Mokslininkai sako, kad ASMR yra paslaptingas fizinis pojūtis, kurį sukelia organizmo reakcija į tam tikrų rūšių dirgiklius. Pojūtis apibūdinamas kaip malonus dilgčiojimas, atsirandantis galvoje ir keliaujantis kūnu žemyn, todėl reiškinys ir gavo smegenų orgazmo pavadinimą, nors su tikruoju neturi nieko bendra.
Kol vieniems tokia pramoga sukelia malonių pojūčių, padeda atsikratyti streso, įveikti depresiją ar net pakeisti gyvenimą, kitus tiesiog erzina. Ir nors teigiama, kad "YouTube" platformos paieškoje žodis ASMR yra pats populiariausias, daugelis nėra nieko apie jį girdėję, o išgirdę netrunka paklausti: "Kas čia per nesąmonė?
Mokslo dar nepažintas
ASMR – dar visai neseniai atrastas reiškinys, tad mokslininkai apie jį kol kas žino nedaug. Daugelis bandančių jį tirti sako, kad, išgirdę apie tai, kad kažkas patiria malonių pojūčių klausydamas vaizdo įrašo, kaip mergina ekrane lėtai šukuojasi plaukus ar gurkšnoja kavą, buvo nusiteikę skeptiškai, tačiau netrukus ši keista manija įtraukusi ir juos – tai ir buvęs pagrindinis mokslinius tyrinėjimus paskatinęs impulsas.
Iki šiol atliktų tyrimų rezultatai gilesnių žinių nepateikia, tad nors internetinės paieškos sistemos mirga nuo įvairių ASMR definicijų, iš tiesų niekas tiksliai nežino, kas tai yra ir kaip tiksliai veikia žmogaus organizmą. Vis dėlto pseudomokslinių faktų rasti galima: žmonėms, pernelyg daug klausantiems vieno "kūrinio", jis gali greitai nusibosti, todėl su ASMR reikėtų elgtis atsargiai ir nepersiklausyti, o kūrėjams – nuolatos atnaujinti savo "kūrybą". Šis išties panašus į anekdotą. O rimčiau – neurologai kelia hipotezę, kad ASMR – tai tam tikras impulsas smegenyse, kai kuriems žmonėms sukeliantis malonių pojūčių.
Pasak jų, gali būti, kad ASMR "meno kūriniai" smegenyse tiesiog aktyvuoja darinius, atsakingus už malonumą ir skausmą – kitaip tariant, teigiamą arba neigiamą atsaką į tam tikrus dirgiklius. Bet kiekvieno žmogaus smegenys veikia skirtingai, todėl vieni smegenų orgazmą patiria, kiti – ne, o trečius ASMR kompozicijos erzina ar net sukelia fizinį skausmą. Tačiau čia reikia pastebėti, kad ASMR "meno kūriniais" žavisi toli gražu ne tik tie, kuriuos aplanko smegenų orgazmas.
"Kūrinių" žanrai
ASMR "meno kūriniai" – labai įvairūs, tačiau šio reiškinio tyrinėtojai juos jau kategorizuoja pagal tematiką. Bene patys populiariausi yra vaizdo įrašai, kuriuose šnabždama. Antri pagal populiarumą – kelias valandas trunkantys plaukų džiovintuvo garsai.
Labai pamėgti ir opusai, kuriuose "menininkas" (taip save vadina ASMR kūrėjai ir atlikėjai) itin estetiškai atlieka, tarkime, grožio procedūras "meno kūrinio" vartotojui – prieš kamerą mosuoja veido masažo aparatu, tarsi ji būtų kliento veidas, kartais atliekamos (tiksliau imituojamos) ir kokios nors medicininės procedūros.
Populiarūs ir vaizdai bei garsai, kuriuose liečiama oda ar kiti paviršiai, šlaminamas popierius ar plastikas, pilstomas vanduo. "Menininkai" dažnai būna anonimai, neparodantys savo veido, bet pasitaiko atvejų, kai užmigti anapus ekrano padeda gerai pažįstamas aktoriaus/ės ar muzikos atlikėjo/os veidas.
Kitokia išraiška
Niekada nemačiusiems ASMR "meno kūrinio", iš tokio teorinio aprašymo gali susidaryti įspūdis, kad tai – tam tikras avangardinio meno judėjimo atspindys: juk dar prieš randantis "Fluxus" amerikietis Johnas Cage‘as pilstė vandenį iš vieno dubens į kitą, į partitūrą įtraukdavo keletą radijo imtuvų, grojančių pirmą pasitaikiusį popmuzikos kūrinį.
