„Labai džiaugiuosi galėdamas pristatyti savo naujus paveikslus nepaprastai jaukioje „Mano Sofa“ aplinkoje. Man ji primena namų jaukumą, joje daug kokybiškos tekstilės, skirtingų medžiagų, sofų, krėslų, viskas labai stilingai suderinta ir pateikta. Man beliko tik pakabinti paveikslus ant 5 m aukščio raudonų plytų sienų. Čia būnant mintimis galima lengvai persikelti į šarmingąjį Niujorką, kuriame taip pat kabo mano darbų. Žinau viena, mano paveikslai dera itin modernioje aplinkoje, nors, su profesionalo pagalba atrinkus, galima puikiai derinti art deco ir šiuolaikinės klasikos aplinkoje. Salono-galerijos „Mano Sofa“ interjeras leidžia parodyti, kaip galima derinti skirtingus stilius vienoje aplinkoje. Kiekvienai vietai labai kruopščiai atrenku paveikslus, nes kiekviena siena turi savito žavesio. Mano užduotis – atrasti sienas, kurios geriausiai atskleis paveikslą ir kartu sukurs įspūdingą visumą.

www.vitakucinskiene.com nuotr.

Mano naujausi grafikos darbai susilaukia didžiulio susidomėjimo ne tik architektų, interjero kūrėjų ratuose, bet ir tarp verslo žmonių. Šie darbai pasižymi preciziškumu, tikslumu ir švara. Teko girdėti komentarą, kad lietuvių menininkų darbai sunkūs. Manau, man, ypač grafikos darbuose, pavyksta atskleisti lengvumą ir kartu sukurti traukos centrą. Mano darbai pasižymi estetiška švara, čia nėra nereikalingo, jie labai paprasti ir tas paprastumas įtraukia. Juos kuriu taip pat labai lengvoje atmosferoje, žinau, ką darau, tiesiog mėgaujuosi procesu. Tapant abstrakcijas akrilu, daug daugiau dinamikos, nenuspėjamumo, dramų ir nežinomybės. Kartais jaučiuosi kaip trileryje, nežinau, kas laukia už kito posūkio, nors tuo abstrakcija ir žavi. Keletas paveikslų atkeliavę ir iš Braitono, nutapyti gyvenant Junginėje Karalystėje“, – apie savo kūrybą pasakojo D. Jonaitis.

www.vitakucinskiene.com nuotr.

Baldų ir interjero salonas „Mano sofa“ turi ne tik minkštųjų baldų ekspoziciją, čia nuolat vyksta ir įvairių tapybos ir fotografijų parodų, edukacinių ir kultūrinių renginių. „Mano sofa“ įkūrėja Kristina Birgelė puoselėja idėją į vieną erdvę pakviesti žmones, kurie domisi menu, kultūra, muzika, psichologija, kurioje jie gali bendrauti ir užmegzti artimesnį ryšį su parodos autoriumi, renginio pagrindiniu herojumi. Čia jau lankėsi ir savo patirtimi dalijosi Aistis Mickevičius, Algis Kriščiūnas, Jurga Šeduikytė ir daugelis kitų menininkų.

www.vitakucinskiene.com nuotr.

Tapybos darbų parodos kas mėnesį čia vis naujos, o metų pradžiai spalvų suteikė D. Jonaičio paroda. Atidarymo vakaro metu susirinkę Daliaus kūrybos gerbėjai negailėjo pagyrų ne tik autoriui, tačiau buvo sužavėti ir erdve, kurioje darbai pateikti. Lankytojai iki vasario 5 d. kviečiami apsilankyti „Mano Sofa“ salone ir pasimėgauti harmoninga aplinka ir kokybišku menu.

Mados ikona

Kaune, Lietuvos art deco lopšyje, XX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje iš Vakarų Europos atkeliavusi mada rūpėjo abiejų lyčių atstovams. Ne vienas jų, pabuvojęs senojoje Europoje, parsiveždavo anuomet madingų drabužių, kosmetikos, apavo, aksesuarų, madų žurnalų ir siekė rengtis taip, kaip Vakarų Europoje. Tam siekiui pasitarnavo ir daugybė lyg grybų po lietaus pridygusių, daugiausia Laisvės alėjoje, drabužių siuvyklų, batų, skrybėlių dirbtuvių, kirpyklų.

Pasak A. ir P.Galaunių namų skyriaus vadovės Miglės Banytės, mados etalonu ne tik laikinosios sostinės menininkų sluoksnyje buvo laikoma operos dainininkė Marijona Rakauskaitė, 1923 m. atsivežusi iš JAV į Kauną didžiulius lagaminus drabužių ir aksesuarų. Tai iš tiesų buvo ypatinga asmenybė, kuriai buvo svetimos praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio pradžioje dar konservatyvios Lietuvoje pažiūros į madą. Priminsime, kaip ir kodėl M.Rakauskaitė atsidūrė JAV, kodėl reikėjo pasikvieti iš ten ją į Kauną.

1922 m.: A.Galaunienės apranga nebuvo tokia ekstravagantiška, kaip M.Rakauskaitės, tačiau subtili / A. ir P.Galaunių muziejaus nuotr.

M.Rakauskaitės tėvas Lietuvoje buvo knygnešys, kuris, bijodamas trėmimo į Sibirą, pabėgo į JAV. Ten įsikūręs, parsikvietė būsimą žmoną ir sulaukė su ja septynių vaikų. Marijona buvo tas jų vaikas, kuris nuo vaikystės svajojo apie sceną ir dainavimą. Šiuos mokslus baigusi JAV, ji 1923 m. atvyko į Lietuvą dirbti besikuriančiame Valstybės teatre.

Žiogelis nuo blogos akies

Laivu per Atlantą ji atsigabeno fortepijoną ir jau minėtus įspūdingo dydžio lagaminus, kuriuose buvo gausu sveikos gyvensenos, fizinių pratimų knygų, ekstravagantiškų drabužių, kailinis boa, diržai, neregėtos Lietuvoje kosmetikos, aksesuarų, antikvarinių kūrinių. Netrukus apie ją, puikią dainininkę ir ekstravagantišką moterį, prakalbo ne tik Kaunas, bet ir Palanga, į kurią gastrolių ji išvyko su Kipru Petrausku.

