„Vietos gyventojų klausimai yra visą laiką siejami su galia. Valstybė neturėtų būti ta „tėviška ranka“, kuri nusprendžia, kas galima, kas ne – pačioms bendruomenėms turėtų būti perduota galia rinktis, valdyti, kas vyksta jų viduje“, – sako U. Starkutė.

Antropologės dėmesio centre atsidūrę samiai – tai apie 100 tūkst. gyventojų tauta, įsikūrusi Šiaurės Europoje, Norvegijos, Švedijos, Suomijos ir Rusijos užpoliarėje. Samiai gyvena geografiškai ir teisiškai apibrėžtoje teritorijoje Sápmi, turinčioje kultūrinę autonomiją, kiekvienoje šalyje jie turi savus parlamentus ir glaudžiai bendradarbiauja tarpusavyje.

- Kaip susidomėjote autochtonų samių etninės tapatybės klausimais?

- Dar mokydamasi mokykloje domėjausi Suomija, bandžiau savarankiškai mokytis suomių kalbos. Vėliau įstojau į VDU Baltijos regiono kultūrų specialybę, kur toliau domėjausi suomių kultūra. Studijuodama mainais Helsinkio universitete susipažinau su autochtonų iššūkiais šiandieniniame pasaulyje – taip į mano akiratį pakliuvo ir samiai, gyvenantys Suomijos, Norvegijos, Švedijos ir Rusijos šiaurėje. Patraukė šiaurė – toli, savotiška romantika...

- Didžiąją dalį medžiagos magistriniam tyrimui surinkote antropologinio lauko tyrimo metu. Suomijos Laplandijoje (Sápmi) stebėjote, analizavote ir patyrėte vietinių žmonių gyvenimą bei jo užkulisius. Kaip geriau sužinoti apie žmonių gyvenimo niuansus, jei ne bendraujant ir gyvenant kartu su jais? Koks buvo Jūsų kelias?- Tyrimą įvykdžiau per keletą vizitų, kuriuos pavyko surengti 2016-2018 metais. 2016-aisiais, kai baigiau bakalauro studijas, dalyvaudama „Erasmus+“ absolventų praktikos programoje radau vietą Samių archyve, Nacionalinių Suomijos archyvų padalinyje Inari kaimelyje. Čia praleidau daugiau nei keturis mėnesius.

Po metų, žiemą, ir vėl nuvykau aplankyti draugų bei apsilankyti kasmetiniame autochtonų filmų festivalyje „Skábmagovat“, kur dalyvauja įvairūs autochtonų kūrėjų sukurti filmai iš viso pasaulio. Čia filmai rodomi ir salėse, ir lauke, nepaisant to, kad žiemą tikrai šalta. Sausį buvo iki -32 laipsnių Celsijaus.

Trečią kartą nuvykusi dirbau gide Samių kultūros centre SAJOS, kur turistams vesdavau ekskursijas. Kitu laiku, kaip ir ankstesniais kartais, tęsiau savo lauko tyrimą. Vasara – puikus metas tam, ypač dėl įvairių samių renginių gausos, pavyzdžiui, muzikos festivalių „Ijahis Idja“ Inari kaimelyje arba „Riddu Riđđu“ Norvegijos šiaurėje. Žmonės bando atsidžiaugti vasarišku oru ir nenusileidžiančia užpoliarės saule.

Iš esmės visą laiką dirbau, gyvenau ir leidau laisvalaikį tarp vietos žmonių. Visus kartus gyvenau pas šeimas, kurios tapo man labai artimos ir išliko iki šiol. Jų dėka teko ir sudalyvauti elnių sugynime, ir pakeliauti, daug išgirsti ir susipažinti.

- Savo studijoms pasirinkote VDU Socialinės antropologijos magistro programą. Kokių įgūdžių ir žinių joje gavote?

- VDU Socialinės antropologijos programoje reikia nusiteikti rimtoms ir iššūkių pilnoms studijoms. Magistrinio darbo tyrimo paieškos ir rengimasis taip vadinamam „laukui“ (tyrimo vietai) prasideda nuo pat pradžių. Tai niekada nebūna paprasta ir tiesiog įdomi veikla, o daug emocinio, psichologinio ryžto ir pastangų kainuojantis procesas. Ką jau bekalbėti apie reikalingą stiprų metodologinį ir etinį pasirengimą. Šios studijos skirtos tiems, kurie nebijo iššūkių ir neieško lengvo kelio. Gal skamba kartais kiek gąsdinančiai, tačiau tai labai daug išmoko tiek profesine prasme, tiek gyvenimiškai bei asmeniškai.

- Kokie buvo svarbiausi Jūsų tyrimo atradimai?

- Samiai dar tik neseniai tapo vientisa tauta, apimančia keturias skirtingas šalis; jie patys tai įvardija kaip naują darinį. Seniau samiai buvo pusiau klajokliai, gyvenantys šeimomis ir išplėstinėmis šeimomis kaimeliuose. Čia formavosi skirtingos samių kalbos, tradicijos.

