Jums būtina tai patirti! Ar tikite, kad netrukus duris atversiantis teatras parodys viską, ko dar nežinojome, tačiau įsivaizduojame apie didžiausią pajūrio miestą? Jūros bangas primins visos teatro pastato ir vidaus interjero detalės – ne tik jo stogas, bet ir vidus, persmelktas jūros sūrumo ir vėjo nugairintų smėlio kopų aromato...

Naujas stilius – dinamiškas teatro atgimimas

Jūros bangos leitmotyvas teatro stiliuje gyvuoja daugiau nei tris dešimtmečius. Nuo teatro įsikūrimo 1987 m. iki 2018 m. naudotas logotipas, sukurtas žinomo lietuvių grafikos dizainerio, profesoriaus Audriaus Klimo. Išsikėlęs sau naujus tikslus, puoselėdamas tradicijas ir pradėjęs naujo pastato statybas, 2018 m. KVMT nutarė atnaujinti ir savo stilių, atsisakant lūžtančios bangos įvaizdžio ir pasirenkant bangą, kaip perpetuum mobile (amžinojo variklio) idėją. 2024 m. teatras, pabrėždamas savo – šiuolaikinio, nacionalinio, profesionalaus scenos meno centro įvaizdį, prestižą, atvirumą, socialumą ir atsižvelgdamas į veiklos ilgaamžiškumą ir tęstinumą, formuoja naujo prekinio ženklo ir paties teatro vieningo stiliaus elementų naudojimo standartus.

Atsinaujinimo keliu teatras žengia išsaugodamas pagrindinę logotipo vizualinio sprendimo idėją – bangą-penklinę. Naują spalvų gamą diktuoja teatro pastato architektūros bei interjero sprendimai. Pastato vidaus interjerui naudojami faktūrinio molio tinko atspalviai, artimi pajūrio smėlio spalvų tonams, o stogui – bangos formos fragmentai. Naujasis KVMT prekinis ženklas, kaip ir jo pirmtakas, sukurtas panaudojant simbolį ir logotipą. KVMT stiliaus vadovą atnaujinęs grafikos dizaineris Virginijus Bakas gilina dizaino sąsajas su jūros bangomis, tarsi pabrėždamas teatro geografinę lokaciją, o penkias linijas pasirenka kaip aliuziją į muzikinę penklinę. Linijų storio kaita ir bangos aukščio perkrytis bei asimetrija – tai nuoroda į dinamišką teatro veiklos vystymąsi.

KVMT nuotr.

Naujas spalvinis sprendimas

Mėlynąją buvusio teatro logotipo spalvą keičia kopų smėlio, lietuviško molio spalvų paletė. Tokį spalvinį užmojį lėmė sumanymas kuriant svarbiausią muzikinio teatro dalį – žiūrovų salę ir jos akustinę erdvę. Bendrovės „Barzdoti vabalai“ komanda, pasiūliusi Lietuvos koncertinėms įstaigoms dar nematytą sienų dekorą – molio tinką – įkvėpimo sėmėsi iš gamtos: ne vieną valandą fotografavo lietuviškas kopas bei jose paliktus vėjo šuorų raštus, gaminosi specialius įrankius joms išgauti ir t. t.

Priėmus sprendimą, kad žiūrovų salės akustika bus formuojama lietuviško molio pagrindu, sekė teatro interjero detalių kūrimas. „Molio naudojimas tokio mastelio visuomeninio objekto interjere tikrai bus pirmasis Lietuvoje! Tai novatoriška ir įdomu, nes naudotas lietuviškas, rankų darbo produktas. Molio lipdiniai pagrindinėje salėje primena bangas. Sąsajos su bangomis ant logotipo bus juntamos visame pastate. Norisi pabrėžti, kad tai teatras, įsikūręs mieste prie jūros“, – sakė interjero projekto autorius, dizaineris Marius Mateika. – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro logotipe pavaizduota banga. Net naujojo teatro pastato stogas banguotos formos, lyg banga vingiuoja ir teatro laiptai. Norisi, kad į teatrą atėjęs žmogus pajustų šios vietos išskirtinumą, tik jam skirtą sielos šventę. Ši erdvė publiką turi paruošti „išgyventi“ spektaklį.“

Publikos laukia Jūros ir Marių salės

Naujosioms teatro salėms vardus balsuodami rinko KVMT darbuotojai. Didžioji žiūrovų salė balsų dauguma pavadinta „Jūros“ vardu, o mažoji – „Marių“. Abiejose salėse yra įrengtos vietos, kuriose renginius patogiai galės stebėti ir judėjimo negalią turintys žiūrovai.

Teatro projektas – išskirtinis, nes itin didelis dėmesys yra skiriamas akustikai. Norint užtikrinti, kad skirtingo žanro kūriniai galėtų skambėti nepriekaištingai, prireikė atitinkamų sprendimų. Taigi, didžioji žiūrovų salė sukurta sudėtingos 3D formos su specialiais laiptais, išgaubimais. Šiai salei pagamintas ir specialus, unikalios formos, svorio, garso sugėrimo arba atspindėjimo reikalavimus atitinkantis vidinis akustinis kiautas. Orkestro ložė kilnojama, esant poreikiui joje gali būti įrengtos žiūrovų vietos, salėje įrengtos akustikai palankios medžiagos kėdės su informaciją transliuojančiais ekranais kiekvienoje atkaltėje. Negana to, naujos teatro salės turės šiuolaikišką garso ir apšvietimo įrangą, naujausias šildymo bei ventiliacijos sistemas. Taigi, tiek lankytojai, tiek dirbantieji pastate galės džiaugtis malonia aplinka, jungiančia istoriją ir modernius architektūrinius ir inžinerinius sprendimus. Naujame pastate yra erdvios repeticijų studijos, kostiumų ir dekoracijų saugyklos, kostiumų siuvykla, modernūs grimo kambariai, patogios laisvalaikio zonos bei erdvės žiūrovams.

