– Didžiosios žiemos šventės daugumai siejasi su praėjusių metų apmąstymu, dėkingumu. Už ką šiandien jaučiatės dėkingiausias?
– Jaučiuosi dėkingas už tai, kad esu ten, kur esu. Ir už praeities patirtis. Gal jos ir nebuvo pačios šviesiausios, tačiau reikalingos. Už tai dėkoju ne tik per šventes, o nuolat, kai kas nors pasiseka ar, atvirkščiai, kai ištinka nesėkmė.
– Pakalbėkime apie tamsokas jūsų patirtis. Dėl alkoholio turėjote nemažų bėdų. Kada buvo lūžio taškas, kai supratote, kad reikia iš pagrindų keisti gyvenimą?
Mes, ypač vyrai, atėjusį vidinį skausmą gniaužiame. Štai norėtųsi paverkti, su kuo nors išsišnekėti, širdis plyšta pusiau, bet juk vyrai neverkia...
– Gal pradėčiau nuo to, kad aš ne tik neslepiu, bet esu laimingas, kad su manimi taip atsitiko. Sugebėjau išnaudoti pamokas, kurias gavau, supratau daug svarbių dalykų, galiu jais dalytis su kitais. O dėl lūžio taško – bendraudamas su daugybe priklausomų žmonių suprantu, kad jis kiekvienam skirtingas. Man pačiam prireikė pasiekti gana gilią priklausomybę, kad pasakyčiau "stop". Buvau socialus gėrėjas, prie alkoholio kartais pavartodavau ir lengvų narkotikų. Prieš pat atsisakydamas šio įpročio, apie tris mėnesius kas vakarą išgerdavau po didelį butelį stipraus gėrimo. Nežiūrint į tai, sugebėdavau iš ryto atsikėlęs susitvarkyti verslo ir kitus reikalus. Tačiau vieną dieną supratau, kad reikia viską baigti. Beje, buvo toks įdomus niuansas, už kurį esu labai dėkingas savo mylimai žmonai Laurai. Kai pasiekiau minėtą psichologinį lūžį, nusprendžiau dar nieko nedaryti. Laukiau, kol ji ateis ir man pasakys, kad turiu kažką keisti, o tuomet ir imsiuosi veiksmų. Tai užtruko vos porą dienų. Dar kartą įsitikinau, kad mūsų artimieji, šeimos nariai, yra laidininkai, jaučiantys, ką mes darome, ir mums padedantys. Mano žmona, labai sąmoningas žmogus, kažkokiu mistiniu būdu sugebėjo pasielgti taip, kaip reikėjo. O šiandien matau, kaip mes, visa šeima, džiaugiamės mano gyvenimo pokyčiais.
– Yra įvairių teorijų, dėl ko išsivysto destruktyvios priklausomybės. Kuria tikite jūs?
– Ilgainiui supratau, kad alkoholį, narkotikus, raminamuosius vaistus žmonės vartoja todėl, kad išgyvena vidinį skausmą. Paaugliai uždrausto vaisiaus neretai pabando, nes juos slegia nevisavertiškumo kompleksas, ypač kai kiti sako: "Tau negalima, tu dar mažas", o jiems juk taip norisi pasijausti suaugusiais. O štai vyresni žmonės akivaizdžiai slopina savo skausmą. Tai išsiskyrimai, traumuojančios vaikystės patirtys, neišgyventi jausmai.
– Galbūt atradote būdų, kaip vidinius skaudulius numalšinti nekenkiant sau?
– Mes, ypač vyrai, atėjusį vidinį skausmą gniaužiame. Štai norėtųsi paverkti, su kuo nors išsišnekėti, širdis plyšta pusiau, bet juk vyrai neverkia... Tad varai toliau, tarsi to nėra. Ir su laiku prisikaupia visas gniutulas skausmo, jis anksčiau ar vėliau prasiveržia. Galiausiai žmogus ant visko nusispjauna, jam jau nieko nebereikia. Geriausiu atveju ima slopinti save narkotikais ar alkoholiu, žinome ir blogesnių atvejų. Tad skausmui reikėtų tiesiog leisti būti. Nėra nė vieno nereikalingo jausmo – visi jie padeda augti.
