Galima rasti privalumų

Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto docentas, psichologijos dėstytojas dr. Antanas Kairys pripažįsta – bendraudami virtualiai esame labiau pavargę, turime mažiau laisvalaikio, yra ir dar daugiau trūkumų.

Tačiau galime rasti ir tam tikrų pranašumų. Psichologas siūlo pagalvoti apie alternatyvą. Kas būtų, jei būtų karantinas, bet neturėtume nuotolinio bendravimo? Kaip mes gyventume tada? Tad, pašnekovo manymu, į nuotolinį bendravimą reikėtų žiūrėti ne kaip į kažkokį pasmerkimą ir prakeiksmą, o kaip į išsigelbėjimą esamoje situacijoje – esame potencialiai daug laimingesni, nei galėtume būti esant kažkokioms kitoms aplinkybėms. Turime būdą išlaikyti ryšius, susisiekti su artimais žmonėmis, ir ne tik balsu ar tekstu, bet ir pamatyti juos realiai. Negana to, nuotolinis bendravimas leidžia mums vykdyti, kad ir su apribojimais, didžiąją dalį veiklų, kurios nesusijusios su fiziniais dalykais: mokytis, daliai žmonių – dirbti, ir net kai kurios laisvalaikio pramogos sugebėjo persikelti į nuotolį. Visa tai yra daug geriau, negu galima alternatyva.

"Paminėčiau dar vieną dalyką: mes šioje situacijoje mokomės naujų įgūdžių, kuriame naujas taisykles, kurios galbūt padarys mūsų gyvenimą patogesnį tada, kai jau galėsime bendrauti gyvai, – sako A.Kairys. – Jeigu dabar esame priversti viską daryti nuotoliniu būdu, kai nebeliks apribojimų – galėsime rinktis. Pavyzdžiui, nelabai svarbius, greitus susitikimus rengti nuotoliniu būdu ir taip sutaupyti laiko, galbūt dieną ar dvi dirbti iš namų ir turėti kažkokį laisvesnį darbo grafiką. Kitaip sakant, ta patirtis mums ateityje gali suteikti didelį pranašumą."

Pandemija, pasak pašnekovo, privertė ne tik išmokti ar įprasti naudotis technologijomis, bet ir įmones jas labai greitai įsidiegti, normalizuoti. Ką tai reiškia? Tai, kad tampa norma jas naudoti, norma rengti virtualiuosius susitikimus ir pan. Docento manymu, dalis šių normų išliks ir popandeminiu laikotarpiu, nes, kai kuriais atvejais, tai tiesiog yra patogu. Anksčiau tokių normų nebuvo, dabar jos, susiklosčius aplinkybėms, atsirado.

Bus liekamųjų reiškinių

Neigiamo susiklosčiusios situacijos poveikio žmonių gyvenimui, A.Kairio manymu, – daug. Yra žmonių, kurie išgyvena nerimo ar streso laikotarpį dėl baimės užsikrėsti ar dėl darbinių problemų – turi būti prastovose ar apskritai yra atleisti. Yra žmonių, kuriems tenka įveikti artimųjų ligas ar netektis. Yra žmonių, kurie jaučia stiprų vienišumą ir izoliaciją. Yra žmonių, kurie negali gyventi jiems įprasto gyvenimo ir tai labai juos trikdo – jauni žmonės, paaugliai, kurie negali būti grupėje.

Antanas Kairys: šioje situacijoje mokomės naujų įgūdžių, kuriame naujas taisykles, kurios galbūt padarys mūsų gyvenimą patogesnį tada, kai jau galėsime bendrauti gyvai.

Kiekvieną iš tų žmonių susiklosčiusi situacija kitaip veikia. Juk vienas dalykas, jei mes išgyvename ilgalaikį nepatogumą dėl to, kad pasikeitė darbo sąlygos, padidėjo darbo krūvis, tačiau susisiekiame su draugais ar greta yra artimų žmonių, ir visai kas kita, jei žmogus neteko artimųjų, pats buvo atleistas iš darbo. Poveikis vienam ir kitam bus labai skirtingas, ir liekamieji reiškiniai bus kitokie.

Nors galima pagalvoti, kad karantino sąlygas ir nuotolinį bendravimą lengviau priimti žmonėms, kurie nebuvo linkę artimai bendrauti, vis dėlto, A.Kairio teigimu, čia yra tam tikros ribos.

