Vertindami vaikų patirtį nuotolinio ugdymo metu, net 49 proc. tėvų teigė, kad vaikas buvo labiau pavargęs, net 22 proc. tėvų sakė, jog šis pokytis labai smarkus. Tokius duomenis atskleidė visuomenės nuomonės tyrimas. Pasak jo rezultatų, didžiausią nuovargį jautė 9–12 klasių mokiniai – net 28 proc. įvardino akivaizdų skirtumą, dar 25 proc. teigė pajutę nežymų nuovargio padidėjimą. Apie 24 proc. 1–8 kl. moksleivių tėvų taip pat teigė, kad jų vaikas tapo labiau išsiblaškęs. 10 proc. vyresnių (9-12 kl.) moksleivių pasireiškė miego sutrikimai, 9 proc. atsirado vangumas. Švietimo ekspertai ir psichologai pakomentavo, kaip galėtume reaguoti į šiuos nerimą keliančius požymius ir padėti vaikams jaustis geriau.

Labiau vargina ne mokslai, o spoksojimas į ekraną

Komentuodama apklausos rezultatus psichologė Asta Blandė teigė, kad bet kokia mokymo(si) ar darbo forma, kai naudojamas tik vienas pojūčių kanalas, o kūnas priverstas užimti vienodą poziciją – labai sekina tiek fiziškai, tiek emociškai.

„Jei mokantis nuotoliniu būdu, yra galimybė šiek tiek pajudėti, atsitraukti nuo ekrano, pakeisti kūno pozą, užduotį atlikti, pavyzdžiui, popieriaus lape ar kažką sukurti iš aplinkoje esančių daiktų, tuomet tokia pertrauka padeda sugrįžti su naujomis jėgomis ir efektyviai tęsti darbą nuotoliniu būdu“, – tikino psichologė.

Ji taip pat pabrėžė, kad tais atvejais, kai nuotoliniu būdu vyksta tikslinga mokymo(si) veikla, tiek užduotys, tiek pati veikla yra kruopščiai parenkama mokytojo, gali atsirasti smalsumo, iššūkio faktorius, kuris išjudina, skatina stengtis ir išmokti kažką naujo.

„Vaikams tai būtina. Deja, neretai, jų pačių pasirinktuose žaidimuose ar socialinių tinklų platformose laikas yra tiesiog užmušinėjamas be jokio tikslo, o to rezultatas dažnai yra pervargimas ir irzlumas“, – akcentavo A. Blandė.

Prie ekranų praleidžia daugiau laiko

Pasak tyrimo, prie ekranų vaikai pavasarį per dieną praleisdavo gerokai daugiau laiko nei norėtų tėvai – vidutiniškai 5 valandas. Aiškindama atotrūkį tarp to, kiek tėvai norėtų, kad vaikai sėdėtų prie ekranų ir realaus praleidžiamų valandų kiekio, kuris lūkesčius viršija 2 ar net 3 kartus, psichologė akcentavo tėvų vaidmens svarbą dar ankstyvoje vaikystėje.

„Dažniausia ilgų valandų prie ekrano priežastis – ta, kad nuo pat mažens naujos kartos vaikų laisvalaikis, nuobodulio mažinimas būna susijęs su laiku prie ekranų. Juk reikia tiek nedaug ir vaikas užimtas. Tam, kad lūkesčiai neprasilenktų su faktais, tėvams, auginantiems ikimokyklinio ir pradinio mokyklinio amžiaus vaikus, tenka svarbi užduotis – parodyti bei kartu užsiimti kuo įvairesnėmis veiklomis, kad ateityje vaikas, keldamas klausimą, ką veikti laisvu laiku, turėtų nemažą pasirinkimų paletę“, – sakė A. Blandė.

Kita vertus, kai kuriems vaikams, pašnekovės teigimu, ekranai yra pabėgimo nuo savo sunkių išgyvenimų galimybė. Būdas užsimiršti ir nurimti.

„Nerimo ir streso mažinimas ekranų pagalba turi tendenciją labai greitai tapti priklausomybe. Bendraujant su taip besielgiančiu vaiku ir drauge ieškant kitokių sunkumų sprendimo kelių – laikas prie ekranų sparčiai mažėja“, – tikino psichologė ir knygų autorė A. Blandė.