Kurorte ji visus stebino ne tiek savo balsu, kiek drabužiais, visa išvaizda. Mat lakavo kojų ir rankų nagus, dažė plaukus ar jų sruogas priklausomai nuo to, kokios spalvos drabužį vilkėjo. Beje, pirmas jos vaidmuo Valstybės teatre Kaune buvo Karmen to paties pavadinimo operoje. Šiam vaidmeniui ji užsisakė suknelę Ispanijoje, o į sceną išbėgo įsikandusi gyvą raudoną rožę, basa, raudonai lakuotais kojų ir rankų nagais.

Kaunas to dar nebuvo regėjęs. Juolab kad raudonai dažyti nagai Lietuvoje anuomet buvo laikomi laisvo elgesio moterų bruožu. O dabartiniai kauniečiai, pasibaigus koronaviruso sukeltiems sunkumams, parodoje galės pamatyti daugybę įspūdingų M.Rakauskaitės rankinių, batų, suknelių, kosmetikos ir panašių dalykų. Pavyzdžiui, ji kasdien prisiklijuodavo atsivežtas iš JAV blakstienas, naudojo skaistalus, pudrą, kvepalus, į suknelės apatinį kraštą įsegdavo žiogelį. Kodėl? "Kad bloga akis nenužiūrėtų", – paaiškino M.Banytė.

Dama, kuri norėdavo viena vilkėti pasirinkto iš žurnalo modelio suknelę, mokėjo siuvėjai gerokai brangiau, kad ši to modelio netiražuotų.

Pasirodymo aukštuomenėje kaina

Parodoje eksponuojama nemažai buvusios šių namų šeimininkės, garsios tarpukariu operos solistės Adelės Galaunienės rankinių, papuošalų, drabužių, batų. Apie gerą A.Galaunienės skonį byloja iškilmingoms progoms skirtas jos kaklo papuošalas – apykaklė, o mėgstamiausias dainininkės papuošalas kasdienybėje buvo didelė kamėja. A.Galaunienė buvo elegantiška ponia, tačiau konservatyvesnių pažiūrų, nei visai kitame pasaulyje išaugusi M.Rakauskaitė.

Besigrožėdami rausvąja A.Galaunienės suknia, fetrine skrybėlaite, juodu siuvinėtu šilkiniu jos kimono, sužinome, kad su pastaruoju drabužiu ji dainavo Čio Čio San partiją operoje "Madam Baterflai", vilkėjo jį namie. O štai rausvąją suknelę dainininkė parsivežė iš savo dainavimo mokytojos Fransuazos Litvin, gyvenusios Paryžiuje, į kurį A.Galaunienė su vyru buvo išvykę 1923 m. Beje, moteriai pasirodyti aukštuomenės pokyliuose du kartus su ta pačia suknele anuomet buvo nepriimtina.

Pasak istorikės Justinos Minelgaitės-Plentienės, šilko medžiaga vakarinei suknelei kainuodavo apie 200 litų. O kur dar brangios siuvėjų paslaugos, kvepalų, lūpų dažų, šukuosenos, šilkinių kojinių, manikiūro, vairuotojo kainos? Tad vienas pasirodymas aukštuomenės baliuje damai atsieidavo apie 450–500 litų, tai sudarė maždaug du vidutinius tarnautojo atlyginimus.

Balių sezonas trukdavo nuo Naujųjų metų iki pat Užgavėnių, tad susidarydavo įspūdingos išlaidos, skirtos vienam damos pasirodymui vakariniame pokylyje. Tokias išlaidas galėjo sau leisti tik labai turtingų vyrų žmonos.

Na, o spaudoje populiarintas ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje lieknėjimo būdas galėjo būti prieinamas kiekvienai moteriai ar merginai – tereikėjo per savaitę sugraužti turguje nusipirkto saują… sumalto šieno.

Trumpėjo suknelės ir plaukai

Dama, kuri norėdavo viena vilkėti pasirinkto iš žurnalo modelio suknelę, mokėjo siuvėjai gerokai brangiau, kad ši to modelio netiražuotų, o apie tokius sandorius su kirpyklomis neteko girdėti. Beje, trečiojo dešimtmečio pradžioje trumpėjo ne tik suknelių ilgis, bet ir plaukai.

Pasak istorikės Giedrės Milerytės-Japertienės, anuomet radosi modernios įrangos "frizūroms" daryti: elektriniai plaukų džiovintuvai, žnyplės ir pan. (tai galima pamatyti parodoje). Ypač moderni, prestižinė buvo kirpykla, veikusi Laisvės alėjos ir S.Daukanto gatvių sankirtoje. Minėtoje kirpykloje anuomet dirbo trys garsūs kirpėjai: du Muraliai ir Juozas Urbšys. Beje, pas pastarąjį meistrą kirposi ir A.Smetona su Sofija Smetoniene bei Jadvyga Tūbelienė – moterys, galėjusios sumokėti už cheminį sušukavimą – prabangos ženklą, anuomet kainavusį daugiau nei kelios karvės.

Na, o plaukų dažymas anuometėje Lietuvoje buvo retenybė, todėl M.Rakauskaitė, dažnai keitusi plaukų spalvą, nes taikė ją prie aprangos spalvos, visuomet traukė visuomenės dėmesį. Beje, viena iš Kauno mados ikonų buvo Jadvyga Tūbelienė, daug dėmesio skyrusi avalynei. Įvairaus apavo ji parsiveždavo dirbdama Užsienio reikalų ministerijoje, iš užsienio šalių.

Vietos gamintojų, pvz. Giršos Leibos Falkovskio avalynės fabriko,  brangiausi moteriški zomšiniai luoteliai (laiveliai) 1925 m. kainavo 43 litus, o brangiausi vyriški "džimmi" stiliaus batai – 46, lakuoti pusbačiai – 45 litus. Pasak istoriko Alvydo Surblio, kai 1933 m. pradėjo veikti guminės avalynės fabrikas "Inkaras", jis nukonkuravo importinius kaliošus, guminius batelius, sportinę avalynę ir pan. gaminius. Pastarųjų reklamoje buvo rašoma, kad jiems nebaisios nei rudens darganos, nei žiemos šalčiai, kad tokią avalynę avintys vaikai nesirgs gripu, jaunimas neturės slogos, o seniai negaus reumatizmo.