Jeigu būtų gyvenęs vėliau, veikiausiai ir kokią simfoniją plaukų džiovintuvui būtų sukomponavęs. Italas Luciano Berio vienoje iš savo "Sequenzų" vokalistei nurodė šnabždėti ir skleisti kitokius keistus garsus. Tačiau šie meno kūriniai turėjo savo aiškias koncepcijas, jų paskirtis buvo ne nuraminti, o atvirkščiai – provokuoti: išreikšti tam tikrą socialinę poziciją ar parodyti, kad ir vanduo gali būti muzikos instrumentu, o žmogaus balso galimybės – ne tokios ribotos, kaip buvo įprasta manyti iki tol.
ASMR reiškinys labiau primena neurologinį sutrikimą, panašų į sinesteziją, nei į menininkų saviraišką.
Avangardinis menas buvo nukreiptas į žmogaus protą, ne į pojūčius – na, net jeigu ir taikėsi į juos, tai tikrai ne į neurologiją. Ir ne, smegenų orgazmas nėra tas menas, kuris yra nutaikytas į penkis žmogiškuosius pojūčius – jis tiesiog sukelia šiurpuliukų, kuriuos jaučia ne visi, o tik kai kurie žmonės. Tad vertinant iš meninės perspektyvos, ASMR reiškinys ir jo "meninės" apraiškos labiau primena neurologinį sutrikimą, panašų į sinesteziją, nei į menininkų saviraišką. O žvelgiant į šį reiškinį psichologo akimis, šiuos "meno kūrinius" galbūt būtų galima vertinti kaip tam tikrą terapiją. Tačiau kokia buvo šio reiškinio atsiradimo istorija ir motyvai?
Bendraminčių paieškos
ASMR reiškinio pradininke laikoma amerikietė Jennifer Allen, kuri pastebėjo patirianti keistai malonių pojūčių. Tačiau tuomet ji dar žiūrėdavo ne į plaukų džiovintuvą ekrane, o vaizdus, kuriuose – kosmosas ar jūra. Nežinodama, kas tai yra, ji bandė guglinti, įvesdama raktažodžius "tvinksinti galva" arba "smegenų orgazmas", bet aktyviai ieškodama nieko nerado net devynerius metus.
Vis dėlto vienos 2009-ųjų dienos paieška jai buvo sėkminga – internete rado labai panašų kito žmogaus pojūčių apibūdinimą, kurį lydėjo gana desperatiškas prašymas paaiškinti, kas tai yra, nes apie tokią keistą ramybę paatviravus gydytojui, šis sulaukė klausimo, ar kartais nevartoja narkotikų.
Radus ir daugiau likimo draugų, paaiškėjo, kad smegenų orgazmas – ne pavienis J.Allen pojūtis, o gana paplitęs reiškinys, neturintis oficialaus pavadinimo. Tad mergina jį sugalvojo pati: autonominė – nes kylanti iš vidaus; sensorinė – nes tam, kuris patiria, yra savaime aiški; dienovidinė (arba meridionalinė) – nes greitai pasiekianti piką, tarsi ir orgazmas; reakcija – nes ne nuolatinė būsena, o kylanti gavus impulsą.
Pati termino ASMR autorė sako apgailestaujanti, kad pavadinimas toks ilgas, bet šis skamba bent jau geriau nei smegenų orgazmas. O tuomet, 2010-aisiais, bendraminčiams susibūrus socialiniame tinkle, ASMR reiškinys tam tikra prasme buvo legitimuotas, "meno kūrinių" radosi vis daugiau ir daugiau, o patiriantys keistų pojūčių net nenumanė, kad ASMR kada nors taps ir masine pramogavimo forma – žavės net ir tuos, kurie fiziologinės euforijos nepatiria.
Seksizmo apraiškos
Nenumatė tikriausiai ir to, kad dauguma šiandienių ASMR "meno kūrinių" nepatiriantiems šio neurologinio reiškinio taps panašūs į kai kurias garsiųjų filmų "Twin Peakso" ar "Black Mirror" scenas – sutikime, juk nesmerksime tų, kurie patiria malonumą klausydamiesi popieriaus šlamesio: kiekvienam – savo. Tačiau maloni, tobulų formų, nuostabiu makiažu pasipuošusi šviesiaplaukė dama, lėtu prikimusiu balsu anapus ekrano kalbanti su įsivaizduojamu pašnekovu, atrodo mažumėlę keistai. "Ar pasiruošę atsipalaiduoti ir geriau išsimiegoti? Koks jūsų elektroninio pašto adresas? Gerai, užsirašiau. Dabar paglostysiu jums plaukus", – seksualiai sako ji ir dar palaižo mikrofoną.