Labai svarbu nepamiršti dialogo su savimi.
– Kiek žinau, išbandėte ne vieną praktiką, padedančią geriau pažinti ir suprasti save, tobulėti. Papasakokite apie jas.
– Labai svarbu nepamiršti dialogo su savimi. Tik, žinoma, nereikia to daryti garsiai ir parduotuvėje, nes aplinkiniams gali atrodyti panašu į tam tikrus šizofrenijos elementus (juokiasi). Tačiau namuose, prie veidrodžio, tikrai sveika su savimi pasikalbėti. Jei nebandėte, išmėginkite – labai geras dalykas: atsistoji priešais veidrodį, žiūri tam žmogui į akis ir kalbiesi su juo balsu. Užduodi klausimus ir iš labai giliai tau ateina atsakymai. Keisčiausia, iš pirmo karto praktiškai neįmanoma tam žmogui penkias minutes žiūrėti į akis. Įsivaizduojate, sau negalime pažiūrėti į akis – nusukame žvilgsnį, imame blaškytis...
Beje, būtina išgirsti ir savo tamsiąją pusę, tą vidinį "piktąjį Antaną", iš pradžių tyliai, o paskui vis garsiau įkalbinėjantį elgtis žalingai. Jei ilgai jį ignoruojame, jis ima kalbėti mums taip garsiai, kad paskui jau nebegirdime ir gerojo. Tad būtina išklausyti juos abu. Dar viena naudinga ir nieko nekainuojanti praktika, labai padėjusi man pačiam, – rašymas. Jei užklumpa depresyvios mintys, visiems patariu paimti tušinuką, popieriaus lapą ir jame užrašyti tai, ko niekam nesakai, tai, kas tau skauda viduje iki pratrintų kruvinų žaizdų. Geriausia, jei visa tai dar vainikuotų nuoširdus pažliumbimas. O tada tą popieriaus lapą suglamžykite ir sudeginkite.
– O kaip pajutote, kad galite, norite ir turite padėti kitiems? Kaip gimė socialinis projektas sober.lt, skirtas destruktyvioms priklausomybėms atsikratyti?
– Vieną gražią dieną, kaip jau minėjau, paėmiau tušinuką į rankas ir įžūliai perrašiau savo gyvenimo scenarijų. Dabar pats stebiuosi, net šiurpas krečia, kaip taip galėjau pasielgti, bet tai nutiko. Tada pasinaudojau pagrindiniais principais vieno jau egzistavusio metodo – rašymo ranka, kuris skirtas gydyti priklausomybėms. Tik aš eliminavau iš jo visus įmanomus neigiamus, gąsdinančius dalykus ir paverčiau tai išskirtinai pozityvia praktika. Išsigydžiau tiesiog rašikliu ir popieriaus lapu. O kai supratau, kad suveikė, pasidarė labai įdomu. Pagal išsilavinimą esu inžinierius, taigi man visuomet buvo įdomu, kaip viskas sukonstruota. Pamenu, net vaikystėje mašinėles turėdavau išardyti, kad suprasčiau, kaip jos pagamintos. O čia atradau dar kitą žaisliuką – tokį, kuriuo galima perrašyti savo gyvenimą.
Reikėjo išnarstyti ir suprasti, kaip jis veikia. Pradėjau daug skaityti, domėtis, aiškintis, kaip veikia smegenys, iš ko sukonstruota priklausomybė, kaip svaigalai chemiškai veikia. Visa ši informacija man ėmė nebetilpti viduje, atsirado begalinis noras tuo dalytis, visam pasauliui rėkti: "Ei, žmonės, pažiūrėkit, čia viskas taip paprasta – tereikia tik imti ir daryti, užtenka tiktai žinoti schemą!" Turiu vieną gerą bičiulį, kuris mane vis stumia į priekį. Kai dar kiek savimi abejojau, jis mane paskatino, lengvai įspyrė į užpakalį, nes, pasak jo, žmonėms mano sukauptų žinių labai reikia. Turėjau labai gilių ir klampių patirčių, o šiandien jos yra mano pranašumas padedant kitiems. Taip ir atsirado socialinis projektas.