Stilingasis Balys Sruoga

Išlaidavo savo aprangai ir vyrai. Kaip rašo knygoje "Kai Kaunas buvo Kunas" istorikė G.Milerytė-Japertienė, vyriškas išeiginis kostiumas XX a. ketvirtajame dešimtmetyje pas geriausią ir, suprantama, brangiausią Kauno siuvėją svėdasiškį Antaną Rimšą (pas jį drabužius siuvosi ir Antanas Smetona) kainavo apie 300 litų – už tokią sumą anuomet buvo galima nusipirkti arklį. Žinoma, Kauno parduotuvėse buvo kostiumų ir už 80 litų, tačiau aukštuomenė oficialiuose renginiuose, brangiuose restoranuose negalėjo vilkėti tokiu kostiumu.

Pasak M.Banytės, tarpukariu savo aprangos stiliumi tarp vyrų išsiskyrė rašytojas Balys Sruoga, mėgęs vasarą pasirodyti mieste trumpomis golfo kelnėmis, margomis, kelius siekiančiomis ilgomis kojinėmis – tai liudija parodoje pateiktos nuotraukos. Čia pat, A.ir P.Galaunių namo stiklinėje spintoje, eksponuojama ir B.Sruogos kepurė su snapeliu, kaklaryšiai. Gaila, kad neišliko jo gintariniai karoliai, kuriais B.Sruoga buvo pasipuošęs Petrograde Juozo Zikaro ir Anelės Tūbelytės vestuvių proga.

Parodoje pateikta nemažai madingų anuomet vyriškų reikmenų: portsigarai, fotoaparatai, populiarus anuomet galvos apdangalas katiliukas, skutimosi reikmenys, tabokinės, prožektorius, grafinai su stikliukais stipriesiems gėrimams ir t.t.

Tarsi skiepas nuo slogučio

Ekspozicijoje be įspūdingų M.Rakauskaitės, A.Galaunienės ir kitų ponių suknelių, gausu intriguojančių grožio ir kitos paskirties smulkmenų: muilo, kvepalų, pudros, skaistalų, papirosinių ir kt. Visa ta džiuginanti akis tarpukario mados atributika atrinkta parodai iš Kauno miesto muziejaus, Maironio lietuvių literatūros muziejaus, Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus ir jo padalinių, privačių rinkinių.

Šį tarpukario damų ir džentelmenų grožio bei mados pasaulį parodoje reikšmingai papildo ne tik didelės tarpukario nuotraukos, bet ir vaizduojamosios dailės kūriniai, tarp kurių Kajetono Sklėriaus, Marcės Katiliūtės, Jono Šileikos, Adalberto Staneikos, Prano Domšaičio ir kt. nutapyti to meto garbių asmenybių portretai, įamžinti jų laisvalaikio momentai.

Parodoje galima pasigrožėti ne tik jau minėtų M.Rakauskaitės, A.Galaunienės, A.Zikarienės papuošalais, suknelėmis, rankinėmis, skrybėlaitėmis, kosmetikos priemonėmis. Čia pateikiami ir Unės Babickaitės, Olgos Didžiokienės, Olgos Dubeneckienės, Elenos Žalinkevičaitės-Petrauskienės, Barboros Didžiokienės, mažiau žinomų ponių asmeniniai daiktai, portretai, nuotraukos.

Įkvėpė aplinka ir pastatas

"Man visada smagu sugrįžti į gimtąjį Kauną, kuriame yra tiek daug modernizmo architektūros pastatų, iškilusių tarpukario laikotarpiu. Viename jų aš kūriau buto interjerą", – aiškina interjero dizainerė Laura Giržadė.

Šį gyvenamąjį namą miesto centre suprojektavo žinomas architektas Edmundas Frykas, vėliau, keičiant projektą, prisijungė architektas Aleksandras Gordevičius.

"Džiaugiuosi, kad jis buvo rekonstruotas pagal archyvinius dokumentus. Patalpos, kurių interjerą kūriau, suformuotos naujai pastatytame mansardiniame pastato aukšte ir neturėjo jokių autentiškų tam laikotarpiui būdingų architektūros bruožų, detalių. Tačiau aplinka ir pats pastatas įkvėpė suteikti jam art deco stiliaus dvasią. Stengiausi nemėgdžioti, bet ieškojau pasikartojančių bruožų ir jais remdamasi sukūriau modernią, lakonišką, subtilią jo interpretaciją", – dalijasi interjero kūrėja.

Interjere gausu šiam stiliui būdingo dekoratyvumo, eklektikos, ryškūs kontrastai: tai ir grafišku ornamentu puošti tonuoti pertvarų stiklai, ir blizgaus metalo detalės, ir sendinti auksuoti veidrodžiai. Pagrindinė spalvinė tema – juoda ir balta. Ją paryškina juodų linijų, kurias matome grindų sprendiniuose, geometrija. Į visumą organiškai įsiliejo ir vienas autentiškas šio stiliaus daiktas, tai valgomojo stalas, kaustytas metalu, kurį pavyko įsigyti antikvariate.

Svarbūs techniniai niuansai

Gyvenamajame kambaryje tarp dviejų durų esančios akcentinės betono sienos originali idėja buvo pasiskolinta iš kito Kauno tarpukario modernizmui priklausančio pastato fasado K.Donelaičio gatvėje ir savaip interpretuota. Interjero kūrėja siekė, kad šio dviejų kambarių buto interjeras būtų šiuolaikiškas, nepavaldus laikui, ateinančioms ir nueinančioms trumpalaikėms tendencijoms, atspindėtų jame gyvenančio žmogaus asmenybę.

Kai kuriuos sprendimus padiktavo šio būsto erdvės techninė specifikacija. Pavyzdžiui, keistokas planas – beveik 70 kv. m ploto patalpa sudaryta iš dviejų laikančiosios sienos atskirtų tūrių. Vos įėjus į butą patenki į mažesnę, 20 kv. m ploto erdvę, po to į 50 kv. m. Pirmojoje suformuota holo ir virtuvės erdvė, kurias atskiria sienutė, antrojoje – svetainės-valgomojo zona vienoje pusėje, o sanmazgo ir miegamojo – kitoje.

Kitas ypatumas – labai daug langų, dėl to buvo sudėtinga suprojektuoti pertvaras. Dar vienas niuansas – nedidelis lubų aukštis, kurį bandyta išsaugoti nedengiant stogo papildomomis konstrukcijomis. Išskyrus vietas, kur reikėjo paslėpti vamzdžius. Vizualiai aukštį padidinti pavyko panaudojus klijuotas imitacines gegnes, kuriomis dekoruotos lubos. "Manau, kad sėkmingai pavyko įveikti minėtus iššūkius", – komentuoja L.Giržadė.