"Taip, kai kurie žmonės lengviau ištveria tokias sąlygas, pavyzdžiui, intravertai, kuriems reikia mažesnio bendravimo kiekio ir mažesnio jo intensyvumo. Vis dėlto kiekvienam žmogui, išskyrus labai ekstremalias išimtis, reikia gyvo kontakto – tai yra mūsų prigimtis. Tad net ir intravertui ilgą laiką būti tik nuotolyje yra sunku", – paaiškina pašnekovas.

Specialisto teigimu, kiekvienas žmogus turi savo tolerancijos ribas, visi mes kiekvienoje situacijoje skirtingai prisitaikome. Tyrimai rodo, kad nuotolinis mokymas ne vienodai probleminis – yra mokinių ir studentų, kurie gana gerai prisitaiko ir jiems kai kurios užduotys netgi palankesnės, nes nereikia kalbėti ar rodytis viešai, tad jie išvengia savų baimių ir savų ribotumų.

"Tačiau faktas – kadangi turime ilgalaikę situaciją: ilgalaikį santykių apribojimą, ilgalaikį streso, nerimo laikotarpį, tai gali palikti ilgalaikių padarinių", – konstatuoja A.Kairys.

Jo manymu, psichologo ar psichoterapeuto pagalbos gali prireikti ne vienam. Specialisto teigimu, reikia kreiptis pagalbos, jeigu mes jaučiame, kad patys sunkiai pakeliame tai, kas vyksta. Tam ir yra specialistai, kurie gali padėti. Tai nereiškia, kad žmogus nesveikas, – tai reiškia, kad žmogus susidūrė su sunkia situacija. Daugelis žmonių per gyvenimą patiria tokių aplinkybių. Tad kreiptis pagalbos – ne gėdingas, o sveikintinas žingsnis.

Darbas įsiveržė į namus

Nuotolinis darbas, A.Kairio įsitikinimu, taip pat daro savo juodą darbą. "Pirma, jis daug labiau mus apkrauna. Išnykę skirtumai tarp darbo ir namų erdvės, tarp darbo ir laisvalaikio. Darbas fiziškai ateina į mūsų gyvenamą erdvę – jis dažnai vyksta toje pačioje erdvėje, net prie to paties stalo, kur valgoma. Ir taip darbinės problemos tyliai ramiai atšliaužia į poilsio laiką, visa diena gali tapti toks bendras kamuoliukas, suvytas iš darbo ir kažkokių kitų reikalų", – paaiškina specialistas.

Tačiau tai – ne vienintelė problema. Nuotolinis bendravimas gali labai apkrauti šeimą. Vaikų nuotolinis mokymasis, laisvalaikis reikalauja didesnio tėvų įsitraukimo nei anksčiau. Ši našta smarkiai užgriuvo tėvus. Kaip rodo tyrimai, labiausiai – moteris, jeigu joms reikia dar ir dirbti nuotoliniu būdu.

Ar reikia stengtis darbą ir asmeninį laiką atriboti? "Manyčiau, taip, – sako A.Kairys. – Ir atriboti galima labai paprastais dalykais, pavyzdžiui, susikurti ritualus: mano darbas prasideda nuo šio ženklo, o baigiasi šiuo ženklu – kompiuterio išnešimu iš kambario ar tiesiog perkėlimu į kitą stalo pusę. Tai padės pajausti, kad darbas baigėsi. Mūsų psichika prisitaiko prie tokių stabilių signalų ir paleidžia tam tikrą būseną, tam tikrą nuotaiką. Galime prisiminti iš praeities, kaip darbe išgerdavome kavos ir nusiteikdavome dirbti. Tereikia nuolatinio ritualinio signalo, po kurio pradedame ar baigiame dirbti, ir mūsų psichika tam pasiruošia."

Lūžio laikotarpis

Psichologas ragina atkreipti dėmesį ir į dar vieną dalyką: esama situacija yra savotiškas lūžio laikotarpis, o per lūžio laikotarpius paprastai mes nubarstome dalį draugų, nes sunku palaikyti su jais ryšį. Galbūt esame prispausti darbo ir nesugebame atsipalaiduoti, laisvalaikiu nebenorime su niekuo bendrauti. O kai ateis laikas ir norėsime bendrauti – nebeturėsime su kuo.

Ar daug ko reikės mokytis iš naujo, kai galėsime įkvėpti lengvai? A.Kairio manymu, daugelis dalykų grįš labai greitai – savaitė, dvi, trys, mėnuo, ir mes grįšime prie senų įpročių, ritualų. Tik nereikia tikėtis, kad tai bus stebuklingas mostelėjimas burtų lazdele. Bus iš pradžių ir keista, ir sunku.

