Liko KGB ataskaita
"Tas žmogus neišeina iš kalėjimo. Ne taip svarbu, ką žmonės sakys. Svarbu, ką Kristus apie mane mano", – savo dienoraštyje apie save rašė kunigas A.Šeškevičius (1914–2002), vienas labiausiai persekiotų ir gal daugiausia kentėjusių už apaštalavimą Lietuvoje, Sibire ir Vidurinėje Azijoje dvasininkų.
Kai 1949-aisiais prasidėjo dideli katalikų dvasininkų areštai, ypač daug buvo areštuota Jėzaus draugijos narių, tarp jų – ir A.Šeškevičius.
A.Šeškevičius į Jėzuitų ordiną įstojo 1934 m., aukštuosius mokslus baigęs Austrijoje, 1944 m. grįžo į Lietuvą, pradėjo pastoracijos darbą Šiauliuose, kur subūrė "Jėzaus širdies garbės sargybos" broliją.
Ją sudarė apie 30 jaunuolių.
Lietuvos ypatingajame archyve yra likusi KGB ataskaita, kurioje rašoma, jog ši jaunimo grupė "suburta religinei-nacionalistinei propagandai vesti".
Kalinys: šioje fotografijoje kunigui A.Šeškevičiui – 50 metų, jis – Vorkutos lagerio kalinys. (Antano Šeškevičiaus knygos "Dienoraščiai" nuotr.)
Pokariu sovietų Lietuvoje tokia išvada prilygo kone mirties nuosprendžiui.
Už tai kunigas A.Šeškevičius 1949 m. patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas 25 metams kalėti. Tiesa, po 6 metų, jau po J.Stalino mirties, bausmė jam sušvelninta iki 10 metų nelaisvės.
Viename karste – trys kūnai
Iš kunigo dienoraščių matyti, jog nuo pat sovietų okupacijos pradžios jis tikėjo, kad Lietuva vis tiek bus laisva.
Paskui, jau po 45 metų, A.Šeškevičius Klaipėdos Šv. Juozapo Darbininko bažnyčioje žmonėms skaitė savo ano meto užrašus, kaip prieš išvežant iš Lukiškių į Leningrado kalėjimą per tūkstantis pasmerktųjų, tarp jų ir tėvas Antanas, sustoję kamerose garsiai meldė Dievo Motiną malonės Lietuvai.
"Tada mes buvome Sovietų Sąjungos, bedieviškos valstybės, nukariavusios pusę Europos, kaliniai, pasmerkti 25 metus kalėti Vorkutoje. Po 45 metų Klaipėdoje iškilmingai pripažįstu: žiūrėkite, kaip Marija išklausė. Jau praėjome visus lagerius, trėmimus, jau laisvi. Tėvynė laisva, o galingasis komunizmas seniai subyrėjo. Europa laisva. Bedieviai prakišo, o mes su Dievu gyvi ir laisvi", – dienoraštyje pamokslą klaipėdiečiams, sakytą 1995-ųjų vasarą, užrašė A.Šeškevičius.
Kunigas per tuos savo nelaisvės metus tapo nežmoniškų sovietų sistemos nusikaltimų liudininku, kuris suvokė viena, kad šitai sistemai žmogus yra niekas.
"Bekasdami darbo zonoje rado tris palaidotus viename karste. Po 24 metų likę karste tik kaulai. Tai mūsų broliai kaliniai iš 1941 m. Jie laukė laisvės, kaip ir mes, jų laukė šeimos, bet sulaukė kulkos. Manoma, kad juos palaidojo karste geri žmonės po žudikų pasitraukimo. Čia daug kur jų prikišta: sporto aikštėje, po vandentiekiu. Virš jų kaulų – parkas", – rašė A.Šeškevičius.
Apeigos: kunigas A.Šeškevičius (pirmas dešinėje) buvo vienas mylimiausių klaipėdiečių sielovadininkų. (Antano Šeškevičiaus knygos "Dienoraščiai" nuotr.)
Ties pragaro vartais
Tuomet, kai kunigas pateko į stalininį lagerį, politiniai kaliniai dar buvo laikomi kartu su kriminaliniais.
Valdžia siekė, kad politinės sovietų esmės nepripažįstantys asmenys realiai pajustų pragarą žemėje.
A.Šeškevičius visa tai matė, išgyveno ir labai lakoniškai vėliau fiksavo savo užrašuose, kurių šykštūs žodžiai liudija baisią to meto realybę.