KVMT nuotr.

KVMT: didelis ir ambicingas kolektyvas

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras – didžiausia profesionalaus scenos meno įstaiga ne tik Klaipėdoje, bet ir visame Vakarų Lietuvos regione. Jos misija – pristatyti aukščiausio meninio lygio muzikinius spektaklius bei koncertines programas šio regiono žiūrovams ir svečiams. 2019 m. teatrui tapus Europos operos teatrus vienijančios asociacijos „Opera Europa“ nariu, ypač suintensyvėjo KVMT repertuaro tarptautinė sklaida ir tinklaveika.

Teatro kolektyvas ilgus penkerius metus gyveno be savo namų, repetavo skirtingose Klaipėdos miesto erdvėse, ir visą šį laiką rodė spektaklius, rengė didžiulio Lietuvos žiūrovų dėmesio ir palankaus meno kritikų vertinimo sulaukusias premjeras, sulaukė tarptautinio pripažinimo. Naujas teatro pastatas – pagaliau išsipildžiusi svajonė, kurios siekė ir laukė meno kolektyvai, gyvendami ir kurdami sudėtingomis sąlygomis. Pagaliau menininkai įgyvendins savo didįjį tikslą – gyvens, dirbs ir kurs unikalius projektus naujame teatro pastate.

Kretingos rajono mero Antano Kalniaus teigimu, atstatyta istorinė veranda – tai tik vienas iš jau suplanuotų unikalaus Kretingos dvaro rūmų bei jų prieigų tvarkymo darbų.

„Grafų Tiškevičių rūmai yra vienas svarbiausių Kretingos perlų, šiemet galinčiu pasigirti ir rekordiniu lankytojų skaičiumi. Tad tikslingai numatome toliau investuoti į dvaro rūmų bei jų prieigų tvarkybą, – sakė A. Kalnius. – Šiuo metu jau rengiamas Kretingos muziejaus oranžerijos tvarkymo projektas. Taip pat ruošiamės dvaro parko prieigose esančio seno sovietinio bendrabučio griovimo darbams. Kartu muziejus puoselėja ir planus atkurti dvaro parko fontaną „Nykštukas“.

Pasak Kretingos muziejaus direktorės Vidos Kanapkienės, dvaro rūmų veranda atstatyta pagal išlikusią ikonografinę medžiagą.

Atstatyta istorinė Kretingos dvaro rūmų veranda visuomenei pristatyta penktadienį, Jono Karolio Chodkevičiaus, Kretingos miesto įkūrėjo, 460-osioms gimimo metinėms skirto renginių ciklo metu. Penktadienį verandoje, po beveik šimtmečio pertraukos, vėl suskambo ir muzika – pirmuosius koncertus čia surengė Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų orkestras bei Klaipėdos „Mėmelio kvartetas“.

Kretingos savivaldybės nuotr.

Nacionalinio reikšmingumo kultūros vertybę – Kretingos dvaro rūmus – sudaro rytinis ir vakarinis korpusai, tarp kurių įsiterpusi oranžerija – Žiemos sodas. Prie rytinio rūmų korpuso galinio fasado sienos įrengta veranda buvo skirta parko apžvalgai ir poilsiui, taip pat pro ją į Baltąją (pokylių) salę patekdavo į šventes pakviesti grafų Tiškevičių svečiai, kuriems čia grodavo pučiamųjų orkestras.

Istorinė veranda buvo nugriauta po Pirmojo pasaulinio karo, o 1968 metais jos vietoje pristatytas keturių aukštų Žemės ūkio technikumo mokomasis korpusas, sudarkęs rūmų ansamblio visumą bei istorinio parko kraštovaizdį. Galimybė visiškai atkurti istorinį pagrindinės grafo Juozapo Tiškevičiaus rezidencijos – Kretingos dvaro rūmų pastato vaizdą ir išplanavimą atsirado tik 2015 metais, nugriovus sovietinį svetimkūnį.

Kaip nurodo Kretingos savivaldybė, atstatymo darbus atliko VĮ „Lietuvos paminklai“ skelbtus verandos tvarkybos ir rekonstravimo viešųjų pirkimų konkursus laimėjęs rangovas bendrovė „Pamario restauratorius“. Bendra statybos darbų vertė – 224 tūkst. eurų. Iš jų 43,3 tūkst. eurų skyrė Kultūros paveldo departamentas, 119 tūkst. eurų – Vyriausybė, likusią dalį – Kretingos rajono savivaldybė.

Vietoj Strazdelio – Strazdas

"Gailiuosi didžiulę gyvenimo dalį nugyvenęs ne taip, kaip derėjo. Atleiskite, gerbiami tautiečiai, visi dori žmonės. Esu pasiryžęs, kiek suspėsiu ir sugebėsiu, atpirkti savo kaltę. Vilčių, be kita ko, man teikia ir Zaratustros žodžiai: "Jeigu jau nepavyko gyvenimas, jeigu nuodingas kirminas graužia tavo širdį, žinok, kad tau pavyks mirtis". Duok, Dieve", – tokiais žodžiais 1989 m. birželį savo knygą "Komunisto išpažintis" pabaigė K. Kaukas.

Simboliška, kad ši knyga spaudai pasirašyta praėjus dviem dienoms po kruvinų sausio įvykių 1991 m.

