– Ina, turbūt neužmiršote savo pradėtų rengti "Protų kovų" gimtadienio?
– Neužmiršau. Pradėjome 2009 m. sausio 6 d., per Tris karalius.
– Ranką pridėjus prie širdies, ar nejaučiate nuoskaudos, kad po jūsų sėkmės protmūšiai tapo kaip epidemija? Šiandien turime bent porą panašių televizijos žaidimų, vienas jų – "Auksinis protas", kovas rengia Robertas Petrauskas, Vytaras Radzevičius ir kiti žinomi ar nežinomi žmonės.
– Kokia gali būti nuoskauda? Ne aš sugalvojau protų mūšius. Jie išpopuliarėjo aštuntojo dešimtmečio viduryje Didžiosios Britanijos baruose. Tik mes juos pritaikėme Lietuvai. Nuoskaudą jutau, kai iš pradžių nukopijuodavo mūsų žaidimo formatą. Kodėl, pavyzdžiui, turi vykti būtent šeši turai po dešimt klausimų? Mes taip pradėjome ir nuo mūsų kopijavo.
– O jūs Didžiojoje Britanijoje išgėrėte alaus ir dalyvavote jų protmūšiuose?
– Ir Didžiojoje Britanijoje dalyvavau, ir Lietuvoje. Iki manęs protų mūšius rengė vienas australas – Vilniuje, bare "Prie parlamento", kur aš su bičiuliais iš Anglijos juos ir atradau.
Ir tada pradėjau aš, bet artimųjų, draugų, daugelio barų savininkų reakcija buvo panaši: "Išprotėjai? Kas bare norės atsakinėti į klausimus?"
– Ar ilgai tai gyvuos? Dabar protų kovos rengiamos vos ne kas penktame bare?
– Azartas, žinių patikrinimas žmonėms buvo, yra ir bus įdomus. Tik dalyviai sensta, ateina daugiau brandaus amžiaus žmonių. Įsisukančiųjų į tą ratą daugėja. Atsiradus daug daugiau vietų, kur tai organizuojama, žmonės pasiskirsto. Vieni eina, kur jiems patogesnė vieta, kiti, kur sunkesni arba atvirkščiai – lengvesni ar popsiškesni klausimai.
– Žmonėms įdomiau ten, kur gali patikrinti žinias ar kur gali išmąstyti klausimą, sulaukti užuominos?
– Taip, įdomu, kai galima atsakymą sužinoti ne tik remiantis enciklopedinėmis žiniomis, kur reikia loginio, dedukcinio mąstymo. Bet manęs ir mano žaidėjų klausimai, į kuriuos atsakymus gali tik išmąstyti, nedomina. Galima išmąstyti, bet turi turėti iš ko, t.y. reikia žinių bagažo.
Lietuvoje protų mūšiai – tai savotiškas hibridinis variantas tarp angliškųjų pub quiz, kur vyrauja paprastų žinių standartas – žinai arba ne, ir rusiškojo "Kas? Kur? Kada?", kur užuomina seka po užuominos, egzistuoja keli sluoksniai ir dešimt saugiklių. Mes – per viduriuką. Manau, kad reikia ir tokių, ir tokių klausimų.
– Sakote, dalyviai sensta. Kodėl jaunimas nelabai mėgsta protų mūšius? Jaunajai kartai labiau patinka, kai viskas padėta ant lėkštutės? Panaršei išmaniajame telefone, pažiūrėjai į "Google" – ir turi atsakymą?
– Yra tiesos. Galbūt jų mažesnė gyvenimo patirtis, mažiau išgirsta, pamatyta. Jauni žmonės pas mus pasijunta prasčiau, todėl pabėga arba eina į lengvesnius žaidimus. Jaunesniems įdomesnės kitos pramogos. Daugeliui žaidėjų protų kovos – tai ne tik žinių patikrinimas. Jie įpratę kartą per savaitę susitikti su draugais, tiesiog pabūti. Ir jei neateina, jaučia badą.
Pati protų mūšiuose dalyve būnu retai, nes nėra laiko: ir vedu žaidimus, ir vaikai neišleidžia – turiu dvi 14 ir 10 metų dukras. Ir bado nejaučiu – pasisotinu kurdama žaidimus.
– Be žinynų, Vikipedijos, paieškų "Google" su raktiniais žodžiais apie "rekordus", "keistenybes", "įdomybes", "galvosūkius", kaip įdomiausiai ar kurioziškiausiai sugalvojate klausimą?