Ne drausti, o kartu kurti susitarimus

Apklausa taip pat atskleidė, kad vaikų elgesys per pavasarinį nuotolinio mokymosi laikotarpį iš esmės nepasikeitė, nors prie ekranų jie ir praleisdavo daug laiko. Pasak švietimo eksperto, pedagogo, Vilniaus universiteto socialinių mokslų daktaro ir dėstytojo Simono Šabanovo, tai yra visiškai natūralu ir to galima buvo tikėtis.

„Negyvenkime iliuzijų pasaulyje. Mes visi esame skaitmeninės eros liudininkai ir dalyviai. Kasdien naudojame įvairius išmaniuosius įrenginius. Manau, nereikėtų supriešinti kartų, nes nepriklausomai nuo to, kiek tau metų – skaitmeninius įrenginius naudoja dauguma. Mokymas(is) jau anksčiau buvo mišrus, o karantinas tiek pavasarį, tiek dabar tik paspartino pokyčius ir susitaikymo su jais jausmą“, – sakė S. Šabanovas.

Vis dėlto, anot jo, teigti, kad ateityje įsivyraus vien nuotolinis ugdymas(sis) – būtų per drąsu, tačiau lygiai taip pat per drąsu būtų tikėtis, kad pasaulis grįš prie ankstesnės mokymo(si) sistemos. Švietimo ekspertas teigė, kad ekranas savaime nebūtinai yra blogybė. Socialinių mokslų daktaro manymu, visuomenėje besiformuojantys stereotipai ir aštrinami neigiami išmaniųjų įrenginių naudojimo pavyzdžiai daro meškos paslaugą ir be reikalo sutirština spalvas.

„Reikia praplėsti tėvų supratimą apie  informacinių technologijų panaudojimą. Sudarytas įspūdis, kad  ekranai reikalingi sausai informacinių technologijų (IT) daliai atlikti. Vis tik mokyme(si)  svarbu ne vien IT gebėjimai, bet jų panaudojimas mokomuosiuose dalykuose ir gyvenime“, – tikino S. Šabanovas ir pridūrė, jog siekiant išvengti konfrontacijų, svarbu su vaiku apibrėžti aiškius susitarimus, susijusius su kompiuterių ir išmaniųjų įrenginių naudojimu.

Švietimo eksperto teigimu, susitarimo punktų turi būti nedaug ir jie privalo būti konkretūs, numatantys kas bus jeigu susitarusios pusės jų nevykdys ir kas bus jeigu įvykdys.

„Susitarimai ir atsakomybė neturi būti tik vaikams, įsipareigojimai turi galioti ir pas tėvus. Nepamirškime, kad turime skirti laiko ir vaikams, kartu susitarkime dėl laiko prie ekranų limito. Galima turėti ir skatinimo sistemą, kuri modeliuotų vaiko ir tėvų elgesį“, – patarė S. Šabanovas.

Kaip sumažinti vaikų nuovargį?

Kalbėdamas apie būdus, kurie leistų sumažinti vaikų patiriamą nuovargį, atsirandantį dėl ilgo laiko praleisto prie kompiuterio, švietimo ekspertas S. Šabanovas teigė, kad būtina prisiminti, jog kai kurių vaikų net nereikia skatinti išeiti į lauką ar paskaityti knygą.

„Juk mes visi skirtingi ir pomėgiai mūsų – skirtingi. Jeigu matote, kad vaikui reikia paskatos pajudėti ar užsiimti kuo kitu – padėkime jam su nuosekliai taikoma skatinimo sistema. Tam, kad vaikas eitų į lauką ar tvarkytųsi, – eikite kartu ir atraskite veiklą, kurią atliktumėte visi, rodykite pavyzdį, įvertinkite pavykusius darbus“, – akcentavo S. Šabanovas ir pabrėžė, kad vaikas visada pirmiausia pasirenka daryti tai, kas įdomu ir vengia to, kas reikalauja daug pastangų. 

Panašiai pataria ir psichologė A. Blandė. Jos teigimu, norint, kad vaikai nepervargtų ar pailsėtų, tėvai turėtų parodyti įvairias laisvalaikio praleidimo formas dar atžaloms būnant ikimokyklinio ir pradinio mokyklinio amžiaus.

