Taigi geriau – prie savų reikalų, kaunietiškų. Ir ne prie tų, kurie leidžia didžiuotis. Turiu mintyje skulptūras, pavertusias Kauną išskirtine galerija po atviru dangumi. Nuo "Laisvės kario" iki senbernarės Bitės skulptūros – "Kauno akcentai" nepaliauja džiuginti miestiečių ir Kauno svečių. Net ir pirmąjį lietuvišką pilnametražį vaidybinį filmą ketinama originaliai įamžinti "Romuvos" kiemelyje. Ką jau kalbėti apie svarbius asmenis – Abraomas Mapu, Jonas Jablonskis, Juozas Tumas-Vaižgantas, Julius Greimas, Jurgis Mačiūnas – visi pagerbti atminimo ženklais.

Jau antrą dešimtmetį dūlėja pažadai pastatyti paminklą Lietuvos estrados pradininkui, dainavusiam Valstybės teatro chore, "Metropolyje", "Versalyje", Konrado kavinėje.

Pakaunė neatsilieka. Vilkijoje, tapybiškame panemunės miestelyje, subtiliai įamžintas džiazo klasiko Luiso Amstrongo atminimas leis kiekvienam lietuviui sužinoti, kad šis legendinis trimitininkas ir dainininkas susijęs su mūsų kraštu. Vilkijoje gyveno jo įtėviai litvakai Leiba ir Tilė Karnovskiai. L.Amstrongui skirtas bareljefas šią vasarą papuošė miestelio krantinėje įrengtą amfiteatrą. Bareljefo autorius – skulptorius Stasys Žirgulis, kurio sukurta skulptūra kitai muzikos asmenybei – Antanui Šabaniauskui – iki šiol niekam nereikalinga.

Jau antrą dešimtmetį dūlėja pažadai pastatyti paminklą Lietuvos estrados pradininkui, dainavusiam Valstybės teatro chore, "Metropolyje", "Versalyje", Konrado kavinėje. Dar 2003-iaisiais, pasitinkant A.Šabaniausko 100-ąsias gimimo metines, buvo nutarta įamžinti dainininko atminimą, pastatant jo skulptūrą Kaune. Nuspręsta, kad ji iškils Vasario 16-osios gatvėje, priešais buvusį "Versalio" restoraną, paskelbtas konkursas paminklui sukurti. Jį laimėjo S.Žirgulis, sukūrė darbą, kuris iki šiol dulka skulptoriaus studijoje... Danieliaus Dolskio skulptūra Laisvės alėjoje primena "Metropolį" ir ne mažesnio kalibro tarpukario estrados atlikėją, o A.Šabaniausko pagerbti nesugebame. Gal iki 2023-iųjų, kai minėsime 120-ąsias didžio scenos artisto gimimo metines, grąžinsime šį skolos vekselį?

Išaugino iš šakelės

B.Balčiūnas pasakojo, kad legenda apie Vienybės aikštėje A.Šabaniauskui pasodintą gluosnį jo ausis pasiekė visai atsitiktinai. Noras išsaugoti prisiminimą apie čia augusį medį ir pasodinti jo vaikus dar labiau sustiprėjo išgirdus šią istoriją.

BLC verslo centre dirbantis B.Balčiūnas „Kauno dienai“ kalbėjo, kad prieš kelerius metus, ruošiantis aikštės rekonstrukcijai, buvo nukirstas senas, ligotas gluosnis. Anot vyro, medis jau buvo atgyvenęs savo amžių: šakos lūžtančios, vidus sutrešęs. Vis dėlto, noras iš jo šakelių išauginti naują gyvybę buvo didelis, todėl vyras nedelsė ir, pasiėmęs peilį, atsirėžė dešimt šakelių.

„Kartais fotografuoju, ir tas gluosnis nuolat būdavo mano nuotraukose. Pro šalį einantys žmonės sakė, kad čia buvo A.Šabaniausko, kurio dainos anuomet visur skambėjo, medis. Kiek žinoma, jis mėgo gamtą, tačiau neaišku, ar jis pats sodino, ar tas gluosnis buvo pasodintas jo garbei.