"Komunisto išpažintyje" K. Kaukas papasakojo, kaip jį 1946-aisiais, tuomet aštuoniolikmetį, užverbavo NKVD leitenantas, ukrainietis pavarde Sosna, kaip jis, tapęs sovietų saugumo agentu, pasirinko slapyvardį Strazdelis.

Bet rusakalbis Sosna negalėjo šito žodžio ištarti, todėl Strazdelį teko sutrumpinti. Taip K. Kaukas tapo agentu Strazdu.

Tokį pat slapyvardį, kovodamas kartu su raudonaisiais partizanais, turėjo jo tėvas, o K. Kaukas, tada šešiolikametis jaunuolis, buvo partizanų ryšininkas Strazdelis, kuo anuomet jis labai didžiavosi.

Po susitikimo su NKVD leitenantu prasidėjo Kosto dvigubas gyvenimas, kuris jam slėgė sąžinę daugiau nei 40 metų, iki pat viešos išpažinties per Atgimimą.

Kaip pats tikina savo knygoje, K. Kaukas pradžioje nė nesupratęs, ką jam reikės daryti.

Ir kai leitenantas Sosna pradėjo jį spausti, reikalaudamas rezultatų, jaunasis agentas keikė save, kad "per žioplumą įmerkė uodegą".

"Apgaviko Sosnos nekeikiu. Jo jau nėra. Jis kažkodėl nusišovė", – savo atsiminimuose užrašė K. Kaukas.

"Daug ko nesupratau"

Paradoksalu, bet sovietų santvarkoje didžiąją dalį savo brandaus gyvenimo praleidęs K. Kaukas tapo aršiu raudonosios imperijos priešininku ir atgimstančios nepriklausomos Lietuvos aktyvistu.

Šis jo virsmas neįvyko staiga, sovietų sistemos melą, fikciją ir kvailybę jis regėjo kasdien, ir net tada bandė su tuo kovoti satyrinėmis publikacijomis.

O prasidėjus Atgimimui nepabijojo viešai pripažinti savo gyvenimo klaidų.

"Man gėda, kad būdamas jaunas daug ko nesupratau. O pardavus "velniui dūšią", ne taip paprasta išsivaduoti. Man gėda už tuos savo nemokšiškos paauglystės ir žalios jaunystės metus. Dažnai mintyse sugrįžtu į praėjusius dešimtmečius, noriu suprasti, kiek ir kur buvau kaltas? Nekaltu savęs nelaikiau ir nelaikau. Pritardavau nusikalstamai "partijos ir vyriausybės" politikai, vadinasi, kaltas. Net savo buvimu – komjaunuoliu, komunistu – aš noromis  nenoromis rėmiau tą vieną didžiausių pasaulio blogybių – stalinizmą. Ilgai aš nežinojau, kad tai yra blogis. Šis supratimas atėjo ne staiga. Prie jo artėjau ilgai, kartu su gyvenimo tikrove ir įvairiausiomis abejonėmis. O, kai supratau, teko būti dviveidžiu", – knygoje atviravo K. Kaukas, apgailestavęs, jog didelę gyvenimo dalį "nugyvenęs ne taip, kaip derėjo".

Nuodėmių atpirkimo metas

Tačiau prasidėjus Atgimimui jis bandė taisyti savo padarytas klaidas.

K.Kaukas aktyviai įsitraukė į Klaipėdos Sąjūdžio grupės veiklą ir jo vaidmuo ten buvo gana netikėtas.

"Mes su K.Kauku buvome Sąjūdžio laikų bendražygiai. Jis mums labai pravertė, kadangi jis buvęs karo veteranas, turėjo daug apdovanojimų, tai mes su juo važinėdavome po sovietinius karinius dalinius į susitikimus su rusakalbiais kariškiais. Jie labai sutrikdavo, kai atvažiuodavo žmogus, kurio krūtinė nusegta ordinais ir medaliais, o kalbėdavo priešingai, nei jie buvo įpratę. K.Kaukas labai pravertė tokiuose susitikimuose, kur reikėjo mažinti tautinę įtampą", – pasakojo klaipėdietis, aktyvus sąjūdietis Dionyzas Varkalis.

Pagrindinis tokių susitikimų tikslas esą buvo įtikinti sovietų karius nenaudoti karinės jėgos prieš taikius Lietuvos žmones.

Bendražygiai: kartu su D. Varkaliu K. Kaukas Atgimimo sąjūdžio laikais nuveikė didelį darbą, bandydamas į nepriklausomos Lietuvos pusę palenkti rusakalbius komunistus ir sovietų armijos kariškius. / Vytauto Petriko nuotr.

"K.Kaukas mums buvo labai reikalingas, per jį mes galėjome nemažai sužinoti, ką veikia karo veteranai, jedinstvininkai. Be to, Kostas buvo vienintelis komunistas, kuris atsiprašė žmonių viešai spaudoje už tai, kad tarnavo sovietų sistemai. O visi kiti tylėjo, nė vienas neatgailavo", – teigė D. Varkalis.

Asmenybės evoliucija

Žurnalistas ir leidėjas, buvęs dienraščio "Klaipėda" vyriausiasis redaktorius Antanas Stanevičius, kuriam irgi teko pažinti K. Kauką, žavėjosi jo asmenybės evoliucija – iš komunisto į nuoširdų Lietuvos patriotą.