Pasak psichologės, vaikai iki 10 m. geriausiai kopijuoja suaugusiųjų elgesį. Todėl tėvams verta kartu su vaikais išbandyti kuo įvairesnių veiklų, kad būtų iš ko pasirinkti vėliau, kai vaikas spręs, ką veikti vienam ar kartu su draugais. Taip pat svarbu kartu su vaiku susitarti, kiek laiko ir kokiomis veiklomis jis gali užsiimti prie ekrano, aptarti dienotvarkę, kokios veiklos turi būti atliktos pirmiausia, kas seka toliau ir kada jau pats gali nuspręsti, kuo užsiimti.

„Būkite įdomaus, smalsaujančio žmogaus pavyzdys, kuris stengiasi išmokti naujų dalykų, patirti naujus įspūdžius ir įtraukti kuo daugiau savo šeimos narių į vertingus potyrius. Stebėkite save: kiek patys laiko „švaistote“ prie ekranų – tai dažnai būna nematomas vagis, kurį labai greitai suseka vaikai ir jums pateikia kaip rimtą argumentą, kodėl jiems taip pat norisi daug ir dažnai lindėti ekranuose“, – pabrėžė A. Blandė.

Vienas įdomiausių rezultatų – tai, kad maždaug penktadalis tėvų yra susirūpinę, jog jų vaikas gali būti priklausomas nuo kompiuterio ar kitų išmaniųjų prietaisų.

Apie tai  pokalbis su psichologe ir testo bendraautore A.Blande.

– Iš testą sprendusių tėvų maždaug penktadalis vaikams technologijomis leidžia naudotis visiškai laisvai. Dėl to reikėtų susirūpinti ar tikėjotės didesnio procento?

– Bendraudama su tėvais pastebiu panašią tendenciją. Tai nėra mažai, ir šiuo klausimu labai norisi padrąsinti tėvus labiau pasitikėti auklėjimo galiomis. Kartais tėvai savo vaikams tampa kiemo draugais, kurie pamatę, kad niekaip nesusitars, supyksta, nusivilia ir nuleidžia rankas.

Tai blogiausia, ką vaikas gali matyti ir patirti, – praradusį pasitikėjimą ir savo tėviškas galias suaugusįjį. Ką daryti? Būtent tėvai turi parodyti vaikui ribas ir siekti, kad šeima turėtų aiškius susitarimus ir jų būtų laikomasi. Tai padės užtikrinti, kad vaikas jaustųsi namuose saugus, nes jam bus aišku, kas, kada ir kiek galima.

Kartais tėvai savo vaikams tampa kiemo draugais, kurie pamatę, kad niekaip nesusitars, supyksta, nusivilia ir nuleidžia rankas.

– Net 20 proc. testą sprendusių tėvų atsakė manantys, kad jų vaikas yra priklausomas nuo technologijų. Ką tai rodo?

– Tai didelis skaičius, jei kalbėtume apie vaikus. Visgi, ar tikrai tai priklausomybė, kaip mano tėvai, drįsčiau abejoti. Kartais vaikas panyra į technologijas stokodamas šilto ir tvirto santykio su savo artimaisiais, taip ieško kitų žmonių, kurie su juo bendrautų ir suprastų. Galbūt vaikams stinga įdomios veiklos, kuria galėtų užsiimti patys ar su draugais, tad technologijos padeda tai kompensuoti. Ar konkreti situacija yra priklausomybė, ar suaugusiųjų neatidumas ir kitos technologijomis pridengtos problemos – reikėtų žvelgti individualiai.

– Kai vaiko paprašoma nustoti naudotis kompiuteriu ar telefonu, didžiausia dalis testą sprendusių tėvų (apie 42 proc.) pasirinko atsakymą, kad vaikas derasi. Panašu, kad technologijos yra naujas santykių tarp vaikų ir tėvų lakmuso popierėlis – kaip pavyksta arba nepavyksta susitarti. Tačiau atsakymas "nes aš taip pasakiau" jau nebėra populiarus – derantis tenka argumentuoti tėvų sprendimus. Kaip šią situaciją pakomentuotumėte plačiau?