"Skaityklos vedėjas pareikalauja įvesti ateistinį kampelį. "Geriausia būtų iškabinti tavo mordą", – pasityčioja iš manęs. Čia tikrai pragaro vaizdas: žiaurumas, nežmoniškumas, negražios kalbos, blevyzgos, nepagarba. Nieko doro, nieko švento. Jau daug kas ir iš veido atrodo žmonijos pabaisa", – savo dienoraštyje apie kalėjimą rašė A.Šeškevičius.
"Šiandien pasikorė vienas jaunas lenkas, jau atsėdėjęs 4 metus. Sako, prasilošė kortomis klasėje. Apdegęs. Didelė nuodėmė. (…) Norėčiau parodyti tokią meilę, kad ta nuodėmė būtų panaikinta. Ausys, nosis apdegę, iškištas liežuvis. Tokio baisaus dar nemačiau", – užrašė kunigas.
"Mačiau prie tvoros sodomitus – prie ko priėję! Kaip sulaikyti? Kaip gelbėti? Kas privedė?" – dienoraštyje šiurpo tėvas Antanas.
Jau praėjome visus lagerius, trėmimus, jau laisvi. Tėvynė laisva, o galingasis komunizmas seniai subyrėjo.
"1953 m. liepos 22 d. kaliniai suorganizavo streiką. Jie reikalavo: "Esame J.Stalino aukos, jis mirė, duokite laisvę, nebeisime į darbą." Atvažiavo iš Maskvos viršininkas ir pranešė: "Jei neisite į darbą, šaudys mus." Kareiviai varė kalinius vienus į šachtą, kitus – į kalinių kapines. Vienas žydas kalinys sakė: "Čia mus sušaudys." Buvau viskam pasirengęs. Bet nuvežė į Intos bausmės lagerį", – rašė A.Šeškevičius.
Iš Intos į Lietuvą skriejo tokios jo mintys: "Jaučiu, kad čia ypač turime išsiskirti kaip šviesos vaikai, kad mūsų elgesys, darbai būtų lyg saulė prieš egoizmo, moralinio ir kultūrinio smukimo tamsą."
Tėvas Antanas išgyveno ir tikrai buvo tarsi tas šviesos spindulys tamsybėse, jo net veido bruožai po daugybės metų mažai pakito.
"1996 m. sausio 18-oji. Laidoju Jozefą Joniškės kapinėse Klaipėdoje. Prie kapo mane užkalbina vyras Antano vardu. Pasisako esąs Antanas Tubas. Tai buvęs politinis kalinys Vorkutoje kartu su manimi. Sako, susitinkame po 43 metų. Iš pavardės gerai prisimenu, iš veido – ne. O jis sako, kad mano veido bruožai tie patys. Kaip pažinsime vieni kitus danguje?" – po šio susitikimo garbusis kunigas įrašė savo sąsiuvinyje.
Bausmė už "spekuliacijas"
Vis dėlto pirmasis bausmės etapas kunigui A.Šeškevičiui buvo tik sovietinio belaisvio kelio pradžia.
1956 m. jis iš įkalinimo paleistas grįžo į Lietuvą, bet čia ilgai neužsibuvo.
Greitai išvyko į Altajaus kraštą, o vėliau – į Kirgizijos TSR, kur, kaip rašoma KGB dokumentuose, "vadovavo nelegaliai, neregistruotai katalikų bendruomenei, už tai 1961 m. pagal visuomeninio teismo sprendimą kaip antivisuomeninis elementas ištremtas į vieną Kirgizijos tarybinį ūkį".
Čia vėlgi kunigas buvo apkaltintas "spekuliacijos" organizatoriumi, nes konstatuota, kad už tikintiesiems parduotas devocionalijas jis pinigus slaptai siųsdavęs į Lietuvą, kad čia būtų parūpinta kryželių, medalikėlių, rožinių, kuriuos sovietinė valdžia Lietuvoje pardavinėti draudė.
Apie šią bylą 1963 m. gegužės 7 d. rašė Niujorke leistas lietuvių išeivių laikraštis "Darbininkas".
Straipsnyje pažymėta, kad kaltinamųjų suole atsidūrė Sibiro apaštalas kunigas A.Šeškevičius, kunigas Jonas Danyla, taip pat – rusė Eufrezinija Kolesnikova ir gudė Elena Dulko.
Visi jie kaltinami "spekuliacija religinio kulto dalykais".
Šios bylos nepraleido ir Lietuvos komunistų dvisavaitinis žurnalas "Švyturys".
1963 m. kovo 15 d. numeryje pabrėžta, kad svarbiausias kaltinamasis šioje byloje buvo kunigas A.Šeškevičius.