"Mano patarimas: pripažinti, kad situacija yra nenormali, bet ji tokia, kokia yra, – sako psichologas. – Labai svarbu sau įvardyti, kad nėra nieko blogo, jei nesugebame joje tobulai funkcionuoti, išspręsti visų problemų, pasiekti pačių geriausių rezultatų, jaustis taip pat gerai, kaip anksčiau. Vien šis pripažinimas gali padėti susivokti, kas vyksta, ir nespausti savęs."

Pasak VU psichologo dr. Antano Kairio, užslėptas žmogaus elgesio priežastis galime atrasti į situaciją pažvelgę per evoliucinės psichologijos prizmę. Evoliucijos eigoje atsiradę mąstymo ir elgesio mechanizmai, kurie padėdavo mums prisitaikyti labai skirtingose situacijose, veikia ir mūsų požiūrį į veido kaukių nešiojimą.

„Mokslo sriubą“ galima ragauti kiekvieną sekmadienį 12:00 val. per LRT Plius, o išalkus dar – www.mokslosriuba.lt.

Ar tikrai laimingumo lygis yra užprogramuotas genetiškai? Kiek laimingesnius mus daro sportas? O tėvystė ir motinystė? Šioje „Mokslo sriubos“ laidoje atsakymus pateikia Vilniaus universiteto psichologas doc. dr. Antanas Kairys.

Laida „Mokslo sriuba“ – tai ne pelno siekianti jaunų žmonių iniciatyva, kuriama bendradarbiaujant su Baltijos pažangių technologijų institutu.

„Mokslo sriubą“ galima ragauti kiekvieną šeštadienį 11:30 val. per LRT Plius, o išalkus dar – www.mokslosriuba.lt

Anot jo, net kai kurie rimti sprendimai, pavyzdžiui, būsto paskolos ėmimas, tampa racionalinių ir emocinių sprendimų deriniu, nes žmogaus prašoma priimti sprendimą, susijusį su tolima ateitimi.

– Kas ir kaip lemia vartotojų elgesį? Ką rodo tyrimai?

– Labai platus klausimas. Iš principo, turbūt įtaką daro ir ras, kainos užrašymo šriftas, nuo to, kokia muzika groja prekybos centre (jei kalbame apie apsipirkimą prekybos centre), nuo nuotaikos, žmogaus asmenybės, įvairių ekonominių veiksnių ir panašių dalykų. Daug kas gali būti labai susiję su konkretaus žmogaus konkrečiu sprendimu konkrečioje situacijoje. Faktorių tikai daug.

– Ar kažkuris iš jų esminis?

– Didžioji dalis tų faktorių susiję su bandymu žmogų paskatinti padaryti viena ar kita. [...] Didžiąją dalį laiko sprendimus priimame gana automatiškai, išskyrus turbūt pačius svarbiausius sprendimus, kuriems sąmoningai pradedame skirti daug dėmesio, bet, pavyzdžiui, kasdienis pasirinkimas, kurį pieno pakelį pirkti, yra euristinis sprendimas.

Ką reiškia euristinis? Tai mintinis trumpiausio kelio suradimas – imsiu tą, kuris man įprastas, nepaisant to, kad, pavyzdžiui, pasikeitė pieno tūris. Tarkime, pakelis atrodo labai panašiai, bet pieno tūris pasikeitė nuo 1 l iki 0,9 l, o kaina išliko ta pati. Ar tai racionalus sprendimas? Turbūt ne. Tokioje situacijoje racionalus pirkėjas turėtų išanalizuoti visų pieno pakuočių kainos ir tūrio santykį ir rinktis ne tą, kuris yra įprastas, o tą, kuris yra jam naudingiausias. [...]

– Pažiūrėkime į sprendimų priėmimo procesą. Viena vertus, mums labai gali pagelbėti racionalumas. Kita vertus, sprendimus priimame labai emocingai. Kuo gali būti naudingi šie du būdai?

– Pagalvokime plačiau, kaip atrodytų mūsų gyvenimas, jei kiekvieną sprendimą priimtume absoliučiai apgalvoję? [...] Tiesiog viskas vyktų itin lėtai, itin sudėtingai. Pavyzdžiui, ant kurios kėdės sėstis? Aš atėjau į radijo studiją ir čia buvo pasirinkimas iš penkių kėdžių. Ant kurios man sėstis? Turėčiau išanalizuoti kiekvienos kėdės pliusus ir minusus. [...] Sprendimą priėmiau intuityviai – rinkausi kėdę, iki kurios buvo patogu prieiti.