– Viena didžiausių žmogaus stiprybių yra gebėjimas aiškiai ir konkrečiai argumentuoti, kodėl norime vieno ar kito dalyko, koks elgesys tikėtinas, jei į mūsų prašymą bus ar nebus reaguojama. Be to, dar pridėkime geranoriškumą ir gebėjimą išgirsti kitą. Išeina labai gražią formulė, kurią taikant, ir maži, ir dideli puikiai moka susitarti. Jei kokią nors detalę išmesite, kažko neteksite. Galbūt šilto ir malonaus santykio su savo vaiku, o galbūt to, kas šiuolaikiniam žmogui yra būtina, – gebėjimo derėtis, argumentuoti, bendrauti.

– Nustebino, kad pagal testo atsakymus mokytojai, pasirodo, daug imlesni technologijoms negu tėvai. Šie į technologijas žiūri labai atsargiai ir linkę jų visai nenaudoti, tokių yra apie 11 proc., o atsargios pozicijos besilaikančių mokytojų – tik 4 proc. Kodėl taip yra?

– Pastaruoju metu pastebiu nemažai tėvų, kurie jaučiasi sutrikę ne tik dėl technologijų naudojimo, bet ir dėl kitų auklėjimo klausimų. Jie stengiasi sutilpti į gerų tėvų standartus ir dalyvauja konferencijose, skaito knygas, straipsnius, tačiau neretai arba neužtenka laiko kasdienei praktikai, arba taip išsigąsta, pvz., būsimų nesaikingo technologijų naudojimo pasekmių, kad visiškai jų nenaudoja ir izoliuoja vaiką nuo kompiuterio ir išmaniojo telefono. Todėl kurį laiką trunka laikotarpis, reikalaujantis mažiau kantrybės ir išbandymų, nes nereikia nuolat mokyti vaiko saikingai naudotis technologijomis ir laikytis susitarimų. Bet anksčiau ar vėliau šis laikotarpis baigiasi.

– Ar galima manyti, kad tėvai iš tiesų dažniau kategoriškai laikosi savo įsitikinimų, o mokytojai linkę mokytis naujų dalykų?

– Priešingai nei tėvai, mokytojai turi dažniau ir nuoseklesnius mokymus, praktines veiklas aktualiomis temomis. Jie turi galimybę ne tik skaityti, bet ir kartu su specialistais nuodugniau nagrinėti konkrečias temas, nes kasdienybė skatina eiti koja kojon su naujovėmis ir naujosios mokinių kartos poreikiais. Be to, kategoriški tėvai, atvedę vaiką į mokyklą ar darželį, siekia, kad būtų atsižvelgiama į individualius vaiko poreikius, kad būtų mokoma moderniais metodais ir kad mokytojas būtų draugiškas ir tolerantiškas. Deja, kai kuriose šeimose tokių vertybių nė su žiburiu nerasi. Todėl pedagoginis darbas tuo ir yra unikalus, kad tenka dirbti su augančiais žmonėmis ir jų tėvais, taip pat augti pačiam, nes atėjęs į darbą kasdien susiduri su vis naujomis situacijomis ir ieškai būdų, kaip jas sėkmingai įveikti.

Leidyklos „Šviesa“ išleistoje knygoje „Ypatingas vaikas: vienas ar kiekvienas? (Tėvystės žemėlapis)“ psichologės ragina prisiminti, kad kiekvienas vaikas ar paauglys yra ypatingas, ir pataria, kaip lavinti dešimt svarbiausių gebėjimų.

Tėvai pirmiausia rūpinasi fiziniais poreikiais

Pasak psichologės A. Blandės, augindami vaikus tėvai dažnai rūpinasi, kad šie pagal savo amžių išmoktų praktiškų dalykų – kalbėti, užsirišti batus, o vėliau – skaityti, rašyti ir savarankiškai eiti į mokyklą. Tačiau jie vis mažiau dėmesio kreipia į vaiko pasitikėjimo savimi, jo pasiekimų ir galimybių pusiausvyrą.