"Kad kunigo A.Šeškevičiaus veikla atrodytų nusikalstama ir griaunanti sovietinį režimą, "Švyturio" žurnalas išspausdino fotonuotrauką, kurioje matyti milicijos konfiskuoti ir sumesti į krepšį mediniai ir metaliniai krucifiksai ir mažytės statulėlės. Iš pridėto sąrašo daiktų, kurie viename siuntinyje buvę siunčiami į Altajaus kraštą kunigo A.Šeškevičiaus nurodymu, matyti ir kiti sovietiniam režimui "pavojingi" daiktai: paveikslėliai, maži metaliniai kryželiai, medalikėliai, rožantėliai, retežėliai. Sovietinis žurnalas rašo ir apie "pelną" už minėtas devocionalijas. Nurodo net ir kiekį – 200 tūkst. rublių pagal senąją valiutą", – pirmajame puslapyje rašė Niujorke leistas laikraštis "Darbininkas".
Už šituos "nusikaltimus" kunigas A.Šeškevičius vėl nuteistas, šįkart 7 metams laisvės atėmimo.
Vadino recidyvistu
Po bausmės atlikimo tėvas Antanas grįžo į Lietuvą.
Tačiau "nepataisomas recidyvistas" kunigas jėzuitas 1970 m. Molėtų rajono liaudies teisme buvo nuteistas dar sykį.
Šį kartą tik vieneriems metams – už vaikų religinio mokymo organizavimą.
"Kunigo A.Šeškevičiaus teismas vyko Molėtuose 1970 m. rugsėjo 7–8 dienomis. Kai pirmą teismo dieną suėjome į salę, pamatėme, jog visos sėdimos vietos jau užimtos. Salėje sėdėjo sveikata trykštantys KGB agentai, civiliai persirengę milicininkai ir keletas ryškiai išsidažiusių moterų. Liudininkai, kunigo draugai bei pažįstami, kurių tik maža dalis pateko į salę, turėjo per visą teismo procesą stovėti. Teismas vyko nuo 9 iki 18 val. Liudininkų tarpe buvo pagyvenusių, kolūkyje išvargusių daugiavaikių motinų, viena po skrandžio operacijos 4 vaikų motina, vienas karo invalidas – be kojos, kuriems taip ilgai stovėti buvo labai sunku. Man priminus sėdintiems jauniems vyrams, kad tiktų leisti kiek pasėdėti pavargusioms moterims ir invalidui, jie piktai atkirto: "Jei pavargo – tesinešdina lauk! Niekas jų čia nelaiko!" Jie vargšai nesuprato, kad visus tuos žmones čia atvedė ir laikė meilė ir pagarba kunigui", – apie kunigo A.Šeškevičiaus teismą vėliau rašė vienuolė disidentė Nijolė Sadūnaitė.
Į A.Šeškevičiaus gynybos kalbą šiame teisme atkreipė dėmesį ir Amerikos lietuvių išeivių laikraštis "Draugas": "Daug kunigų perėjo per sovietinius teismus, kentėjo brutalias bausmes, būdami absoliučiai nekalti, bet nedaug buvo tokių, kurie išdrįso teismo akivaizdoje pasirodyti su drąsiu, logišku, nuginkluojančiu žodžiu. Tai padarė kunigas A.Šeškevičius. Jis pasakė klasišką gynybos kalbą, vertą plačiausio dėmesio. Tokios kalbos pasakyti negalėtų joks sovietinis advokatas. Kunigas A.Šeškevičius, būdamas neeilinio išsilavinimo, labai nuosekliai atrėmė visus kaltinimus, kad, rengdamas vaikus sakramentams, nenusikalto nei Konstitucijai, nei įstatymams, nei Lenino mokymui, nei bažnyčios taisyklėms. Šis teismas buvo kankinio ir budelio susitikimas."
N.Sadūnaitė vėliau prisiminė, kad po pirmos teismo dienos kunigas A.Šeškevičius vakare aukojo mišias, dalyvaujant verkiantiems parapijiečiams.
"Pamokslo metu jis prašė visus tikinčiuosius tik meile ir malda atsakyti už neapykantą ir skriaudas – Nukryžiuotojo Jėzaus Kristaus pavyzdžiu", – rašė N.Sadūnaitė.
Represinių struktūrų taikiklyje
Regis, A.Šeškevičius visą laiką buvo represinių struktūrų taikiklyje ir jam buvo kurpiama nauja byla.