Psichologai labai mėgsta analizuoti klaidas, kurias žmonės daro priimdami sprendimus intuityviai. Vienas iš tokių, sakykime, smagių klausimų – ko Amerikoje daugiau: klasikinės literatūros profesorių, kurie mėgsta poeziją, ar sunkvežimių vairuotojų, kurie mėgsta poeziją? Spėjimas, kad daugiau yra sunkvežimių vairuotojų, nes jų tiesiog yra daugiau, yra racionalus atsakymas, bet labai norisi sakyti, kad klasikinės literatūros profesorių. Juk jie beveik visi mėgsta poeziją. Bet jų labai mažai, nes tai ne šiaip profesoriai, net ne filologijos profesoriai ir net ne literatūros profesoriai. Tai yra klasikinės literatūros profesoriai. Jų tiesiog labai mažai.

Psichologai mėgsta klaidas, bet iš tikrųjų dažniausiai žmonės daugiau ar mažiau teisūs. Intuityviai spręsdami jie dažniausiai nedaro didelių klaidų, nebent kas nors tyčia bando sudaryti situaciją, kurioje provokuojama vienokios ar kitokios klaidos padarymas.

(Gyorgy Bakos/Unsplash nuotr.)

Kaip tai galėjo atsirasti? Dauguma mūsų psichologinių mechanizmų turbūt atsirado žmonijos, kaip rūšies, raidoje. Daugelį sprendimų Savanos stepėje, kur tave taikosi suvalgyti nedraugiškai nusiteikęs dryžuotas katinas, reikia priimti tiesiog greitai. Jeigu jie vėl būtų priimami lėtai, apgalvojus visus pliusus ir minusus (gal katinas nori tiesiog pažaisti su manimi), padidėtų tikimybė būti suvalgytam. Tikėtina, kad būtent tokiomis aplinkybėmis ir susiformavo teisingas automatinis sprendimų priėmimas. [...]

– Kaip verslas reaguoja į tas mūsų emocijas? Kaip kuria mūsų norą pirkti?

– Verslo funkcija kurti norą pirkti. Racionaliam pasaulyje turbūt verslas kurtų geriausius įmanomus produktus už geriausią įmanomą kainą ir juos pardavinėtų racionaliai besirenkantiems pirkėjams, bet yra ne taip. Visi perkame tai, kas nebūtinai naudinga, bet kelia malonias emocijas. Tai, kas nebūtinai geriausia, bet gražiausia. Tai, kas nebūtinai yra sveika, bet kelia pozityvius prisiminimus. Verslas šiuo metu turi daugybę įrankių, kaip paskatinti žmones pirkti.

Visi perkame tai, kas nebūtinai naudinga, bet kelia malonias emocijas. Tai, kas nebūtinai geriausia, bet gražiausia.

– Kurie jums daro didžiausią įspūdį?

– Man, kaip mokslininkui, šiuo metu didžiausią įspūdį daro vadinamieji didieji duomenys. Verslas turi milžiniškus kiekius duomenų apie vartotojų pirkimo įpročius. Ne tik Lietuvos prekybos centrai, bet ir bankai, praktiškai visi verslai (ypač internetiniai verslai) turi informacijos apie kiekvieno vartotojo kiekvieną nusipirktą prekę.

Naudojant analizės, matematinius metodus galima nustatyti vartotojų kategorijas, vartotojų pirkimo įpročius. Verslai gali pastebėti, kokios prekės pirkėjams neįtinka, ir bandyti elgtis kitaip. Pavyzdžiui, perstatyti jas į kitą vietą, apsupti bandeliu kvapu ar kažką panašaus padaryti.

– Bet, norint su tais duomenimis dirbti, ko gero reikia daug žinių, nes lengvai galima padaryti klaidų. Pavyzdžiui, jei aš pirksiu kažkokią prekę, nes paprašė kolega, po to galiu gauti akcijų pasiūlymus, susijusius su tuo produktu, nors jo neperku.

– Bet ar tai yra didelė problema, jei pasižiūrėsime masiškai? Taip, jūs esate vienas pirkėjas, kuris buvo blogai suklasifikuotas, bet 50 proc. suklasifikuota teisingai. Ir ką? Tai, kad jūs gaunate netinkamas reklamas ir neperkate to produkto, tėra vieno žmogaus praradimas. Verslui nėra labai didelio skirtumo. Jis atspėjo 50 proc. ir gali jiems pasiūlyti tai, ko reikia. Tai jau yra geriau.