– Hm. Išskirti negaliu, kartais mintis kyla duše ar net naktį pabudus, tad iškart užsirašau.
– Kas per beveik septynerius metus jus nustebino šiuose žaidimuose?
– Iš kur žmonės gali tiek daug žinoti?! Neįsivaizduoju, kaip veikia jų smegenys, nes yra žaidėjų, kuriems kad ir kokio sunkumo klausimą sukonstruosi, jie žinos atsakymą! Ir susimaus labai retai. Stebina, koks milžiniškas jų žinių bagažas, ir suki galvą, kaip sugalvoti klausimą, į kurį jie neatsakytų.
– Kodėl tokiuose žaidimuose gerokai dažniau dalyvauja vyrai?
– Dažniau? Hm... Gal jie turi mažiau šeiminių rūpesčių, gal drąsesni, labiau pasitiki savimi? Labai daug žmonių baiminasi ateiti į tokius žaidimus, manydami, kad per mažai žino.
– Žinau, kad Kaune vyksta jūsų rengiami protų kovų klasika tapę žaidimai.
– Tikrai taip! Ir net dvi dienas – antradienį ir trečiadienį. Antradienį žaidžiame restorane "Architektai", o trečiadieniais kviečiame į mūsų naująją rezidenciją – restoraną "Pilies sodas". Dirbame visą savaitę, kad mūsų žaidimuose dalyvaujantys žmonės ne tik smagiai praleistų laiką bendraudami, bet ir sužinotų nemažai naujų dalykų, nes mūsų žaidimuose rengiami patys įvairiausi turai.
– Ar sutinkate su Konfucijumi, kad nėra kvailų klausimų, yra tik kvaili atsakymai?
– Ne, nesutinku. Nes būna išties labai kvailų klausimų. Taip yra buvę ir mano žaidimuose. Net gėda buvo skaityti.
– Jei būtų galimybė pakviesti į žaidimą garsius pasaulio žmones, kokius pasirinktumėte?
– (Juokiasi). Labai norėčiau pakviesti Donaldą Trumpą. Žiūrėjau jo debatus su Hillary Clinton. Dar – Indijos prezidentą. Būtų įdomu pasikviesti žmonių iš skirtingų kultūrų, žiniuonių, išminčių, valstybių veikėjų. Ir Šiaurės Korėjos lyderį Kim Jong-uną. Nors tas beprotis po to gal gali įsakyti visus, sėdinčius prie stalo, sušaudyti.
– Kaip suprantu, jūs balsuotumėte už H.Clinton?
– Nebalsuočiau. Šįkart amerikiečių laukia labai skaudus pasirinkimas.
– Kodėl protų kovos? Išminčiai sako, kad kaip tik mūsų protus reikia nuraminti.
– Nežinau. Tiesiog. Na, taip įvyko ir dabar jau nieko nepadarysiu.
– Ar nekeista, kad jus daugelis pažįsta kaip vieną iš Protų kovų pradininkių Lietuvoje?
– Hm... Nežinau, kas esu. Šešiolika metų dirbau Didžiosios Britanijos ambasadoje ir ten labai prasiplėtė akiratis. Dirbau įvairiose srityse – ekonomikos, žiniasklaidos, Konsuliniame, Politiniame skyriuose.
– Susidūrėte ir su politikos purvu, veidmainystėmis?
– Ne, kodėl? Ši patirtis daugiau iš vertėjavimo politikams patirties, kai jie nemokėdavo kalbėti angliškai. Tekdavo visko išklausytI, ką jie sako ambasadoriui.
– Ir?
– Visko prisiklausiau, visko. Vertėja nebūtinai turi būti kvailė. O dabar verčiu knygas ir rengiu "Protų kovas".
– Ar tiesa, kad vertėjavote, kai į Lietuvą buvo atvykusi Didžiosios Britanijos karalienė?
– Ne, tuomet auginau vaiką. Tačiau su karaliene susitikusi buvau ir palaiminimą gavau (juokiasi).
– Jūs neretai verčiate detektyvus. Kodėl?
– Detektyvai man labai patinka, nors mėgstamiausias žanras – satyra. Mėgstu geras knygas.
– Kas yra gera knyga? Kai kas sakys, kad "50 pilkų atspalvių".
– Atsirenku tas, kurios man patinka. Detektyvų skaitau daugiausia.
– Kokias tris knygas per savo gyvenimą turėtų perskaityti žmogus?
– Hm... Conan Doylą. Dar... Ne, nesakysiu "Ulisas". Nesitikėkit.
– Negalvoju apie jį. Klasikos yra labai daug.