Laura Giržadė

Netradicinės idėjos

Teko priimti daug nestandartinių sprendimų. Pavyzdžiui, įrengti drabužinę lovos galvūgalyje. Nors miegamasis ir nedidelis, dizainerė išsikėlė užduotį pastatyti lovą taip, kad gulintis matytų gražius medžiais apaugusio šlaito vaizdus pro langus. Todėl ji atsidūrė kambario centre, o už jos buvo suformuota atskira nedidelė patalpa drabužių spintoms. Ją nuo miegamojo skiria tonuoto ornamentais puošto stiklo pertvara, kuri ne tik leidžia į drabužinę patekti dienos šviesai, bet ir tapo ryškiu akcentu.

Arba suolelis dušo zonoje. Pasak pašnekovės, užsakovei pageidaujant, sanmazge buvo atsisakyta vonios ir projektuojamas tik erdvus dušas. O jame iš statybinės plokštės, padengtos drėgmei atsparia medžiaga, buvo suformuotas vientisas tūris / suolelis, kuris skirtas prisėsti prausiantis ar šluostantis ir higienos priemonėms susidėti. Suolelio dalis, esanti už dušo zonos, pritaikyta augalams – ten suformuota vieta gėlių vazonams laikyti.

Gartraukis, kuris slepiasi virtuvės saloje – taip pat įdomus sprendimas, priimtas sukantis iš padėties. Patalpose šlaitinis stogas, jos nėra aukštos, be to, lubos dekoruotos imitacinėmis gegnėmis, todėl norėjosi išvengti papildomo tūrio, besileidžiančio nuo lubų. Šiuo atveju situaciją išgelbėjo nestandartinis gartraukis, kuris įmontuotas šalia kaitlentės ir puikiai pasislepia salos konstrukcijos viduje, kai nėra naudojamas.

Baldai pagal scenarijus

Puikus vaizdas atsiveria ir iš svetainės, pro didelius langus matosi miesto centro panorama, ypač įspūdinga vakarėjant. Todėl sofa poilsio zonai buvo parinkta neatsitiktinai, o modeliuojant galimus laisvalaikio scenarijus. Ji yra tokio modelio, kad ant jos galima sėdėti ne tik atsisukus veidu į televizorių. Pasisukus kitu kampu, šis minkštasis baldas tampa šezlongu, ant kurio patogu skaityti knygą ir mėgautis urbanistiniu peizažu tolumoje.

Specialiai šiam būstui suprojektuoti moduliniai baldai taip pat atlieka kelias funkcijas.

Specialiai šiam būstui suprojektuoti moduliniai baldai taip pat atlieka kelias funkcijas. Pavyzdžiui, holą nuo virtuvės skirianti stiklinė sienutė uždaro maisto gaminimo erdvę su darbastaliu, kad jos nesimatytų vos įėjus į butą. Iš kitos pusės prie jos pritvirtintas veidrodis su prie jo prisišliejusiu staliuku. Taigi, ji kartu yra ir dekoratyvinė interjero detalė, ir praktiškas sprendimas.

Visi korpusiniai baldai yra arba juodos, arba baltos spalvos. Minkšti baldai – pastelinių atspalvių. Sofa apmušta subtiliu žalsvai pilkšvai rožinio tono aksominiu gobelenu. Kėdės prie valgomojo stalo – gelsvai žalsvos. Jos taip pat pasirinktos neatsitiktinai, o dėl to, kad nugarėlės iš metalinio tinklelio neuždengia įspūdingo stalo dizaino, jo formos. L.Giržadė džiaugiasi, kad spintose pasisekė paslėpti visą buto "žarnyną" – vamzdžius, išsikišimus ir pan.

Apie art deco

Art deco yra XX a. pradžioje Prancūzijoje atsiradęs terminas, taikomas moderniajai dailei, architektūrai ir interjerui, sukurtiems tarp dviejų pasaulinių karų (3–4 deš.). Šis stilius pabrėžia formos paprastumą, modernumą. Naudojamos prabangios, egzotiškos medžiagos: retų rūšių mediena, vėžlio šarvai, perlamutras, ryklių, gyvačių oda. Jos kontrasto principu derinamos su stiklu, aliuminiu, kitais metalais. Populiariausia mediena – uosis, klevas, vyšnia. Baldai, interjero elementai dekoruojami auksu, sidabru arba bronza, derinant malachitą, agatą, dramblio kaulą. Tiek interjeruose, tiek balduose galima aptikti Rytų kultūros, graikų meno bruožų. Baldų puošyboje šį stilių galima atpažinti iš geometrinių piešinių, rombų, zigzagų, spindulių, laužytų strėlių. Naudoti ir hieroglifų, skarabėjų, gyvačių, piramidžių, kriauklių motyvai.

Architektūrologas, Kauno modernizmo paveldo tyrėjas Vaidas Petrulis BNS sakė, kad tarp Paryžiaus, Berlyno, Londono, Maskvos ir Amsterdamo atsidūręs Kaunas yra vis dažniau pastebimas dėl savo unikalios architektūros.

„Be abejonės, kuo toliau, tuo Kaunas plačiau yra žinomas ir nors eiliniam žmogui tarsi atrodo, kad nėra pas mus tokių įspūdingų paminklų, Prisikėlimo bažnyčia, Centrinis paštas, Karininkų ramovė tarptautiniame kontekste net kaip atskiri pastatai nusipelno dėmesio“, – sakė jis.

„The Guardian“ interneto svetainėje apžvalgoje rašoma, kad Kaunas yra netikėtai gausus art deco architektūros iš tarpukario, kai lenkams okupavus Vilnių Kaunas tapo laikinąja Lietuvos sostine. V.Petrulis taip pat atkreipia dėmesį, kad Kauno unikalumas slypi būtent tarpukariu užvirusių statybų nulemtoje panašaus stiliaus pastatų visumoje.

„Mes turime visą miestą, kuris praktiškai per dvylika–penkiolika metų buvo sukurtas, ištisa moderni infrastruktūra – daugiau kaip 10 tūkstančių objektų buvo pastatyta“, – kalbėjo architektūrologas.