Tada kilo mintis, kad jei Kaune yra paminklas Danieliui Dolskiui, turėtų būti įamžintas ir pagerbtas A.Šabaniauskas, tik jam nebus pastatytas paminklas, o augs medis. Taip pat jis papuoš ir aikštę. Tad peiliu nupjoviau dešimt šakelių, parsinešiau į namus ir pamerkiau į vandenį, kad išleistų šaknis“, – apie idėją išsiauginti A.Šabaniausko gluosnio atžalų pasakojo B.Balčiūnas. Po maždaug mėnesio vyras šakeles su jau išleistomis šaknimis nusivežė į sodą, surado kiaurą kibirą, jį pripildė žemių ir laikinai taip pasodino legendiniam dainininkui skirto gluosnio vaikučius. Deja, iš dešimt šakelių pavasarį sužaliavo ir sustiprėjo tik viena. Būtent iš šios šakelės išaugęs naujas medelis ir pasodintas atnaujinamoje Vienybės aikštėje.

„Praėjusi vasara buvo sausoka, bet šią vasarą medelis sparčiai pradėjo leisti ūglius. Malonu prisidėti prie Kauno istorijos išsaugojimo. Bus aikštėje gražus ir prasmingas akcentas“, – tikino gluosnio šakeles globojęs SBA grupės valdomo verslo centro BLC darbuotojas.

SBA atnaujina aikštę, kad ji būtų gražesnė ir lankomesnė, tad tiek gluosnis, tiek išsaugotas ąžuolas bus puikūs akcentai.

Sąlytis su gamta

Kaunietis džiaugėsi, kad Vienybės aikštėje pasodintas gluosnis bus ne vienintelis žymus medis. Net ir vykdant rekonstrukciją, arčiau K.Donelaičio gatvės, aikštėje pavyko išsaugoti ąžuolą, kurį, kaip skelbiama, Steigiamojo Seimo susirinkimo proga sodino Vydūnas ir Vaižgantas. Pasak B.Balčiūno, svarbu išlaikyti ryšį tiek su istorija, tiek su gamta.

„SBA atnaujina aikštę, kad ji būtų gražesnė ir lankomesnė, tad tiek gluosnis, tiek išsaugotas ąžuolas bus puikūs akcentai. Galbūt jaunesni kauniečiai jau nelabai žino, kas buvo A.Šabaniauskas, tad dabar bus proga jį prisiminti“, – kalbėjo B.Balčiūnas ir prasitarė, kad jo mėgstamiausias medis yra ąžuolas, tad širdį džiugina sprendimas aikštėje palikti augti šimtametį medį.

Jis pasakojo, kad gamta jam labai artima. Štai kiekvienam anūkui kaime yra pasodintas medis, o jų – net dešimt.

„Yra anūkų alėja, kurioje viena liepa ir devyni ąžuolai“, – patikslino kaunietis. B.Balčiūnas ne tik puoselėja medžius, bet ir bites. Kai ant BLC verslo centro SBA apgyvendino miesto bites, vyras ėmė jomis rūpintis.

„Meilė gamtai atėjo iš jaunystės. Mano tėvelis buvo bitininkas, namuose visada stovėdavo keli aviliai, tad mane vesdavo padėti tvarkytis, tad ir šias miesto bitutes pradėjau globoti. Tik atėjus rudeniui kreipėmės pagalbos į profesionalų bitininką, kad padėtų tinkamai jas paruošti žiemai“, – tikino SBA darbuotojas.

Benediktas Balčiūnas

Aikštės atgimimas

Vyras pasakojo, kad Kaune gyvena nuo 1964 m., tad su džiaugsmu stebi, kaip miestas keičiasi, gražėja viešosios erdvės. Centrinė miesto ašis – Vienybės aikštė – po rekonstrukcijos bus visai kitokia.

„Kai sovietmečiu aikštė buvo rekonstruota, pastatytos stelos, buvo tvarkinga, bet su laiku plytelės suskilinėjo, jų negailėdavo ir koncertų metu, kai statydavo sceną, tad aikštė tikrai nušiuro ir nusidėvėjo. Reikėjo būtinai ją atnaujinti“, – savo nuomonę išsakė B.Balčiūnas.

Anot jo, jau dabar matyti, kad aikštė bus šviesi, šią savaitę pasodinti dideli medžiai ir kiti augalai suteiks jaukumo, nuo kaitrios saulės bus galima pasislėpti jų šešėlyje.

„Svarbu, kad čia būtų malonu visiems ateiti ir pabūti. Apačioje bus ir restoranų, aikštėje – suoliukų bei upelio formos fontanas. Planuoju ir pats su anūkais čia lankytis laisvu laiku“, – apie tai, kad ne tik darbo metu, bet ir laisvomis dienomis Vienybės aikštėje leis laiką, prisipažino B.Balčiūnas.

