės kazokai žinotų, jog 1921 m. pasipriešinę Tereko kazokai buvo ištremti. Taip ir dabar – negalime leisti, kad Kubanės žemėje, jos auksinėje dirvoje, jie atsisakytų sėti ir mums trukdytų.“
Kitaip nei Rusijoje ir Baltarusijoje, kur į „juodąjį sąrašą“ buvo įrašomi vien grūdų augintojai, Ukrainoje į jį galėjo būti įtraukiama beveik bet kokia organizacija.
Ukrainoje juodieji sąrašai buvo ir kaip pamoka už pasipriešinimo beprotybę. Kitaip nei Rusijoje ir Baltarusijoje, kur į „juodąjį sąrašą“ buvo įrašomi vien grūdų augintojai, Ukrainoje į jį galėjo būti įtraukiama beveik bet kokia organizacija. Sąraše buvo ištisi rajonai. Mašinų ir traktorių stotys, lentpjūvės ir visokiausios rajoninės įmonėlės, tik iš tolo susijusios su grūdų auginimu. Pasak vieno istoriko, „juodasis sąrašas tapo universaliu ginklu, nukreiptu į visus kaimo gyventojus“ Ukrainoje. Juodasis sąrašas grėsė ne tik valstiečiams, bet ir amatininkams, mokytojams, valdininkams, valstybės tarnautojams, bet kam, kas gyveno į sąrašą pakliuvusiame kaime ar dirbo į jį įtrauktose įmonėse.
Daugėjant įtrauktų žmonių keitėsi ir apibrėžtis, ką reiškia pakliūti į „juodąjį sąrašą“. Kaip ir visiems tuose regionuose, kurie neįvykdė grūdų surinkimo užduočių, į juoduosius sąrašus patekusiems žmonėms buvo uždrausta įsigyti pramoninių prekių, taip pat ir – Molotovo dėka – žibalo, druskos ir degtukų. Negana to, aktyvistai vertė grąžinti centrinei valdžiai visas parduotuvėse ir sandėliuose saugomas pramonines prekes – drabužius, baldus, įrankius.
Paskui buvo įvestos finansinės sankcijos: sąrašuose esantys ūkiai ir įmonės negalėjo gauti jokių paskolų. Jeigu turėjo negrąžintų, privalėjo atiduoti pirma laiko. Iš kai kurių apskritai atėmė visus pinigus: valstybė uždarė banko sąskaitas ir privertė darbuotojus sumokėti kolektyvinę skolą. Valstybė uždraudė malti grūdus (net jeigu jų buvo galima gauti) ir kepti duoną. į sąrašus patekę ūkiai negalėjo kreiptis paslaugų į mašinų ir traktorių stotis, vadinasi, visus žemdirbystės darbus turėjo nudirbti rankomis arba su gyvuliais. Kai kur specialios brigados ar kareivių komandos prižiūrėjo, kaip laikomasi draudimų, ir neleido kaimui, ūkiui ar rajonui nieko parduoti.
Kartais tam tikri ūkiai sulaukdavo papildomų sankcijų. 1932 m. lapkritį į juodąjį sąrašą įtraukusi Donecko srities Vorošilovo rajono Horodyščės miestelį vietos valdžia apsižiūrėjo, kad taisyklės didelio poveikio nepadarė. Horodyščė yra netoli didelės Debalcevės geležinkelio stoties, kur gana aktyviai vyko nelegali prekyba. Daugelis kaimiečių buvo amatininkai arba dirbo gretimose šachtose, turėjo plačius ryšius, be to, savo žemės sklypus, todėl rado, kaip apsirūpinti reikalingais produktais. Blogiau, kad Horodyščės istorija buvo įtartina: pilietinio karo metais jos partinis komitetas pranešė pastebėjęs, kad kaimiečiai priglaudžia „banditų grupes, arkliavagius ir panašiai“. Kolektyvizaciją miestelyje irgi „pasitiko aktyvus pasipriešinimas“, nes jame buvo „didelė buožių bendruomenė“. Rajono lyderiai nutarė sugriežtinti taisykles tik Horodyščei. Jie pareikalavo iš anksto grąžinti kolūkio paimtą 23 500 rublių paskolą. Atėmė traktorius. Konfiskavo visas žmonių sėklos atsargas. Užkrovė mėsos „baudas“ – vadinasi, konfiskavo ir gyvulius – ir atėmė šachtininkų daržo gėrybes. Pasirūpino, kad vietiniuose fabrikuose 150 žmonių būtų atleisti iš darbo, nes jų šeimos neatidavė grūdų. Galiausiai suėmė ir į teismą patraukė kolūkio vadovybę, o visus gyvenvietės gyventojus įspėjo – jeigu nesiliaus sabotavę, visi bus išvežti, o juos pakeis „sąmoningi kolūkiečiai“. Namai bus konfiskuoti ir atiduoti „neturintiems kur gyventi pramonės darbininkams“.
Juodieji sąrašai esą buvo sumanyti įtikinti į juos pakliuvusius valstiečius dirbti stropiau ir užauginti daugiau grūdų. Iš tikrųjų jų poveikis buvo priešingas. Neturėdami nei grūdų, nei gyvulių, nei įnagių, nei pinigų, nei paskolų, negalėdami prekiauti, neturėdami netgi darbo į juoduosius sąrašus patekusių kaimų gyventojai nieko valgomo negalėjo nei užauginti, nei paruošti, nei įsigyti.
Ištrauka iš A. Applebaum knygos „Raudonasis badas. Stalino karas prieš Ukrainą“, „Tyto Alba“.