Tai matyti iš Lietuvos SSR prokuroro vyr. padėjėjo, vyriausiojo justicijos patarėjo J.Bakučionio 1984 m. spalio 11 d. rašto KGB apie tuomet Gargždų parapijos vikarą A.Šeškevičių: "Pastaruoju metu LTSR Valstybės saugumo komitete susikaupė medžiaga (gauta tardymo keliu bei operatyvinė) apie tai, kad A.Šeškevičius palaiko tamprius ryšius su nelegalaus antitarybinio leidinio "Lietuvos katalikų bažnyčios kronika" leidėjais, teikia tam leidiniui medžiagą, pats platina tą leidinį, rašo įvairioms tarybinėms įstaigoms šmeižikiškus pareiškimus. Tačiau teisminei perspektyvai tokios medžiagos nepakako, todėl buvo priimtas sprendimas pareikšti A.Šeškevičiui įspėjimą. Tokį įspėjimą respublikos prokuratūra jam pareiškė 1983 09 02" (citatų kalba netaisyta – A.D.).
Justicijos patarėjas J.Bakučionis nerimavo, kad per nepilnus 1984 m. Klaipėdos rajono prokuratūra gavo medžiagos, jog Gargždų bažnyčioje A.Šeškevičius tris kartus organizavo vaikų religinį mokymą (birželio 5 ir 8 d. bei liepos 30 d.), dalyvavo 60–70 vaikų.
"Šiuose A.Šeškevičiaus veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto LTSR BK 143 str. 1 d., požymiai. Tačiau dėl tikslingumo traukti A.Šeškevičių baudžiamojon atsakomybėn už šį nusikaltimą kyla pagrįstos abejonės: jo amžius – 70 metų, pagal nusikaltimo pobūdį – galimos nepageidautinos tardymo bei teismo pasekmės (gali suaktyvinti religinių fanatikų ekstremistinę veiklą, įvairios antitarybinės akcijos respublikoje ir užsienyje). Tokios abejonės šiuo klausimu pasireiškė ir Valstybinio saugumo komiteto vadovams", – rašė J.Bakučionis.
Vis dėlto Klaipėdos rajono partiniai vadovai buvo tos nuomonės, kad A.Šeškevičių reikia patraukti baudžiamojon atsakomybėn, kadangi "įspėjimai jam nedaro teigiamo poveikio", nes "pastarasis pastoviai organizuoja religinės bendruomenės vardu įvairių pareiškimų rašymą sąjunginėms bei respublikinėms organizacijoms".
Tačiau, anot J.Bakučionio, su tokia kunigo veikla "tikslingiausia kovoti pasitelkiant spaudą, demaskuojant A.Šeškevičių, kaip neteisėtai besisavinantį religinės bendruomenės vykdomojo komiteto funkcijas".
Kad ir kaip stengėsi sovietų funkcionieriai, A.Šeškevičių labai mylėjo parapijiečiai, gargždiškiai tada jį vadino Tėveliu, daugelis jį prisimena iki šiol.
Šviesios atminties ganytojas
Kunigas jėzuitas Vidmantas Šimkūnas kelerius metus dirbo su tėvu Antanu Klaipėdoje.
A.Šeškevičių jis pamena kaip itin šviesų, labai išsilavinusį žmogų, kurį parapijiečiai ypač gerbė ir mylėjo.
"Pirmąkart su kunigu Antanu susipažinome, kai jis dirbo Naujojoje Akmenėje. Paskui kartu dirbome Klaipėdoje, beveik ketverius metus. Pasirodo, mes baigėme tą patį universitetą Instbruke, tik jis gerokai anksčiau. Pagal savo amžių jis buvo labai tvirtas ir sveikas, sportuodavo. O vakarais lankydavo žmones. Jis sakydavo, kad Lietuva dar yra misijų kraštas, todėl galima naudotis įvairiomis privilegijomis, svarbu, kad žmonės taptų krikščionimis. Jis buvo labai švelnus žmogus, uolaus būdo. Žmonės labai mėgdavo pas jį eiti išpažinties, visada būdavo eilės. Ir, tai nuostabu, tarp jų labai daug jaunų žmonių", – pasakojo kunigas V.Šimkūnas.
Klaipėdoje, jau būdamas garbaus amžiaus, 1992–1996 m. kunigas A.Šeškevičius namuose aplankė 5 940 šeimų, jose pakrikštijo 264 žmones, sutuokė 460 porų, 207 suteikė Ligonių sakramentą. Taip jis pats užrašė savo dienoraštyje.