"Savo noru komunistu ar agentu mažai kas tapdavo, žmonėms buvo daromas labai didelis spaudimas. Tačiau, jei jaunas žmogus kažkada patikėjo, kad komunizmas – tai laisvė, lygybė, brolybė, kaip galima jį už tai smerkti? Bet K.Kaukas praregėjo, kad praktikoje to nėra, ir atsivertė. Jis buvo nepaprastai imlaus proto, drąsus ir raštingas. Didelę įtaką jo raštingumui galbūt turėjo ir jo žmona, profesorė Audronė Jakulienė-Kaukienė (1941–2017). Buvimas su ja jį pakylėjo į kitą, aukštesnį, lygį. O K.Kauko pilietinė evoliucija yra labai pamokanti ir labai žavi", – kalbėjo A. Stanevičius.

A. Stanevičius neabejoja, kad K.Kauko pokalbiai su sovietų kariškiais apie nepriklausomos Lietuvos būtinybę prašviesdavo jiems protus ir keisdavo jų priešišką nusistatymą.

K. Kauko pilietinė evoliucija yra labai pamokanti ir labai žavi.

"Jis kalbėjo labai įtikinamai, turėjo gyvenimišką patirtį, todėl jis buvo nepakeičiamas žmogus, bendraujant su kariškiais ir kitais rusakalbiais komunistais. Pabandysiu vaizdingai palyginti, kas tuo metu Klaipėdoje buvo K.Kaukas. Kai karo metu baltarusiai sprogdindavo vokiečių traukinius, naciai įsigudrindavo priekyje garvežio statyti smėlio vagonus, jei užvažiuodavo ant minos, sprogdavo tie smėlio vagonai, bet ne visas traukinys. Tai štai ir K. Kaukas buvo kišamas į priekį, tarsi tas smėlio vagonas prieš garvežį", – apie velionį K.Kauką kalbėjo A. Stanevičius.

Jis atkreipė dėmesį, kad K. Kauko knygos buvo labai humanistinės, jas rašant reikėjo nemažai erudicijos ir darbo.

"Mano nuomonė apie K. Kauką yra labai aukšta ir, manau, kad ponas Dievas jam duos Dangų, jis iš tikrųjų turėjo padorumo ir sąžinės", – pabrėžė A. Stanevičius.

Kentė aštrią kritiką

To meto Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio aktyvistė, advokatė, klaipėdietė Zita Šličytė irgi gerai pažinojo K. Kauką. Ji prisimena, kad jam Atgimimo metais išties buvo gana nelengva.

"Kai jis pradėjo publikuoti tą savo "Komunisto išpažintį", kuria parodė pavyzdį, kad komunistai turėtų atgailauti už tai, ką darė, kai kas į jį žiūrėjo kreivai, įtarinėjo, ar neveidmainiauja. K. Kauko požiūriu, komunistai privalėjo atgailauti", – prisiminė Z. Šličytė.

Anot Z. Šličytės, tuo metu tokiai išpažinčiai ir viešai atgailai reikėjo didelės drąsos.

Kai ši jo autobiografija buvo spausdinama tuomečiame miesto dienraštyje "Tarybinė Klaipėda", buvo tokių žmonių, kurie ant K.Kauko tekstų spjaudė tiesiogine ta žodžio prasme.

"Pamenu, tada jį labai užstojo D. Varkalis. Jis sakė, tegul tik visi komunistai pasielgia taip, kaip K. Kaukas, ir viskas bus gerai. Tada ne visi suvokė, kad kolaboruoti su okupantu yra blogai, kai kas ir šiandien to nesupranta. O aš asmeniškai K. Kaukui jaučiau draugiškumą, nes jis buvo su mumis, su Sąjūdžiu", – teigė Z. Šličytė.

Klaipėdos sąjūdžio metraštininkas

A. Stanevičius atkreipė dėmesį, jog vienas didžiausių K.Kauko nuopelnų, kad jis išleido Klaipėdos sąjūdžio metų dienoraštį. Beje, niekieno nefinansuojamas.

"Šitas jo darbas labai svarbus. Juk laikas greitai bėga, atsiranda nauji rūpesčiai, nauji reikalai, viskas pasimiršta. Todėl K. Kauko leidinys "Sąjūdis Klaipėdoje" yra labai vertingas", – tvirtino A. Stanevičius.

Tą pripažino ir buvęs Klaipėdos sąjūdžio veikėjas Algirdas Grublys, kuris labai džiaugėsi, kad atsirado žmogus, kuris visą uostamiesčio sąjūdiečių veiklą dokumentavo ir išleido knygą.

"K. Kaukas neabejotinai labai svarbus to meto metraštininkas. Jis man kalbėjo, kad viską būtina užfiksuoti, jei to nepadarysime, tikrosios atminties neišliks. Jo knyga "Sąjūdis Klaipėdoje" yra tikras autentiškas Sąjūdžio metraštis, ir visi mes jam esame labai už tai dėkingi, nes šis jo darbas turi išliekamąją vertę", – teigė A. Grublys.

Nuo pat sausio 13-ąją dainomis apgintos Lietuvos nepriklausomybės autentiška tautos, visuomenės ir asmens laisvės idėja ryškiausiai buvo palaikoma, ginama ir formuojama meninėje, kultūrinėje terpėje, kurioje išskirtinai paminėtinas šiais metais jau 25-ą kartą lankytojams duris atveriantis kasmetinis dailės konkursas-paroda "Atgimimas", įprasminantis mūsų Valstybei, jos ir žmogaus laisvei gyvuoti bei kurti svarbias datas: Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją.

Prasminga tradicija

Šią parodą galima įvardyti ne tik kaip reiškinį, brandinantį visuomenės pilietiškumą, gaivinantį istorinę atmintį, ugdantį tautinę savimonę, kultūrinę brandą, bet ir kaip rimčiausią Kauno meninio gyvenimo kasmetinę apžvalgą.