– Tęsiant kalbą apie būdus, kuriais verslas kuria mūsų norą pirkti ir emocijas. Aptikau įvairiausių būdų, pradedant kvapais, baigiant muzika, vieta, kur lentynoje prekė bus padėta. Kokius dar triukus naudoja verslas, siekdamas mus paskatinti pirkti būtent tą produktą, o ne kitą?

– Triukų yra ne vienas, ne du ir ne dešimt. Vienas iš dažnai pastebimų – kainos pakeitimas iš 5 eurų į 4,99 euro. Tai jau pastebi visi ir tai turbūt nelabai veikia. Kitas dalykas – produkto auros sukūrimas. Geras pavyzdys – „iPhone“ telefonas. Ar jis toks geras, kaip reklamuojama? Nežinau. Esu ištikimas „Android“, nes priešinuosi „iPhone“.

Tokie triukai skatina mėgti prekę dėl to, kad ji padeda susikurti vienokį ar kitokį įvaizdį. Pavyzdžiui, esu išskirtinis žmogus, todėl neperku masinio produkto, perku nišinį produktą. Nišinio produkto rinkodaros atstovai ir bando sukurti tokį įvaizdį, kad būtent paskatintų mano norą pasirodyti išskirtiniu.

– Kelkimės prie didesnių finansinių įsipareigojimų, pavyzdžiui, būsto paskolų ar pensijų fondų. Kaip čia, priimant sprendimus, pasverti savo emocijas ir kiek mes iš tiesų racionalūs?

– Man teko girdėti (nežinau, kiek tai yra pagrįsta), kad labai nemažai žmonių, imdami, pavyzdžiui, būsto paskolą, pasitaria tik su vienu banku. Automatiškai tai neracionalu, nes bankai turėtų konkuruoti tarpusavyje, suteikdami geriausias sąlygas. Vis dėlto tai ne tyrimas. Tai nuomonė. Negaliu tvirtinti, kad iš tikrųjų taip yra.

Kalbant iš asmeninės patirties apie stambius reikalus, pavyzdžiui, pensijų fondus ar busto paskolas, tai yra neapibrėžta situacija. Kai kalbama apie būsto paskola, ko iš esmės prašo žmogaus? Spėk, koks bus „Euriboras“, t. y. palūkanų norma, po penkerių metų arba po metų. Pirmas klausimas – jūs norite fiksuotų ar nefiksuotų palūkanų? Tai labai įdomus klausimas – kaip yra naudingiau, kad jas užfiksuos penkeriems metams ir po to iš naujo fiksuos ar kas pusmetį perskaičiuos?

– Kuo remiantis tuos sprendimus priimame?

–  Čia ir yra sudėtingoji dalis. Iš principo nėra gerų atskaitos taškų, kuriais remdamiesi galėtume priimti sprendimus. Priimame juos remdamiesi emocijomis. Paprastai žmonės mėgsta stabilumą, mėgsta numatymo iliuziją. Bet ar tikrai jiems tai naudingiausia? Nebūtinai. Šitoje vietoje labai sunku pasverti.

Bankas greičiausiai turi tuos skaičiavimus, bet žmogus šioje vietoje gana apribotas savo galimybėmis prognozuoti kaip bus. Kitas dalykas, medžiagos apie būsto paskolą sudėtingumas ir kiekis milžiniškas. Įvairios schemos, anuitetai ir linijiniai mokėjimai, kintamos ir fiksuotos palūkanos, skirtingos maržos ir taikomi variantai. Vieni mažina maržą, įdeda papildomą kintamą dalį ir t. t. Jau vien tai skamba gana siaubingai. Net jei giliniesi iki galo, greičiausiai esi tiesiog nepajėgus suprasti.

Tau reikia skirti daugiau laiko, nei turi, ir daugiau resursų, nei gali. Galiausiai tas sprendimas tampa deriniu iš racionalių ir emocinių sprendimų. Taip, gilinaisi, stengeisi suprasti, bet pasiekei racionalumo ribą. Ne viską gali žinoti. Jeigu nori sužinoti didžiąją dalį, neužteks laiko.

Tokie patys sprendimai priimami, kalbant apie pensijų fondus. Tai yra prašymas spėti, kas bus, kai išeisiu į pensiją. Ar šiuo metu yra naudinga pasirašyti antros pakopos pensijų fondo sutartį? Niekas nežino. Greičiausiai nežino net valstybės skaičiuotojai, nes nežinia, kas bus su „Sodra“ po 50 metų, 30 metų ar po 20 metų, kai žmonės išeis į pensiją.