Artimieji yra mūsų mokytojai, veidrodžiai, tėškiantys mums tiesą į akis. Tik reikia mokėti tai priimti ir perskaityti.
– Kiek žinau, bendraujate ne tik su priklausomais žmonėmis, bet ir jų artimaisiais. Neretai nutinka taip, kad draugai ar šeima nežino, kaip elgtis šalia to, kuris bando atsisakyti vieno ar kito destruktyvaus įpročio. Ką reikėtų žinoti, jei tavo mylimas žmogus bando išlipti iš jį žalojančio priklausomybės liūno?
– Reikia leisti daryti viską, ko tas žmogus nori. Nori gerti – gerk. Nenori – negerk. Kai nebenorėsi, tai ir negersi. Pavyzdžiui, ateisi ir pasakysi draugams: "Chebra, man yra blogai." Jei jam bus tikrai sunku susilaikyti, paprašys jam padėti ir šalia jo nevartoti alkoholio. Visuomet pabrėžiu, kad nesu nusistatęs prieš alkoholį, nesu prieš tai, kad žmonės rūko, vartoja narkotikus. Tai jų kelias. Jeigu ateis momentas, kai jiems reikės pagalbos, aš jiems būtinai padėsiu. O kol jis neatėjo, beviltiška bandyti žmogų keisti ar prie jo taikytis. Daugiausia, ką galime padaryti, – tai šiuos du žingsnius. Pirma, paklausti to žmogaus, ar jam reikia mūsų pagalbos ir, jeigu taip, padėti jam rasti priemones išeiti iš padėties. Tačiau jokiu būdu neprisiimti atsakomybės ir negyventi jo gyvenimo. Antra, vadovautis principu: "Aš tave labai myliu, bet...", kur daugtaškyje dažnai slypi skausmingas sprendimas atsiriboti nuo tokio žmogaus elgsenos ir leisti jam pasiekti savo dugną.
– Kalbant ne vien tik apie destruktyvių įpročių atsisakymą, bet ir kitus pokyčius, kad ir reguliarų sportą, dažnai sau užsibrėžti tikslai "nuo Naujųjų" ar "nuo pirmadienio" greitai pasimiršta. Kas, jūsų manymu, labiausiai trukdo žmonėms keisti gyvenimą?
– Ir aš pats, kol neprablaivėjau visapusiškai, daug kartų bandžiau keistis nuo pirmadienio, trečiadienio, Naujųjų ar gimtadienio. Paskui keliose gudriose neuromokslo knygose perskaičiau įdomų dalyką, kurį dabar ir pats pasakoju savo paskaitose. Trumpai aiškinant, žmogaus smegenys sudarytos iš dviejų pusrutulių. Dešinysis atsakingas už emocijas, jausmus, o kairysis – už veiksmą. Tarp jų yra didžioji smegenų jungtis – jungiklis, skirtas tam, kad du pusrutuliai komunikuotų ir darytum tai, ką galvoji. Kai pavartojame slopinančių medžiagų ar nukreipiame save į kažkokį destruktyvų veiksmą, toji jungtis nustoja veikti. Man ir pačiam daugybę kartų buvo, kai ryte po gero vakarėlio sau sakydavau "daugiau niekada", o praėjus kažkiek laiko tos mintys išgaruodavo. Taip nutinka dėl to, kad tas jausmas užgimdavo dešiniajame smegenų pusrutulyje, bet nepereidavo į kairįjį, kad taptų veiksmu. Viena iš mano minėto rašymo ranka paslapčių ir žmogaus galių yra įrodyta mokslo. Šitokiu būdu informacija įrašoma tiesiai į kairįjį (veikimo) smegenų pusrutulį. Tai labai stiprus, galingas dalykas.