Rekonstrukcijos darbai

Kauno Vienybės aikštės architektūrinė koncepcija Vokietijos dizaino tarybos apdovanojimuose pripažinta geriausia pagal miesto erdvės kategoriją.

Aikštės atnaujinimo projektą parengė Vokietijos kompanija „3deluxe“. Įgyvendinimo projektą ji rengė kartu su lietuvių architektu Rimantu Giedraičiu.

Vienybės aikštę Kaune atnaujina SBA grupė, kuri tam išleis daugiau nei 10 mln. eurų: beveik 5 mln. skirta viršutinės aikštės dalies rekonstrukcijai ir aplinkai tvarkyti, o į požeminę automobilių aikštelę bus investuota daugiau nei 5 mln. eurų. Tai istoriškai didžiausia investicija į centrinės aikštės projektą Lietuvoje. Kauno savivaldybė prisidėjo prie aikštės atnaujinimo nupirkdama jai granitą. Bendra SBA investicijų suma į aikštę ir greta plėtojamą BLC 2 verslo centrą siekia apie 40 mln. eurų.

Šį terminą tokia reikšme pirmasis pavartojo amerikiečių mokslinės fantastikos kūrėjas Neilas R. Jonesas apsakyme „Mirties galvos meteoras“.

Sovietų Sąjunga skraidindama pirmąjį žmogų į kosmosą pasirinko jį vadinti kosmonautu – iš graikų kosmos (visata). Dabar taip vadinami Rusijos parengti skrydžių į kosmosą dalyviai.

Nuo 2003 m., kai Kinija į kosmosą pirmąkart pasiuntė savo atstovą, ėmė populiarėti ir terminas taikonautas iš kinų taikung (kosmosas).

Be šių pasaulyje paplitusių pavadinimų, yra keletas retesnių. Prancūzai savo tautybės žmones, skrendančius į kosmosą, pavadina ir spasijonautais – iš lotyniško spacium (erdvė).

Malaizija į kosmosą siunčia ankasavan – iš sanskrito akaša (erdvė). O Indija tikisi į kosmosą iškelti kelis vjomanautus – iš sanskrito vjoman (dangus).

Metų žodį ir posakį renka ne tik Lietuva

Latvija tai daro jau 15 metų. 2017 m. metų žodžiais čia paskelbti straumet / straumešana, reiškiantys interneto transliaciją, o metų posakiu išrinkta sveikatos apsaugos ministrės Andos Čakšos frazė „Geriausia gimdyti Latvijoje“.

Metų žodį kasmet skelbia ir Japonija. 2017 m. nugalėtojas – žodis sontaku, susijęs su politiniu skandalu, į kurį buvo įsipainiojęs ir šalies premjeras.

Norvegijos kalbos taryba metų žodžiu paskelbė žodžių junginį folske nyheter – netikros naujienos. Ispanijoje nugalėjo terminas aporofobija, reiškiantis vargšų nepripažinimą ir baimę.

O žymusis Oksfordo anglų kalbos žodynas metų žodžiu išrinko žodį youthquake, reiškiantį politinį jaunosios kartos politinį prabudimą, susijusį su rinkimais. Šis žodynas išrinko ir vaikų metų žodį. Tai žodis trump, vaikų įvairiomis reikšmėmis vartotas ir kaip daiktavardis a trump, ir kaip pavardė Trump, ir kaip veiksmažodis trumped, trumping.

Kokia buvo A. Šabaniausko karjeros pradžia

Lietuvos estrados pirmtako, Kauno restoranų „Metropolis“ ir „Versalis“ programų atlikėjo Antano Šabaniausko kelias į muzikos pasaulį prasidėjo Jurbarko katalikų bažnyčioje, pas vargonininką Joną Pocių.

Mažąjį Antanuką motina augino viena, todėl išleisti jį į mokslus neturėjo lėšų. Laimė, JAV gyvenusi motinos sesuo suteikė materialinę paramą. Su motinos ir tetos pagalba A. Šabaniauskas išvyko mokytis Italijon, ten sėkmingai įstojo į Saleziečių kongregacijos katalikų vienuolyną Estės mieste.

Po dvejų metų persikėlė į Veroną. Čia giedojo katedros chore, mokėsi solinio dainavimo pas garsų pedagogą D. Andželinį.