Tarp britų įvardijamų išskirtinių pastatų – Kristaus prisikėlimo bazilika, kurią „The Guardian“ apibūdina kaip „tokią panašią į dangoraižį, kokia tik bažnyčia galėtų būti“. Norint pajausti tarpukario dvasią, rekomenduojama papietauti „Romuvos“ kino teatro pastate įsikūrusiame restorane bei apsistoti „Metropolio“ viešbutyje. Kaip verti dėmesio art deco objektai įvardijamas buvęs „Pienocentro“ administracinis pastatas, Kauno centrinis paštas, Karo muziejus.

Nors V.Petrulis pripažįsta, kad dalis šių pastatų toli gražu nėra reprezentacinės būklės, jis į tai siūlo žvelgti kaip į galimybę ateityje juos atkurti išlaikant autentiką.

„Žvelgiant iš vienos pusės, jeigu žiūrėsime į tai, kaip jie atrodo šiandieną, be abejo galima liūdėti, bet iš kitos pusės, jie nebuvo pakeisti. Labai geras pavyzdys galėtų būti vieta, kur dabar yra Zoologijos muziejus – ten prieš tai buvo Žydų bankas. Žydų bankas yra sunaikintas ir ten padaryta kažkas kito, dėl ko jau į Kauną tikrai niekas nevažiuos. Tai ta dėmesio stoka ir šiek tiek prastesnė būklė leido išlaikyti autentiškumą“, – sakė jis.

Architektūrologo teigimu, galima pastebėti, jog paskutiniu metu Kauno architektūra sulaukia vis daugiau dėmesio – prie to prisideda ir tarptautinis įvertinimas: pelnytas Europos paveldo ženklas, UNESCO dizaino miesto vardas.

Kaunas taip pat siekia, kad jo tarpukario architektūra būtų įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Spalio 1-ąją Karininkų ramovėje bus atidaryta paroda "Art deco Kaune 1919–1940. Namų jausmas". Joje žiūrovai galės gėrėtis ne tik plastiškų formų baldais, prabangiais apmušalais, šviestuvais, kurių ažūruose slapstosi šviesa, bet ir menininko Deivio Slavinsko tapybos darbais, suteikiančiais ekspozicijai šiuolaikiškumo, užbaigtumo.

Pokalbis apie estetišką aplinką, namų jaukumą ir atrastąjį Kauną su aistringu art deco stiliaus baldų ir interjero dekoro elementų kolekcininku prieš pusmetį Kaune savo namus atradusiu Dainiumi Lanausku. "Man vis nepraeina Kauno įsimylėjimo laikotarpis, tikiuosi, jog jis peraugs į meilę", – neslepia pašnekovas.

– Kaip atsirado idėja surengti šią parodą?

– Manau, kad tikras kolekcininkas turėtų būti truputį pabuvęs baldininku, skulptoriumi, verslininku. Pagal išsilavinimą esu skulptorius, o art deco stiliaus baldai man atrodo labai monumentalūs, skulptūriški. Kauno Pelėdų kalne esančiame tuomečiame Stepo Žuko dailės technikume (dabar Kauno kolegijos J.Vienožinskio menų fakultete) mokiausi meninio medžio apdirbimo. Įgyta baldininko specialybė leidžia man geriau suprasti baldų kūrimo amatą, Vilniaus Dailės akademijoje įgyta skulptoriaus profesija – leidžia pajusti daikto formą, o domėjimasis iš naujo art deco stiliumi – visa tai sujungia į bendrą visumą. Man patinka estetika, grožis, aš tuo mėgaujuosi.

Baldų kolekcionavimu giliau susidomėjau prieš penkerius metus. Buvo tokia įdomi istorija: draugo namuose, priklausiusiuose jo  Žaliakalnyje gyvenusiai amžiną atilsį močiutei, pamačiau labai gražų šviestuvą, nuo kurio tiesiog negalėjau atplėšti akių – stiklinis jo gaubtas tapytas ranka. Draugas sutiko man jį parduoti, tačiau paprašė, kad nupirkčiau visus miegamojo baldus, stovinčius namuose. Taip ir užsikrėčiau – tas šviestuvas man nušvietė platų, beribį art deco stilių.

Savo baldams ėmiau ieškoti namų – pradėjau galvoti apie kraustymąsi gyventi į Kauną. Po truputėlį įnikau į savo naujų namų kūrimo procesą: įsigijau tarpukario laikų butą, apstačiau tos pačios stilistikos baldais, papuošiau interjero elementais. Lankiau miesto muziejus ir pamačiau, kad mano turima baldų kolekcija, kurią būtų galima papildyti bendraminčių turimais objektais, yra labai vertinga ir daugeliui dar nematyta. Lietuviškų art deco stiliaus baldų išliko nedaug, tad paroda – puiki proga parodyti tai, kas gražiausio yra išsaugota.

– Papasakokite apie ekspozicijos formavimo procesą. Kaip atrinkote eksponatus parodai? Ar ilgai jų ieškojote? Ar šie daiktai yra iš privačių Kauno miesto kolekcininkų kolekcijų, o gal juos atradote ir kitur – sendaikčių turguose, aukcionuose?

– Keli privatūs kolekcininkai iš Kauno, kurie bendrauja tarpusavyje, dalijasi atradimais. Eksponatų atranka, žinoma, buvo. Teoriškai galėjome visą didžiąją Kauno įgulos karininkų ramovės salę, tačiau mūsų tikslas buvo atrinkti įspūdingiausius tarpukario Kauno autorių darbus. Šioje, pirmojoje tokioje parodoje, nusprendžiau laikytis principo – geriau mažiau eksponatų, bet įspūdingesnių.

– Gal tarp parodoje esančių eksponatų yra kūrinių, kuriuos lydi ypatingos istorijos?

– Parodoje bus vienas baldų komplektas, gautas iš restauratoriaus Bangučio Prapuolenio – žymaus baldų kūrėjo Jono Prapuolenio sūnaus. Būtent tas komplektas buvo pagamintas tapytojo, grafiko, scenografo Adomo Galdiko užsakymu. Tai žmogus – apipavidalinęs Kauno Valstybės teatro spektaklius, dalyvavęs grupės ARS steigime, po karo gyvenęs ir kūręs Paryžiuje ir Niujorke. J.Prapuolenis baldus kūrė ir aukštiems karininkams, turtuoliams, ir inteligentams, teatro ar meno pasaulio įžymybėms.