Parodos sumanytojas ir organizatorius dailininkas Vilius Ksaveras Slavinskas ir jo į organizacinį darbą įtraukti kolegos kultūrininkai, menininkai, menotyrininkai, Kauno dailininkų klubų "Meno sparnai" ir "Sfinksas" nariai kasmet rengiamų parodų tematika puoselėja tautiškumo ir kūrybinės laisvės idėjas, o eksponuojamų kūrinių atrankos kriterijais skatina demokratiją bei meninį profesionalumą. Nuo 1999 m. parodų rengime išskirtinai daug talkino dailininkas Vytautas Stasys Lagunavičius, o pastaruoju metu – dailininkas Bangutis Prapuolenis.

Kasmet rengiamose parodose dalyvauja tiek vyresnioji, tiek jaunoji menininkų kartos, eksponuojami kūriniai pasižymi atlikimo technikų, raiškos būdų, stilių, temų įvairove, nenutrūkstamai kurdami ištisą Kauno kūrybinio gyvenimo metraštį jau ketvirtį amžiaus. Per šį laiką eksponuota apie 4 tūkst. kūrinių. Šiais metais parodoje eksponuojami 112 autorių 225 sukurti kūriniai.

Šių metų parodoje pristatomas platus Kauno menininkų kūrybos spektras nuo realizmo iki šiuolaikinio meno objektų. Tai kontrastinga Kauno dailės panorama, dokumentuojanti meno lauko kaitą per pastaruosius metus: fiksuojanti naujų autorių atsiradimą, senbuvių kūrybos vystymąsi, meninių laikmečio tendencijų kaitą. Eksponuojami kūriniai – ne tik tautinio ir meninio tapatumo paieškų, bet ir savojo laiko liudytojai, išraiškingai liudijantys, kad kauniečių menas gyvybingas ir progresuojantis.

Stiklo meno ambasadoriai

Kovo 9-ąją Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje iškilmingai apdovanojus konkurso nugalėtojus, norisi pristatyti jų kūrinius.

Šiųmetė paroda gausi akį traukiančių stiklo kūrinių. Subtilia šilkografijos technika atliktas jautrią asmeninę, o kartu ir tėvynės laisvės istoriją pasakojantis pagrindinį konkurso apdovanojimą laimėjusios stiklo menininkės Sigitos Grabliauskaitės triptikas "Mylėjau laisvę kaip Lietuvą" dedikuotas autorės seneliui Vyties kryžiaus kavalieriui Pranui Starkevičiui atminti.

Vidurinės kartos kauniečio stiklininko Artūro Rimkevičiaus plonastiklis švino vitražas "Vydūnas" reprezentuoja konstruktyviąją kryptį ir temos pasirinkimu akcentuoja vydūnišką tautos prigimties sampratą, kurioje ypač vertinamas menas, kaip įkūnijantis aukščiausios žmogaus dvasios apraiškas ir atskleidžiantis tautos prigimtį.

Grakščių formų Viktorijos Anskaitienės stiklo plastikos kūriniai "Auštant", "Miražas" ir "Atspindys" užburia savo trapiu grožiu ir prasminėmis asociacijomis, priartinančiomis iš pirmo žvilgsnio tiesiog dekoratyvią autorės kūrybą prie 9-ajame dešimtmetyje užgimusios stiklo, kaip žinutę nešančios jaudinančios medijos, koncepcijos.

Iškalbingi motyvai

Paprastai keramikiniais stebuklais kerinti Živilė Bardziliauskaitė-Bergins šįkart užburia tapyba – triptiko "Žemės garsai" spalvomis ir savotiškon meditacijon įtraukiančiais ornamentiniais motyvais. Meditatyvią nuotaiką skleidžia ir Rytų estetikoje įkvėpimo besisemiančio kauniečio menininko Sigito Oranto-Sausio mandalos: "Gloriasanctus", "Sielosargis" ir "Rugpjūtis".

Stilizuotą akmens masės medelį "BonSai" parodai-konkursui "Atgimimas" pateikusi keramikė Konstancija Dzimidavičienė stebina tiek atlikimo technikos įmantrybėmis, tiek archeologinei dailei artima stilistika bei gelmine baltiška poetika, kuri bene ryškiausiai parodoje suskambėjo keramiko Vlado Rukšos diptike "Giedojimas".

Dailininkės Saulės Gylienės apibendrinta plastika "Kaukių meistro" kompozicijoje kelia lengvos melancholijos nuotaiką su tarsi dar juntamu dažo kvapu ir potėpio dvelksmu.

Skulptoriaus Lino Heningo lakoniškų formų akmens masės objektas "Alfa" iškalbingas tiek savo turiniu, tiek formos paprastume slypinčiu genialumu. Įdomus ir kiek netikėtas akmens bei medžio derinys objekte. Kūrinys, pavadintas "Alfos" (pirmoji graikų abėcėlės raidė) vardu, tarsi simbolizuoja laiko rate užstrigusį slėpinį, kurį bandant įminti nuolat grįžtama į tą pačią pradžią.

Apie pradžią kalba ir viešnios iš sostinės – Erikos Petunovienės Aytės – tapybos kūriniai, kur nuo abstrakčios kosminės energijos apraiškų "Pradžioje" pereinama prie pasaulio radimosi stebuklo "Sagoje".