1927 m. grįžo atgal į Lietuvą. Plaukdamas laivu iš Jurbarko į Kauną, A. Šabaniauskas uždainavo „Tykiai, tykiai Nemunėlis teka“. Tame pačiame laive jį išgirdo tuometinis Kauno valstybės teatro režisierius Borisas Dauguvietis ir pakvietė dainuoti į šio teatro chorą. Tokia buvo dainininko karjeros pradžia.

Kokio romano atsiradimą netiesiogiai lėmė klimato sąlygos

„Frankenšteinas arba Šiuolaikinis Prometėjas“ yra tituluojamas vienu pirmųjų mokslinės fantastikos romanu, taip pat – vienu pirmųjų siaubo romanu. Jo autorė Mary Shelley su kompanija (kurioje buvo jos vyras, poetas Percy Bysshe Shelley, lordas George`as Byronas, jo gydytojas Johnas Polidori), 1816 m. vasarą nuobodžiavo viloje prie Ženevos ežero.

Ši vasara buvo šalta, lietinga bei audringa ir istorijoje pelnė „metų be vasaros“ vardą.  Pagrindine tokių orų priežastimi šiandien laikomas 1815 m. balandį mėnesį Ramiojo vandenyno saloje Sumbava išsiveržęs Tamboros ugnikalnis.

Taigi kompanija skaitė siaubo istorijas ir tada nusprendė surengti varžybas. Kiekvienas turėjo parašyti savo siaubo istoriją. Taip M. Shelley, kuriai tuo metu buvo 19 metų, parašė „Frankenšteiną“, o J. Polidori parašė ir vėliau išleido romaną „Vampyras“, kuris laikomas pirmuoju literatūriniu pasakojimu apie vampyrus. G. Byrono ir P. B. Shelley tekstai liko fragmentai.

1818 m. „Frankenšteinas arba Šiuolaikinis Prometėjas“ buvo publikuotas anonimiškai, nors autorės tapatybė niekam nebuvo paslaptis. 1823 šis romanas paskelbtas jau pasirašytas M. Shelley vardu. Per 200 metų šis romanas sulaukė daugybės interpretacijų, pastatymų scenoje ir ekranizacijų. Romano keliamos žmogaus proto, mokslininkų atsakomybės problemos aktualios iki šiol, jis skaitomas psichoanalitiniais, feministiniais ir kitais aspektais.

Apie Antaną Šabaniauską galima drąsiai pasakyti: jis buvo lietuvių estrados žvaigždė. Ir tuo pasakymu, tiksliau, ta tiesa, galima taip pat drąsiai užgesinti visas dabarties "žvaigždes", juolab gaminamas televizijų žydrynėse.

A.Šabaniauskas buvo populiariausias tarpukario estrados dainininkas, publikos numylėtinis. Šia reikšme jam neprilygo nei Dolskis, nei Graužinis, nei Dvarionas, Sipavičius, Orantas ar Dambrauskaitė. O visi kartu jie sudarė Pirmosios Respublikos estrados žvaigždžių septynetą, anot šviesios atminties muzikologo Vytauto Venckaus, "Septynių šienpjovių Oriono žvaigždyną". Tačiau pirmiausia būtent A.Šabaniausko įrašų radijuje ir plokštelėse klausėsi visa Lietuva, pirmiausia jam plojo žiūrovai. A.Šabaniauską pripažino ir publika, ir muzikos specialistai. Priešingu atveju jis nebūtų kviečiamas į pasaulinio garso įrašų studiją Londone.

Ir kai 1990 m. atėjo Antrosios Respublikos laikas, iš karto buvo įsteigta A.Šabaniausko premija, kurios pirmaisiais laureatais pelnytai tapo pokario Lietuvos estrados auksinės kartos pažibos: Janina Miščiukaitė, Stasys Povilaitis (beje, kurį laiką net dainavęs kartu su A.Šabaniausku), Nijolė Tallat-Kelpšaitė (parašiusi puikią knygą apie A.Šabaniauską), Nijolė Ščiukaitė, Viktoras Malinauskas, Ona Valiukevičiūtė, Birutė Petrikytė. Paskui tarsi viskas sugriuvo. Kaune pastatytas paminklas ne A.Šabaniauskui, o maloniajam, bet, žinoma, ir talentingajam Danieliui Dolskiui, A.Šabaniausko premija susmulkėjo ir visai išnyko, kažin kas aplink ją susivaidijo...