Parodoje bus eksponuojami ir du foteliai, kuriuos įsigijau iš sendaikčių supirkėjo. Jis pasakojo, kad jie stovėjo "Stumbro" gamyklos direktoriaus kabinete. Labai sunku dokumentais pagrįsti, ar tai tikras faktas, o gal tik graži legenda. Ekspozicijoje bus viena atskira kėdė, kuri 1937 m. pelnė aukso medalį Paryžiuje vykusioje Taikomojo meno parodoje – turime tai patvirtinančius dokumentus.

Įdomus parodos eksponatas – lietuviško lėktuvo ANBO orginalus propeleris, kurį parodai paskolino Kauno įgulos karininkų ramovė. Šalia jo yra lentelė, kurioje parašyta: "Inžinieriaus, architekto, lakūno, dimisijos vyr. letenanto Vlado Drupo dovana". Jis man pasirodė stilistiškai labai tinkantis šiai parodai, todėl papildys ekspoziciją – juk žymusis Kauno aviakonstruktorius Antanas Gustaitis taip pat savo kabinete turėjo tik jam sukurtą art deco stiliaus baldų komplektą "Konstruktorius".

– Kas būdinga art deco stiliui Kaune? Ar jam galima taikyti visus šio  stiliaus bruožus, susiformavusius Paryžiuje? Ar laikinojoje sostinėje kūrusių architektų, interjero elementų, baldų dizainerių šio stiliaus interpretacijos skyrėsi nuo kūrusių Pranzūzijoje, JAV?

– Žinoma, skyrėsi. Lietuviškasis art deco stilius nėra perdėtai dekoratyvus, jį galima laikyti santūresniu, atitinkančiu nacionalinį mūsų charakterį. Baldų, interjero elementų puošybai nebuvo naudojamos iš užjūrių atvežtos medžiagos – tokie autoriai, kaip Prapuolenis, pats atrinkdavo lietuviško ąžuolo, guobos, riešutmedžio, skroblo medieną, baldus puošė vietos perlamutru, metalu ar išskirtinai – gintaru. Svarbus lietuviškojo art deco bruožas – menininkai, atkartodami Vakaruose vyravusias formas, jungė jas su tautišku stiliumi. Netgi Kauno įgulos karininkų ramovės architektūros ir interjero negalima priskirti visiškam art deco – tai moderniojo, tautiško ir art deco stilių mišinys.

– Parodoje greta unikalių baldų, interjero elementų pristatomi ir tapytojo Deivio Slavinsko paveikslai, interpretuojantys art deco stiliaus temą. Kaip užsimezgė bendradarbiavimas su šiuo menininku?

– Man labai į akį krito Deivio Slavinsko kūrinio, kuriame moderniomis formomis vaizduojama Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilika, stilistika. Ją aš įvardyčiau naujuoju art deco. Kauną, jo architektūrą vaizduojantys tapybos darbai parodai suteiks šiek tiek šiuolaikiškumo, norėjosi, kad ekspozicija neprimintų sendaikčių turgaus.

– Ką meno kūriniai suteikia namų interjerui?

– Manau, jei namų interjere nėra meno kūrinių, jis yra neužbaigtas, jam trūksta jaukumo. Pastatykime gražius, senovinius baldus kambaryje, kuriame daugiau nieko nėra – erdvėje pradės kažko stigti, ji bus neužpildyta.

– Parodai rengti pasirinkote Kauno įgulos karininkų ramovės erdves tik dėl to, jog jos interjere gausu art deco stiliaus interjero elementų? Kuo pati vieta praturtina ekspoziciją?

– Kai būsimos parodos eksponatus atvežiau į Kauno įgulos karininkų ramovės erdvę – atrodė, lyg jie sugrįžo į namus. Juk pats pastatas, jo vidus kurti tuo pačiu laikotarpiu kaip ir eksponuojami baldai.

– Esate iš Alytaus. Mokėtės Kaune, vėliau – studijavote ir apsigyvenote Vilniuje. Kas jus paskatino grįžti į Kauną?

– Kaune jaučiuosi kaip namuose. Domėjausi savo šeimos istorija ir pasirodė, kad penkios mano šeimos kartos gyveno Kaune, dabar jame turiu savo namus. Mano butas yra tarpukario Kauno vyr. architekto Stasio Kudoko projektuotame ir sau statytame name.

Aš savo gyvenimą sieju su kaunietiškąja estetika. Tačiau norėčiau, kad Kaunas negyventų praeitimi. Šis miestas buvo modernus tarpukariu – toks pat modernus, šiuolaikiškas jis turi būti ir dabar. Žinoma, reikia išsaugoti tai, kas jame yra geriausia, unikalu, tačiau nesiliauti jo kurti.

– Kas jums yra namai? Kas sukuria namų jausmą?

– Namai yra šeima. Šeima turi turėti namus ir jie turi būti jaukūs, gražūs. Norėčiau, kad jaunos kauniečių šeimos kurtųsi miesto Centre, apgyvendintų Naujamiestį, Žaliakalnį, Aleksotą , o ne Kauno rajono gyvenvietes. Vilniuje (nors jo gatvių išdėstymo planas yra suformuotas labiau stichiškai) žmonėms nereikia pasakoti, kad Centre, Senamiestyje yra gera gyventi, o Kaune dar šiek tiek reikia skatinti žmones, kad atkreiptų dėmesį į šias vietas.

– Papasakokite apie jūsų drauge su kolegomis vystomą projektą "Gražinkime Kauną".

– Kaunui reikalingos bendruomenių pastangos kurti gražesnę aplinką ne tik savo uždarame kieme, bet ir viešosiose, visiems priklausančiose erdvėse. Vienas iš artimiausių mūsų projektų – norime pradėti restauruoti tarpukario pastatų duris. Man labai įsiminė pavyzdys: kai išdaužiamas vienas langas, neišvengiamai bus išdaužti ir visi kiti. "Gražinkime Kauną" nori paskatinti gyventojus elgtis priešingai – manome, kad kai kauniečiai pamatys restauruotas duris kaimynystėje – jie imsis iniciatyvos suvarkyti laiptinę ar namo fasadą. Esu tikras – gražesnį Kauną pamatysime gan greitai.

Malonumas akims, kūnui ir sielai

Art deco stilius susiformavo po Pirmojo pasaulinio karo. Prancūzijoje – po negandų ir nepriteklių atsitiesę žmonės norėjo išgyventi visą  gyvenimo skonį pajusti visas spalvas. Šiam stiliui būdingos dinamiškos geometrinės formos, spalvų įvairovė, subtilūs jų kontrastai, plastiški augaliniai motyvai daiktų dekore. Tai – eklektiškas stilius, sujungiantis kruopštaus rankų darbo tradicijas su žavėjimusi technologijos pažanga.