Spalvos ir prasmės

Įtaigus spalvingų drobių įtaigumas, žavintis E.Petunovienės kūryboje, nesvetimas ir kaunietei Jurgitai Rancevienei. Spalvingose kompozicijose "Auksinės širdies vagis", "Riestainių mėgėjas pirtyje" ir "Cirkas" autorė kuria savitai personalizuotą teatrališkų siužetų kupiną mitologinį pasaulį. Tiek spalva, tiek forma, tiek turiniu dinamiški J.Rancevienės kūriniai kontrastuoja su ramiomis, bet ne mažiau įtaigiomis Ritos Rimšienės abstrakčiomis kompozicijomis "Atspindžiai" ir "Rūko iliuzija".

Gintauto Velykio "Stogai ir sienos" užburia spalvine ekspresija, spalvomis, ir dar kartą įrodo šio menininko kūrybinį veržlumą, drąsą ieškoti netikėtų spalvinių, kompozicinių, teminių sprendimų ir nepaprastą meninį pojūtį, dėl kurio G.Velykio kūriniai kiekvieną kartą kažkuo nauji, netikėti, bet visuomet estetiškai išjausti ir emociškai įtaigūs.

Skulptorius, scenografas, instaliacijų kūrėjas Danielius Sodeika šįkart parodai pateikė konceptualų kūrinį – raktais nukabintą širdies formos objektą "Atrakink savo širdį". Kūrinys perteikia emocijas, vizualizuojamas per archetipinį simbolį – širdį. Autorius, kuris visuomet akcentuoja, kad jam svarbiau, jog žiūrovas jo kūrinius ne supratų, o pajustų, per šiuos jausmus patirdamas visą gyvenimo daugialypiškumą, ir šįkart liko ištikimas savo kūrybos principams.

Minėti dailės parodos-konkurso "Atgimimas" diplomus savo rankose jau laikantys autoriai ir jų kūriniai puikiai reprezentuoja parodos visumą, kur galima pamatyti visko – nuo jaunųjų menininkų kūrybos iki laiko patikrintos skulptorių Juozo Šlivinsko (gavusio specialų Kauno apskrities viešosios bibliotekos įsteigtą apdovanojimą) ar dailininkės Mildos Mildažytės-Kulikauskienės tapybos. Visos 25 "Atgimimo" parodos įamžintos vaizdo laikmenose, plakatuose ir kataloguose.

„Visi žinome unikalią mūsų miesto vietą – Nemuno ir Neries santaką. Tačiau Kaune yra dar viena išskirtinė, natūralios gamtos suformuota erdvė, apie kurią daugelis tikriausiai net nenumano. Kalbu apie Nemuno ir Nevėžio santaką, esančią netoliese Lampėdžio ežero. Ši vieta, kaip ir didžioji dalis viso miesto, per ilgus metus buvo nepelnytai apleista. Netrukus tai pasikeis“, – teigė Kauno meras Visvaldas Matijošaitis.

Tikslas – išsaugoti natūralią gamtą

Tvarkomoje teritorijoje bus įrengti natūralios skaldelės takai, poilsio aikštelės, suoliukai, šiukšliadėžės. Dolomitinės skaldos pagrindu įrengtais takais bus patogu naudotis tiek dviratininkams, tiek pėstiesiems.

Didžiausias dėmesys bus skiriamas natūralios gamtos išsaugojimui. Pasak aplinkosaugos klausimais Kauno merui patarinėjančio miškininko Sauliaus Lazausko, tinkamai sutvarkius želdinius bus išsaugotos draustinio ekosistemos, nepažeidžiant išskirtinių augalų ir gyvūnų buveinių.

Ši vieta, kaip ir didžioji dalis viso miesto, per ilgus metus buvo nepelnytai apleista. Netrukus tai pasikeis.

„Šalinsime vietines rūšis užgožiančius menkaverčius invazinius augalus, vykdysime reguliarų šienavimą. Ši teritorija buvo pernelyg ilgai netvarkoma, tad iškilo pavojus saugotinoms augalų ir gyvūnų rūšims. Bendradarbiaujant su Aplinkos ministerija atkursime ir išsaugosime šią nuostabią vietą. Miesto teritorijoje turėtų tokį gamtos kampelį yra didžiulė dovana“, – sakė S. Lazauskas.

Pradės nuo šabakštynų šalinimo

Pasak tvarkymo projekto želdinių dalį rengusių kraštotvarkos specialistų,  tyrimų metu nustatyta, kad siekiant išsaugoti esamų atvirų vietų bioįvairovę, būtina numatyti pievų šienavimo režimus, siekiant išsaugoti natūralią pievų augmeniją nuo užkrūmėjimo. Didžiausią grėsmę kelia plintantys karklų krūmynai, gluosnių ir uosialapių klevų įsigalėjimas.

„Ypač išplitusios gudobelės, kerojasi krūmais augantys gluosniai. Būtina naikinti invazines rūšis – uosialapius klevus, dygiavaisį virkštenį, stabilizuoti agresyviai plintančių varpinių augalų rūšis pievose“, – teigiama parengtame tvarkymo projekte.

Šabakštynų šalinimas bus pradėtas dar šią savaitę, vėliau bus imtasi formuoti pėsčiųjų takus. Visus darbus planuojama užbaigti iki metų pabaigos.

Kauno miesto savivaldybė šiam projektui pritraukė dalinį Europos Sąjungos struktūrinių fondų finansavimą.

„Marvelės upės slėnis yra išskirtinio grožio vieta, tik per ilgus metus apleista. Norime, kad tai būtų tvarkinga, ryškiai apšviesta ir jauki erdvė, kurioje kauniečiams būtų smagu leisti laiką, bendrauti ir mėgautis gamta“, – pasakojo Kauno vicemeras Povilas Mačiulis.