Ar geriau tikėti, kad „Sodra“ tuo metu turės pakankamai pinigų, atsižvelgiant ir į demografinę situaciją, potencialią imigraciją ir emigraciją? galbūt pagerės demografinė situacija? [...] Ar geriau tikėti bankais, kuriems dalį „Sodros“ pinigų mokėsiu į privatų fondą? Bet jie investuos mano pinigus į akcijas arba obligacijas, kurios svyruos. O bankų stabilumas? Galbūt stabilūs, apdrausti, bet vis tiek yra kažkoks netikrumas, prisiminus praeitį.

– Tai kaip mes priimame tuos sprendimus?

– Kai priimame sprendimus neapibrėžtoje situacijoje, kiek galime tai darome racionaliai, bet anksčiau ar vėliau pasiekiame savo galimybių ribą, nes negalime prognozuoti, kas bus po 50 metų. Tai neįmanoma. Todėl galiausiai turime atsiremti į sprendimą „kuo aš labiau tikiu – privačiu verslu ar „Sodra“. Tuo ir būna pagrįstas sprendimas.

[...] Ypač studentų mėgstu klausti – kas iš jūsų turi pensijų fondo sutartį. Paprastai iš 50 žmonių auditorijos penkios rankos pakyla, nes kai kurie jau turi darbo patirties. Tada klausiu – o kurio lygio, antro ar trečio? Studentai atsako „eee, nežinau“. Tai esminis dalykas.

Pažįstu vieną kolegę iš mokslo pasaulio. Automatiškai tikime mokslininkų racionalumu. Ji turi trečios pamokos pensijų fondo sutartį, bet neturi antros. Klausiau, kodėl taip yra. Tai gali būti visai racionalus sprendimas – palikime visą kaupimą „Sodrai“ ir prisidėkime patys. Bet ji atsakė – nežinau, man davė kažką, sakė, kad bus gerai, aš pasirašiau.

Viso pokalbio klausykitės įraše.

Jo atminimas tylos minute antradienį pagerbtas per Seimo plenarinį posėdį.

Akademikas A. Kairys parlamento nariu buvo 1992–1996 metais, priklausė Lietuvos demokratinės darbo partijai (dabar Socialdemokratų partija).

A. Kairys gimė 1934 metaus Molėtų rajone. Maskvoje jis baigė Žemės ūkio akademijos Zootechnikos fakultetą, dirbo zootechniku į Trakų rajono Lentvario tarybinį ūkį. 1963 metais A. Kairys apgynė disertaciją žemės ūkio mokslų daktaro laipsniui įgyti. Tais metais jis pradėjo dirbti Lietuvos gyvulininkystės institute, ilgus metus jam vadovavo. Už mokslinius darbus ir specialistų rengimą A. Kairiui buvo suteiktas žemės ūkio mokslų habilituoto daktaro laipsnis ir profesoriaus vardas.

Jeigu pašiepiamas tame pačiame ar aukštesniame lygmenyje esantis žmogus, tai nėra patyčios, tvirtina Vilniaus universiteto docentas dr. Antanas Kairys. Taigi situacija, kai vienas kitą pašiepia du politikai ar politiką pašiepia eilinis pilietis, taip pat nėra patyčios.

„Nuolat nuskamba žodis „patyčios“. Norėtųsi akcentuoti, kas tai yra. Turėtume turėti jėgos disbalansą. Tas žmogus, kuris provokuoja, turėtų kažkuria prasme būti galingesnis ir norėti pažeminti kitą žmogų. [...] Jeigu du politikai iš Seimo tribūnos vienas ant kito pilsteli po pusę kibiro ko nors, tai tokiu atveju tai yra kažkas kito, nes jie stovi tame pačiame lygmenyje“, – aiškina A. Kairys.

Savo ruožtu tinklaraštininkas Mykolas Kleckas priduria, kad patyčios ir „trolinimas“ – du skirtingi dalykai, o pastarasis gali būti net naudingas. „Trolinimą“ ir tokius pasijuokimus vadinčiau vakcinomis nuo gripo. Jų reikia tam, kad visuomenė išmoktų vertinti iššaukiančius dalykus. Manau, kad taip ir suveikia“, – sako M. Kleckas.

A. Zuoko štabe su vainiku laidojo savigarbą

Anot tinklaraštininko M. Klecko, kartu su konservatoriumi Adomu Bužinsku apsilankiusio Artūro Zuoko rinkiminiame štabe antrojo rinkimų turo naktį ir atnešusio laidotuvių vainiku, tokio poelgio tikslas buvo pasijuokti iš politiko elgesio paskutinės rinkiminės savaitės metu ir jo savigarbos.