– Gal Prustą? Bulgakovą?
– Kodėl neminit Biblijos, Korano, Bhagavadgytos?
– Nemanau, kad žmogui tai perskaityti privaloma. Ir tikrai ne visa pasaulio išmintis yra Biblijoje. Tai nėra raktas į gyvenimo išmintį. Aš esu agnostikė. Kultūros ir meno, bet ne kulto gerbėja.
– Kodėl kultūros, meno gerbėjai ir šviesaus atminimo aktoriaus A.Roseno dukrai nepatiko aktorystė?
– Tėtis to nenorėjo. Neleido, ir viskas. Juo patikėjau ir tuo labai džiaugiuosi. Aktoriaus gyvenimas labai sunkus, su aktoriumi daug metų gyvenau ir neatrodo, kad jo gyvenimas yra saldus. Esu knygos žmogus. Mėgstu neviešą gyvenimą.
– Ką jus vadinate nesaldžiu gyvenimu? Realybės praradimą? Egoizmą? Pernelyg laisvamanišką būdą?
– Ne. Aktoriaus problema, kad jis labai priklausomas nuo kitų žmonių. Arba jį ims, arba ne. Arba turės darbo, arba ne. Pamenu auksinius tėčio žodžius prieš man veržiantis į konservatoriją: "Na, gerai, tu būsi labai gera aktorė, tada gerai. O jei būsi vidutinė?" Tada lauktų nuolatinė kova dėl duonos, darbo. Pasaulyje, norėdami išgyventi, dauguma aktorių užsiima pašaliniais darbais. Manęs neviliojo aktoriaus darbas. Nemėgstu fotografuotis, o kaip to išvengčiau, jei būčiau aktorė?
– Vis dėlto keliuose filmuose suvaidinote? Mergaitę Agatą filme "Elektroninė senelė" (rež. Algimantas Puipa, 1985 m.), Raimundo Banionio juostoje "Neatmenu tavo veido" (1988 m.).
– Ir to pakako.
– Ina, bet ar mane ims į darbą, ar ne, tiksiu ar ne, Lietuvoje galima pritaikyti beveik bet kuriai profesijai.
– Na, taip, taip. Bet nekalbu iš išskaičiavimo. Aktorius labiau priklausomas nei dauguma profesijų nuo kitų žmonių valios. Renkasi režisierius ir tik labai retai renkasi aktorius. Na, taip, tai galima pasakyti ir vertėjui. Bet galima ištobulėti, dirbti su savimi. Tačiau aktorius gali daug dirbti su savimi, bet...
– Kokią didžiausią gyvenimo kovą yra laimėjusi "Protų kovų" Lietuvoje pradininkė?
– Laimė, didelių kovų gyvenime nepatyriau... Oi, palaukite vieną sekundę. Užmiršau vaiką pasiimti iš teniso treniruotės...
– Aha, užmirštas vaikas? Lietuvoje reikia norvegiškos vaiko teisių apsaugos tarnybos "Barnevernet"?
– Labai reikia.
– Ir kas jūsų dabar lauktų? Patiktų, jei vienas kitą skųstų? Juk jei keturioms minutėms vaiką paliksite užrakintą automobilyje ir nueisite trumpam į parduotuvę, jūs, kaip Norvegijoje, sulauktumėte skambučio iš policijos ar "Barnevernet" tarnybos.
– Jei tai tiesa, jau peržengtos sveiko proto ribos. Bet tokios visuomenės, kaip Norvegijoje, norėčiau. Geriau truputį peržengtos sveiko proto ribos ir skambutis dėl tų kelių minučių, nei kad neskambintų, kai mušami ir užmušami vaikai.
– Žmogus tokia būtybė, kuriam reikia taisyklių ir jį reikia įsprausti į rėmus?
– Oi, kaip aš nepasirengusi tokiems klausimams... (Juokiasi).
– Atėjęs į protų kovas aš irgi nežinau, kokie bus klausimai.
– Hm, aš nežinau į kai kuriuos atsakymų kaip protų kovose.
– Paskutinis klausimas ir "kovą" baigiame. Kas jums yra laisvė?
– Gyventi taip, kaip noriu, daryti, ką noriu, gyventi laisvoje valstybėje, laisvai mąstyti, laisvai reikšti savo mintis.
– Manote, kad esate laisva?
– Taip.
– O dabar – jau tikrai paskutinis klausimas. Tai kokie politikai ir ką jie ten kalbėjo, kai jiems vertėjavote?
– (Kvatojasi). Vieni kitus apkalbinėjo.