Sutvirtinus šlaitą, slėnio prieigose prie Julijanavos gatvės bus įrengta dar viena aikštelė kultūros renginiams. Tvarkant slėnį bus įrengta aikštelė scenai, priešais ją, šlaite – pagrindinis akcentas amfiteatras. Taip pat bus atnaujinti pėsčiųjų takai, įrengti lauko šviestuvai, dviračių stovai, naujos šiukšliadėžės ir suoliukai, dėmesio sulauks ir lauko inžineriniai tinklai – bus įrengti lietaus nuotekų ir apšvietimo tinklai.

Pasak P. Mačiulio,  Aleksoto ir Ringaudų seniūnijas skiriantis Marvelės upelio slėnis daugeliui kauniečių yra dar neatrasti išskirtinė miesto erdvė: „Šios vietos sutvarkymas reikštų naujas galimybes bendruomenei ir visiems kauniečiams rengti šventes, organizuoti poezijos vakarus ar tiesiog iškylauti gamtoje“.

Kauno m. savivaldybės vizualizacija

Darbus Marvelės upės slėnyje planuojama pradėti balandžio mėnesį. Tikimasi, kad visi darbai bus užbaigti iki vasaros pabaigos. Bendra projekto vertė siekia 262 tūkst. eurų.  Pusę šios sumos sudarys Europos Sąjungos fondų lėšos.

Sukurta vizija

Aleksoto apžvalgos aikštelė yra viena svarbiausių vietų Kaune, kur nuo kalno atsiveria puiki panorama. Nuo šio kalno matomi svarbiausi miesto akcentai – Senamiestis, Kauno pilis, Vytauto bažnyčia, Rotušės ir Kauno arkikatedros bokštai. Ant Savanorių prospekto kalno iš tolo šviečia Prisikėlimo bažnyčia. Vakarais romantišką vaizdą sukuria vilnijantis Nemunas ir Vytauto Didžiojo tilto mėlynasis apšvietimas.

Tiek miestiečiai, tiek Kauno svečiai pamėgę lankytis šioje vietoje, tačiau dabartinė Aleksoto apžvalgos aikštelė nebeatitinka nūdienos lūkesčių. Dabar populiariausioje miesto apžvalgos aikštelėje yra tik turėklai, pati aikštelė, Perkūno statula. Šiek tiek atokiau pastatyti keli suoliukai, tačiau norėtųsi jaukesnės aplinkos, galimybės pasišildyti puodeliu kavos ar arbatos.

Prieš kelerius metus sukurtoje Aleksoto apžvalgos aikštelės galimybių studijoje buvo svarstoma, kad aikštelė galėtų būti dviejų lygių su pailginta viršutine dalimi. Apatiniame lygyje galėtų būti įrengtos patalpos, kuriose galėtų įsikurti kavinė, o viršuje būtų poilsio zonos su grindinyje įrengtu apšvietimu, panoraminiais žiūronais. Šiuo metu vizija dar iki galo nepatvirtinta, tik aptarta, kad anksčiau įvardyti elementai tikrai turės būti, tik architektams dabar suteikta laisvė juos tinkamai įkomponuoti.

"Dėl kavinukės yra tam tikrų problemų, nes projektas finansuojamas iš specialiosios ES programos, skirtos teritorijoms vystyti. Todėl yra šiek tiek apribojimų. Tačiau vienoks ar kitoks objektas, kur žmonės galėtų nusipirkti kavos, tikrai ten bus", – žadėjo Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius Gintaras Petrauskas.

Elijaus Kniežausko nuotr.

Planuoja darbus

Aleksoto apžvalgos aikštelės projektą rengia savivaldybės įmonė "Kauno planas". Pasak G.Petrausko, dabar projektas yra prieštechninių pasiūlymų stadijos, aptarinėjama, kokio lygio statinius ten galima statyti, kokių negalima.

"Ten yra ir paveldinė teritorija, ir šlaitas, slenkančios jo dalys, tad norime išnaudoti visas galimybes maksimaliai ir padaryti gerą, gražų objektą", – sakė administracijos direktorius.

Jis tikino, kad pagal projektą numatyta ne tik sutvirtinti kalno šlaitą, įrengti patrauklią apžvalgos aikštelę, bet taip pat ir sutvarkyti apačioje esančią sieną. Prie jos įrengta nedidelė stovėjimo aikštelė. Iš vienos pusės siena atrodo visai tvarkingai, tačiau kita pusė reikalauja remonto.

"Viskas bus tvarkoma kompleksiškai. Nebus taip, kad ant viršaus pastatysime apžvalgos aikštę, o visa kita liks kaip buvo. Tikrai ši vieta pasikeis neatpažįstamai, nes bus sutvarkytos įvažos, įrengtas apšvietimas", – apie planuojamus darbus pasakojo G.Petrauskas.

Funikulierius tvarkomas nebus, bet viskas įsikomponuos į bendrą sistemą. Savivaldybės atstovas sakė, kad bus siekiama sutvarkyti ir šalia funikulieriaus esančius laiptus, nors jie jau yra kitame sklype. Taip turistai galės laisviau ir saugiau patekti į Aleksoto aikštelę.

Negana to, pats panoramos vaizdas gerokai prasiplės. Ant šlaito bus praretinti medžiai, tad atsivers daugiau erdvės, o kartu ir vietos, kur bus galima pasigrožėti Kaunu.

Pinigai ir terminai

Projektą planuojama parengti iki kitų metų kovo. Tada bus atliekama ekspertizė, skelbiami darbų atlikimo konkursai. G.Petrauskas tikisi, jei niekas nepaskųs konkurso rezultatų teismui, realūs Aleksoto aikštelės sutvarkymo darbai galėtų prasidėti vasarą.