„Tai ir buvo pagrindinė mintis, jog tuo vainiku laidojame savigarbą. Nelinkėjome mirties, nelaimių ar kažko panašaus. Be abejo, tikėjomės, kad ne visi supras, jog tai – pokštas, sureaguos jautriau. Bet, kas nerizikuoja, tas negeria šampano“, – komentuoja M. Kleckas.

Jis aiškina, kad tokiomis provokacijomis siekia paskatinti piktus, susierzinusius žmones išlįsti į dienos šviesą. Esą po tokio gana nekalto pokšto atsirado žmonių, kurie linkėjo M. Kleckui ar jo artimiesiems mirties, grasino sudeginti namus ir kt.

„Jie net nesusiję su A. Zuoku, bet tiesiog linkėjo tokių dalykų. Manau, kad provokacija labai pavykusi, nes ji šiek tiek parodo visuomenės realybę ir skatina visuomenę keistis“, – įsitikinęs M. Kleckas.

Pasak tinklaraštininko Ričardo Savukyno, dar žinomo Rokiškio Rabinovičiaus vardu, incidentas su vainiku yra geras „trolinimo“ pavyzdys iš realaus gyvenimo, o ne interneto. Jo teigimu, žmonės parodė politikų elgesį, kurį rinkėjai mato agitacijų metu, parodė, kaip elgtis negalima.

Ar tai patyčios, ar „trolinimas“, parodo žmogaus emocija

Tinklaraštininkai pabrėžia, kad lietuvių kalboje žodis „trolinti“ dažnai verčiamas kaip „gluminti“ arba „provokuoti“, ir tai yra pagrindiniai „trolinimo“ tikslai – sugluminti žmones, priversti juos susimąstyti ir suabejoti, ar tai, ką jie iki šiol manė, iš tiesų yra tiesa.

Savo ruožtu A. Kairys akcentuoja, kad klausimas, kodėl norisi gluminti kitus, nėra pagrindinis, svarbiau – kodėl to reikia visuomenei. „Jeigu turėtume utopinę idealią visuomenę, turbūt „trolinimas“ būtų panašus į filosofines diskusijas su labai didele pagarba, draugiškumu ir panašiais dalykais“, – svarsto A. Kairys.

Jo teigimu, „trolinimas“ ir patyčios yra skirtingi dalykai, tarp kurių riba nėra aiški. Anot A. Kairio, geriausiai atskirti padeda požiūris į tai, kaip jaučiasi žmogus, kuris tampa „trolinimo“ objektu. Jeigu žmogus įsižeidžia, jaučiasi įskaudintas, galima daryti išvadą, kad „trolinimas“ yra nelabai vykęs. Psichologo nuomone, jeigu „trolintojas“ yra lankstus, supratingas ir nepiktybiškas žmogus, jis pakoreguos savo veiksmus, jei ne, tai gali peraugti į patyčias.

„Kartais „trolinimas“ gali būti labai nekaltas ir labai mielas dalykas. Reakcijos provokavimas yra žmogiška savybė. Yra smalsu pažiūrėti, kaip kitas reaguoja. Klausimas, ar tam kitam tai yra įžeidimas, nemalonus dalykas ir t. t., ar tai irgi yra priimtina“, – tvirtina A. Kairys. Jis prideda, kad kito žmogaus jausmų ribą nusakyti sunku tuomet, kai „trolinimo“ objektais tampa vieši asmenys.

Pajuoka iš politikų nėra patyčios – jie užima stipresnę poziciją

R. Savukynas pabrėžia, kad „trolinimas“ gali sukelti ir neigiamas emocijas. Jis pateikia pavyzdį – pinigų pavogusiam nusikaltėliui kažkas, žinantis apie nusikaltimą, bet negalintis jo įrodyti, pasako – tai ką, dabar gerai gyveni. Jo teigimu, tokiu atveju nusikaltėlis turbūt pasijaus nemaloniai, bet nėra kito būdo, kaip išreikšti poziciją dėl vagystės, jeigu nusikaltimo negalima įrodyti.