Tikriausiai nieko nuostabaus, kad vyriškosios lyties atstovams kokių nors pojūčių toks vaizdo įrašas tikrai sukelia. Ir net jeigu erotines potekstes paliksime kiekvienam vertinti asmeniškai (nes ASMR "menininkai" jų egzistavimą savo "kūriniuose" griežtai neigia), seksistinis atspalvis čia gana ryškus: iš daugybės peržiūrėtų šio žanro "meno kūrinių" teko aptikti vos keletą vyriškosios lyties "menininkų", ir šie atrodė palyginti padoriai – jokių pusnuogių filipinietiško grožio jaunuolių ar mačistinių toreodoro prototipų.
Tad jeigu ypatingi fiziniai potyriai žiūrint ASMR vaizdo įrašus ir neaplanko, feministiniai tikrai turėtų – įvairūs lygių galimybių šalininkai seksistinį aspektą viešojon erdvėn jau kėlė ne kartą, o ASMR "menininkai" apie savo kiek perdėtą meninę išraišką buvo paprašyti pasiaiškinti viešai, kai kurie vaizdo įrašai net neperėjo "YouTube" cenzūros. Nekaip šiame kontekste skamba ir sėkmės lydimų ASMR "menininkių" pasakojimai, kad viskas, ką joms reikia daryti norint užsidirbti daug pinigų, – šnabždėti ir save filmuoti. Viešojoje erdvėje būta ir kitokių nuogąstavimų – kalbėta apie tai, kad ASMR bendruomenė – pernelyg uždara ir paslaptinga, tad tarsi ir atitinka sektos statuso kriterijus.
Lietuviški kontekstai
Lietuvoje ASMR reiškinys taip pat nesvetimas, tačiau kol kas funkcionuoja gana fragmentiškai: žiniasklaidoje galima aptikti sėkmingai iš to užsidirbančių merginų istorijų, straipsnių apie šį fenomeną paauglių žurnaluose, kuriuose skatinama giliau pasidomėti šia keista manija ar naujausiu mados klyksmu, užsiimti ir praktika.
Mūsiškiai ASMR "menininkai" labiau linkę į ši žanrą žvelgti šiek tiek su humoru, išvengiant seksistinių konotacijų – šnabždami šmaikštūs tekstai, tarp daiktų, kuriais šiurenama, – ir juokingi minkšti žaislai, galima aptikti net edukacinių vaizdo įrašų, kuriuose gana moksliškai paaiškinama, kaip veikia šiurpuliukai, tačiau pasitaiko ir itin fyfiškų šnabždamų istorijų apie makiažą. Matyt, ASMR pasaulyje kaip ir kasdieniame – kiekvienas kuria atsižvelgdamas į savo socialinį ir simbolinį kapitalą.
Tykantys pavojai
Psichologai sako, kad ASMR reiškinys, tiksliau – jo "meno kūriniai" gali būti naudingi ne tik tiems, kurie patiria smegenų orgazmą: kai kuriems jie padeda atsipalaiduoti ar geriau išsimiegoti. Pavojus gali kilti tuomet, kai ASMR vaizdo įrašai apriboja socializaciją – pavyzdžiui, atsipalaidavimą žiūrint į kompiuterio ekraną patiriantis žmogus gali nejučia pradėti pietus su kolegomis ar vakarienę su draugais vis dažniau išmainyti į pietus su maisto tinklaraštininkais, nes taip – patogiau, o ir nejučia išsiugdo bendravimo su kompiuterio ekranu įgūdį.
Tuomet jį gali ištikti paradoksas – ieškodamas ramybės, ims patirti stresą, nes taps labai vienišas. Tad moralas – tas pats kaip ir visada: kas per daug, tas nesveika: svarbu, kad ASMR netaptų realaus gyvenimo alternatyva, o smegenų orgazmas – kitokio orgazmo siūlymu ir siekiu. O patys ASMR "kūriniai" ateityje galbūt taps panašesni į tikruosius meno kūrinius ar net išsivystys į kokį nors žurnalistinio reportažo žanrą.