– Daugybei žmonių esate įkvėpimo šaltinis. O kokie žmonės labiausiai įkvepia jus patį?
– Tai mano šeima: žmona Laura ir dukros – trylikametė Aurėja ir vienuolikos Nikolė. Ir viešai kalbėdamas pabrėžiu, kad ieškoti dvasinių mokytojų nebūtina važiuoti į Tibetą, Indiją ar net eiti į bažnyčią – jie yra šalia mūsų. Artimieji yra mūsų mokytojai, veidrodžiai, tėškiantys mums tiesą į akis. Tik reikia mokėti tai priimti ir perskaityti. Pakeitęs gyvenimo būdą praradau daug draugų, bet atsivėrė laisvos vietos ir į mano gyvenimą atėjo naujų, šviesių žmonių, pozityvių veiklų. Pavyzdžiui, turiu keturis draugus, esame maždaug keturiasdešimties metų amžiaus penkių vyrų kompanija. Visi kartą per mėnesį vykstame į kokią nors sodybą, ten užsidarome ir vyksta tam tikri saviugdos užsiėmimai. Kai apie tai pasakoju, žmonės kiek skersai pasižiūri: "Šnapso nėra, mėsos visi penki nevalgo, mergų neatsivežate... Tai ką jūs ten veikiate?" (Juokiasi) O mes darome daug gražių dalykų. Kompanijoje yra žmonių, panašių į mane, turinčių gilių patirčių. Yra psichoterapeutų, saviugdos treneris, tad susirinkę dirbame su savimi. Kai penki tokie vyrai susėda krūvon, jie labai daug gali nuveikti. Taip gimsta šviesios idėjos, vienas kitą paskatiname, patariame, padedame, ieškome sprendimų, žinome vienas apie kitą labai daug. Tai irgi vienas iš mano įkvėpimo šaltinių.
– Kadangi psichologija jums nėra svetima, galbūt ir šeimoje turite kokių nors įpročių ar taisyklių, padedančių visiems jaustis laimingesniems?
– Iš tikrųjų laisvė yra svarbiausia. Gyvenu laikydamasis filosofijos, kad kiekvienas turi savo požiūrį ir elgiasi taip, kaip nori. Man padeda suvokimas, kad nereikia nieko aplinkui keisti, nebent save. Yra manančių, kad aplinkiniai juos turi priimti tokius, kokie jie yra, pykstančių ant kitų, bet pats suvokiau vieną stebuklingą dalyką. Yra toks patarimas iš tautosakos: "Jei pyksti – atsiprašyk." Jis fantastiškai veikia. Jei supykstu, aš atsiprašau. Nebūtina eiti pas supykdžiusį žmogų asmeniškai, galima atsiprašyti pačiam sau, viduje. Juk tai tėra mano požiūris į tą dalyką, o kitas žmogus jį mato iš kitos varpinės. Tai yra jo požiūris ir aš negaliu jo negerbti.
Žmonės dažnai painioja atsiprašymą su nusižeminimu, bet tai dvi skirtingos sąvokos – nusižeminimas ir nuolankumas. Nusižeminimas – destruktyvi elgsena, bet kai atsiranda tikrasis nuolankumas, įvyksta stebuklai. Beje, kalbant apie nuolankumą, galiu pasidalyti istorija iš savo patirties. Kai man prašviesėjo, mums su žmona atsirado tam tikrų problemų, kurias reikėjo spręsti. Tai tipinė situacija, aprašyta visuose klasikiniuose psichologijos vadovėliuose: kai vienas pakeičia savo gyvenimo būdą, atsiranda trintis. Ilgai su žmona aiškinomės, kol vieną dieną priėjome prie išvados, kad ji tekėjo ne už tokio manęs, koks esu dabar. Tada aš ir išgerdavau, ir parūkydavau, o štai ėmė ir atsirado visai kitoks žmogus, tai kaip jai dabar gyventi? Kai tai supratau, manyje ir atsirado tas nuolankumas. Pradėjau labiau suprasti ją, suvokti, kad jai nėra lengva.