Todėl ir vėl lieka konstatuoti: A.Šabaniausko gyvenimą ir likimą galima apibūdinti Honore de Balzaco romano pavadinimo fraze "...spindesys ir skurdas". Iššifruoti būtų galima taip: A.Šabaniausko talento ir angeliško balso spindesys Pirmojoje Respublikoje ir nuo 1947 m. jį žlugdžiusių apgailėtinų sovietų valdžios liokajų, nusviedusių Lietuvos estrados žvaigždę nuo scenos į tuberkuliozės dispanserio ūkvedžio sandėlį, skurdas. A.Šabaniausko spindesys ir okupantų skurdas. Ir net kai jam buvo leista prisikelti ir dešimčiai metų sugrįžti į sceną, tiesa, tik į restoranų ir naktinių barų sceną, sovietų valdininkėliai ir toliau vertė jį gyventi apgriuvusio namo ankštame butelyje, o paskui, išsigandę jo atgijusios šlovės ir jo pasirodymų keliamo lietuvių pasididžiavimo Lietuva bei paakinti tų, kurie ėmė pavydėti jo populiarumo, jį pribaigė. Kaip? Jie atėmė jam viltį bent jau pagerinti buitį ir bent kiek prasigyventi. O svarbiausia – jam nuolat buvo atiminėjama gyvenimo prasmė – galimybė be suvaržymų dainuoti.

Iš pradžių šlykštūs maži valdininkėliai nepaėmė jo į restorano "Šaltinėlis" varjetė gastroles tuomečiame Leningrade, paskui "pamiršo" jį įtraukti į naują varjetė programą. Po to visagalis KGB neišleido estrados maestro į JAV, kur jo laukė  plokštelių leidėjas Jonas Karvelis ir tūkstančių tūkstančiai vietos lietuvių. Ir A.Šabaniauskas palūžo. O dar po kelerių metų, 1987-ųjų sausį, išėjęs pasivaikščioti kaip visada, vienplaukis, persišaldė ir po mėnesio, vasario 9 d., mirė. Iki Antrosios Respublikos paskelbimo buvo likę vos treji metai..

Visa ta Antano Šabaniausko spindesio ir pavergėjų skurdo istorija liūdna. Todėl, kai gruodžio – jo gimimo mėnesio – 16 d. susirinksime Kauno valstybiniame muzikiniame teatre – jo teatre, – dainuokime, džiaukimės ir šlovinkime visiems laikams žėrinčią A.Šabaniausko žvaigždę ir jos spindesį Tėvynės padangėje.

Lietuvos atlikėjų organizacija AGATA Kaune sieks atgaivinti atlikėjo Antano Šabaniausko kūrybą bei įamžinti jo atminimą, ketvirtadienį pranešė Kauno miesto savivaldybė.

„Kaune ieškome kamerinės salės, kurioje jaunieji atlikėjai galėtų realizuoti savo potencialą, organizuoti renginius ir koncertus. Norime plėsti savo veiklą, projektus būtent Lietuvos širdyje – Kaune. Vienas iš mūsų asociacijos tikslų – atgaivinti legendinio atlikėjo A. Šabaniausko kūrybą ir tarpukario Kauno dvasią“, – teigė trečiadienį Kaune lankęsis AGATA pirmininkas Rimantas Bagdzevičius.

A.Šabaniauskui AGATA Kaune norėtų pastatyti paminklą. Jam lėšų planuojama surinkti per koncertinį turą po Lietuvą. Ture, pasak R.Bagdzevičiaus, galėtų dalyvauti geriausiai solisto kūrinius atlikę jaunieji muzikantai.

Tokią iniciatyvą palaiko ir Kauno miesto meras Andrius Kupčinskas.

„Visokeriopai palaikome šią idėją. Matome, jog Laisvės alėjoje stovinti Danieliaus Dolskio skulptūra traukia turistus, miestiečiams taip pat kelia ūpą. Mažoji architektūra populiari visoje Europoje, tad paminklo A.Šabaniauskui pastatymas būtų kitas prasmingas žingsnis“, – susitikime su AGATA tarybos nariais sakė A.Kupčinskas.

A.Šabaniauskas laikomas populiariausiu tarpukario Lietuvos mažosios scenos artistu, kurio intensyvus solisto gyvenimas truko net šešis dešimtmečius. Jo įrašai Lietuvoje paplito didžiuliais tiražais. A.Šabaniauskas dainavo su Moišės Hofmeklerio orkestru ir su Alfonso Mikulskio vadovaujamu vokaliniu vyrų oktetu restoranų „Metropolis“ bei „Versalis“ programose, taip pat – Valstybės teatro operos chore, kartais atlikdavo ir nedidelius solinius tenoro vaidmenis.