„Neretai taip nutinka, kai tėvai fizinius vaiko poreikius iškelia aukščiau emocinių ir socialinių. Tai natūralu – juk jie greičiau pastebimi, labiau matomi ir paprasčiau išmatuojami. Vaikas skaityti arba moka, arba ne, o pamatuoti savarankiškumą, kūrybiškumą ar gebėjimą spręsti sunkumus nėra lengva. Ši užduotis nėra paprasta ir specialistui“, – pasakoja A. Blandė.

Knygoje A. Blandė ir E. Gudelienė primena tėvams apie nepaprastai svarbias pareigas ir pataria, kaip ir kur geriausia realizuoti savo talentus, nepermetant neįgyvendintų svajonių ant vaiko pečių. Pasak autorių, vaiko unikalumas atsiskleidžia tuomet, kai jam yra rodomas tinkamas pavyzdys ir suteikiama tam tikra atsakomybė. „Leiskite vaikui tyrinėti tiek save, tiek aplinką. Leiskite savarankiškai rinktis ir klysti – pamatysite ir nustebsite, kiek daug gali jūsų vaikas“, – sako A. Blandė.

Elgesio sunkumus dažnai lemia patys tėvai

Mažųjų elgesys dažnai yra svarbus rodiklis, parodantis, kaip jie jaučiasi, – galintys, siekiantys, ieškantys ar kaip tik abejingi ir pernelyg atsargūs. Todėl psichologės atskleidžia sunkumus, su kuriais susiduria ypač globojantys ar viską už vaiką darantys tėvai, vėliau nustembantys ir ieškantys vaiko nesavarankiškumo ar pernelyg mažos motyvacijos ko nors siekti priežasčių.

„Tokiomis aplinkybėmis tėvų siunčiama žinutė yra labai aiški – tik mes galime, o tu – ne. Tada vaikas ir atiduoda kiek įmanoma daugiau savo sričių „galingiesiems“ ir savo jėgomis nebepasitiki. Toks auklėjimo būdas – ydingas“, – pasakoja A. Blandė.

Svarbus tėvų gyvenimo pavyzdys

Daugeliui tėvų renkantis knygas apie vaikų auklėjimą ir ugdymą kyla klausimas, kaip išugdyti tuos vaiko gebėjimus, kurių neturi pats suaugęs žmogus. Knygoje psichologės, savo praktikoje dažnai girdinčios šį klausimą, pateikia labai aiškų atsakymą.

„Jei norite išugdyti tai, ko patys neturite, – to nepadarysite, nes tai neįmanoma. Keistai atrodo tie tėvai, kurie įsakmiu tonu arba net rėkdami reikalauja, kad vaikas tinkamai valdytų savo pyktį. Vaikui neįdiegsite to, ko patys stokojate savyje. Kai jūsų sode ims kvepėti uogomis, vaikas patikės, kad ir jis jas gali auginti. Ši knyga – pirmas žingsnis link savęs įsivertinimo“, – tvirtina A. Blandė.

Siekia padrąsinti ir įkvėpti tėvus

Antroje knygų serijos „Tėvystės žemėlapis“ knygoje psichologės rekomenduoja tėvams nepamiršti būti šalia savo vaikų, kalbėtis ir klausytis jų, pažinti save, savo vidinį pasaulį, kartu mokytis ir augti. „Nenorime skaitytojo paversti robotu, kuris aklai vykdo mūsų parašytas rekomendacijas. Norime paskatinti pokyčius, bet tik tuomet, jei jų reikia. Tačiau nepamirškite svarbiausio – vaiką auklėti reikia drąsiai, su meile ir pagarba – neužgniaužkite vaiko kūrybiškumo savo kritika“, – pataria psichologė.

Asta Blandė – psichologė, pradėjusi savo darbo praktiką mokykloje, papildžiusi ją vadovavimu organizacijoms, teikiančioms emocinę paramą vaikams ir paaugliams, nuolat kurianti tėvams ir ugdymo įstaigose dirbantiems specialistams kvalifikacijos tobulinimo programas ir kasdien padedanti šeimoms, mažiems ir dideliems pažinti, atrasti save ir keistis.

Eglė Gudelienė – daugiau nei dešimties metų patirtį turinti psichologė ir edukologė, vaikų ir jaunimo psichologų asociacijos valdybos narė, Kauno psichologų metodinio būrelio narė, per ilgą darbo patirtį organizavusi įvairias temines akcijas.