"Viskas toliau priklausys nuo konkurso dalyvių, bet tikėtina, kad kitąmet daug statybinių objektų, kuriuos finansuoja europiniais pinigais, pajudės visoje Lietuvoje. Gal jie vienas su kitu taip smarkiai nesiginčys ir pasidalys darbus. Nes visada didžiausios problemos vyksta, kai apskundžiami konkurso rezultatai. Vienas dalyvis būna nepatenkintas ir įsivelia į ginčus", – pastebėjo Kauno savivaldybės administracijos direktorius.

Jei parengus projektą, atsiras objektų ar vietų, kurios nėra finansuojamos iš ES investicinių fondų, tai reikės daugiau prisidėti miestui. Tačiau standartinė finansavimo forma – 85 proc. darbų kainos padengia ES ir 15 proc. Kaunas turės prisidėti iš savo kišenės. Skaičiuojama, kad Aleksoto apžvalgos aikštelės rekonstrukcijos darbai gali kainuoti apie 1,35 mln. eurų.

Jeigu ne Atgimimo ekspromtai, gal dar ir šiandien į buvusius KGB rūmus sostinės centre motų mėgstamiausia balandžių tupykla virtęs Leninas. Kaune į nematomą revoliucijos frontą veržtųsi keturi komunarai, o visoje Lietuvoje tai šen, tai ten stypsotų po "armijos išvaduotojos" tanką ar natūralaus ūgio alavinį kareivį.

Gaila, kad ryžto anuomet pristigo. Antraip šiandien ant Žaliojo tilto Vilniuje nestovėtų socializmo simboliai, o kauniečiams daug lengviau būtų priprasti prie naujojo Aleksoto tilto vardo. Juk dabartinį, vis dar papuoštą sovietine simbolika, vadinti Vytauto Didžiojo vardu liežuvis neapsiverčia.

Rusijos agresija Ukrainoje šių balvonų klausimo sprendimą paspartino. Būrelio naujųjų patriotų iniciatyva renkami parašai po peticija, kuria siūloma viešosiose erdvėse nebeįamžinti okupaciją aktyviai rėmusių, Lietuvos valstybę išdavusių ar tautos naikinime dalyvavusių asmenų atminimą. Iš Žaliojo tilto skulptūrų siūloma tiesiog atimti kultūros vertybių statusą ir sukurti gerą precedentą kitoms sovietmečio simbolius tebesaugančioms šalies vietovėms.

Naująją iniciatyvą drąsiai galima vadinti antrąja Atgimimo dalimi. Tikėkimės, šįkart pakaks jėgų ne tik balvonų palydoms į Grūto parką suorganizuoti, bet ir atsikratyti mūsų pasąmonėje likusio vergo sindromo.

Jei kam atrodo, kad pastarasis sunyko sykiu su paskutiniu žiguliuku vyriausybiniame garaže, turbūt galėtų atsakyti, kodėl po kelis kartus per metus viešai pagerbdami sovietų aukas nedrįsome pakelti rankos prieš šio režimo simbolius? Kodėl stovylas, savo rūsčiais žvilgsniais horizonte ieškančias komunizmo utopijos, saugome labiau nei griūvančius dvarus ar senąsias lietuviško kaimo tradicijas? Juk laisvi žmonės taip nesielgia.

Politinis savaitraštis „Atgimimas“ vis dar neišbrenda iš finansų duobės. Dėl leidybai skirtų lėšų stygiaus kol kas dar nėra aišku, kada vėl ji bus atnaujinta.

Tą portalui diena.lt patvirtino laikraščio dalininkė Indrė Makaraitytė.

„Atgimimas“ šiuo metu „atostogauja“. Kitaip tariant – jo leidyba sustabdyta. Šiuo metu niekas konkrečiai nežino, iki kada tai truks. Bus matyti vėliau“, - kalbėjo I. Makaraitytė.

Leidinio dalininkės teigimu, esminė to priežastis – didelės finansinės problemos. Lėšų kiekis leidybai nepakankamas, todėl leidybos stabdymas buvo vienintelė likusi išeitis.

„Iš principo Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo skiriamų pinigų nepakanka, kad „Atgimimas“ galėtų sėkmingai gyvuoti toliau. O kitokią paramą gauti yra be galo sunku“, - sakė I. Makaraitytė.

Pašnekovės teigimu, savaitraščio dalininkai turėjo tikslą, kad jo leidyba bus atnaujinta rudenį, tačiau dabar vis dar nėra aišku, ar vizijos taps realybe.

Leidinio „Atgimimas“ spausdintinio varianto leidyba buvo sustabdyta dar šių metų pavasarį. Neseniai nustojo veikti ir internetinis portalas. Tiesa, I. Makaraitytė tikino, kad portalas „greičiausiai neveikia dėl techninių kliūčių“.

Tai yra ne pirmas kartas kai dėl finansinių trikdžių stabdoma „Atgimimas“ veikla. Dėl tos pačios priežasties praėjusių metų rugpjūčio mėnesį neišėjo vienas leidinio numeris, tačiau leidyba buvo greitai atnaujinta. Panaši situacija buvo susiklosčiusi ir 2009 metų žiemą.

Savaitraštis „Atgimimas“ yra nuo 1988 m. rugsėjo 16 d. leidžiamas politinis savaitraštis. Tai yra pirmasis nuo sovietinės valdžios nepriklausomas leidinys. Šiuo metu jo leidybai vadovauja viešoji įstaiga „Pilietinės minties institutas“.