Išskirtinė avalynė rūpi ne tik Pelenės krikštamotei. Batsiuviais save vadinančių meistrų – nors vežimu vežk, bet tikraisiais amato meistrais derėtų vadinti tuos, kurie patys batus kuria, konstruoja ir siuva iki paskutinio dygsnio, o tokių belikę vos keletas.

Nuo 19-os metų batus siuvančio Antano Kundroto galvoje jau kurį laiką sukasi mintys apie emigraciją į Vokietiją. Batsiuvys sako, kad Lietuvoje jo amato žmonės nebevertina – dauguma perka pigius masinės gamybos batus, o užsakovų, kurie batus siūdinasi dėl nestandartinių pėdų, galimybės sumažėjo, tad užsakymų dabar vyras gauna vos kelis per savaitę. Guodžia gal tik kad ir konkurentų beveik nebelikę.

„Tokio darbo nieks nenori daryt, kaip aš darau, nieks nebenori tokių darbų atlikinėt. Nors iš dalies čia jau nykstantis dalykas. Pirmas dalykas, kai prasidėjo krizė, jau skaityk nėra žmonių, nėra pinigėlių, jau nebeateina pas mane, mokesčius mokėt reikia, visi užsidaro, tie, kas tai darė. Anksčiau buvo daug konkurentų, bet šiuo momentu jie tiesiog nenori kamuotis su tokiais darbais“, – kalbėjo batsiuvys Antanas Kundrotas.