„Aš manau, kad čia yra pats pagrindinis atsakymas, kodėl reikia „trolinimo“, – tai yra būdas pasakyti kažką, kai nebėra kito būdo, – akcentuoja A. Kairys. – Jeigu mūsų visuomenėje santykiai būtų kitokie, mums tiesiog nereikėtų to daryti.“

Jis prideda, kad riba tarp to, kada yra kalbama apie žmogaus kompetenciją, o kada apie asmenines savybes yra labai slidi, todėl ir „trolinimo“ ribų negalima tiksliai apibrėžti. „Nuolat nuskamba žodis „patyčios“. Norėtųsi akcentuoti, kas tai yra. Turėtume turėti jėgos disbalansą. Tas žmogus, kuris provokuoja, turėtų kažkuria prasme būti galingesnis ir norėti pažeminti kitą žmogų. [...] Jeigu du politikai iš Seimo tribūnos vienas ant kito pilsteli po pusę kibiro ko nors, tai tokiu atveju tai yra kažkas kito, nes jie stovi tame pačiame lygmenyje“, – aiškina A. Kairys.

Jam antrina ir R. Savukynas, kuris teigia, kad visada svarbu atsižvelgti į tai, kuri tariamo „trolinimo“ pusė yra stipresnė. Anot jo, jeigu „trolinimo“ objektas akivaizdžiai užima silpnesniąją poziciją, tai jau tampa patyčiomis.

„Negalime kalbėti apie tai, kad tai buvo kažkoks gluminimas, nuomonės išsakymas ar dar kažkas. Jeigu paauglė buvo persekiojama, nesvarbu, ar internete, ar realiame gyvenime, taip stipriai, kad nusižudė, tai yra klaiku. Tai yra siaubinga. Tai – patyčios pačia baisiausia prasme [...]. Jeigu tai vadinsime „trolinimu“, tiesiog bandysime sušvelninti tai, kas vyksta“, – įsitikinęs R. Savukynas.

Jo nuomone, galima juoktis iš politikų, nes jie užima stipresnę poziciją nei eilinis žmogus. Taip pat galima pasijuokti iš draugų, nes jie gali pasijuokti iš tavęs, ir draugai jaučia ribas, kada švelni pašaipa gali tapti patyčiomis, įžeidinėjimu.

A. Kairys: „trolinimas“ gali rodyti blogą pavyzdį

M. Kleckas tikisi, kad tokios provokacijos, kaip vainikas A. Zuoko štabe, privers žmones susimąstyti ir apie savo veiksmus, kaip, ką nors sakydami, jie gali įžeisti kitus. Tinklaraštininko nuomone, „trolinimas“ ir kitokie pasijuokimai yra tarsi vakcinos nuo gripo. „Trolinimą“ ir tokius pasijuokimus vadinčiau vakcinomis nuo gripo. Jų reikia tam, kad visuomenė išmoktų vertinti iššaukiančius dalykus. Manau, kad taip ir suveikia“, – sako M. Kleckas.

A. Kairio teigimu, gluminimas arba „trolinimas“ gali sukelti M. Klecko laukiamą reakciją – sujudinti visuomenę, bet jis turi ir kitų efektų. „Tai gali padėti nusistatyti normas: kas yra gera, kas dar leistina, o kur jau yra peržengiamos ribos. Ar vietoj vainiko atneštas nudvėsęs arklys būtų priimtas, ar gal vainikas jau irgi buvo per daug ir reikėtų nešti gėles“, – sako A. Kairys.

Tačiau trečias tokio elgesio efektas, anot docento, gali būti neigiamas – žmonės gali išmokti ir atkartoti panašų elgesį. „Jeigu kalbėsime apie vaikus, paauglius, tai gali būti elgesys, kurį jie paskui gali mėginti atkartoti. Nežinau, ar tikrai niekas nesugalvos atnešti mokytojui vainiko ir ar tai bus labai „skanu“, – svarsto A. Kairys.

M. Kleckas atkreipia dėmesį, kad „trolinimo“ terminas yra išsikreipęs, nes seniau Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) „troliais“ buvo vadinami žmonės, kurie įsiterpdavo į virtualias diskusijas, niekindami diskusijos dalyvius, ir bandydavo sunaikinti diskusiją arba kuo stipriau įžeisti joje dalyvaujančius žmones.

„Vėliau, vystantis internetui, [...] „trolių“ terminas šiek tiek pradėjo kreiptis ir atsirado baltųjų, gerųjų „trolių“, kurių tikslas buvo ką nors lengvai pašiepti, paironizuoti, iš kažko pasijuokti, jei kas nusikalba. Ne piktai, bet jį pašiepti“, – aiškina M. Kleckas.

Kovo 23–29 d. pagalbos tarnyba vaikams ir paaugliams „Vaikų linija“ paskelbė „Veiksmo savaite BE PATYČIŲ“. Jos pagrindinis tikslas – keisti visuomenės nuostatas iš palankių patyčioms į nepalankias.