Dabar man viskas teikia džiaugsmą. Kai sąmonė išsivalo, supranti, kad, kaip pasakė vienas mano geras bičiulis, pats gyvenimas yra viena didžiulė, neįtikėtinai svaigi psichodelinė kelionė.
– Jau keliolika metų esate verslininkas. Papasakokite daugiau apie savo darbinę veiklą?
– Pagal išsilavinimą esu inžinierius kelininkas. Buvau sukūręs ir vadovavau didelei kelių tiesimo bendrovei. Tačiau vėliau, kai gyvenau tą paklydėlišką gyvenimą, pagrauždavo vidinis kirminas, kad reikia kažką gero, pozityvaus duoti žmonėms. Taip atsirado nedidelis SPA versliukas, kuriuo užsiimu iki šiol. O kelių tiesimo verslas bankrutavo, tai įvyko prieš pat man prablaivėjant. Gyvenimas, kosmosas, likimas, kūrėjas, Dievas, ar kaip pavadintume, jį iš manęs atėmė. Tik dabar suprantu, kad jei žmonės stato tam tikrus dalykus ant ne visai teisingų pamatų, anksčiau ar vėliau tai iš jų bus atimta. Taip atsitiko ir mano atveju su didžiuoju verslu.
– Dalyvaujate ir verslininkams skirtose mokomosiose derybose. O dėl ko šiandien dažniausiai deratės pats su savimi?
– Na, jau tikrai nebesideru, svaigintis man, ar ne (šypsosi). Dabar pagrindinis mano vidinių derybų objektas – veiklos kryptis. Deruosi, kuriuo keliu man eiti. Jaučiu, širdis linksta į pagalbą žmonėms, bet suprantu, kad gyvenu Žemės planetoje, kur reikia mokėti už butą, pirkti maistą ir iš kažkur gauti tam pinigų. Tos derybos tokios sveikos, manau, pusiausvyra yra būtina. Ir tikiu, kad Kūrėjas viskam turi savo planą.
– Sveika gyvensena darosi madinga. Kaip manote, ar ši mada ilgainiui peraugs į masinį visuomenės sąmoningumą?
– Pasakysiu taip: aš svajoju, kad šviesus gyvenimas taptų net ne masiniu sąmoningumu, o masine psichoze (šypsosi). Nes mes, žmonės, galime susikurti rojų Žemėje, gali nebereikėti kentėti daug kančių, jei atsisakysime vos keturių ar penkių dalykų, per kuriuos ir kyla 90 proc. mūsų problemų. Kviečiu visus prie to jungtis. Ir vienas žmogus gali nuveikti labai daug, o kai tokių po vieną atsiranda dešimt, trisdešimt ar dar daugiau, įsivaizduokite, kiek galima! Žinoma, pokyčių siekti reikėtų ne dėl mados, o gerai suprantant, ką ir dėl ko darai.
– Kas jums pačiam teikia daugiausia vilties ir gyvenimo džiaugsmo?
– Dabar man viskas teikia džiaugsmą. Kai sąmonė išsivalo, supranti, kad, kaip pasakė vienas mano geras bičiulis, pats gyvenimas yra viena didžiulė, neįtikėtinai svaigi psichodelinė kelionė. Tu išeini į gatvę, o ten tiek spalvų, įvairių vaizdų, dar ir vėjas pučia, paukščiai skrenda, ant medžių pumpurai, lapai... Čia juk tokia psichodelika! (Šypsosi) Tai supratus atsiranda vidinis džiaugsmas, kuris nepriklauso nuo metų laiko ar vietos, kurioje esi. Štai anksčiau vis norėjau emigruoti, žmonės Lietuvoje man atrodė pikti, viskas buvo niūru, tamsu, šlapia ir šalta. O dabar man gimtinė – fantastiška šalis, ir žmonės šviesesni tapo.