Art deco pirmiausia patraukė  turtingus visuomenės atstovus, turinčius išlavintą, rafinuotą estetikos pojūtį, kadangi baldai, interjero elementai buvo gaminami daugiausia iš brangių medžiagų: iš Prancūzijos kolonijų atgabento juodmedžio, raudonmedžio, daiktai buvo puošiami vėžlio šarvų, perlamutro detalėmis. Iš ten pat atvežti egzotinių gyvūnų kailiai buvo naudojami baldų apmušalams.

Daugelis menotyrininkų sutaria – art deco stiliaus daiktai skirti malonumui. Neretai unikali, plastiška dirbinio forma primindavo skulptūrą. Įsitvirtinęs architektūroje, dizaine, šis stilius smarkiai darė įtaką tarpukario grafikai, keramikai, tekstilei, tapybai.

Lietuviškojo art deco pavyzdžių pirmiausia randame viršelių grafikoje, reklamose. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, o Kaunui tapus laikinąja sostine – šis stilius visomis spalvomis sužibo miesto architektūroje: 4-ojo dešimtmečio pradžioje iškilo Ugniagesių rūmai (Nemuno g.), Kauno centrinis paštas, privatūs namai K.Donelaičio, S.Daukanto gatvėse. Daug art deco stiliaus detalių atpažinsime Kauno įgulos karininkų ramovės interjere, kuriam baldus kūrė dailininkas Gerardas Bagdonavičius.

Nemažai šio stiliaus daiktų galima išvysti Mykolo Žilinsko dailės galerijoje, vienoje iš nuolatinių ekspozicijų.

Ekstravagantišką ir spalvingą tarpukario mados kolekciją į Kauną atvežęs kolekcininkas, mados istorikas Aleksandras Vasiljevas lietuvius laiko kuklia tauta. Antradienį pristatydamas „Art Deco mada“ parodą Kaune jis teigė ekscentriškų žmonių čia nesutikęs.

„Lietuviai turi įgimto kuklumo. Nesu matęs ekstravagantiško žmogaus nei Vilniuje, nei Kaune. Nes žmonės rodys pirštu, tai čia nepriimta. Čia katalikiška kultūra, vyrauja gamtos spalvos, mėgstama oda, vilna, linas, gintaras, akmuo, smėlio, jūros spalvos, pasitaiko ryškių spalvų, bet retai“, – savo įspūdžiais dalijosi ne kartą Lietuvoje lankęsis A.Vasiljevas.

M.Žilinsko dailės galerijoje Kaune jis pristatydamas art deco mados parodą atkreipė dėmesį, kad laikinojoje sostinėje šis taip pat buvo paplitęs.

„Kaunas yra Lietuvos art deco sostinė. Čia iki šiol mano parodų nebuvo. (...) Logiška, kad paroda pristatoma šioje ikikarinės Lietuvos sostinėje“, – kalbėjo kolekcininkas.

Susirinkusiesiems A.Vasiljevas pasakojo apie kolekciją, kurioje atsispindi 1919 iki 1939 metais vyravęs aprangos stilius bei jo kaita.

„Parodoje daugiausia moteriškų drabužių modeliai. Tuo metu moterys praėjo pirmąjį savo emancipacijos periodą: pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui 1914–1918 metais moterys pasijuto dauguma – daugelis vyrų žuvo mūšio lauke, joms reikėjo užimti vyrų darbo vietas. Atsirado naujas drabužių stilius. Tuomet buvo sukurtas „la garson“ stilius, tai berniukiškų formų mergina. (...) Moterys truputį priminė rojaus paukštes, nes drabužių spalvos buvo ekstremaliai ryškios. Tai nebuvo pustonių epocha, švelnių perėjimų iš spalvos į spalvą epocha, pasteliškumo; tai buvo didelių kontrastų, ryškių spalvų, dinamizmo epocha. Art deco stilius pasižymi grafiškumu ir geometrija. Daugiausia visos suknelės papuoštos geometriniais piešiniais“, – apie parodoje eksponuojamas sukneles, diržus, rankines, avalynę bei papuošalus kalbėjo A.Vasiljevas.

Pasak jo, šio laikmečio madai daug įtakos turėjo Egipte rasti faraono Tutanchamono lobiai: moterų papuošaluose atsirado egiptietiškus primenančių galvos apdangalų.

Būdamas 24 metų iš Maskvos į Paryžių emigravęs A.Vasiljevas minėjo, kad anuomet nemažai tarpukario mados darbuotojų buvo jo tautiečiai, į Vakarus išvykę dėl bolševizmo įsigalėjimo Rusijoje.

Rusiškoji kryptis bei kiniški motyvai buvo juntami to meto madoje, tačiau, kolekcininko teigimu, didžiausią įtaką jai darė Holivudas.

„Pagrindinis šio stiliaus inspiratorių buvo Holivudas – JAV žvaigždės buvo stiliaus ikonos. Moterys rinkdavo atvirutes su jų atvaizdais ir stengdavosi jas pamėgdžioti“, – kalbėjo jis.

Ryškiaspalvė euforija baigėsi 1929 metais, kai žlugo doleris. Europoje įsitvirtinus diktatoriškiems režimams, ligtolinę madą ir gyvenimo būdą pakeitė kitokios vertybės: į madą grįžo juoda spalva ir moteriškumas.

„Ketvirtajame dešimtmetyje tapo madinga turėti šeimą. Diktatoriški režimai, atėję į valdžią, sukūrė šeimos kultą, madingas tapo moteriškumas. Tai pakeitė ir drabužių siluetus“, – pasakojo A.Vasiljevas.

Ši paroda apkeliavusi Rygą ir Vilnių yra papildyta naujais, dar nematytais eksponatais. Vėliau ji bus pristatyta Estijos publikai.

Ekspozicijoje galima susidaryti vaizdą, kaip art deco stiliaus diktato dešimtmetis pakeitė ne tik architektūrą, interjero apdailą, taikomąją dailę, bet drabužius.

Nuo balandžio 2 d. Kaune pradės veikti paroda „Art deco mada“, sudaryta iš Aleksandro Vasiljevo rinkinių. Ši paroda, atkeliavusi iš Rygos ir Vilniaus, bus įdomi net ir ją mačiusiems, nes yra papildyta naujais eksponatais.