O per tuos pusšeštų metų, kai Kirgizijoje atliko sovietinio teismo paskirtą bausmę, po aštuonių valandų darbo gamykloje kasdien jis irgi apaštalavo.
Tada jis pakrikštijo 15 tūkst. žmonių, sutuokė 2 tūkst. porų, priėmė 600 kitų tradicijų žmonių į Katalikų bažnyčią.
Tiesa, kažkada šviesios atminties kunigas prasitarė norėjęs vykti į misiją Afrikoje, tačiau esą vyresnybė jo neišleido.
"Sakė, ir čia reikia kunigų. Manau, Rusijoje daugiau gero padariau, o kartu ir Lietuvoje", – rašė A.Šeškevičius.
Tikintieji ir šiandien nulenkia galvas prieš nesavanaudišką ir pasiaukojamą tėvo Antano uolumą.
"Prieš 88 metus didysis Šeimininkas – Amžinasis Dievas išdalijo talentus 1914 metais gimusiems savo tarnams, tarp jų – ir būsimajam jėzuitui, kunigui Antanui. Nedavė jam mokslininko, rašytojo, dailininko gabumų, o dovanojo uolaus sielų žvejo talentą", – taip buvo parašyta šio šviesaus žmogaus nekrologe.
A.Šeškevičiaus biografijos faktai
Gimė 1914 m. balandžio 4 d. Sindriūnų kaime, Pasvalio rajone.
Mokėsi Pasvalio gimnazijoje. 1934 m. baigė Biržų gimnaziją ir rugpjūčio 20 d. įstojo į Jėzaus draugiją (Pagrįžuvio vienuolyno noviciatas).
Pirmuosius vienuolinius įžadus padariusio A.Šeškevičiaus kelionę į Insbruką palaimino Lietuvos jėzuitų atkūrėjas tėvas Benediktas Andruška.
A.Hitleriui užėmus Austriją, jis su kitais lietuviais jėzuitais filosofijos studijas baigė Galaratėje, prie Milano.
1939 m. atlikti praktinio darbo grįžo į Lietuvą – redagavo "Žvaigždės" žurnalą ir mokėsi Kauno kunigų seminarijoje.
Prasidėjus karui, slapta perėjęs sieną, pasiekė Vieną, kur tęsė teologijos studijas.
1943 m. birželio 19 d. Vienos Šv. Stepono katedroje arkivyskupas kardinolas Teodoras Iniceris suteikė Kunigystės sakramentą.
1944 m. sugrįžo į Lietuvą.
1949 m. birželio 3 d. jį areštavo už Šiauliuose jo įkurtos "Jėzaus Širdies Sargybos" organizacijos veiklą ir nuteisė 25 m. nelaisvės.
1956 m. vasarą po bylų peržiūrėjimo buvo paleistas. Savo noru išvyko į Altajaus kraštą, Stargorodo miestą, kur beveik dvejus metus dirbo savo įkurtoje bažnytėlėje, darbavosi Volgos vokiečių kolonijose, įkūrė parapiją.
1963 m. už devocionalijų platinimą suimtas, atvežtas į Vilnių ir nuteistas 7 m. laisvės atėmimo, kalėjo Pravieniškėse, paskui išsiųstas į Permės lagerį, vėliau išvežtas į Uralo miškus.
1969 m. rugsėjį į tėvynę sugrįžo po 20 metų.
Parašė religinės literatūros darbus: "Dienoraštį", "Apmąstymus", "Šv. Mišios", "Penktasis Dievo įsakymas".
Kurį laiką negalėjęs atlikti tiesioginių pareigų, pagaliau buvo paskirtas Dubingių Šv. Jurgio parapijos klebonu.
1970 m. teisė Molėtų rajone už religijos mokomus vaikus, nuteistas metams.
Teismo paskirtą bausmę atliko Alytaus griežtojo režimo kalėjime.
1972 m. išėjęs į laisvę vikaravo Šilalėje.
Po trejų metų atvyko į Gargždus.
Važiavo į Maskvą prašyti leidimo naujos bažnyčios statybai ir leidimas buvo gautas.
1988 m. buvo paskirtas į Naująją Akmenę, vėliau – į Eigirdžius, kur, prasidėjus Atgimimui, tapo pirmuoju mokyklos tikybos mokytoju.
Atkūrus Telšių kunigų seminariją, pakviestas dėstytojauti.
1992 m. paskirtas Klaipėdos Šv. Juozapo Darbininko parapijos vikaru.
Mirė 2002 m. sausio 25 d. Palaidotas Kaune.