Pavyzdžiui, Suomijoje yra trys skirtingos samių grupės – šiaurės, inari ir skolt samiai, su skirtingomis kalbomis. Antai skolt samiai turi išskirtinę savivaldą, paprotinį valdymo būdą. Kita vertus, yra bendras Suomijos samių parlamentas. Taigi, daugiakultūriškumas viduje yra didelis, bandoma jį išlaikyti.

Tačiau, siekiant, kad jie taptų įstatymiškai apibrėžta grupe – tauta arba autochtonų etnine grupe – reikia nustatyti, kas yra grupės narys. Mane domina suprasti, kaip žmonės ir institucijos nustato, kas yra samis, ir ką tai gali mums pasakyti.

Iš tikrųjų, pačioje bendruomenėje yra labai daug klausimų. Kodėl vieniems leidžiama būti samiais, o kitiems – ne, ir kodėl žmonės nori būti jais. Kodėl parlamentas yra etninis, ir balsuotojai gali neturėti kažkokio, pavyzdžiui, natūralizacijos proceso. Tokie klausimai dažnai apipinti įvairiomis emocijomis, nes etniškumas bei tapatybė turi labai reikšmingus emocinius aspektus, kai dėl įvairių priežasčių jaučiamasi pakankamai ar nepakankamai samiu. Kai kurie net nelabai nori kalbėti apie šią identitetų politiką, bando atsiriboti nuo jos, kitiems pikta, kiti tampa dideliais aktyvistais. 

- Kas yra samių identiteto ašis?

Jie, visų pirma, visada pabrėš, kad samiai yra autochtonai. Parlamentų svetainėse bus parašyta, kad jie yra kitokie negu imigrantų grupės, nes jie čia pirmi gyveno, pirmesni negu švedai, norvegai, suomiai ar rusai, todėl jie nėra tiesiog kultūrinė mažuma, bet autochtonai su išskirtinėmis teisėmis. Jiems teisėtai priklauso tos žemės ir autonomija puoselėti savo vietinę kultūrą.

Tai labiausiai susiję su tuo, kad paprastai ši grupė visą laiką patiria didelius pavojus. Šiaurėje vyksta kasybos projektai, miškų kirtimai, dabar ten planuojamas ir naujas transporto projektas – Arkties geležinkelis. Visa tai daro įtaką tradicinei gyvensenai ir kultūrai. Tai yra kapitalo, valstybės ir kultūrinės mažumos (tiksliau, autochtonų bendruomenės) interesų susikirtimas.

Žinoma, samiai nori turėti didesnį žodį. Su jais turėtų būti konsultuojamasi, nes juos gina tarptautinė teisė, yra įsipareigojimai. Tačiau praktikoje taip nelabai vyksta. Taigi, man atrodo, toks ir yra pagrindinis leitmotyvas – autonomijos ir teisių klausimas, nes nuo to ir prasidėjo samių atgimimas ir judėjimai aštuntajame dešimtmetyje.  

- Ką tokios vietinių žmonių situacijos, judėjimai mums sako?

- Labai svarbu šiek tiek suprasti tas pasaulio vietinių žmonių problemas, kurios daug pasako apie sistemas, kuriose gyvename ir galių pasiskirstymus. Kodėl valstybė negali užtikrinti, kad žmonės galėtų gyventi taip, kaip nori, kad jie patys galėtų pasirinkti, kad neateitų kažkoks kapitalas ir ekonominis interesas, norintis naudotis vietos resursais? Taip pat – ką reiškia atiduoti apsisprendimą patiems vietos žmonėms, pagal tai, kaip tie žmonės nori spręsti savo vidinius klausimus? Tai dažnai kertasi tiek su ekonominiu nacionalinės valstybės interesu, tiek  su kapitalo interesu.

Šiuos klausimus galima pritaikyti bet kam, tam nereikia būti autochtonu. Gali būti kokio kaimelio gyventojas, kurio apylinkėse pradedami dideli išteklių kasybos projektai, arba gali būti kertami  miškai, žiūrima, kaip vyksta sprendimo priėmimas ar konsultavimasis su vietos bendruomene. Autochtonų atveju, prasidėjo judėjimai, skirti atkreipti dėmesį į jų kaip vietos gyventojų teises ir interesus, nes kitu atveju vietos kultūros išnyktų.

Man atrodo, kad autochtonų klausimai, tarp jų ir samių, visą laiką kalba apie galios klausimus. Valstybė neturėtų būti ta „tėviška ranka“, kuri nusprendžia, kas galima, kas ne – pačioms bendruomenėms turėtų būti perduota galia rinktis, valdyti, kas vyksta jų viduje.

Na, o man vykdant tyrimą buvo svarbu suprasti, kaip samių bendruomenė formuojasi, kas tampa šios grupės dalimi ir kas ne. Tapatybės ir etniškumai visada lemia, kad kažkas yra priimamas į grupę, o kažkas – atskiriamas nuo jos, tačiau kiekvieną kartą įdomu, kaip ir kodėl tai įvyksta. Be to, visa tai labai svarbu suprasti aptartame galios ir autonomijos kontekste.