Paroda „Art deco mada“ skiriama priminti tarpukario (1918–1939) Europos madą ir jos pokyčius. Ekspozicijoje galima susidaryti vaizdą, kaip art deco stiliaus diktato dešimtmetis pakeitė ne tik architektūrą, interjero apdailą, taikomąją dailę, bet ir drabužius, ypač moterų. Stiliaus terminas žinomas nuo 1925-ųjų – tais metais Paryžiuje veikė tarptautinė dekoratyviojo meno paroda.

Moterų aprangos mada buvo konkurencijos įrankis, ir todėl ji, ieškodama būdų atskleisti fizinį moters žavesį, darėsi vis drąsesnė. Moteriai išsivadavus iš korsetų, pakito visiems įprastas, įsmaugtas per juosmenį figūros vaizdas. Viena pirmų naujovių mados srityje buvo tiesaus drabužio siluetas. Nuogos rankos ir vos pridengta nugara – štai pagrindiniai art deco stiliaus bruožai pirmuoju jo raidos periodu. 1925 m. suknelės jau vos siekė kelius, o įsisiūbavusi dansingų veikla su orkestrais, grojančiais regtaimus, fokstrotus, čarlstonus, įvedė į madą lengvą šilkinį apdarą, siuvinėtą biseriu pagal art deco dailininkų parengtus simetriškų formų, grakščiai plaukiančių linijų ir stilizuotų gėlių piešinius. Puošiamasi buvo ir sodrių spalvų brangakmeniais (kas jų turėjo) ir linksmais bižuterijos blizgučiais. Ryškus grimas kūrė geidžiamos ir kiek pavojingos vamp moters tipą, susiformavusį „Holivudo“ nebyliojo kino prieglobstyje. Šį įvaizdį stiprino aprangos aksesuarai – ilgi perlų vėriniai, diademos, segės, įvairiausių spalvų šilkinės kojinės, stručių plunksnų boa, mažutės kepuraitės ir atvira avalynė.

Madingas šio laikotarpio siluetas buvo suformuotas tokių žinomų Paryžiaus dizainerių kaip Jeanne-Marie Lanvin (1867–1946), Jeanas Patou (1880–1936), Gabriele Chanel (1883–1971), seserys Callot, kurių įkurti mados namai „Callot Soeurs“ gyvavo 1895–1937 m. Art deco pozicijas savo talentu sustiprino radę prieglobstį Paryžiuje emigrantai iš subirusios Rusijos imperijos šalių – Natalja Gončarova, sukūrusi aplikuotų modelių ateljė „Myrbor“, nelauktais ir netikėtais spalviniais sprendimais džiuginusi Paryžių ukrainietė Sonya Delaunay ir savo fantastiniais modeliais užkariavęs žurnalo „Harper’s Bazzar“ viršelius tapęs paryžiečiu Romanas Tyrtovas. Ryškų pėdsaką Europos mados istorijoje paliko mados namai „Kitmir“, „Irfe“, „Adair“, „Yteb“, „Cari“ (jų kūryba taip pat pristatoma parodoje).

Art deco lūžio momentas sutapo su 1929-ųjų rudenį Niujorko bankuose kilusia finansine krize. Perkamoji galia menko, biseriu siuvinėtos prabangios suknelės staiga tapo niekam nebeįdomios. Moterys prisiminė turinčios taliją, kurią vėl panoro išryškinti, jų drabužiai pailgėjo, spalvos medžiagų, iš kurių dabar imta siūti sukneles ir kostiumus, patamsėjo, suvienodėjo. Po truputį art deco ėmė keisti savo, jau nebe klestinčio, veidą, o naujas moters įvaizdis nė kiek nebepriminė seksualiosios vamp. Panašu, kad ketvirto dešimtmečio moters aprangos stilius buvo maitinamas prieškario totalitarizmo idėjų, artimų Hitlerio, Stalino, Franko, Musolinio estetikai ir politikų norams matyti šalia visuomeniškai aktyvią moterį, partijos draugą, suprantama, ir motiną.

Bet „nusodinti“ kūrybingą paryžiečių dizainerių energiją kad ir besiniaukstančiam gyvenimui nebuvo paprasta. Klasikinių linijų modeliai, angliškai vadinami glamour, ryškina tai, kas gražu, patrauklu, ir slepia nedidelius trūkumus. Grožio etalonu tampa amerikiečių kino žvaigždė švedė Greta Garbo – ja bandoma sekti, prisiklijuojant dirbtines blakstienas ir pakeliant pečių linija kimštiniais petukais. Ketvirto dešimtmečio pradžioje vyraujantis drabužių siluetas akcentuoja krūtinę, klubus ir kilstelėtą juosmens liniją. Siuvėjai naudoja įstrižą kirpimą, kurį sugalvojo šaunioji Madelaine Vionnet (1876–1975), o madingų idėjų generatoriumi tampa italė Elsa Schiaparelli (1890–1973), kurios meniniai siurrealistiniai polinkiai ir mėgstama violetinė fuksijų spalva veda paskui save visą ketvirto dešimtmečio antros pusės Paryžiaus madą.

A. Vasiljevas – plačiai žinomas mados istorikas, teatro dailininkas, kolekcininkas, dvidešimt septynių knygų, parodų projektų, kelių dokumentinių filmų apie mados kryptis ir pokyčius autorius, lektorius, rengiantis seminarus ir skaitantis paskaitas daugelyje pasaulio aukštųjų mokyklų, – gimė 1958 m. Maskvoje. Būdamas dvidešimt ketverių, emigravo Paryžiun.

Parodas lankantys lietuviai jį pažino 2009-ųjų rudenį, kai Vilniuje, Radvilų rūmuose, kartu su Lietuvos dailės muziejumi parodą „Karalienės Viktorijos laikų mada“. Šį kartą žymusis menininkas atveria duris į mados aspektu labai įdomų dviejų dešimtmečių laikotarpį – išradingą, kūrybingą, smagų, apie trečio dešimtmečio vidurį paleidusį gyveniman tokio pat „būdo“ meno stilių art deco, sutrikusį po 1929-aisias užgriuvusios Ameriką ekonominės krizės ir palengva užtemusį nuo artėjančio karo nuojautos.

Kas? Paroda „Art deco mada“

Kur? M. Žilinsko dailės galerijoje, Nepriklausomybės a. 12, Kaune

Kada? Paroda veiks nuo balandžio 2 d. iki rugpjūčio 31 d.